Ikimokyklinio ugdymo įstaigų istorija Suomijoje siekia 1860-uosius metus. Tuo metu buvo pradėti steigti vaikų darželiai, skirti padėti šeimoms kokybiškai ugdyti vaikus, ir lopšeliai, kurių paskirtis – užtikrinti mažų vaikų globą, kol tėvai dirbo, taip padedant nedideles pajamas turinčioms šeimoms ar vienišoms mamoms, priverstoms anksti grįžti į darbą iš motinystės atostogų. 1973 metais buvo priimtas Dienos priežiūros centrų aktas, ir vaikų darželiai ir lopšeliai buvo pavadinti bendru pavadinimu, t.y. dienos priežiūros centrais, suvienodinant ir jų paskirtį – užtikrinti vaikų priežiūrą ir ugdymą. 1996 metais šalyje buvo priimti įstatymai, garantuojantys vaikams teisę įvairiais būdais gauti ikimokyklinį ugdymą.
Už ikimokyklinio ugdymo organizavimą Suomijoje atsakingos savivaldybės. Jos yra įpareigotos sukurti vietą ugdymo įstaigoje kiekvienam vaikui, kurio tėvai pareiškė norą, kad jų vaikas lankytų ikimokyklinę įstaigą. 2011 metais ikimokyklinio ugdymo įstaigas Suomijoje lankė 55 proc. vaikų nuo gimimo iki 6 metų amžiaus (palyginimui – Lietuvoje 53 proc. vaikų nuo 1 iki 6 metų amžiaus). Ikimokyklinio ugdymo įstaigų nelankantys vaikai Suomijoje prižiūrimi ir ugdomi namuose, o tėvai už tai gauna vadinamąją „namų priežiūros“ pašalpą.
Suomijos švietimo strategų nuomone, ikimokyklinio amžiaus vaikams daug naudingiau lankyti savivaldybių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, tačiau dalis tėvų pasirenka vaiko priežiūrą ir ugdymą namuose. Priešmokyklinis ugdymas Suomijoje nėra privalomas, tačiau jame dalyvauja 98,5 proc. priešmokyklinio amžiaus vaikų. Iš visų vaikų, lankančių priešmokyklinio ugdymo grupes, 70 proc. vaikų vis dar lankosi ir ikimokyklinio ugdymo grupėse.
Suomijoje taikoma panaši motinystės ir tėvystės atostogų politika kaip ir Lietuvoje, tad tik gimus vaikui, tėvai pasinaudoja motinystės ir / ar tėvystės atostogų galimybe. Pasibaigus šioms atostogoms, tėvai savo nuožiūra gali pasirinkti vieną iš šių vaiko ugdymo ir priežiūros variantų:
1. Pirmoji alternatyva – vaikus prižiūrėti ir ugdyti vienam iš tėvų. Tokiu atveju mokama vaikų priežiūros ir ugdymo pašalpa. Jos fiksuotoji dalis gali siekti net iki 1 200 Lt per mėnesį už pirmąjį vaiką, o didžiausia kintamoji dalis yra 600 Lt per mėn. už vaiką. Kiekviena savivaldybė gali skirti papildomų lėšų mažas pajamas turinčioms šeimoms ar tėvams, patiems prižiūrintiems vaikus. Šią alternatyvą Suomijoje yra pasirinkę apie 11 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikų turinčių šeimų.
2. Antroji alternatyva – pateikti prašymą savivaldybėje dėl vaiko priėmimo į ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Savivaldybė per nustatytą pusės metų laikotarpį turi surasti vaikui vietą ir užtikrinti jo ikimokyklinį ugdymą. Gavusi tėvų prašymą, savivaldybė pirmiausia patikrina, ar yra laisvų vietų netoli gyvenamosios tėvų vietos esančiose savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Jeigu laisvų vietų nėra, svarstoma, kiek dar tėvų pageidauja, kad jų vaikai lankytų ikimokyklinio ugdymo įstaigas, ir ar būtų racionalu steigti naują grupę ar naują ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Tuo atveju, jei vaikų nėra daug ir nusprendžiama nesteigti naujos grupės ar įstaigos, šeimoms pasiūloma susiburti į šeimos dienos priežiūros centrą. Savivaldybė yra atsakinga už šio centro įsteigimą: ji suranda tinkamas patalpas, jas pritaiko vaikų priežiūrai ir ugdymui, parūpina reikalingas priemones. Nors šeimos dienos priežiūros centre vaiką prižiūrintiems ir ugdantiems tėvams nėra keliami ikimokyklinio ugdymo išsilavinimo reikalavimai, jie privalo baigti atitinkamus kvalifikacijos tobulinimo kursus.
