Nuotraukos autorius Butautas Burauskas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atsižvelgusi į Malonės komisijos rekomendacijas, pasirašė dekretą dėl malonės suteikimo 3 asmenims.

Ignas Grigaliūnas dėl sunkios sveikatos būklės atleistas nuo likusios laisvės atėmimo bausmės.

Mindaugui Kumšliui likusi laisvės atėmimo bausmė sumažinta 3 metais. Priimant sprendimą atsižvelgta į tai, kad nuteistasis turi mažametį sūnų.

Vytautui Sereikai likusi laisvės atėmimo bausmė sumažinta 1 metais. Sprendimas priimtas atsižvelgus į nuteistojo ir jo sutuoktinės sveikatos būklę.

Malonės komisijos posėdis įvyko 2014 m. spalio 7 d. Posėdyje buvo svarstomi 89 nuteistųjų malonės prašymai, rašoma pranešime spaudai.

Malonės gali prašyti visi Lietuvos ir kitų valstybių teismų nuteisti Lietuvos piliečiai. Prašančiajam malonės gali būti dovanota laisvė, sutrumpintas laisvės atėmimo laikas arba sumažinta kita teismo skirta bausmė.

Malonės komisiją sudaro Lietuvos Aukščiausiojo ir Apeliacinio Teismų pirmininkai, teisingumo ministras, generalinis prokuroras, Kalinių globos draugijos, Lietuvos teisininkų draugijos, Lietuvos nusikaltimų aukų rėmimo asociacijos atstovai, Prezidentės patarėjai teisės klausimais.

Kunigas pranciškonas Hanna Jallouf OFM

Trečiadienį buvo išlaisvintas Knayeh kaimo klebonas, pranciškonas t. Hanna Jallouf ir su juo buvusios keturios moterys, sekmadienio naktį pagrobtos Sirijoje su dvidešimčia kitų jaunų krikščionių. Apie išlaisvinimą katalikiškai žinių agentūrai „Fides“ pranešė Alepo vyskupas Georges Abou Khazern, irgi pranciškonas. Jis atkreipė dėmesį, kad moterys buvo paleistos be jokių paaiškinimų. Jos net nebuvo apklaustos, pažymėjo Sirijos katalikų ganytojas.

Šventosios Žemės kustodas t. Pizzaballa, kuris yra Šeimos Sinodo tėvas, pasakė Vatikano radijui, kad islamo teismas Knayeh klebonui kun. Hanna buvo paskyręs „namų areštą“ ir kunigas buvo uždarytas Qunayeh šv. Juozapo vienuolyne. Tačiau vėliau patvirtinta, kad kunigas išlaisvintas.

Šventosios Žemės pranciškonų kustodijos šaltiniai Sirijoje priskyrė grupės jaunų krikščionių ir kunigo pagrobimą regione veikiančiai džihadistų grupuotei Jabat al-Nusra. Kiti šaltiniai Alepe patvirtino, jog pagrobėjai buvo ginkluoti. Jie ligi šiol nekontaktavo įkaitų artimųjų ar draugų, nepareiškė, kuriai grupei priklauso. Tačiau didelis pagrobtų asmenų skaičius leidžia manyti, kad tai nebuvo paprasti banditai. Šventosios Žemės pranciškonų kustodija prašo melstis už pagrobtuosius ir už taiką visame regione.

Šis tekstas paimtas iš Vatikano radijo puslapio (http://lt.radiovaticana.va/news/2014/10/09/sirijoje_i%C5%A1laisvinti_kunigas_ir
_keturios_moterys._kit%C5%B3_pagrobt%C5%B3/lit-830138)

Bernardinai.lt

J. Boyne. Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui/ vertė V. Palčinskaitė. – Vilnius: Tyto Alba, 2014. 308 p.

John Boyne (Džonas Boinas) – garsus airių rašytojas, aštuonių knygų suaugusiems ir keturių vaikams autorius. Jo knygos išverstos į 46 kalbas.

Barnabis – paprastas aštuonerių metų berniukas, augantis pačioje paprasčiausioje šeimoje su broliu ir seserimi. Jis geras ir labai paklusnus. Tik viena bėda – Barnabis… skraido. Tai labai nepatogu, net į mokyklą tenka eiti su smėlio pripilta kuprine, kad nepakiltų nuo žemės. Ir tai labai nepatinka jo tėvams, kurie labiausiai pasaulyje bijo išsiskirti iš kitų. O vieną dieną nutinka baisus dalykas… Kaip tik tada prasideda Barnabio, skraidančio berniuko, kelionė aplink pasaulį. Jis sutinka daug keistų žmonių, susiranda naujų draugų, kurie, kaip ir jis, yra truputį kitokie. Jie Barnabį išmoko įvairiausių dalykų. Svarbiausia pamoka – nereikia bijoti ir gėdytis būti tokiam, koks esi, nesvarbu, kad esi kitoks.

Skaičiau, verčiau, verkiau... ir juokiausi. Vos užvertusi paskutinį puslapį, pradėjau ilgėtis Barnabio. Norėčiau, kad šią knygą paskaitytų ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai. Tam, kad pakėlę galvas nuo pilkos kasdienybės, kitaip pažvelgtų ne tik į savo vaikus, bet ir į džiugią mus supančio pasaulio įvairovę. Dabar, kai man liūdna ar nuobodu, pakėlusi akis ieškau to mažo berniuko, pro stoglangį kylančio į žvaigždėtą nakties dangų – jo laukia nauji draugai, neįtikėtini nuotykiai ir dar nematyti kraštai. Jis tarsi sako man – juk viskas dar prieš akis!

Violeta Palčinskaitė, knygos vertėja

Bernardinai.lt

Jėzui bekalbant, viena moteris iš minios garsiai sušuko: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“

O jis atsiliepė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“.

