2013 m. „Bažnyčios žinios“ Nr. 11
Tikėjimo šviesa iš Kristaus prisikėlimo: žvilgsnis į Tikėjimo metų dinamiką
Popiežiaus Benedikto XVI paskelbti Tikėjimo metai suteikė daug naujų postūmių ne tik vidiniame Bažnyčios gyvenime, bet ir davė ryškų tikėjimo liudijimo ženklą pasauliui. Tikėjimo metus pristatantį apaštališkąjį laišką Porta fidei popiežius pradėjo kvietimu įžengti pro visada atvirus vartus į bendrystę su Dievu ir į Bažnyčią. Minimas ir slenkstis, kurį „galima peržengti, kai skelbiamas Dievo žodis ir perkeičiančiai malonei leidžiama ugdyti širdį“ (PF 1). Užsiminimas apie slenkstį primena ir popiežiaus Jono Pauliaus II svarstymus „Žengiant per vilties slenkstį“, atskleistus Bažnyčiai žengiant į trečiąjį tūkstantmetį.
Kam reikėjo paskelbti Tikėjimo metus? Juk Bažnyčia ir taip nuolat gyvena tikėjimu, jį liudija, skelbia ir moko tikėjimo tiesų. Popiežius Benediktas XVI šiuo žingsniu priminė būtinybę „iš naujo atrasti tikėjimo kelią“ (PF 2). Mat tikėjimas nėra saugi ideologija, kurios priėmimą viešai deklaravęs visą gyvenimą jaustumeisi saugus. Tikėjimas veikiau kelionė, kurioje daug slėpiningumo, daug atradimų, pasitaiko abejonių ir baimių. Netrūksta taip pat ir sunkumų, o juos nugalėjus užplūsta neapsakomas džiaugsmas.
Pastaraisiais laikais pastebima tendencija, jog krikščionys labiau rūpinasi savo įsipareigojimo socialiniais, kultūriniais ir politiniais padariniais, tikėjimą laikydami savaime suprantama bendrojo gyvenimo prielaida (plg. PF 2). Taip save vadinančių tikinčiaisiais veikloje dominuoja socialinė veikla, kurioje iš tikėjimo kylanti motyvacija neatlieka jokio vaidmens. Tuomet gyvenimo ir veiklos turinys ištuštėja, lieka tik skambi etiketė „Esu tikintysis!“. Nors atrodo, kad šiuolaikiškas žmogus ir tikėjimas sunkiai suderinami dalykai, tačiau pastebima, jog ir šiandienis žmogus jaučia poreikį nueiti, kaip samarietė, prie šulinio pasiklausyti Jėzaus, kviečiančio į jį tikėti ir semti iš šaltinio, iš kurio trykšta gyvasis vanduo.
Prasidėjus Tikėjimo metams Vatikano informacinėse priemonėse užsiminta, kad popiežius Benediktas XVI rašo encikliką apie tikėjimą. Nauja enciklika papildytų benediktiškų enciklikų seriją: apie meilę (Deus caritas est), apie meilę tiesoje (Caritas in veritate) bei apie viltį (Spe salvi). Gerai žinodami dieviškųjų dorybių eilę (tikėjimas, viltis ir meilė) teologai nekantriai laukė ketvirtosios enciklikos. Atrodė, jog Bažnyčioje viskas vyksta pagal iš anksto sudėstytą ir paskelbtą planą, tačiau pasaulį apskriejusi žinia apie popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimą priminė, kad Bažnyčia nėra žmogaus rankų kūrinys ar aukštosios dvasininkijos planų derinys.
Atsistatydinimo kalboje popiežius pabrėžė, jog jis pasiekė tikrumą daug kartų sąžinėje Dievo akivaizdoje svarstęs šį žingsnį. Popiežiaus sprendimas įvyko Dievo akivaizdos nušviestoje sąžinėje, todėl buvo priimtas ir kaip labai tvirto popiežiaus asmeninio tikėjimo žingsnis. O kaip žmogiški planai? Juk pasaulis laukia pažadėtosios enciklikos.
Naujojo popiežiaus rinkimai dar kartą parodė – žmogiški spėliojimai ir pasaulietiniai reitingų skaičiavimai Bažnyčioje visiškai neveikia. Taip tad popiežiaus Pranciškaus išrinkimas tapo Tikėjimo metų staigmena. Akivaizdžiai pasitvirtino visos Bažnyčios kaip keliaujančios Dievo tautos nesurežisuota kelionė per istorijos dykumą, gyvenant tik tikėjimu.
