Pažangioms idėjoms aktyviai skverbiantis į visas mūsų gyvenimo sritis, literatūros lankos lieka apkerpėjusios ir, nepabijokim to žodžio, apleistos. Tiesa, nemažai kalbama apie mažėjantį skaitomumą ir „Knygų Kalėdas“, bet niekas kažkodėl neklausia, kada bus atskleista, kas yra kas literatūros bendruomenėje, ir kaip tai padaryti, – o juk tai vienas svarbiausių klausimų. Atsakymas į jį galėtų daryti stiprią įtaką ir visos mūsų valstybės ateičiai.
Neturint aiškiai suprantamų kriterijų ar mato vienetų apibūdinti autoriaus tinkamumą atlikti savo kultūrines pareigas, kultūros procesai girgždėdami stringa, o tingūs ir išpaikę rašytojai toliau lyg niekur nieko vaizduoja, jog visi gali vienodai apskrusti įkvėpimo ir stipendijų saulutėje.
Kad problema egzistuoja, rodo karti kultūrinių savaitraščių patirtis: kiek pykčio išliejama, jeigu netyčia susiklosto situacija, kai niekas nenori publikuoti, autoriaus nuomone, genialaus kūrinio! Net pagrįsti laikraščių ir redaktorių priekaištai paprastai priimami kaip asmeninis įžeidimas, nes atstumtieji turi jų kūrybos puikumą neva įrodančių argumentų, kurie, nesant ištobulintų kriterijų ir patikimų autorių kūrybiškumo vertinimo instrumentų, atrodo neatremiami: jie – Lietuvos rašytojų sąjungos nariai, kelių ar net keliolikos knygų autoriai, apdovanoti keliomis premijomis, o gal netgi kokį kartą nominuoti Nacionalinei premijai...
Keblumų dėl to, kad neturime galimybių tiksliai nustatyti autoriaus vietos visoje meno hierarchijoje, patiriame, galima sakyti, kiekviename žingsnyje: premijų teikėjams neaišku, ar siūlomas kandidatas tikrai yra tiek iškilus, kad galėtų priimti iš kokio mero rankų vokelį, – šie, turbūt įtardami korupciją ir klastą, kartais nepasitiki netgi kandidatą pasiūliusia Rašytojų sąjungos valdyba ir premijos visai neskiria, kaip šiemet ir pasielgė A. Baranausko premiją įsteigusi Anykščių miesto merija (it musę kandęs liko poetas, fotografas A. Balbierius).
Stipendijų ir projektinių pinigų skirstytojai, neturėdami priešais akis tikslių ir nedviprasmiškų autorių įverčių, staiga, žiūrėk, sumano paremti romanus ir/ar memuarus autorių, kuriuos, taip pat nepajėgdamos nuspėti jų tikrosios vertės (ar jos nebuvimo), po savo sparneliu priglaudė žinomos leidyklos. Pagaliau skaitytojai, neturintys žalio supratimo, ko vertas jų mylimas autorius (ir ar išvis verta jį mylėti), prisiperka knygų, nuo kurių sparčiai kvailėja ir kvailina savo draugus bei artimuosius.
(Sunkumų kyla vertinant ne tik gyvų, bet ir anapilin iškeliavusių rašytojų kūrybą ir jų asmenybes. Antai lapkričio 19 d. Lietuvos respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą pasiekė Lietuvos krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacijos (!) raštas, kuriame reikalaujama panaikinti „mūsų Tautos ir Valstybės duobkasių“ L. Dovydėno ir P. Cvirkos premijas. Būtų padoru ponus kariūnus sugėdinti, o jų skundą – išmesti į šiukšlyną, tačiau neįmanoma to padaryti, kol nesukurtas metodas, kuriuo remiantis būtų galima tiksliai nustatyti, kad minėti autoriai – ne niekdariai.)
Visi šie dalykai apsunkina literatūros gyvenimą ir problemų randasi netgi toje srityje, kur viešpatauja Pegasas – kūrybiniame gyvenime, mat autoriai, nežinodami, kokia yra jų kūrybos vertė ir kas jie yra, lyginant su savo kolegomis, pradeda jaudintis, pavydėti, niršti, krinta jų pasitikėjimo savimi lygis, todėl krinta ir jų kūrybos (o drauge – ir visos lietuvių literatūros) lygis. Kūrėjas papuola į užburtą neapykantos ir desperacijos ratą ir, šiam procesui tapus nevaldomam, žūva.