Kiti skaitiniai: Gal 3, 22–29

Evangelijos skaitinį komentuoja Virginija Mickutė

Lyg devintasis Kalno pamokslo palaiminimas iš Jėzaus lūpų suskamba: „Palaiminti, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“. Labiau nei Dievo Motina Marija, nešiojusi ir žindžiusi Jėzų, palaiminti visi Dievo žodžio klausytojai ir vykdytojai. Ką reiškia klausytis Dievo žodžio ir jo laikytis?

Tas pats žodis „klausyti“ turi dvi reikšmes: girdėti ir paklusti. Dievo žodžio klausytojui aktualios abi reikšmės. Jis ne tik išgirsta žodį, bet ir paklūsta jam. „Tebūna viskas taip, kaip tu pasakei“, – atpažįstame Marijos nuostatą.

Tokia pati yra Dievo žodžio klausytojų ir vykdytojų nuostata. Viską atiduoti ir pačiam atsiduoti Dievo valiai. Paklusnumas Dievo žodžiui, Jo valiai nėra pasyvus, tačiau priešingai, tai yra labai aktyvus atsidavimas. Jis skirtas ne tik paties žmogaus dvasiniam augimui, bet veiksmingai keičia ir visą jo aplinką. Kažkas Marijos „Taip“ palygino su cunamiu, sunaikinančiu, nušluojančiu pasaulio nuodėmę. Tokia yra asmeniško ir gilaus Dievo žodžio klausymo bei atsidavimo Jo valiai galia mūsų gyvenimuose. Todėl, Dievo žodžio klausytojai ir jo vykdytojai, jūs iš tiesų esate labai palaiminti!

Bernardinai.lt archyvas

Evangelijos komentarų archyvas

Šventasis Raštas internete lietuviškai

Atpirkimo jubiliejui pastatytas kryžius (33 - 1933 metai) ant kalno prie Medžiugorjės

Regėtojų kalnas

Saulė vis dar kaitriai plieskia, nors interneto prognozės vakar Medžiugorjei žadėjo lietų. Vakar buvau kiaurai perlytas Plitvicos parke, bet tai keistai išėjo į sveikatą – liovėsi varginęs kosulys ir sloga. O gal tai Medžiugorjė? Buvo tam tikra nuojauta, kad, pasiekus šią maldos vietą, ligos atstos.

Pasiklausinėję žmonių, ryžtamės šiandien užkopti į Crnica kalvą Podbrdo vietovėje, prie Medžiugorjės (1,5 km), kur, pagal jaunųjų regėtojų liudijimus, 1981 m. birželio 24–25 d. jiems pirmą kartą pasirodė ir taikos bei maldos misijai pakvietė Švč. Mergelė Marija. Einame pro daugybę devocionalijų parduotuvėlių, kai kurie tikėjimo ženklai išties skoningi, meniški. Miestelio pabaigoje pradedame kopti į statų šlaitą, nusėtą baltais akmenimis, kai kur glotniais, kai kur kaip peiliai styrančiais.

Tarp tų akmenų, kur nėra jokio tako ir nuolat reikia dairytis, kaip statyti koją tolimesniam žingsniui, vietomis matyti ryškiai rudos žemės lopinėliai, tokios pačios, kokią matėme ir Medžiugorjės gyventojų supurentuose daržuose. Prie namų, kaip ir Lietuvoje, žmonės čia įsitaisę daržus, prie kuoliukų priraišioti pomidorai, vynuogienojai, stiebiasi alyvmedžiai, figmedžiai, dar kažkokie nematytais žiedais ir vaisiais medeliai.

...Suplukę po kaitria saule, kiek įmanoma saugodamiesi suklupti ant aštrių akmenų, kopiame į Medžiugorjės jaunuolių regėjimų kalną. Kairėje pusėje kas keli šimtai metrų įrengti dideli bronziniai bareljefai, vaizduojantys Šv. Rožyno Džiaugsmo dalies slėpinius. Girdėjome, kad, kopdami į šią vietą, maldininkai įprastai meldžiasi Marijos rožyną, ir patys tam ryžomės, bet čia, kaitinant saulei, prakaitu varvančiais kūnais ir aštriais akmenimis po kojomis, neįstengiame to daryti. Kelias minutes stabtelime ties slėpinio bareljefu, mintimis pasimeldžiame ir strykčiojame tolyn šlaito įkalnėn nuo akmens ant akmens. Pagaliau, dar nepasiekę kalvos viršūnės, nedidelėje aikštelėje tarp baltų akmenų ir skurdžios žemaūgės kalnų medijos išvystame metaline tvorele aptvertą kelių metrų aukščio Dievo Motinos statulą ant postamento. Užrašas papėdėje byloja žinią, kurią regėtojai priėmė iš Gospa (Ponios): „A sam Kraljica mira“ – „Aš esu Taikos Karalienė“.

Dabar susirenkame į ratelį, susėdame ant plokštesnių akmenų – kiek toliau nuo statulos, kad netrukdytume kitoms piligrimų grupėms, kaip prašo Medžiugorjės lankytojų nuorodos, ir pusbalsiu meldžiamės Džiaugsmo slėpinius. Gera stebėti į vaikų paliudytą regėjimo vietą ateinančius melstis žmones – įvairiausių tautų, amžiaus grupių, vyrus ir moteris, jaunuolius ir vaikus. Visų laikysenoje ir veiduose – pagarba, rimtis, ramybė. Tikriausiai nė vienas čia ateinančių negalvoja, kaip apsukti kaimyną ar sugadinti kitam gyvenimą. Gal taip ir išsipildo Marijos kvietimas taikai – kad žmonės, čia atvykstantys, meldžiasi, ieško Dievo – gėrio vertybių savo gyvenimo gelmėje, taip atsisako tuščių ir žeidžiančių (save ir kitus) dalykų. Taip Dangus per Viešpaties Motiną Mergelę pasiekia tai, ko nepavyksta vyriausybėms, politikams ir jų derybininkams – širdžių taiką, iš kurios ir tegali kilti išorinė taika.