Kelių popiežių vienu metu buvimas Bažnyčios istorijoje yra labai reta, bet dažniausiai ne pozityvi patirtis, todėl buvo suprantamas daugelio komentatorių susirūpinimas dėl šios situacijos. Kai kurie jau buvo palaidoję viltį sulaukti Tikėjimo metų enciklikos, tačiau ir čia prašauta pro šalį. Popiežius Pranciškus Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės dieną pasirašė encikliką Lumen fidei – Tikėjimo šviesa.
Ilgai laukta enciklika išsiskiria tuo, kad ją rašė du popiežiai: pradėjo Benediktas XVI, o pabaigė Pranciškus. Nepasiduokime spėlionių ir kritikos pagundai, nes tai tiek turinio, tiek stiliaus prasme vientisas tekstas. Protestantų komentatoriai stebėjosi, kad, pasikeitus Bažnyčios vyriausiajam Ganytojui, išliko esminė tąsa, kurios ypač pasigendama protestantų bažnytinėse bendruomenėse: sinodui išrinkus naują vadovybę, beveik visuomet juntami ne tik išoriniai pokyčiai, bet ir doktrininiai lūžiai. Popiežiaus institucija Tikėjimo metais pademonstravo ypatingą stiprumą: tiek Petro tarnystės tąsą, tiek naują pradžią. Tikėjimas ir yra toks: esmės tąsa ir nauja pradžia.
1. Tikėjimo šviesos kilmė
Enciklikos pavadinimas Tikėjimo šviesa primena įvairiaprasmiai turtingą šviesos simboliką. Juk šviesa – daugybę prieigų turintis reiškinys: fizikiniu požiūriu šviesą tyrinėja mokslininkai, filosofams ji tampa svarstymų bei nagrinėjimų šaltiniu, religijose simbolizuoja pažinimą ir gėrį, o kiekvieno žmogaus gyvenime šviesa leidžia matyti ir veikti.
Biblijoje Viešpaties apsireiškimai – epifanijos vyksta šviesos apgaubtyje, todėl gyvenimą tikėjimu Naujasis Testamentas priskiria gyvenimui šviesoje. Tai ypač ryšku tiek Evangelijoje pagal Joną, tiek ir Jono laiškuose. Kaip šviesa yra ne prabangos dalykas, bet kasdienio gyvenimo prielaida, taip ir tikėjimo sugretinimas su šviesa pabrėžia krikščioniškojo tikėjimo būtinumą kasdienybėje.
Enciklikoje nesiimama įrodyti tikėjimo naudos gyvenimui ir nesileidžiama į kokią nors pigią agitaciją už tikėjimą, tačiau jau pačiame pirmajame skyriuje kalbama apie iš Kristaus prisikėlimo einančią tikėjimo šviesą: „Kas tiki, tas regi; regi šviesą, apšviečiančią visą gyvenimo kelią, nes toji šviesa mums sklinda iš prisikėlusio Kristaus“ (LF 1). Aplink mus daug tikinčiųjų: vieni tiki, kad Dievas yra, o kiti – kad Jo nėra. Tikėjimas kaip reiškinys visuomet lydi net ir ateistus, tačiau popiežius nuo pat pradžių nori atskleisti krikščioniškojo tikėjimo esmę – tikėjimą Kristaus prisikėlimu. Tuomet visi kiti abstraktūs postringavimai apie tikėjimą praranda savo vertę. Krikščionys žino, kuo įtikėjo (plg. 2 Tim 1,12), todėl neklaidžioja tamsybėse. Tad tikrai tiki tas, kurio gyvenime matyti, kad Kristus prisikėlė, nes krikščionio gyvenimas – tai prikeltas gyvenimas.
Kalbėdami apie tikėjimą esame įpratę žvilgsnį kreipti į praeitį: į Šventojo Rašto istoriją, o ypač į Kristaus įvykį. Čia nelieka nepastebėti Kristaus stebuklai ir kiti stebuklingi ženklai, kurie kažką turėtų įrodyti ir kažkaip pagrįsti mūsų tikėjimą. Svarbus vaidmuo tenka ir Bažnyčiai, vėtytai ir mėtytai pasaulio audrų, tačiau nesunaikintai. Šlovinga praeitis įkvepia krikščioniškam gyvenimui.
