 |
| Edvardas Racevičius
Gedimino Kajėno nuotrauka |
Vilniuje, galerijoje „AV17“, bei Klaipėdoje, galerijoje „si:said“, veikia Vokietijoje gyvenančio ir kuriančio skulptoriaus Edvardo Racevičiaus darbų paroda „Medžio skulptūra“. Trumpam į Lietuvą atvykęs menininkas po parodos atidarymo Vilniuje pasidalijo savo mintimis apie medžio skulptūrą, kūrybinius ieškojimus ir atradimus bei gyvenimą Vokietijoje.
Kaip jautiesi po šių dviejų parodų Vilniuje ir Klaipėdoje atidarymo? Jei neklystu, tai yra tavo pirmosios parodos Lietuvoje?
Prieš vienuolika metų, ketindamas stoti į Tautodailininkų sąjungą, buvau surengęs vieną parodą, bet joje apsilankė gal du ar trys žmonės (juokiasi). Todėl galima sakyti, kad šios parodos Lietuvoje man yra išties debiutinės.
Kaip jaučiuosi? Tarp atėjusiųjų į parodas buvo ne tik seni pažįstami, bet ir buvę dėstytojai, meno žinovai iš Dailės akademijos. Niekada nesitikėjau, kad profesionalai susidomės mano kūryba. Tai yra labai malonu.
 |
| Edvardo Racevičiaus skulptūra |
Kita vertus, po parodų atidarymo apėmė dvilypis jausmas. Viena vertus, esu menininkas, pristatantis savo darbus, kita vertus – lietuvis, po tam tikro laiko sugrįžęs į Lietuvą. Pamačiau seniai nematytų žmonių veidus... Anksčiau grįždavau trumpam, pamatydavau tik artimiausius žmones, o kitus sutikti dažnai tiesiog pritrūkdavo laiko. Tad šios parodos buvo galimybė sutikti senų bičiulių, su kuriais ryšys per tuos dvylika metų, kai gyvenu Vokietijoje, buvo nutrūkęs. Per parodos atidarymus tai mane labiausiai ir sujaudino, sugebėjau net pamiršti, ko čia visi susirinko (juokiasi).
Kodėl parodą pavadinai taip paprastai, net primityviai – „Medžio skulptūra“?
Nelabai moku gražiai, literatūriškai pasakyti, žodžiai man kelia daug sunkumų. Tik viena mano sukurta skulptūra turi pavadinimą, tačiau ir tas liko mano galvoje, neužrašytas ant paties darbo, nes jis labai ilgas, ant paties darbo nebūtų išsitekęs (juokiasi). Gal tai labai neprofesionalu, bet nieko negaliu pakeisti. Savo darbais aš visų pirma sau pačiam bandau išreikšti tam tikrus dalykus, kurie dažnai yra labai paradoksalūs, taip pat žiūrovui nepateikiu jokių paaiškinimų, nuorodų, jis turi laisvą valią matyti tai, ką mato. Man nebūtina žodžiais įvardyti to, ką padaro rankos. Todėl ir šis pavadinimas toks paprastas, mano galva, jo visiškai užtenka.
Pavadinime yra „medis“ – tai man labai svarbu. Su medžiu dirbu beveik dvidešimt metų, tačiau tik dabar jaučiu, kad dirbu visiškai kitaip, atsirado kitas santykis su medžiu. Tai įvardyčiau kaip jautrumą.
Dabar žiūriu į medį ir matau skulptūrą, kuriai nebūtinas mano prisilietimas. Kartais net šiurpas kūnu pereina pasižiūrėjus, kokių skulptūrų esama gamtoje. Ir visur medžiai stovi – Vokietijoje, Lietuvoje, miestuose, kaimuose. Juk išties medžiai – tylios skulptūros. Užtenka atsiriboti nuo suvokimo, kad tai tiesiog medis, tuomet gali pamatyti formą, kuri pulsuoja gyvybe. Tai mane dabar labai žavi.
 |
| Edvardo Racevičiaus skulptūra |
Anksčiau nesugebėjau tuo žavėtis, atrodė banalu grožėtis medžiu. Atrodė, kad, norint sukurti kažką naujo, reikia galvoti konstruktyviai. Dabar man viskas regisi atvirkščiai, matau tarp medžio ir žmogaus daug vidinių sąsajų, kurios, tiesą sakant, visuomet buvo, ir niekas to negali pakeisti.