...Matėme prie Marijos statulos klūpantį vidutinio amžiaus, tvirto sudėjimo vyrą, kuris tuo visu akmenų-skeveldrų keliu užkopė basas, jo padų oda sudiržusi, kaip mūsų sandalų padai. Vėliau sutikome jį Medžiugorjėje vaikštantį taip pat basą. Gal toks žmogaus įžadas.

...Tik pabaigus melstis, ima niauktis, lašnoti pirmi lietaus lašai. Paskubame nusileisti nuo kalvos, įsivaizduodami, kokie pavojingi taps tie akmenys ir toji rudos žemės tyrė, kai bus šlapi ir slidūs nuo lietaus. Iš tikrųjų, nusileidus į miestelį, pradeda lyti. Už 3,50 eurų nusiperku standžios medžiagos skraistę nuo lietaus. Maloniai nuostabai, visoje Medžiugorjėje, skirtingai negu iki šiol mūsų pravažiuotose ne euro zonos šalyse, prekybininkai priima eurus ir nereikalauja juos pirma išsikeisti į vietos valiutą.

Grįždami į savąjį Miletičių pensioną su Janina ir kolegomis tariamės, kada rytoj geriausiai susitikti su mūsų sena pažįstama ir gera bičiule Sanja Horvat iš Bosnijos–Hercegovinos „Carito“. Sužinojusi, kad būsime Medžiugorjėje, Sanja būtinai panoro mus pamatyti ir ketina atvykti čionai – apie 350 km iš sostinės Sarajevo. Sutarėme, kad lauksime jos rytoj apie 14:00 val. Paveikus dalykas bendravimui tie išmanieji telefonai ir šiuolaikinės ryšio priemonės.

Kopiame į Kryžiaus kalną

2014 07 31, ketvirtadienis. Šiandien Bažnyčia pamini šv. Ignacą Lojolą, ispaną (dabar manoma, kad baskų kilmės) tikėjimo karį, Jėzaus draugijos (jėzuitų) įkūrėją. Rytą Janina, Deimantė, Milita, Rita M., Justina ir aš leidžiamės į Kryžiaus kalną, kuris kyla aukštesnis už kitas Medžiugorję supančias viršūnes ir kelia virš savęs netgi iš čia, iš miestelio matomą baltą kryžių (tai ir vadinamas Križovac). Mūsų šeimininkas tvirtina, kad iki jo 3,5 km ir įkopti galima per 1,5 val. Po vis karštesne saule pamažu kylame siauromis gatvelėmis tarp alyvmedžių, figmedžių, kivių, vynmedžių, granatų medžių sodeliais apsodintų keliaaukščių namelių raudonų čerpių stogais, sumūrytų iš vietinių baltų akmenų. Kai kurios namų sienos visai be langų arba su vienu mažu žaliuzėm užtrauktu langeliu – matyt, dėl saulės kaitros.

Pagaliau – kalvos papėdė, prieš mus atsiveria status šlaitas, nubiręs ar styrantis įvairiausių formų, aštrumo ir didumo akmenimis. Tarp jų ruduoja po vakarykščio lietaus minkšta ir slidi molynė. Praėjimą aukštyn tarp tų akmenų tik labai sąlyginai galima pavadinti taku, lipantys turi gerai sukaupti dėmesį į tai, kur statyti koją kitam žingsniui, taigi praktiškai šokinėjame nuo akmens ant akmens kaip kalnų ožkos. Slystelėjus ar nepataikius tvirtai pastatyti pėdos, griūvant ant šių akmenų galima rimtai susižeisti.

Visa tai, saulės kaitra ir pats kopimas stačiu šlaitu aukštyn verčia įtempti visas jėgas. Maldininkų kopimą į viršų tokia akmenų nuošliauža iš abiejų pusių lydi žemaūgiai kalnų medeliai, dygūs krūmai, sakingi į kadagius panašūs spygliuočiai, bet nuo saulės kaitros jie nesaugo.

Kelionės užrašų autorius Kryžiaus kalne. Žemai - Medžiugorjė

Greta tako įrengtos Kryžiaus kelio stotys, tokie patys bronziniai bareljefai, kaip ir Šv. Rožyno slėpiniams pažymėti regėtojų kalne. Trumpai sustojame prie stočių, kalbame tradicinę maldą „Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, kad šventuoju Kryžiumi atpirkai pasaulį“... Kartais, kai dar lieka jėgų ir įkvėpimo, pasakau prie stoties trumpą mąstymą saviškiams. Srūvame prakaitu, visas kūnas dreba iš nuovargio ir įtampos jau po kelių pirmųjų stočių. Drauge su mumis kopia ir sustoja melstis prie stočių grupė čekų, taip pat turbūt visose pasaulio šventovėse, piligriminėse vietose sutinkami lenkai, daug italų.

Vos negriūdamas iš nuovargio, kurį laiką stebiu paskui mus einančią seserį vienuolę – tokiame karštyje su juodu abitu, vienuoliniu galvos gobtuvu, uždarais juodais batais – eina ji ramiai, vienodu žingsniu, negreitindama, bet ir nelėtindama tempo, nerodydama jokių nuovargio ženklų, kai čia, atrodo, kristum ant tų akmenų ir nesikeltum. Toks įspūdis, kad ją kažkas neša – ar tikrai batai liečia išsiklaipiusias, pasišiaušusias akmenų briaunas?.. Betgi, kaip ir sakė vietos žmonės, po pusantros valandos pasiekiame XIV, Viešpaties palaidojimo, stotį, ir šalia – bareljefą su Prisikėlimu. Šalia jo kažkieno simboliškai įsmeigta geltona-mėlyna Ukrainos dvispalvė.

Dar keli žingsniai aukštyn, ir atsiduriame kalno viršūnėje. Virš jos ant galingo postamento kyla baltas betoninis kryžius, pastatytas Atpirkimo jubiliejiniams metams atminti – „33–1933“.