Mūsų žvilgsnį į praeitį yra pastebėję ir tikėjimo priešai, kurie knibinėjasi po praeitį ir ten bando surasti, o neradę patys susikuria „faktų“, esą griaunančių krikščioniškąjį tikėjimą. Taip gimsta įvairūs „kodai“, atrandamos naujos „evangelijos“, falsifikuojama istorija. Tai žvilgsnio į praeitį kaina, todėl vargas tiems, kurių tikėjimas remiasi vien praeitimi.
O ką siūlo popiežius? Jis pagrindinį tikėjimo objektą perkelia į ateitį: „Bet kadangi Kristus prisikėlė ir traukia mus būdamas anapus mirties, ši šviesa sykiu sklinda iš ateities, atveria mums didingus horizontus ir mus iš mūsų izoliuotojo „aš“ išveda į bendrystės platybę“ (LF 4). Popiežius akcentuoja eschatologinį tikėjimo matmenį, nes Kristus, būdamas anapus mirties, iš ateities skleidžia mums tikėjimo šviesą. Norint pasinaudoti šia šviesa, būtina tikėti Kristaus prisikėlimu, įžengimu pas Tėvą ir nuolatiniu veikimu pasaulyje.
Neseniai vienas internetinis portalas paskelbė sensacingą žinią, jog pusė Lietuvos krikščionių netiki, kad Kristus gyvas. Tikintiesiems buvo užduotas pagrindinis klausimas: „Ar Kristus gyvas?“ Nemaža dalis tai paneigė, kiti abejojo ar nežinojo, ir tik nedaugelis patvirtino, jog Viešpats gyvas. Logika čia tokia: Jei pripažįsti ir tiki, kad Kristus gyvas, tuomet tikėjimo centrą perkeli ten, kur yra Kristus, kas enciklikoje vadinama „anapus mirties“, o tikėjimo šviesa sklinda ne tiek iš praeities, kiek iš ateities.
Atsižvelgiant į tai, enciklikoje įdomiai svarstomas tikėjimo kaip atminimo klausimas. Eucharistijos liturgijoje yra vadinamasis „Memoria – Atminimas“, kai prisimenama Viešpaties kančia, mirtis bei prisikėlimas. Katekizmas atminimą aiškina ne vien kaip praeities įvykių prisiminimą, bet ir kaip skelbimą nuostabių darbų, kuriuos Dievas yra padaręs žmonėms. Tuo atveju atminimas liturgijoje reiškia dieviškojo veikimo sudabartinimą ir atgaivinimą (plg. KBK 1363). Enciklikoje dar labiau praplečiama atminimo prasmė: išganymo įvykius „atminimas neįkalina praeityje, nes sykiu yra pažado atminimas, gebantis atverti ateičiai, apšviesti mūsų gyvenimo žingsnius. Taigi tikėjimas kaip ateities atminimas, memoria futuri, artimai susijęs su viltimi“ (LF 9). Geležinės logikos pažeistas racionalistas nesugebėtų priimti tokio iššūkio ir svarstyti apie ateities atminimą: koją pakištų sąvokinis nelogiškumas. Apie tai kalbėti tegali tas, kuris pripažįsta amžinybę kaip būseną, kurioje laikas nevaidina jokio vaidmens. Laikas yra mūsų žemiškosios tikrovės dalis, todėl esame įsprausti į dabartį, kuri yra tarp praeities ir ateities. Kadangi pagrindinis mūsų tikėjimo svoris pereina į ateitį, esame pažangos žmonės. Ateitis priklauso tikintiesiems.
2. Regintis tikėjimas
Neįmanoma kalbėti apie tikėjimą aplenkiant tikėjimo protėvį Abraomą. Jį Dievas prakalbino kviesdamas į didžiulę kelionę, kuri sykiu buvo ir tikėjimo kelionė. Popiežius atkreipia dėmesį į tai, kad Abraomas nematė Dievo, bet girdėjo Jo balsą ir įtikėjo (plg. LF 8). Tai Abraomą susieja su mumis, nereginčiais Dievo, bet per Šventąjį Raštą ir Bažnyčios skelbimą girdinčiais Viešpaties balsą. Abraomui tikėjimas nebuvo svarstymų ar postringavimų objektas: jis pasireiškė konkrečiu veiksmu – išėjimu iš savo žemės ir ėjimu į ateitį, ėjimu pirmyn. Būtent per konkretų veiksmą – paklusnumą ir iškeliavimą aklas tikėjimas tampa regintis: „tikėjimas „regi“ tiek, kiek eina pirmyn, kiek įžengia į Dievo žodžio atvertą erdvę“ (LF 9).