Šiame darbų cikle tau ypač svarbus medžiagiškumas, tai, iš ko gimsta skulptūra. Neatsitiktinai skulptūroje palieki daug neaptašyto medžio...
Medis yra pagrindinis, o pačios skulptūros – labai paprastos, visose kartojasi tas pats juodai baltas žmogelis. Vokietijoje yra labai gerai žinomas ir populiarus menininkas Stephanas Balkenholas, darantis tik tokius žmogelius. Lietuvoje lenktais kaltais drožinėjau dievukus, o kai pamačiau šio menininko darbus, kuriuos jis daro tiesiais kaltais, gan grubiai, šiek tiek juos padažydamas. Man tai paliko be galo gilų įspūdį. Tai buvo iki tol nematytas, kitoniškas požiūris į drožybą. Prieš pusantrų metų pradėjau drožinėti šia kryptimi, iš S. Balkenholo perėmęs jo žmogelį, tačiau ne kopijuodamas, o pratęsdamas jau savaip.
Man įdomus skulptūros santykis su pačiu medžiu. Paprasta šaka, iš kurios dalies padaryta skulptūra, tampa ne banalybe, bet to žmogeliuko dalimi. Tokiu būdu žiūrovas priverčiamas visiškai kitaip pažvelgti į patį medį. Iš esmės šiuose darbuose aš rodau medį, ir nieko daugiau. Dabar man knieti padaryti kompozicijas iš šakų, be jokių žmogeliukų, nes natūralaus medžio formose slypi jėga, kuri labai traukia. Nežinau, ar tai pavyks, bet būtinai pamėginsiu...
 |
| Edvardo Racevičiaus skulptūra |
Gal galėtum plačiau papasakoti apie šį darbų ciklą.
Į Lietuvą atvežiau 14 šio ciklo darbų – 10 eksponuojama Vilniuje ir 4 – Klaipėdoje. Dalis darbų liko Vokietijoje. Taip pat turiu tris pilnus bloknotus eskizų. Jei pabandyčiau visus šiuos eskizus įgyvendinti, tai užtruktų pusantrų metų. Ši tema vystosi lyg savaime, kartais imu galvoti, ar ne per daug (juokiasi). Tiesiog atradau žaidimų aikštelę, kur dar man pačiam neatsibodo žaisti.
O principas visuose darbuose vienodas – tas pats žmogeliukas ir skirtingos medžių šakos. Labai paprastas metodas, tačiau galimybių labai daug. Tai tikrąja to žodžio prasme žaidimas – be didelių intelektualinių įtampų ar kančių. Man tai – lyg improvizacija. Dirbdamas nemąstau, nežinau, ką noriu padaryti, pats medis padiktuoja sprendimus. Nors, kaip jau sakiau, turiu krūvą eskizų, tačiau į juos dažniausiai net nežiūriu. Dirbdamas pats tampu žiūrovu – mano rankos daro, o pats žiūriu, kas pavyksta. Ir tai man labai patinka. Dirbu rankomis, bet ne galva.
Šis ciklas tau pačiam tapo nauju kūrybinių postūmiu?