Kalno viršūnėje išsiskirstome – Militos pasiūlymu – asmeninei maldai ar pabuvimui su savimi Dievo akivaizdoje. Šviečia saulė, krūmuose čirškia cikados, pavėsingesnėse vietose šeimomis ar bičiulių grupėmis sėdi, meldžiasi, stiprinasi, šnekučiuojasi įvairiausių tautų ir žemynų žmonės. Nuo kalno puikiausiai matosi visa Medžiugorjė, du jos bažnyčios bokštai, aiškiai gali išskirti tris kaimus, kurie artėdami sudarė miestelį. Aplinkinių kalnų šlaituose ir slėniuose prigludę kiti raudonstogiai miesteliai, vingiuoja keliai, tiesiasi tiltai. Kraštovaizdžiai primena Italiją, Pietų Prancūziją ar mūsų pernai Santjago kelyje pamatytą Ispaniją.

Atsisėdu pavėsyje ir nusivilkęs tiesiog išgręžiu prakaitu permirkusią palaidinę – vanduo iš jos varva, lyg būtų buvus pamerkta į vonią. Meldžiuosi Šv. Rožyną. Virš kalvos skraido du dideli geltonu ir juodu ornamentu akį džiuginantys drugiai machaonai, sutinkami, beje, ir Lietuvoje. Pailsėję, atsigėrę čia viešpataujančios ramybės, leidžiamės žemyn kitu, lengvesniu taku.

Mūsų nuovargis atlyginamas – saulės glamonėjamuose kalbos šlaituose randame į dideles gervuoges panašių tamsiai mėlynų, iš saldumo burnoje tirpstančių uogų – matėme prekybininkus jas pardavinėjant ir miestelyje. Nusileidus nuo Kryžiaus kalno, ima niauktis, lašnoti lietus – gerai, kad suspėjome, slidūs akmenys šlaito trasoje visai nevilioja.   

Bernardinai.lt

Šįkart noriu pasidžiaugti viena proga: Bernardinai.lt vaikų knygų apžvalgoms – jau dveji metai. Per tiek laiko kas mėnesį pristatėme ir iš viso apžvelgėme net 330 knygų (įskaitant ir šias). Daugumą jų paskui padovanojome mūsų skaitytojams, aktyviai besidomintiems vaikų knygomis ir sekantiems apžvalgas, vidurinėms mokykloms, bibliotekoms. Aš pati labai džiaugiuosi įžengusi į nenuspėjamą ir nenuobodų vaikų knygų pasaulį, galėdama atrasti naujų temų bei knygos vedama kalbėti su vaikais apie tai, kas jiems svarbu. Gal ir neturiu teisės, nes seniai jau ne vaikas esu, bet džiaugiuosi čia stabtelėjusi ir kas mėnesį sklaidydama naujų leidinių puslapius.

Visiems, kurie mėgsta skaityti, rekomenduoju domėtis, kas išleidžiama, ieškoti informacijos apie autorius, kalbėtis su vaikais tomis temomis, kurios jiems rūpi pasitelkiant ir knygą, o ne tik šiuolaikinės kultūros priemones. Nes knyga visada bus stipriau. Labiau. Arčiau širdies.

U. Weigelt. Dėmesio: reikia plėšiko/ vertė T. Četrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2014. 200 p.

Tik nepamanykite, kad teks skaityti nusikaltimų ar kokią detektyvinę istoriją. Šmaikštus ir užkabinantis pavadinimas atsipindi tik dalį tiesos apie knygą. O knygoje – žymiai daugiau. Jei jau būtų atvirai iki galo – tai labiausiai man patikusi šio mėnesio knyga.

Lyg pasaka, bet lyg ir ne. Lyg ir su laiminga pabaiga, bet lyg ir ne. Tačiau apie tvirtą užsispyrimą, draugsytę, aukojimąsi dėl svarbių žmonių ir... šiek tiek paslapčių bei stebuklų.

Veiksmas vyksta lyg ir egzistuojančioje, lyg ir ne Ignacijos karalystėje, kurioje gyvena karalius, princesė ir vos keletas kitų vietinių – visi vieni kitus pažįsta, rūpinasi, padeda. Visa istorija prasideda nuo to, kad salos vachmistras (paprastai tariant, vyriausiasis komisaras) suserga nes... jau daugybę metų saloje neįvyksta nė vieno nusikaltimo ir jis jaučiasi nereikalingas... Padėti pasiryžta vienuolikmetis arklininko padėjėas Finas, kuris paslapčia iškeliauja į plėšikų knibždančią Šiaurės šalį. Ar pavyks jam rasti tikrą plėšiką, kokios paslaptys bus atskleistos, ar visi slibinai ir plėšikai blogi? Jei bandytume apibrėžti knygos esmę vienu sakiniu, tai ši knyga apie tai, kaip svarbu turėti savo vietą pasaulyje ir jaustis reikalingam. Ir kaip svarbu turėti draugų, kurie dėl tavęs pasiryžtų viskam. Pasakojimas nenuobodus, daug dialogų, jautriai paliečiamos vienišumo, reikalingumo, šeimos turėjimo temos. Skaitymas neprailgs, pasisemsite ne tik gerų emocijų, bet ir minčių pamąstymams.

L. M. Montgomery. Anė iš Evonlio/ vertė V. Alksnėnas. – Vilnius: Alma littera, 2014. 383 p.

Leidykla tęsia „10+“ klasikos seriją (kurioje, jei gerai suskaičiavau, jau 15 knygų) ir šįkart mūsų rankose jau pažįstamos kanadiečių autorės knygos „Anė iš Žaliastogių“ (daugiau apie šią, pirmąją dalį, galite paskaityti ČIA) tęsinys.