Įtikėjęs Abraomas netrukus pamato pažado išsipildymą – jam suteikiama žemė ir palikuonys. Klusnumas tikėjimui virsta gyvenimą ir istoriją formuojančia jėga. Enciklikoje primenama viena svarbiausių Dievo savybių – ištikimybė: ką Dievas pažada, tą ir duoda. Tai nevyksta savaime, tam reikia kantrybės ir pasitikėjimo, todėl „tikėjimas iš prigimties reikalauja atsisakyti to, ką tiesiogiai siūlo regėjimas“ (LF 13) ir kviečia atsiverti slėpiniui. Kas nori tuoj pat matyti tai, kuo tiki, pakliūna į stabmeldystės pagundą ir klaidžioja tarytum labirinte, ieškodamas išeities.
Popiežius labai individualiai pristato Apreiškimo tikslą: Dievas prašnekino Abraomą, iš degančio krūmo kalbėjosi su Moze, siuntė savo Sūnų Jėzų tam, kad galėtų pasikalbėti su kiekvienu iš mūsų. Tokia asmeniškai suprasta viso Apreiškimo istorija ateina į kiekvieno žmogaus gyvenimą – Dievas nori su manimi bendrauti!
Išsamiai pristačius išganymo įvykį, enciklikoje mūsų žvilgsnis kreipiamas į Kristų ir nuo jo į pasaulį. „Tikėjimas ne vien žvelgia į Jėzų, bet ir žvelgia iš Jėzaus perspektyvos, regi jo akimis: tikėjimas yra buvimas jo regėsenos dalininku“ (LF 18). Tikėjimo dėka žmogus tampa Šventosios Dvasios šventove, atvira Dievo meilei, Jo įkvėpimams ir vedimui. Įtikėjusio žmogaus gyvenime keičiasi prioritetai, vertybės, atsiveria akys naujai regėsenai iš Kristaus perspektyvos.
3. Suprantantis tikėjimas
Vakarų civilizacijos minties raidos istorijoje svarbų vaidmenį vaidino tikėjimo ir proto santykis, giliausią atskirtį pasiekęs racionalizmo epochoje. Nenuostabu, kad enciklikoje daug dėmesio skiriama šiai temai. Popiežius protavimą taip pat vadina šviesa, kuriai lemta sugyventi su tikėjimu: „Erdvė tikėjimui atsivėrė ten, kur proto šviesa neįstengia įsiskverbti, kur žmogus nepajėgia įgyti tikrumo“ (LF 3). Matome, kad proto šviesa yra skvarbi, bet ribota. Tamsiu paros metu vairuotojui prireikia dvejopo apšvietimo: artimųjų ir tolimųjų šviesų. Proto šviesa prilygsta artimosioms šviesoms, nes mokslas apšviečia laikinąją ir dažniausiai materialią tikrovę, ją paaiškindamas, atskleisdamas priežastingumą ir pasekmes. Žmogaus smalsumas nori regėti toliau, todėl būtini ir tolimųjų šviesų žibintai, kuriuos šiuo atveju mums teikia tikėjimas. Taip abi šviesos duoda visišką tikrovės pažinimą.
Tikėjimo ir proto santykis nagrinėjamas antrajame enciklikos skyriuje, pavadintame pranašo Izaijo žodžiais: „Jei netikėsite, nesuprasite“ (Iz 7,9). Mat tikėjimas veda į tiesą, kuri vairuoja protą ir lenkia link meilės. Popiežius pripažįsta, jog yra individualių tiesų, „kurios autentiškos atžvilgiu to, ką kiekvienas jaučia viduje; jos galioja tik individui ir negali būti perteikiamos kitiems tikinant, jog tarnauja bendrajam gėriui“ (LF 25). Šių žodžių šviesoje nesunku suprasti, kodėl Viešpats Jėzus mokė: „Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti“ (Lk 6, 37), nes apie kiekvieną Viešpats sprendžia pagal jo individualią tiesą, kuria asmuo vadovaujasi savo gyvenime.