Taip. Parodęs šiuos darbus žmonėms Vokietijoje, sulaukiau didelio susidomėjimo, tai man buvo nauja. Per dvidešimt darbo su medžiu metų tokio atgarsio nebuvau sulaukęs. Tačiau gal tai ir visiškai natūralu – per tiek darbo metų dalyvavau nemažai parodų Vokietijoje, susikaupė daug pažinčių, tad yra įdirbis, kuris niekur nedingsta. Tačiau vis tiek nenustoju stebėtis žmonių reakcija į šiuos darbus – jie džiaugiasi, dėkoja, kviečia į parodas, kai ką net įsigyja... Tai be galo malonu.
 |
| Edvardo Racevičiaus skulptūra |
Kas tau pačiam yra tas juodai baltas žmogelis?
Tas žmogelis simbolizuoja savęs suvokimą, tą „aš“, apie kurį kiekvienas turime savo įsivaizdavimą. Man neduoda ramybės klausimas, kiek savęs suvokimas yra objektyvus, o kiek tas „aš“ – tik tariamas. Juk jei skirtingų penkių žmonių paklausinėtum apie mane, jie turbūt išsakytų labai skirtingas nuomones. Tad kur yra tas tikrasis „aš“, koks jis?
Taip pat juk daug kas priklauso nuo aplinkybių. Jei, tarkime, šiandien man sekasi, nieko netrūksta, gyvenu kūrybiškai, šeimoje darna, gražūs santykiai su bičiuliais, puiki sveikata, tuomet tas „aš“ vienoks. Tačiau pasikeitus aplinkybėms imi abejoti savimi, tuomet keičiasi ir savęs suvokimas. Tad kur yra tas tikrasis „aš“? Ir apskritai, ar jis toks yra?
Tuo tarpu medis šiame darbų cikle visų pirma ir yra medis. Tiesa, jis gali simbolizuoti visa, kas yra už to „aš“ ribų – praeitį, ateitį, problemas, džiaugsmus, visuomenę, draugus ir priešus, budizmą ar krikščionybę, visokias filosofines idėjas ir t. t. Tačiau svarbiausia čia yra „aš“ ir visko, kas yra už jo, santykis.
Beje, visi darbai, išskyrus vieną, yra padaryti iš vieno medžio, tai lyg ženklas, kad viskas susieina į vieną. O kur tas vienas – nežinau.
Išvykęs gyventi į Vokietiją ėmeisi didelių darbų. Ar šis kūrybinis etapas jau praėjo?
Tai – abstrakčių, organiškos formos skulptūrų etapas. Man buvo labai įdomus atsitiktinumo momentas kūryboje. Jei aš tik pradedu savo smegenėlėmis kažką galvoti, kaipmat viskas „užlūžta“ (juokiasi). Nesu loginio mąstymo žmogus, tuo tarpu atsitiktinumą galiu priimti lengvai. Estetinė atsitiktinumo išraiška peržengia mano įsivaizdavimą, todėl atsitiktinumo momentas, galimybė atrasti tai, ko net nesitikėjai, mane ypač žavi. Aš pridarydavau daug vienodų detalių ir jas imdavau dėlioti, visaip vartyti, ieškoti tinkamos kompozicijos. Taip visokius pagalius bevartydamas praleidau nemažai laiko (juokiasi). Galima ieškoti subtilių niuansų, arba mestis į radikalius sprendimus. Elementai vienodi, o galimybių žaisti – begalybė. Tai vos ne kontempliacija. Iš esmės juk aš nieko nekurdavau, tik intensyviai stebėdavau, kaip viskas kinta. Tada išnyksta autorius, lieka stebėtojas. Taip darbuotis man labai patiko.
 |
| Edvardo Racevičiaus skulptūra |
Toks darbas man taip pat padėjo išsivaduoti iš rąsto formos. Juk kiekvieną sykį atvykęs į kokį simpoziumą gauni rąstą, galingą vamzdį, kurį apdorojęs statai į vertikalią padėtį. Ir nesvarbu, kad tame medyje pavaizduota kokia figūra ar abstrakcija, tačiau paties medžio nebelieka. Atėjo laikas, kai jau nebegalėjau žiūrėti į tuos rąstus, tad sugalvojau, jog reikia jį guldyti ir daryti ne vieną, bet daug dalių. Man buvo svarbu išsivaduoti ne tik iš rąsto formos, bet ir apskritai tradicinės medžio skulptūros sampratos.