Čia mielajai, jautriajai svajoklei Anei jau 16 metų, ir ji pati tampa Evonlio mokyklos mokytoja. Pirmoji jos, kaip mokytojos diena, noras būti gerai visiems mokiniams, nenuilstančios teisingumo ir žmogiškumo paieškos daro Anę mums itin artimą, romantišką, gyvenimo džiaugsmo, meilės gamtai kupiną. Kasdienis nedidelio kaimelio gyvenimas nuspalvintas linksmomis, komiškomis situacijomis, tačiau čia daug ir gilių jausmų, įtampos, kai reikia pasirinkti, kuriuo keliu eini – tiesos, teisybės, atvirumo, ar prisitaikėliškumo? Žinoma, šioje dalyje nestokojame ir meilės istorijų.

Didžiausias šios knygos pliusas – paprastais žodžiais paprastose kasdienėse mažų gyvenimų istorijose besiveriančios didžiosios gyvenimo pamokos ir tiesos. Tai knyga, lavinantis vaizduotę ir itin sumaniai bei kūrybiškai ugdanti dorovę. Greta įprastos kaimo erdvės čia visada egzistuoja Anės svajonių ir minčių pasaulis – toks poetiškas ir nerimstantis, nesibaigiantis su nuosavo kiemo tvora ar dangaus skliautais. Linkiu visiems atrasti šį paprastą, bet tokį tikrą pasaulį, kad perskaičius nedingsta šypsena nuo lūpų ir jaukumas širdyje. Be viso to, ši knyga ir unikali kelionė į suaugusiojo pasaulį.

J. Verne. Aplink žemę per 80 dienų/ vertė J. Balčikonis. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. 248 p.

Žiulis Vernas (1828-1905) buvo prancūzų rašytojas, mokslinės fantastikos žanro pradininkas, daugiausia rašęs apie keliones kosmosu, oru ir po vandeniu dar prieš išrandant navigacinę techniką ir pačius orlaivius bei povandeninius laivus, o apie kosmines keliones nė nebūdavo užsimenama. Įdomu tai, kad jis yra antrasis visų laikų daugiausiai verčiamas autorius, nusileidžiantis tik Agatai Kristi. Iš viso per gyvenimą autorius parašė daugiau kaip 60 romanų apie 20 pasakojimų ir esė, 30 pjesių, keletą geografinių darbų, taip pat operos libretų. O mūsų rankose dabar kaip tik – pati populiariausia jo knyga – romanas „Aplink pasaulį per 80 dienų“. Šią klasikinę nuotykių knygą šįkart iliustravo H. Ch. Anderseno medaliu apdovanotas dailininkas Robertas Ingpenas, nuo to knyga tampa tik dar solidesnė, įdomesnė, patrauklesnė.

Pasakojimas apie Filiją Fogą prasideda gana ramiai: jis neturi nei žmonos, nei vaikų, nei draugų. Niekur neskuba ir niekada nevėluoja, niekuo nesistebi ir mažai kalba. Bet kartą vienos lažybos pakeičia jo gyvenimą ir Filijas Fogas pasiryžta apkeliauti Žemės rutulį vos per 80 dienų. Ir jam neprireikia didelių raumenų ir įspūdingų ginklų. Laimėti jam padeda šaltakraujiškumas, plieninė valia ir gera širdis.

Padedamas ištikimo tarno ir trukdomas atkaklaus seklio, Fogas nusiperka dramblį, susikauna su indėnais, išbando laivų ir traukinių greitumą, čiuožia burinėmis rogėmis ir net atsiduria kalėjime. O iš kelionės parsiveža visai ne tai, ko tikėjosi.

Ši knyga – puikus patvirtinimas, kad geros knygos nesensta, įkvepia, žadina vaizduotę, smalsumą, ir visai nesvarbu, kad pirmą kartą ji išleista buvo 1873 m...

13 modernių dalininkų, kuriuos dera žinoti/ vertė T. Čepaitis. – Vilnius: Modernaus meno centras, 2014. 46 p.

Modernaus meno centras tęsia jaunimo meno pažinimą ir šįkart kviečia pažinti 13 šiuolaikinių dailininkų, kurie amžiams pakeitė būdą, kaip žmonės mato ir supranta meną. Jie tapė daiktus ir žmones naujai, kūrė iš medžiagų, iš kurių anksčiau niekas nekūrė... Pradedant Pablu Pikaso, Marseliu Diušanu, Marku Šagalu ir baigiant Eva Hese bei Deividu Hokniu.

Tai tikrai plataus akiračio knyga: manau, ją pastudijuoti tinka ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Ji kontekstuali, informacija sudėliota paveikiai, daug paaiškinimų, informacija apie konkretų menininką pateikia paprastai, pasitelkiant keletą jo nutapytų paveikslų ar sukurtų instaliacijų. Tačiau kartu kviečiama ir skaitytojui išbandyti vieną ar kitą menininko taikytą kūrybos metodą pritaikyti bei atlikti pačiam. Kiekvieno puslapio viršuje rasime to laikmečio skalę bei čia sužymėtus svarbiausius pasaulio įvykius.

Beje, kartu pateikiami ir Lietuvoje įvykę svarbūs istorijos faktai – taip leidžiama susidaryti vaizdą, kas vieno ar kito menininko gyvenimo metu vyko Lietuvoje, kaip ji arti ar toli buvo nuo pasaulio įvykių, kas Lietuvoje kūrė panašiai ar šia kryptimi.

Puikus vadovas po šiuolaikinio meno pasaulį. Atraskime kartu.

Vaikystės skaitiniai/ sudarytoja A. Mazolevskienė. – Vilnius: Alma littera, 2014. 320 p.

Tai skaitinių knygos „Jums, maži ir didesni“ tęsinys, kviečiantis į gamtos ciklo karuselę įsisukti kartu su bene gražiausiais ir žinomiausiais mūsų rašytojų kūriniais, lietuvių liaudies mįslėmis ir minklėmis, pasakomis.