Nors ir autentiškos individualios tiesos egzistavimas nesumažina objektyvios tiesos reikšmės, popiežius kreipia mintį link biblinės širdies sampratos, anot kurios, širdyje susipina visi žmogiškojo asmens matmenys: „kūnas ir dvasia, asmens vidujiškumas ir atvirumas pasauliui bei kitiems, intelektas, valia, jausmingumas“ (LF 26). Tai, ką modernūs laikai išskaldė ir atskyrė, Biblija supranta kaip vienovę. Tikėjimas leidžia pažinti tiesą, o meilė ją pamilsta ir pagal ją veikia.
Didžiulė nelaimė tuomet, kai nepažinus tiesos įsimylima klaida. Tai pasireiškia ne tik netvarkingu gyvenimu, tai žmogų veda į atskirtį, stumia į nusivylimą, nes bėgli akimirka apgaulingo malonumo ne tik kad nepasotina giliausių žmogaus troškimų, bet jį dar labiau apiplėšia. Tad pamatinė vertybė vis dėlto lieka tikėjimas kaip „savita pažinimo forma“ (LF 26).
Visuotinė objektyvi tiesa kartais kelia baimę, nes ji neteisingai tapatinama su totalitarizmu, kuriame viena tiesa brukama prievarta, represijomis, o individas visapusiškai gniuždomas. Popiežius kalba apie meilės persmelktą tiesą: „jei tiesa yra meilės tiesa, jei tai yra tiesa, atsiverianti per asmeninį susitikimą su Kitu ir kitais, tuomet ji išlaisvinama iš užsisklendimo individe ir gali būti bendrojo gėrio dalis“ (LF 34).
Iš Jėzaus švytinčio gyvenimo sklindanti šviesa nėra vien tik dvasinį gyvenimą paveikianti jėga, ji daro didžiulę įtaką ir materialaus pasaulio tvarkai. Tikėjimas „budina kritinę sąmonę, neleisdamas tyrėjui tenkintis savo formulėmis ir padėdamas suvokti, jog gamta jas visada pranoksta. Kviesdamas stebėtis kūrinijos slėpinio akivaizdoje, tikėjimas išplečia proto horizontus, kad geriau apšviestų pasaulį, atsiveriantį moksliniam tyrimui“ (LF 34).
4. Tikėjimo bendruomeniškumas
Tikėjimas yra vidinis žmogaus dalykas, todėl dažniausiai nustumiamas į privačią sritį. Vieno sociologinio tyrimo metu norėta išsiaiškinti, kokiomis temomis sutuoktiniai dažniausiai kalbasi. Tyrimo rezultatai parodė, kad sutuoktiniai dažniausiai kalbasi darbo reikalais, planuoja pajamas bei pirkinius. Prie mažiausiai aptarinėjamų temų priklauso sekso ir tikėjimo dalykai. Nors tai gali šokiruoti, tačiau tikėjimas yra tapęs ne tik privačiu reikalu, bet ir labai intymia tema, kurios vengiama. Tokiomis nuotaikomis gyvena šiuolaikinė visuomenė, todėl vargas, jei tokios nuotaikos nuspalvins ir Bažnyčios būvį visuomenėje.
Enciklikoje labai pozityviai kalbama apie tikėjimo perdavimą, nes „Tas, kuris atsivėrė Dievo meilei, išgirdo jo balsą ir priėmė jo šviesą, negali tos dovanos pasilaikyti sau“ (LF 37). Kaip Velyknakčio liturgijoje tikintieji užsidega savo žvakeles nuo Velykų žvakės, simbolizuojančios Kristų, taip ir tikėjimas „perduodamas asmens asmeniui, taip sakant, per kontaktą, kaip ugnis, įsižiebianti nuo kitos liepsnos“ (LF 37).
Kad tikėjimui reikia kontakto, sutaria visi, tačiau pastaruoju metu labiau diskutuojama apie to kontakto būdą. Juk esame apraizgyti mobilių bei virtualių kontaktų, kuriuos mielai norėtume perkelti ir į dvasinę sritį, pavyzdžiui, išpažintis elektroniniu paštu, dvasinis vadovavimas per skaipą, „dalyvavimas“ pamaldose prie radijo. Visos šiuolaikinės priemonės geros ir naudingos tikėjimui skleisti, tačiau Dievas kiekvieną žmogų kalbina asmeniškai ir tiesiogiai. Juk matome didžiulę komunikacijos priemonių pažangą, kuri... nutolino žmones, nuskurdino žmogiškus santykius. Komunikacijos priemonės negali pakeisti tiesioginio santykio su asmeniu. Tikėjimą perduoda gyvi asmenys. Tai, žinoma, nėra nuvertinimas viso to, ką Bažnyčia veikia informavimo priemonių srityje, tačiau ta veikla dažniausiai gali būti tik informacinio pobūdžio, geriausiu atveju sukelti smalsumą tikėjimo klausimais.
