 |
| Tamaros Vasiliauskienės ekspozicijos „Kristijono Donelaičio darbai ir dienos“ kūrinys |
Gruodžio 13 d. (penktadienį) 16 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) bus pristatyta Karaliaučiaus krašto tapytojos Tamaros Vasiliauskienės kūrybos paroda „Kristijono Donelaičio darbai ir dienos“.
Atidaryme dalyvaus ir pati darbų autorė. Paroda muziejuje rengiama Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus bei Kaliningrado srities istorijos ir dailės muziejaus iniciatyva. Dalyvavimas renginyje nemokamas. Paroda muziejuje bus eksponuojama iki 2014 m. sausio 4 dienos.
Tamara Vasiliauskienė gimė pokario Klesovo kaime Kursko srityje Rusijoje. Būdama trijų mėnesių ji su tėvais persikėlė į Kaliningrado sritį. Tamaros vaikystė prabėgo Zelenogradske. Baigusi Vilniaus dailės akademiją menininkė liko gyventi Lietuvoje, dirbo vyresniąja dėstytoja tuomečiame Telšių dailės technikume, Tapybos ir piešimo katedroje. Nuo 1973 metų autorė dalyvauja Lietuvos regioninėse ir užsienio parodose. 2000 metais grįžo į Kaliningradą. Dalyvavo dideliuose Kaliningrado istorijos ir dailės muziejaus parodų projektuose, kalėdinių angelų parodoje, taip pat rengė personalines parodas. Jos paveikslų yra privačiose kolekcijose Vokietijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje, JAV, Švedijoje.
Serijos pavadinimas „Kristijono Donelaičio darbai ir dienos“ tinka tam, ką sukūrė Tamara Vasiliauskienė, labai įdėmiai traktuojanti dailininko amato problemas. Menininkė gilinosi į epochą, kruopščiai tikrindama ją savo teptuku, rinkdama nuorodas ir žinias apie tai, kaip praeitį traktavo kitų laikų dailininkai.
Darbuose apie Donelaitį praeitis iškyla lyg žiūrint pro neskaidrų topazą, kuris sąlygoja dabarties epidermį, ir per jį mums suteikia galimybę matyti praeitį. Ir mes pastebime, kad praeitis gyva, kad mes kartojame mūsų protėvių žodžius ir gestus, gyvename jų lūkesčiais, degame jų aistromis, ir kartojame tą frazę, kurią nutraukė jų mirtis, kartojame ir užbaigiame jau savaip, savo žodžiais.
Suprantama, kad istorijos personažas – dirbtinė ir savo prigimtimi sudaryta iš kelių esybė. Tuo labiau tai pasakytina apie Donelaitį, kurio portretų istorijoje visiškai nėra išlikę, kaip ir liudijimų apie jo gyvenimą. Autorė ryžtingai pasitinka pavojus, nebijodama kritikos. Donelaičio veidas, gražus ir be judesio, kaip iškaltas senose monetose, tuo pačiu jame visada yra neapčiuopiamas judesys. Įsižiūrėjus – tai jausmingo, išgyvenančio kiekvieną įspūdį, pavyzdžiui, skausmą ar džiaugsmą, žmogaus veidas.
Žiūrintis noriai apsigauna, įsižiūrėdamas į šiuos tikroviškus paveikslus, – juk darbuose nuspėjamas ir istorinis tikroviškumas, savas gyvenimas. Rodosi, Donelaitis gali nužengti iš paveikslų rėmų ir įeiti į mūsų namus.
„Reikia mokėti mylėti ir suvokti istoriją, tai yra – praeities prasmę“, – rašė P. Viazemskis. Atrodo, dailininkei tai pavyko.