Paprasčiau tariant, šią knygą sudaro dvylika skyrių su konkrečių mėnesių pavadinimais ir keletas skyrių, skirtų tėvynės, tarmių, tolerancijos kitokiems temoms bei šiuolaikinių lietuvių vaikų rašytojų kūrybai atskleisti.

Dar galima būtų sakyti, jog tai itin nuoseklus mūsų literatūros aruodas: čia ypač daug eilėraščių ir pasakaičių, skatinančių vaikus susimąstyti apie konkretų metų laiką ar temą, išmokti vieną kitą posmą atmintinai, „perkąsti“ mįsles. Mano nuomone, toks leidinys tikrai prasmingas, nes be to, kad yra visapusiškas (paprastus dalykus pažįstame per meno, poezijos pasaulį), dar ir skatina pažinti lietuvių literatūrą apskritai. Pasak leidėjų, knygą skirta ikimokyklinio ar mokyklos slenkstį ką tik peržengusio amžiaus vaikams (tai atsispindi parinktuose tekstuose, iliustracijose). Tačiau knygą smagu ne tik skaityti, klausyti, bet ir vartyti, kalbėtis apie vaiką supantį pasaulį, pažinti savo kalbą ir šalį, puoselėti meilę knygai.

A. Jonsdottir, K. Guettler, R. Helmsdal. Mažasis pabaisiukas sako ne/ vertė J. M. Abraitytė. – Vilnius: Burokėlis, 2014. 32 p.

A. Jonsdottir, K. Guettler, R. Helmsdal. Didelis pabaisiukai neverkia/ vertė J. M. Abraitytė. – Vilnius: Burokėlis, 2014. 32 p.

Tai pirmosios neseniai įsikūrusios „Burokėlio“ leidyklos knygos vaikams, atkeliavusios pas mus net iš islandų kalbos. Knygelės itin raiškios: kadangi teksto nėra daug, čia daugiausia kalba būtent išraiškingos, emocingos iliustracijos. Jeigu jums žodis „pabaisa“ asocijuojasi su kažkuo baisiu ir nepatraukliu, „Pabaisiukų“ serijos knygos šį mitą gali drąsiai paneigti.

Tai jauniesiems skaitytojams (2-5 m. amžiaus vaikams) skirtos knygelės, skatinančios kalbėtis bei suprasti tam tikras jautrias temas – kitoniškumo, bendravimo, kito priėmimo, įsiklausymo. Pirmojoje, pateikiant kasdienius ir vaikui suprantamus pavyzdžius, aptariama draugystės (ir nedraugystės, šaipymosi, patyčių, netinkamo elgesio) tema, o kitoje didžiausias dėmesys skiriamas vaiko savivertės ugdymui (ar įmanoma – ir kaip? – nesijausti nevykėliu, kai kitam viskas geriau sekasi?). Čia karaliauja du personažai – didysis ir mažasis pabaisiukai, abu saviti, turintys savų „charakterio“ teigiamybių ir minusų. Paveikus išraiškingumas gali padėti vaikui žengti į jausmų ir emocijų pasaulį, atpažinti save bei pačiam nutinkančias situacijas. Nedidelė apimtis gali paskatinti vartomą istoriją pasakoti pačiam, savais žodžiais. Įdomus palydovas vaiko pasaulyje.

O čia – šiek tiek informacijos apie autorius: Áslaug Jónsdóttir yra įžymi, daugybę apdovanojimų pelniusi vaikų knygų autorė ir iliustratorė iš Islandijos. Rakel Helmsdal – rašytoja iš Fererų salų. Ji rašo trumpas istorijas vaikams, taip pat scenarijus lėlių teatro vaidinimams. 2012 metais lėlių teatro scenoje pasirodė ir du serijos apie Pabaisiukus veikėjai Mažasis ir Didysis pabaisiukai. Trečiasis knygos autorius Kalle Güettler gyvena Švedijos provincijos miestelyje, jis yra edukacinių knygų vaikams ir paaugliams autorius.

Suvienijus visų šių trijų kūrybingų žmonių jėgas 2004 metais Islandijoje pasirodė pirmoji serijos knyga „Mažasis Pabaisiukas sako NE!“. Jos pasirodymas neliko nepastebėtas. Tais pat metais ji buvo išrinkta geriausia islandiška knyga vaikams, knygų iliustratorių apdovanojimuose pelnė prizą už geriausias iliustracijas. Švedijoje „Mažasis pabaisiukas sako NE!“ buvo apdovanota geriausios trumpųjų istorijų vaikams knygos žiuri prizu. Sulaukus sėkmės su pirmąja knygele autoriai tęsė savo darbą ir jau 2006 metais pasirodė antroji knygelė pavadinimu „Dideli pabaisiukai neverkia“.

J. Mačiukevičius. Rozalijus sugrįžo. – Vilnius: Versus Aureus, 2014. 36 p.

Žinau, kad pasikartosiu, bet lietuvių autorių poezija vaikams yra: a) retai leidžiama, b) populiariais primityviais posmais c) priešingai – sunkiai lūžtančiu rimu, ritmu, vaikams sudėtingomis temomis. Šią knygą vertinti kiek sunkoka, nes viena vertus, norisi pasidžiaugti, kad vaikams rašoma, leidžiama, bandoma prabilti aktualiomis temomis, bet kita vertus – manęs knyga nesujaudino, neįkvėpė, pernelyg painiojo...

J. Mačiukevičius yra žinomas lietuvių rašytojas, išpopuliarėjęs romanais jaunimui, tačiau ir vaikų literatūroje nėra naujokas. Jo knyga „Ančiukas krypčiukas“ buvo išrinkta geriausia metų knyga mažiausiems skaitytojams.