Kai kurios savivaldybės šeimos dienos priežiūros centrus steigia tik su sąlyga, kad vienas iš tėvų, kuris bus auklėtojas, turėtų ir ikimokyklinio ugdymo srities išsilavinimą. Tokiam centrui vadovauja arčiausiai esančios ikimokyklinio ugdymo įstaigos vadovas arba kai kuriais atvejais, atsiradus daug šeimos dienos priežiūros centrų apylinkėje, paskiriamas atskiras vadovas keliems šeimos dienos priežiūros centrams. Vienas šeimos dienos priežiūros centras, kuriame auklėtoju dirba ir iš savivaldybės atlyginimą gauna vienas iš tėvų, įsteigiamas ne daugiau kaip keturiems vaikams. Tuo atveju, kai susidaro daugiau nei keturių vaikų grupė, gali būti steigiamas Grupinis šeimos dienos priežiūros centras, kuriame dirba daugiau nei vienas vaikų auklėtojas. Grupiniame šeimos dienos priežiūros centre bent vienas auklėtojas turi turėti tinkamą profesinį išsilavinimą. Tėvams nesutikus steigti šeimos priežiūros centrą, savivaldybė šeimoms gali pasiūlyti trečiąją alternatyvą.
3. Trečioji alternatyva – vaikus ugdyti privačioje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Tėvai, negavę vietos savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir nesutikę steigti šeimos dienos priežiūros centro ar dalyvauti grupiniame šeimos dienos priežiūros centro organizuojamame ugdyme, iš savivaldybės gauna pasiūlymą vaikus ugdyti privačioje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Savivaldybės bendradarbiauja su privačiais ikimokyklinio ugdymo programų teikėjais dviem būdais. Pirmasis – kai savivaldybė „perka“ ikimokyklinio ugdymo vietas iš privačios ikimokyklinio ugdymo įstaigos ir šioms padengia visas vienam vaikui tenkančias ikimokyklinio ugdymo sąnaudas (vidutinės vieno vaiko ugdymo sąnaudos Suomijoje siekia 43 000 Lt per metus). Tokiu atveju tėvai savivaldybei moka tokį pat ikimokyklinio ugdymo mokestį kaip ir visi tėvai, kurių vaikai ugdomi savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigose (šis mokestis įvairiose savivaldybėse skiriasi, tačiau vidutiniškai siekia apie 500 Lt per mėnesį). Antrasis, kai savivaldybė ir privačios ikimokyklinio ugdymo įstaigos bendradarbiauja tarpininkaujant tėvams. Jei tėvai nesutinka ugdyti vaikus šeimos dienos priežiūros centre, jiems gali būti pasiūloma vaiko ugdymo privačiose įstaigose kompensacija, kuri gali siekti iki 2 000 Lt per mėnesį. Tačiau šiuo atveju tėvai moka privačioms ikimokyklinio ugdymo įstaigoms pagal pastarųjų nustatytas kainas, ir savivaldybei neprivalo atsiskaityti, kur išleidžia gautą privataus ugdymo kompensaciją.
Privačių ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklas Suomijoje nėra labai platus, nes kiekvienoje savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigoje vaikams garantuojamas visapusiškas kokybiškas ugdymas(is). Privačios įstaigos steigiamos tik Valdorfo, Montessori ir kitoms alternatyvioms pedagoginėms sistemoms įgyvendinti. Be to, tokias įstaigas dažniausiai steigia tautinės mažumos, norėdamos garantuoti vaikams ugdymąsi gimtąja kalba.