Kaip galėtume sugrąžinti kūrėjams ramybę, o kūrybinėms sąjungoms, komisijoms, literatūros kritikams bei literatūrologams – orumą ir patikimumą?
Mielieji, atsakymas paprastas: turime įvesti autorių reitingavimo sistemą. Ir tai nėra, kaip galėtų pasirodyti, kažkas iš esmės naujo – šis metodas daug metų sėkmingai naudojamas sporte, ypatingai lauko tenise. (Tiesa, kultūros gyvenime taikyti sporto patirtis kol kas nėra įprasta, tačiau tai parodo, kaip siaurai ir šališkai mes žvelgiame į mus supantį pasaulį.) Kiekvienas didmeistris gauna tam tikrą įvertį, kuri, priklausomai nuo rezultatų, gali didėti arba mažėti, ir jų, taip pat juos palaikančių aistruolių, lūkesčiai formuojasi, atsižvelgiant būtent į tą reitingą, o ne atvirkščiai.
Niekas nereikalauja iš antrame reitingų šimtuke esančio Ričardo Berankio laimėti „Grand Slam“, o štai Rogeris Federeris, jo nelaimėjęs, turėtų progą labai krimstis. Kiekvienas tenisininkas gerai žino, kad jis yra tas, kas yra, ir, – atvirkščiai, – kad nėra tas, kuo būti negali. Aiškumas, paprastumas, teisingumas – štai svarbiausios reitingavimo savybės.
Reitingavimas – tai nesudėtinga, bet labai efektyvi praktika, kurią susiskaldžiusiame, irzliame ir viskuo nepatenkintame meno pasaulyje pritaikyti būtų tikra panacėja. Patikimu užstalės blevyzgų bei kliedesių metodu su kolegomis esame nustatę, kad standartinį literato/literatūros kokybinį vienetą, laikytiną baziniu dydžiu, galėtų atstoti kurio nors konkretaus vidutinių gebėjimų literato kūrybos žemiausias galimas lygis, – ir tą vienetą derėtų vadinti ano pavarde.
Tarkim, šį kriterijų atitikus kokiam nors literatūros vidutiniokui Pavardeniui, matas būtų vadinamas 1 Pavardeniu (Pvd.). Tai neturėtų būti labai stambus matas, antraip dauguma rašytojų liktų už borto – sakykim, Sigitą Gedą būtų galima įvertinti kokiais 264 Pvd., Marcelijų Martinaitį – 204 ar pan. Pvd., o juk nemažai būtų ir tokių, kurie sudarytų tik kokią nors bazinio vieneto dalį ir liktų už reitingų sistemos ribų. Vis dėlto net ir jiems reitingų sistema būtų naudinga, nes patekimas į reitingų lentelę (o tai drauge reikštų ir patekimą į literatūrą) galėtų tapti jų beprasmio gyvenimo tikslu ir kelrode žvaigžde.
Autorių klasifikacija ir reitingavimas vienu sykiu išspręstų gausybę problemų ir suteiktų visam procesui pageidaujamo skaidrumo – net jei autoriai būtų nepatenkinti jiems tekusiais reitingais, jie tai galėtų aiškintis teisme ir, sėkmės atveju, prisiteisti reitingo taškų. Tačiau garsėjimo procesas taptų viešas ir skaidrus, o jaunoji karta negautų dingsties svaičioti apie korupciją bei „klanus“.
Reitingavimo sistema efektyviai taupytų valstybės pinigus – 1 Pvd. būtų matas, drauge atstojantis ir apatinę ribą, kurios neįveikęs autorius prarastų narystę kūrybinėje sąjungoje ir menininko statusą (tai reiškia – ir mokestines lengvatas). Jeigu iš šio menininko dar būtų atimta galimybė publikuotis, kad palengvėtų kultūros leidinių redaktorių būtis, šį apribojimą tikrai reikėtų įvesti – būtų sutaupyta dar šiek tiek valstybės pinigų, nes kultūriniams savaitraščiams, kurie yra remiami valstybės per KRF ir SRTF, nereikėtų mokėti honorarų niekdariams.
Taip pat naujas požiūris į kuriantįjį/kūrėją leistų padidinti kultūros proceso našumą, nes leistų koncentruotis ties geriausiaisiais, taigi susiaurėjus remtinų autorių ratui, santykinė kultūrai skiriamų pinigų suma stipriai išaugtų. Tikėtina, padidėtų ir šių autorių produktyvumas, todėl kultūrinės produkcijos kiekis ne tik išliktų stabilus, bet ir išsaugotų perspektyvą augti – ir tai neskaitant fakto, kad dalis žemo reitingo autorių pasitemptų ir taip pat pradėtų kurti kultūrą, o ne šlamštą. Negana to, sportinį azartą pajutęs jaunimas taip pat veržtųsi dalyvauti kultūros procese, trokšdamas pasiekti rezultatų, prilygstančių bent tiems, kurių R. Berankis pasiekė teniso aikštelėje.