Nauja Jono Mačiukevičiaus knyga „Rozalijus sugrįžo“ – eiliuotas pasakojimas vaikams apie „pabalio poetą“, eiliuojantį varlėms, kuris, norėdamas pagyventi geriau, veržiasi iš gimtojo pabalio prie trijų pušelių... Kokių nuotykių patyrė keliaudamas, su kuo bendravo, apie ką mąstė ir susimąstęs kūrė vienatvėje eiles „kvaileles“, o paskui vėl sugrįžo į savo gimtą VIETĄ, galėsite sužinoti tik skaitydami knygą ir žiūrinėdami dailininko Mariaus Zavadskio piešinius. Svarbiausias klaustukas lieka – kas tas Rozalijus? Tiesą sakant, iki galo taip ir nesupratau, o itin šiuolaikiškai, S. Dali manieromis nupieštas jo portretas, tų spėlionių nė kiek nepalengvino.

Perskaičiusi knygą jaučiu tokį dvejopą įspūdį: lyg ir pasakyta gerai, jautria tema (savo vietos pasaulyje, gyvenime ieškojimo), bet kažkaip ne iki galo, gal per sudėtingai, kai kurios aliuzijos ar kūrybiniai vingiai sunkiai suprantami, nesulimpa su visu tekstu. Pabandykit paragauti jūs – gal pajusite kitą skonį nei aš. 

D. Walliams. Močiutė plėšikė/ vertė I. Tuliševskaitė. – Vilnius: Tyto Alba, 2014. 240 p.

D. Walliams – britų rašytojas (ir ne tik), išleidęs jau 8 knygas vaikams, o lietuviškai tai kol kas pirmoji autoriaus knyga. Šiuo metu tai vienas populiariausių anglų rašytojų vaikų tarpe. Reikia paminėti, kad šiai knygai išskirtinumo teikia ir jau mūsų vaikams pažįstamo autoriaus Tony Ross iliustracijos. Pasak leidėjų, šio autoriaus knygos skirtos vaikams nuo 9 iki 16 m., tačiau manau, kad tai visgi labiausiai priklauso nuo paties vaiko – jo pomėgio skaityti, leistis į nuotykius. Pagal šią knygą praeitais metais buvo pastatytas filmas.

Taigi – apie ką ši knyga? Tai istorija apie berniuką, vardu Benas, manantį, kad jo močiutė labai nuobodi ir dėl to Benas nekenčia penktadienio vakarų, kuriuos yra priverstas leisti su ja. Viskas pasikeičia, kai močiutė anūkui atskleidžia, kad ji buvo pasaulinio garso brangenybių vagilė. Tada jiedu nusprendžia pavogti Karūnos brangenybes. Tačiau, ar tikrai močiutė buvo vagilė? Sužinosite, perskaitę iki galo.

Už šio, viena vertus, gana aiškaus ir paprasto turinio, slypi ir gilesni dalykai – senų žmonių ir jaunimo požiūrio į juos problemos, santykio su artimaisiais nebuvimas ar praradimas, nesaugumo jausmas, kurį patiria vyresni žmonės... Ir kažkaip nejučia knyga savotiškai įkvepia pažvelgti į savo, dažnai, ypač paaugliams, nuobodų gyvenimą iš kitos pusės: juk čia kasdien vyksta nuostabiausi stebuklai ir auga pasitikėjimo sparnai. Tereikia atrasti dalykų, kurie mus jungia, o ne skiria – juk r seneliai kažkada buvo jauni ir turi kuo pasidalinti su savo vaikaičiais.

Knyga taip pat, netiesiogiai, ragina branginti laiką, kurį galime praleisti su vyresniais artimaisiais, mėgautis tuo, ką seneliai gali papasakoti, nes viskas gyvenime praeina.

S. Paltanavičius. Gyveno kartą dėdė Debesėlis (su CD). – Vilnius: Žara, 2014. 28 p.

S. Paltanavičius vaikams gerai pažįstamas kaip gamtos temų autorius, nenuobodus pasakotojas, dėmesingas žodžiui, smulkiausiam gyvam padarėliui, neabejingas vaiko ryšio su gamta temoms. O ši istorija – šiek tiek kitokia. Žinoma, kad gamtos ir jos pažinimo temos skleidžiasi ir čia, tačiau per pagrindinio veikėjo – tokio keistai mielo ir visiems artimo dėdės Debesėlio personažą. Kurį taip sumaniai ir kūrybingai įvaizdino dailininkė Ieva Babilaitė, debesų motyvą sutalpinusi į dėdės Debesėlio plaukus.

Nedidelės apimties knygelės (čia rasite 7 istorijas) pasakotojas – berniukas, stebintis dėdę Debesėlį, su juo bendraujantis, iš jo besimokantis. Istorijos papasakotos išties puikiai: jautriai, sumaniai, tarsi iš vaiko pozicijos, šmaikščiai, nenuobodžiai. Žodžiui neabejinga S. Paltanavičiaus plunksna sakinių verpetuose žaižaruoja gyvybingumu, pagarba kalbai, švelniu tonu. Debesėlis kasdien išvien su gamta (jis net plaukus nusikerpa, kad paukščiams būtų iš ko lizdą sukti, žvejoja be kabliuko, savo katiną išmokęs negaudyti paukštelių, yra nepaprastai jautrus ir pastabus kitiems) – ir jam tai savaime suprantamas būvis, ne koks pasididžiavimas, o natūralus santykis su pasauliu ir kitais.

Be to, knygelėje net du „bonusai“ – pabaigoje laukia spalvų pasiilgusios žaismingos iliustracijos ir paties autoriaus sekamų istorijų CD – tarkim, pasiklausyti dėdės Debesėlio pasakų prieš miegą. Beje, pabaigoje rasime autoriaus patvirtinimą, kad  jis žada tęsti dėdės Debesėlio gyvenimo stebėjimus ir toliau rašyti istorijas.