Taigi, pasirenkant vieną iš minėtų trijų alternatyvų, vaikams suteikiama galimybė gauti kokybišką ikimokyklinį ugdymą arba nuolatinę tėvų priežiūrą. Toliau pateikiamose skritulinėse diagramose pavaizduota, kokie ikimokyklinio ugdymo organizavimo modeliai yra populiariausi pagal atskiras amžiaus grupes:
Siekiant užtikrinti kokybiškesnį vaikų ugdymą šeimose, padėti šeimoms perprasti šiuolaikinius vaikų ugdymosi metodus, kai kurios savivaldybės šeimoms sudaro galimybę kartu su vaiku dalyvauti nemokamose atvirose ikimokyklinio ugdymo veiklose. Šioms atviroms ikimokyklinio ugdymo veikloms skiriama aptverta lauko žaidimų aikštelė arba vaikų ir jų šeimų narių veiklai pritaikyta patalpa pastate. Atviros ikimokyklinio ugdymo veiklos metu žaidimų aikštelėje dirba 2–3 ikimokyklinio ugdymo auklėtojo padėjėjai, kurie turi profesinį socialinės rūpybos ir sveikatos priežiūros krypties išsilavinimą (ISCED 3 lygmuo). Uždarose patalpose veiklos metu dirba tiek ikimokyklinio ugdymo auklėtojo padėjėjai, tiek ikimokyklinio ugdymo auklėtojas, turintis aukštąjį ikimokyklinio ugdymo srities išsilavinimą (ISCED 5 lygmuo).
Atviros ikimokyklinio ugdymo veiklos metu į aikštelę ar patalpą gali ateiti visi tėvai su savo ikimokyklinio amžiaus atžalomis ir dalyvauti organizuojamuose žaidimuose, kūrybinėse veiklose, diskusijose. Vaikams žaidžiant, dalyvaujant veiklose, tėvams sudaroma galimybė dalyvauti mokymuose apie vaikų ugdymą, priežiūrą, sveikatą ir kt. Vaikai ir tėvai atvirose ikimokyklinio ugdymo veiklose ir mokymuose gali dalyvauti be jokios išankstinės registracijos. Be to, ugdymo įstaiga neregistruoja, kiek ir kokių vaikų bei tėvų dalyvavo atvirose vaikams skirtose veiklose. Vienintelė taikoma sąlyga – tėvai negali palikti vaikų šioje aikštelėje ar patalpoje ir išeiti savais reikalais. Net jeigu vaikas žaidžia savarankiškai, jį atvedęs suaugęs šeimos narys negali palikti aikštelės teritorijos ar uždaros patalpos. Taigi, šiais nemokamais ikimokyklinio ugdymo užsiėmimais savivaldybė suteikia metodinę pagalbą visoms šeimoms, ypač toms, kurios nusprendė ugdyti ir prižiūrėti vaikus namuose ir niekur kitur neturi galimybės pasikonsultuoti su ikimokyklinio ugdymo specialistais.
Jei grupėje ugdomi 22 vaikai nuo trejų iki šešerių metų amžiaus, joje privalo dirbti jau keturi darbuotojai, iš kurių bent du privalo būti auklėtojai, įgiję aukštąjį ikimokyklinio ugdymo srities išsilavinimą. Suomijos teisės aktuose nėra apibrėžta, kiek kvadratinių metrų ploto turi atitekti vienam vaikui, tačiau vadovaujantis protingumo principu dažniausiai skiriama nuo 5 iki 10 kv. metrų vienam vaikui. Suomijoje taip pat nenustatytas minimalus vaiko ugdymosi įstaigoje laikas per dieną ar mėnesį. Tėvai pagal savo poreikius gali atvesti vaiką į ikimokyklinio ugdymo įstaigą nors ir dviem valandoms per dieną. Vis dėlto yra apibrėžtas ilgiausias galimas vaiko buvimo ikimokyklinio ugdymo įstaigoje laikas – t. y. dešimt valandų per dieną. Išimtis taikoma ikimokyklinio ugdymo grupėms, kurios darbo laiką priderina prie tėvų, dirbančių pamainomis. Tokiu atveju ugdymas gali tęstis ilgiau nei dešimt valandų per dieną, gali būti dirbama ir savaitgaliais ar švenčių dienomis. Dažniausiai ikimokyklinio ugdymo įstaigos dirba nuo keturių iki devynių valandų per dieną.