Neverta net sakyti, kaip smarkiai pasikeistų situacija literatūroje (ir visoje kultūroje), jei kūrybiškumo ir autoriaus iškilumo kriterijus akimirksniu taptų ne abstraktus, bet išreikštas skaičiais – sakykim, už autorių, artėjant jo knygos pasirodymui, būtų galima statyti lažybų punkte kaip už komandą ar sportinį žirgą ir, sėkmės atveju, laimėti krūvą pinigų. Filologija taptų apsukrių verteivų ir lažybų organizatorių profesija, o literatūros kritikai galėtų dirbti bukmekeriais arba šios verslo šakos konsultantais.
Naujoji sistema turėtų ir kitų teigiamų poveikių, kurie darytų įtaką visos valstybės tolesnei raidai – tarkim, kaip ir profesionaliajame sporte, būtų aršiai kaunamasi su dopingo vartojimu, todėl alaus, vyno, degtinės ir kt. alkoholinių gėrimų vartojimas arba (priešingai) besaikis, pasaulėžiūrą iškraipantis blaivybės propagavimas būtų išrautas su šaknimis. Imtų populiarėti pėdsakų organizme nepaliekančios, kūrybiškumą skatinančios meditacijos praktikos, vartojami astroenergetinių priemonių kompleksai. Vis dažniau Rašytojų sąjungos rūmų prieangyje sutiktume guru iš tolimosios Indijos ir Rusijos.
Šios praktikos pamažu lemtų, kad ir kūryboje aiškiau atsispindėtų dvasinis gyvenimas, taip pat būdai, kuriais geriausia siekti žemiškojo gyvenimo darnos ir gėrio. Vis labiau būtų linkstama manyti, kad kūryba yra ne tik tai, kas parašyta, bet ir tai, kas savaime joje yra – ir ji būtų vertinama, atsižvelgiant į jos santykį su kosmine energija (ir – galbūt – su per dieną suvartotomis kalorijomis). Įvykus lūžiui mentalitete, transformuotųsi ir kokybės matavimo sistema –1 Pvd. taptų dvasiniu vienetu, kurio bazinis dydis būtų nustatomos virgulėmis.
Aiškėjant, kad ir kūrybos esmė geriau jaučiama virgulės vibracijose, pamažu būtų atsisakyta skaitymo. Lygiai taip pat, patyrus, jog pati kūryba taip pat savaime sklando aukštuosiuose atmosferos sluoksniuose, ir kiekvienas dvasiškai išprusęs individas gali ją sučiupti, išnyktų rašymo reiškinys. Galiausiai, suvokus, kokią didelę žalą tai daro jauniems protams, būtų atsisakyta ir klaidinančių sąvokų „skaitymas“ bei „rašymas“. Tauta susijungtų į vientisą energetinį žiedą, skaičiuotų kalorijas, sotintųsi protėvių energija.
Galiausiai ateitų laikas, kai žodžiai „literatūra“, „kūrinys“ taptų sunkiai suvokiami, tačiau būtų linkstama manyti, jog tai yra, ką kiekvienas savaime gauna, kai jį pirmąsyk ant rankų paima pribuvėja. Žodžio „kultūra“ apskritai niekas nė nebandytų suprasti, bet daugelis būtų girdėję, kad skaitymui ir rašymui įgijus dvasinį-ekologinį pobūdį, ji savaime išnyko, kas lėmė, jog Lietuvoje ir vėl suklestėjo senoji baltų gyvensena, pasireiškianti Jono Trinkūno, gyvenusio Lietuvoje XXI a. pradžioje, garbinimu.
Bet valstybei tada jau nieko netrūktų: užsienio turistai, atvykę iš žydų ir gėjų Europos, dosniai paliktų mums veidrodėlių, folijos popieriukų ir barškučių, o ufonautai miškuose ir pievose pribraižytų dvasiniam gyvenimui svarbių ratų. Vaidilučių kūrenamos ugnies dūme ištirptų mūsų savastis ir, išnykus istorijai, vėl sugrįžtų aurea aetas (lot. aukso amžius).
Ar jau esame tam pasirengę?
Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