Didžiąsias skulptūras kuriu išimtinai simpoziumuose, nes savo dirbtuvėje neturiu galimybių tokių darbų daryti. O jei pridarysi, kur jas paskui dėti? Daug vietos užima. Bet jei būtų galimybių, vietos, ir dabar tokius darbus daryčiau. Tiesa, pastaruosius dvejus metus kūriau išimtinai žmogelio ciklą, tačiau niežti rankos grįžti ir prie dėlionių (juokiasi).
Kaip apskritai tavo kūrybinis gyvenimas vyksta Vokietijoje? Minėjai, kad intensyviai dalyvauji parodose, pleneruose?
Kai atvykau į Vokietiją, pamačiau, kokia gausybė visokio plauko menininkų ten yra. Ir nors absoliučiai didžioji dalis tų, su kuriais susipažinau, materialiai gyvena gan vidutiniškai, tačiau jie gali sau leisti kurti. Menas ten apskritai yra savaime suprantamas dalykas. Tai išlaisvina žmogų nuo įvairių baimių ar primestų visuomenės stereotipų, kaip turi gyventi.
Kalbu iš savo asmeninės patirties, kito pasakojimas galėtų būti visiškai kitoks. Tiesiog aš gyvenu buvusioje Rytų Vokietijos dalyje, nedideliame miestelyje, galvojant lietuviškais standartais, maždaug Akmenėje. Sostinėje apie Akmenėje kuriančius žmones turbūt žinoma labai mažai, lygiai taip pat ir apie mus Vokietijoje, tačiau ten vyksta intensyvus gyvenimas, žmonės dirba, kuria, ir tai gera.
O kalbant apie simpoziumus, Vokietijoje yra labai daug galimybių kur dalyvauti, tik siųsk paraiškas, darbų nuotraukas ir tikėkis, kad pakvies. Beje, dabar tų pačių galimybių yra ir lietuviams dalyvauti užsienio projektuose, tereikia jomis naudotis.
 |
| Edvardo Racevičiaus skulptūra |
Pamenu tave, drožinėjantį dar tebegyvenant Vilniuje, o kur buvo pati pradžia?
Mokiausi Eduardo Balsio meno mokykloje, Klaipėdoje. Ten baigiau tapybą. Tačiau dar besimokydamas susižavėjau senąja lietuvių skulptūra ir pradėjau drožinėti. Pirmą skulptūrą padariau pas Vilių Orvidų sodyboje.
Po mokyklos įstojau į kunigų seminariją. Ten neapleidau drožybos ir per mėnesį išdroždavau bent po vieną skulptūrą. Dažniausiai tai būdavo religinės tematikos darbai, kažkas tarp liaudies meno ir improvizacijos. Tačiau man rūpėjo perteikti archaišką dvasią. Visus darbus dovanodavau, nes tuo metu viską, ko reikėjo gyvenimui, duodavo seminarija.
Daug kas pasikeitė, kai po trejų metų išėjau iš seminarijos ir įstojau mokytis į Vilniaus pedagoginį universitetą. Reikėjo pinigų pragyvenimui. Daug mano kurso draugų dirbo kavinėse, laikraščius nešiodavo, o man nesinorėjo taip gyventi. Tad pradėjau drožti labai intensyviai. Taip sutapo, kad kai kurie seminarijos laikų draugai tapo kunigais, ir jiems vis prireikdavo kokių skulptūrų ar dovanoms, ar parapijai, tad jie pradėjo užsakyti darbus. Iki tol neturėjau jokių minčių būti skulptoriumi, bet tada viskas kažkaip prasidėjo ir iki šiol tęsiasi.
