Gruodžio 2 d. Seime vyko spaudos konferencija „Dėl Vilniaus Pranciškonų vienuolyno grąžinimo“. Kaip jau skelbėme, Trakų gatvėje esančio Mažesnių brolių (konventualų) vienuolynas, nepaisant Aukščiausiojo Teismo sprendimo, vis dar nėra grąžintas teisėtiems šeimininkams. Spaudos konferencija surengta, anot pranciškonų vadovo, br. Mareko Detlaffo, siekiant atsiliepti į pastaruoju metu žiniasklaidoje pateikiamą „klaidinančią informaciją apie ordiną ir jo veiklą Lietuvoje“. Ūkio ministerija neskuba pastatų grąžinti, nepaaiškindama kodėl.
Konferencijoje dalyvavęs Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Mantas Adomėnas atkreipė dėmesį į faktą, kad niekam nekyla abejonių, jog norma, reguliuojanti restitucijos praktiką, tai yra sovietų valdžios atimtų religinių bendrijų nekilnojamojo turto ir kulto objektus, yra aiški. Pastatai, kurie priklausė religinėms bendrijoms iki 1939 metų, privalo būti grąžinti: „Labai apgailėtina, kad būtent pačioje Vilniaus širdyje esančio vieno iš seniausių Vilniaus paminklų“ grąžinimo istorija tęsiasi jau ištisus du dešimtmečius.“
Turime progą, kad Pranciškonų (konventualų) vienuolynas ir bažnyčia atsidurtų vienose rankose ir būtų prižiūrimi tų, kurie prisidėjo prie pastatų atsiradimo, geriausiai žino jų paskirtį. Nenorintys su tuo sutikti, apeliuoja „į mokslo bei kultūros poreikius“, sakė parlamentaras. „Ypač kelia nerimą tai, kad spaudoje platinami teiginiai, esą vienuoliją sudaro tik keli lenkų tautybės asmenys, ir todėl jiems nereikėtų grąžinti vienuolyno. Nuoroda į tautybę, kalbant apie nusavintos nuosavybės grąžinimą, yra visiškai nedovanotina“, – piktinosi M. Adomėnas. Anot jo, apie tai prabilusios žurnalistinės institucijos „turėtų viešai atsiprašyti šios bendrijos, kuri Lietuvoje veikia jau keletą šimtmečių“.
„Jau beveik 20 metų mūsų ordinas stengiasi atgauti vienuolyną. Esu labai dėkingas teisinėms institucijoms, kurios suprato patirtą skriaudą ir atkūrė teisingumą“, – sakė konventualų vadovas br. Marekas Adamas Detlafas. Išties vienuolynas buvo paimtas iš neteisėtai jį privatizavusiųjų ir perduotas valstybei, kuri siekė pastatus grąžinti ordinui, ką liudija dar 1992 metų Vyriausybės potvarkis bei dokumentai, ruošiami vienuolyno perdavimui.
Deja, visai neseniai vienuolynas buvo grąžintas ne pranciškonams, o laikinai perduotas Valstybės Turto fondui, kuris užsiima valstybės turto pardavimu.
Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė oficialiai pareiškė, kad minimas objektas yra valstybės saugomas kultūros paminklas. Kultūros ministro įsakymu jis privalo būti naudojamas „viešajam pažinimui ir naudojimui bei viešajai pagarbai“. Anot specialistės, nuo senų laikų tai buvo Lietuvos prestižinis turtas, menantis dar 14 amžiuje Lietuvoje įsikūrusį Pranciškonų ordiną. Ši konventualų bažnyčia yra viena seniausių Vilniuje.
G. Drėmaitė patikslino, kad teismuose iškeliamas argumentas, esą, jeigu yra pakeistos „objekto vertingosios savybės, neva tuomet jo galima ir negrąžinti“. „Noriu pabrėžti, – sakė ji, – kad 2013 metais gegužę Kultūros paveldo departamentas nustatė, kad 90% vertingųjų savybių yra autentiškos.“ Sovietmečiu darytas remontas neturėjo jokios įtakos kultūros vertingosioms savybėms. „Esame teisinė valstybė, tad jeigu yra restitucijos aktas, turime grąžinti nusavintą bendruomenių turtą“, – pabrėžė pašnekovė, pateikdama Vilniaus arkivyskupijos atvejį.
Vilniaus arkivyskupijai buvo grąžinti visi pastatai, o ši vėliau elgėsi su jais savo nuožiūra, ir tai jiems garantuoja įstatymas. Pranciškonai yra parengę išsamų projektą, šiuo metu bendradarbiauja su įvairiomis kultūros ir švietimo institucijomis, Vilniaus arkivyskupija. Vienuolyno patalpose ugdomi ir šviečiami vaikai, jaunimas, planuojama įkurti Pranciškonų ordino muziejų, primindami faktą, jog būtent čia buvo įkurta pirmoji lietuviška mokykla, gyveno Jonas Basanavičius.
Įstatymo raidė
Advokatas Vilius Bernatonis, atstovaujantis Mažesniųjų brolių konventualų ordino vienuolynui teisminėse bylose, stebėjosi, kad byla yra „beprecedentė teisine prasme“. Įvyko neteisėti sandoriai, dėl kurių pastatai tapo uždarosios akcinės bendrovės nuosavybe. Vienuoliai iniciavo bylą, siekdami sandorį panaikinti. Valstybė rėmė šias pastangas, ir kovo mėnesį AT galutine ir neskundžiama nutartimi buvo nuspręsta, kad turtas į privačias rankas pateko neteisėtai ir grįžo valstybei.
 |
„Tai didžiulė sėkmė, kad tokio masto neteisėtas turto nusavinimas buvo, nors ir pavėluotai, atšauktas.“ Deja, toliau valstybė nesiima pareigų, kurių turėtų imtis pagal įstatymą.
Ūkio ministerija buvo gavusi pavedimą įregistruoti turtą kaip valstybės nuosavybę, tačiau tai už juos padarė patys broliai pranciškonai. Valstybė ir toliau delsia, sakė advokatas.
Pagal restitucijos tvarką, išlikęs turtas religinei bendrijai jos pageidavimu grąžinamas natūra, išskyrus atvejus, jeigu perstačius pastatus bendrasis plotas padidėja trečdaliu arba 50% pakeistos pagrindinės konstrukcijos. Tokiu atveju turto grąžinimas vyksta kita forma. „Tad net ir teorinės galimybės negrąžinti pastatų nėra“, – teigė V. Bernatonis, primindamas, kad valstybės kompetentingos institucijos ne kartą pateikė Ūkio ministerijai visą reikalingą informaciją, jog pastatai nėra pakeisti. „Nepaisydama to, ministerija nori inicijuoti papildomus tikrinimus.“ Išeina, kad valstybė aiškinasi, „ar nėra aplinkybių, kurios leistų turto negrąžinti“, – stebėjosi teisininkas, pabrėždamas įstatymo siekį „grąžinti visada, išskyrus atvejus, kai yra duomenų apie tokius pasikeitimus“.
Nepaisydami minėtų trukdžių, spaudos konferencijos dalyviai išreiškė įsitikinimą, jog konstruktyvus bendradarbiavimas su valstybe tęsis, kad teisingumo atkūrimas šioje ilgoje byloje yra tik laiko klausimas.
Parengė S. Žiugždaitė