Autentiškai tikėjimą gali perduoti Bažnyčia, kuri yra sukaupusi daugelio liudytojų atmintį ir yra gyvas bei nepakartojamas tikėjimo atminties subjektas. Po tokių filosofiškai pagrįstų svarstymų apie Bažnyčią enciklikoje atsigręžiama į labiau suprantamus žmogiškos patirties dalykus, į Bažnyčią kaip Motiną. Kaip kiekviena motina moko augančius vaikus žengti pirmuosius žingsnius, pažinti pasaulį, moko taisyklingos garsų tarsenos ir kalbos, taip ir Bažnyčia yra „motina, mokanti mus tikėjimo kalbos“ (LF 38).
„Tikėti vienam neįmanoma“ (LF 39) – ši enciklikos ištara griauna mitus apie privatų, intymų ar dar kokį nors liguisto individualizmo paveiktą „tikėjimą“. Prisijungimas prie Bažnyčios bendruomenės kartu reiškia ir prisijungimą prie užtariančios Bažnyčios maldos. Jau šv. Ignotas Antiochietis (apie † 110) pastebėjo bendros visos Bažnyčios maldos viršenybę pavienių bei privačių maldų atžvilgiu ir ragina tikinčiuosius lankyti susirinkimus, t. y. pamaldas Bažnyčioje: „Jei dviejų žmonių bendra malda turi tiek galios, tai kokia galinga turi būti vyskupo ir visos Bažnyčios malda! Kas vengia susirinkimo, tas jau yra pagautas puikybės ir pats save pasmerkė“ (Efez 5, 2–3); „Stenkimės dažniau susirinkti Dievo Eucharistijai ir šlovinimui. Mat jums dažniau renkantis draugėn, griaunamos šėtono pajėgos ir vieningu tikėjimu žlugdomas ardomasis jo veikimas“ (Efez 13, 1).1
Įtikėjusius Bažnyčioje lydi ne tik nauja Viešpaties patirtis per bendruomenę, bet ir gyvenimą praturtinantys santykiai: „kas tiki, tas nėra vienas“ (LF 39). Bažnyčia, būdama Dievo vaikų šeima, savo atminties turinį perduoda ateinančioms kartoms. Joje mes sutinkame daug bendrakeleivių, žengiančių ta pačia kryptimi, dalyvaujančių tikėjimo kelionėje. „Tikėjimas nėra nedrąsių žmonių priebėga, priešingai, jis gyvenimą išplečia, įgalina atrasti didį pašaukimą, pašaukimą mylėti, ir laiduoja, kad ta meilė patikima, verta, kad jai save patikėtum, nes jos pagrindas – Dievo ištikimybė, tvirtesnė už visas mūsų silpnybes“ (LF 53).
Intelektualinei žiniai ar mokymo turiniui perteikti pakaktų išsamios knygos ar sakytinės žinios pakartojimo. „Tačiau Bažnyčioje perkeikiama jos gyvosios Tradicijos perduodama naujoji šviesa, kylanti iš susitikimo su gyvuoju Dievu; ta šviesa paliečia žmogaus vidų, širdį, kartu įtraukia jo protą, valią bei jausmus ir atveria jį gyviems bendrystės su Dievu ir kitais santykiams“ (LF 40). Per sakramentinį gyvenimą tikintysis įtraukiamas į bendruomeninių santykių audinį, nes tikėjimui būdinga sakramentinė struktūra.
Per Tikėjimo išpažinimą Bažnyčia perduoda savo atmintį. Mat „Credo pagalba tikintysis kviečiamas įžengti į slėpinį, kurį išpažįsta, ir būti perkeistas to, ką išpažįsta“ (LF 45). Nuo tikėjimo išpažinimo einama link gyvenimo tikėjimu, kuriame svarbus vaidmuo tenka Dekalogui. „Dekalogas yra visuma ne negatyvių priesakų, bet konkrečių nurodymų išeiti iš į save atsigręžusio, savyje užsisklendusio „aš“ dykumos ir pradėti dialogą su Dievu“ (LF 46). Akylas enciklikos skaitytojas pastebės Bažnyčios pastangas išvesti žmogų iš izoliacijos, iš savanaudiškumo, iš individualizmo ir atverti bendrystės su Dievu džiaugsmui. Užsisklendimas savo pasaulyje ir susvetimėjimas yra šiandienio žmogaus nelaimė. Tikėjimas siekia ne tik nušviesti individo gyvenimą nauja perspektyva, bet ir peržengia mažo pasaulėlio ribas, „kad apšviestų visą kosmosą ir visą istoriją“ (LF 48).