Prieš išvykstant į Vokietiją gavau užsakymą padaryti pagrindinį kryžių Palendrių bažnyčiai. Broliai benediktinai Kryžių kalne nusižiūrėjo mano padarytą kryžių, kurį pastatė viena parapija, taip jie mane ir susirado. Tuomet man, dvidešimt šešerių metų jaunuoliui, tai buvo didelis džiaugsmas ir atsakomybė imtis tokio darbo.
Tačiau Vokietijoje tokie darbai turbūt nelabai kam buvo įdomūs.
Tas tiesa. Jiems tokie darbai nieko nesako, todėl atsidūriau lyg tuščiomis rankomis, nieko nemokantis, nieko nežinantis, viskas iš naujo. Tada pradėjau domėtis – skaičiau knygas apie meną, žiūrėjau filmus, kaip laisvas klausytojas lankiau meno paskaitas ir daug dirbau ieškodamas savęs ir naujos išraiškos. Sugrįžau prie tapybos. Pusantrų metų vien tik tapiau. Tai buvo sąmoningos dekonstrukcijos laikas – pamėginau iš galvos išmesti viską, ką žinojau apie tapybą. Dirbtuvėse, kurias buvau išsinuomavęs, buvo pilna primėtyta senų laikraščių, ir aš ėmiau perpiešti įdomesnes fotografijas. Tapiau juodais ir baltais dažais – tai buvo panašiau ne į tapybą, bet grafiką.
 |
| Edvardo Racevičiaus skulptūra |
Tačiau po pusantrų metų įtempto, karštligiško darbo pavargau. Visų pirma todėl, kad tapyboje pats procesas vyksta labai greitai. Būdavo, nuo įtampos negalėdavau naktimis miegoti. Psichologinė būsena nuolatos būdavo lyg transo. Tad ieškodamas lėtesnio kūrybinio proceso, apsukęs ratą, vėl sugrįžau prie medžio. Medis – kieta medžiaga, todėl negali dirbti labai gretai, esi pristabdomas pačios medžiagos, ir viskas vyksta gerokai ramiau. Viena vertus, dirbdamas su medžiu labiau pavargstu, nes tai vis dėlto fizinis darbas, tačiau būtent dėl to naktį galiu ramiai miegoti (juokiasi).
O šalia to dar paišau grafiką. 2009 metais Lietuvoje buvo išleista Rimanto Kmitos poezijos knyga „Švelniai tariant“, kuri iliustruota mano piešiniais. Su Rimantu mes susipažinome Greisfalde, mieste, kur aš gyvenu iki šiol, o jis tuo metu buvo atvykęs studijuoti. Mes daug bendravome, artimai susibičiuliavome, tad ta knygelė – mūsų draugystės išraiška. Piešiu ir dabar – tai dar iš mokyklos laikų užsilikęs įprotis visur su savimi nešiotis eskizų bloknotą ir pieštukus (juokiasi)
Piešimas man taip pat yra dvilypis. Viena vertus, maksimali koncentracija į pieštuko galiuką, o kita vertus – atsipalaidavimas nuo to, kas bus kitą sekundę. Tokia būsena man įdomi ne tik tapant, dirbant su medžiu, bet ir tiesiog gyvenant, kvėpuojant...
 |
| Edvardo Racevičiaus skulptūra |
Kaip intensyviai dirbi šiuo metu?
Menininkas kuria visada, ir nesvarbu, kad šią akimirką jis gal nieko nedaro, tačiau viskas vyksta jo viduje, jam pačiam to net nesuvokiant. O paėmus į rankas tinkamą medžiagą tai prasiveržia. Svarbu, kad rankos būtų apšilusios. Esu pastebėjęs, kad jei kelias savaites nedirbu, tuomet reikia bent kelių dienų apsiprasti. Tad dirbu praktiškai kasdien. Į dirbtuvę ateinu apie aštuntą ryto ir dažniausiai baigiu ketvirtą vakaro. Kartais dar sugrįžtu ir vėliau. Tad kūryba man yra kasdienis darbas.
Kalbino Gediminas Kajėnas