2003 metais Suomijoje buvo paskelbta (2005 ir 2012 metais atnaujinta) nacionalinio lygmens ikimokyklinio ugdymo programa su apibrėžtais ikimokyklinio ugdymo uždaviniais ir tikslais. Programoje nusakomi pagrindiniai ikimokyklinio ugdymosi tikslai – padėti vaikui augti individualia asmenybe, gebančia priimti sprendimus, susijusius su savo gyvenimu ir gerove, bei gebančia užmegzti ir palaikyti geranoriškus santykius su kitais žmonėmis. Programoje taip pat apibrėžiamos svarbiausios vertybės, kuriomis vadovaujamasi ugdant vaikus – socialinis teisingumas ir lygybė, atsižvelgimas į vaiko interesus, į vaiko teisę įvairiapusiškai ugdytis pagal savo galimybes, saugumas, šilti santykiai su pedagogais ir grupės vaikais, teisė būti išklausytam ir suprastam, teisė į paramą, kai jos reikia, džiaugsmingas ugdymasis ir kitos. Programoje pabrėžiamas aktyvus vaiko vaidmuo jam ugdantis, dalyvavimas, priimant su jo ugdymusi susijusius sprendimus, žaidimas, kaip pagrindinis vaiko ugdymosi būdas.
Suomijoje ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiekimai nėra apibrėžti. Orientuojamasi į aukštos kultūros ir kokybės vaikų ugdymo procesą. Be to, vaikams teikiama trijų lygių pagalba: bendroji pagalba, kai vaikas susiduria su daugumai vaikų būdingomis ugdymosi problemomis, intensyvioji pagalba – kai vaikui reikia didesnės bei ilgesnės paramos kurioje nors ugdymosi srityje ir specialioji pagalba, kai vaikui nustatomi specialieji ugdymosi poreikiai.
Remdamosi nacionalinio lygmens programa, savivaldybės parengia ir patvirtina ikimokyklinio ugdymo programą, kuria savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigos remiasi rengdamos įstaigų lygmens programas. Atsižvelgiant į kiekvienos įstaigos ikimokyklinio ugdymo programą ir bendradarbiaujant su vaiko tėvais, parengiamas individualus kiekvieno vaiko ugdymo(si) planas, kurį pildo ir jame fiksuoja vaiko pasiekimus ne tik auklėtojai, bet ir tėvai.
Šiuo metu didžiausia Suomijos ikimokyklinio ugdymo problema – bakalauro ar magistro studijas baigusių auklėtojų trūkumas. Šie auklėtojai grupėse atlieka svarbiausią vaidmenį – stebi vaikų pasiekimus ir pažangą, planuoja tolesnį vaikų ugdymą(si), koordinuoja kitų dviejų darbuotojų veiklą ugdant vaikus, reflektuoja ikimokyklinio ugdymo(si) grupėje kokybę. Auklėtojo atsakomybė yra didelė, tačiau atlyginimas ne itin daug skiriasi nuo auklėtojo padėjėjo. Auklėtojo ir auklėtojo padėjėjo vidutiniai atlyginimai atitinkamai siekia 7 000 Lt ir 7 900 Lt. Įgyti auklėtojo išsilavinimą trunka vieneriais metais ilgiau. Tad dauguma norinčiųjų dirbti ikimokyklinio ugdymo įstaigose pasirenka profesinį išsilavinimą ir ikimokyklinio ugdymo auklėtojo padėjėjo darbą.
Apibendrinant Suomijos ikimokyklinio ugdymo apžvalgą, galima teigti, kad ikimokykliniam ugdymui skiriamas itin didelis finansavimas Dėl to valstybė gali turėti platų ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklą, įstaigos gali dirbti ilgiau, turėti didesnį darbuotojų skaičių, tenkantį vienam vaikui, grupėje nei Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir taikyti aukštesnius auklėtojo padėjėjo išsilavinimo reikalavimus. Taip pat, nors kai kurie higienos reikalavimai nėra taip griežtai reglamentuojami kaip Lietuvoje, praktiškai Suomijoje ikimokyklinėse įstaigose tenka daugiau ploto vienam vaikui. Tačiau egalitarinėje visuomenėje, kai auklėtojo ir auklėtojo padėjėjo atlyginimai skiriasi nedaug, nors išsilavinimo reikalavimai gerokai skiriasi, pastebimas didelis auklėtojų trūkumas šalyje.
Mindaugas KIEŽA, „Civitta“ vyr. analitikas