5. Bendrojo gėrio paieškos
Krikščionybei priešiški žmonės pašaipiai pristatydavo tikėjimą kaip bėgimą nuo realybės, kaip užsisklendimą nuo pasaulio. Enciklikoje paneigiamas toks tendencingas požiūris ir pabrėžiama, jog tikėjimas nenutolina nuo pasaulio ir abejingai nežvelgia į mūsų amžininkų konkrečias pastangas, bet meilės Dievui ir artimui dėka virsta tarnavimu bendrajam gėriui. „Taip, tikėjimas yra gėris visiems, bendrasis gėris; jo šviesa apšviečia ne tik Bažnyčios vidų ir tarnauja ne vien anapusinio amžinojo miesto statybai, bet ir padeda taip statydinti mūsų visuomenes, kad jos galėtų žengti į ateitį kupinos vilties“ (LF 51).
Popiežius pristato tikėjimą kaip didžiulę pozityvią įtaką darantį veiksnį socialiniams santykiams ir ekologijai. Gamta vadinama Dievo gramatika, kurią teisingai skaitant atsiskleidžia ir jos Autorius – Kūrėjas. Santykyje su gamta Bažnyčia ragina atrasti „vystymosi modelius, ne vien grįstus nauda ir pelnu, bet ir laikančius kūriniją dovana, dėl kurios esame skolininkai“ (LF 55).
Negalima nepaminėti iš tikėjimo kylančios paguodos kančios akimirkomis. Net mirtis tampa šviesi ir gali būti išgyvenama kaip į Abraomo pašaukimą panašus kvietimas „Eik iš savo gimtojo krašto“ (Pr 12, 1). Tiek kenčiantys, tiek mirštantys žmonės gali būti stipriais tikėjimo šviesos tarpininkais.
Paskutinis enciklikos skyrius pavadintas pasinaudojant Laiko žydams mintimis – „Dievas rengia jiems miestą“ (Žyd 11, 16) ir turi labai aiškią eschatologinę perspektyvą, nes kelionėje į Dievo prirengtą miestą, šalia tikėjimo, yra labai svarbi ir viltis. Beje, ankstesnių popiežiaus Benedikto XVI enciklikų temos (apie meilę, tiesą ir viltį) naujai nuskamba enciklikoje apie tikėjimą.
6. Tikėjimo ikona
Enciklikos mintis apvainikuoja atsigręžimas į Dievo Motiną kaip tobulą tikėjimo ikoną. Primenami šv. Elžbietos žodžiai Marijai: „Laiminga įtikėjusi“ (Lk 1,45), kurie adresuojami kiekvienam įtikėjusiajam. Šiame mariologiniame skyriuje labai akcentuojamas tikėjimo džiaugsmas. Visuomet besišypsantis popiežius Pranciškus, žvelgdamas į mūsų susirūpinusius veidus, pastebi, kad mums trūksta džiaugsmo, ir kreipiasi į Dievo Motiną maldos žodžiais: „Pasėk mūsų tikėjime Prisikėlusiojo džiaugsmą. Primink mums: kas tiki, niekada nėra vienas“ (LF 60).
Vietoj epilogo
Tikėjimo metai atnešė daug gražių iniciatyvų ir paskatų liudyti tikėjimą. Lietuvoje buvo pradėta per parapijas keliaujanti Švč. Sakramento adoracija, suaktyvėjo parapinė katechezė, organizuoti įvairūs tikėjimo pagilinimo kursai... Vienu žodžiu – ledai pajudėjo.
Tikėjimo metai Kristaus Karaliaus iškilme iškilmingai užbaigti vyskupijų katedrose bei parapijose. O ką daryti, kad jie nesibaigtų? – gyventi iš ateities sklindančia tikėjimo šviesa, kuria prisikėlęs Kristus traukia mus pats būdamas jau anapus mirties (plg. LF 4).