D. Šukys. Ežys, kuris mylėjo slapta. – Vilnius: Tikra knyga, 2014. 44 p.

Tai antroji leidyklos leidžiamos serijos vaikams „Linksmojo tvarto nutikimai“ dalis. Priminsiu, kad pirmoji knygelė vadinosi „Višta, kurią prarijo rūkas“. Tąkart knygos herojė buvo karališka višta Peletrūnija, o šįkart patiriame iš meilės dūsaujančio ežio Drado istoriją. Tiesa, ne mažiau svarbus čia ir kitas veikėjas – vegetaras katinas Pincius (negaudantis pelių, laisvėn paleidžiantis šeimininko sužvejotas žuvis, pastabus kiemo sargas, jautrus kiekvienam kiemo gyventojui). Būtent jis atranda užsisvajojusį apie meilę karvei Pelenonai ir nežinantį, ko griebtis, kad mylimoji jį pastebėtų, ežį. Paaiškėja, kad posakis „per skrandį – į širdį“ šįkart gali pagelbėti, tačiau maisto klausimais draugai nusprendžia kreiptis į trečią bičiulį – paršą Polinezijų. Ar pavyks trijulei gauti Pelenonos išsvajotų bananų ir nuraminti iš meilės mirštančio ežio širdį? Galbūt atsakymas daug paprastesnis, nei manote. Kaip ir meilė, kuriai pasiekti kartais reikia visai nedaug.

Muminukas ir gimtadienio sagutė/ vertė B. Bėrantas. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. 32 p.

Leidykla tęsia pagal originalias Tove Jansson pasakas sukurtų Trolių mumių nuotykių knygeles. Šįkart švęsime Muminuko gimtadienį.

Tik kodėl nė vienas draugas, kaip tyčia, šį stebuklingą, gimtadienio, rytą nepastebi Muminuko ir nesileidžia su juo į kalbas? Nuliūdęs Muminukas jau nesugeba džiaugtis nė mamos jam kepamu tortu – nes koks gi gimtadienis be draugų. Tik ar tikrai be draugų?

Šviesi, spalvota ir jautri istorija apie gimtadienį. Ir geriausias jos dovanas.

Z. Dazzi. Tėjaus pasaulis/ vertė L. Ruzgailaitė. – Vilnius: Alma littera, 2014. 192 p.

Knyga, iš dabar taip vaikų pamėgto a la „nevykėlis“ tipo.

Kai perskaitau tokio tipo knygą, vis sau prisisakau, kad daugiau tokių knygų neskaitysiu, bet vėl ir vėl karts nuo karto pabandau, vildamasi atrasti, kas yra ta gija, kurios aš neatrandu, kuri manęs neužkabina, o šiuolaikinius vaikus veikia kaip magnetas, nes panašu, kad tik tokio tipo knygas jie dabar daugiausia ir skaito.

Vieną siūlą jau, man regis, pagavau: visų tokių knygų veikėjai būna savotiški nevykėliai, atstumtieji (šeimoje (ypač su savo broliais ir/ar seserimis, o tėvai jų išvis nesupranta), klasėje ar tiesiog išgyvenantys atstumtojo etapą). Antra, bene visi jie nekenčia mokyklos ir čia dirbančių mokytojų, ką jau kalbėti apie tai, kad mokytis šie herojai nė neketina ir visaip siekia išvengti bet kokių kontrolinių ar testų. Trečia, draugų jie paprastai neturi arba tik kokį vieną, gyvenimą stumia tarp televizoriaus-šaldytuvo-mokyklos-namų darbų. Ketvirta, visa knyga paprastai nieko neišriša, neatveria, neveda į jokius apmąstymus.

Tada imu ir susimąstau, kad šiek tiek liūdna, jei vaikai skaito šias knygas dėl to, kad tai jiems tapatu, kad tai jų pasaulis, apie juos... Tiksliau, kad tai toks jų pasaulis...

„Tėjaus pasaulis“ atitinka visus kriterijus, aukščiau mano taip įvardintas gijas. Trys knygos istorijos – trys Tėjaus patirtys su draugais, mokykloje, meilėje. Kasdienybė, kurioje daug išsisukinėjimo, vengimo, kažkokio nepagrįsto svajokliškumo ir tik savo poreikių matymo. Gal reikia ir tokių knygų? Nežinau, gal tam tikru metu vaikams „virš galimybių“ pasidaro skaityti vien apie didžius jausmus ir gilias patirtis? Bet labai tikiuosi, kad vaikai skaito bent jau ne vien tokias knygas...

G. de Pennart. Karalaitė, drakonas ir narsusis riteris/ vertė I. Liaubaitė. – Vilnius: Burokėlis, 2014. 40 p.

Šios knygelės autorius – prancūzas Geoffroy de Pennart yra daugiau kaip 20 knygų vaikams autorius ir iliustratorius.

Ši knyga – įdomi gerai žinomos pasakos siužeto apie karalaitę, drakoną ir gelbėtoją princą variacija. Taigi – moderni pasaka, kurios veikėjai nėra tokie tradiciniai pasakų personažai, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Karalaitė čia nesėdi rankų sudėjusi: ji ne tik mokytojauja mokykloje, bet ir, riteriui patekus į bėdą, pasiryžta surengti jo gelbėjimo operaciją. Drakonas – ne koks kilniaširdis gelbėtojas, bet tikras bambeklis ir pavyduolis, o riteris, nors ir labai narsus, šiek tiek žioplokas.

Knygelė labai dinamiška, parašyta dialogo forma ir smagi skaityti. Nors riteriui tenka susidurti su daugybe rimtų pavojų, kaip ir dera pasakai, istorija baigiasi laimingai.

Įdomi, dinamiška, kitokia pasaka jau šiek tiek ūgtelėjusiems (sakyčiau, priešmokyklinio amžiaus) vaikams, paskaninta juoko ir humoro prieskoniais. 

Y. Walcker, R. Mennetrier. Klotilda vyksta į vasaros stovyklą/ vertė M. Šeškuvienė. – Kaunas: Vaiga, 2014. 34 p.

Leidykla sumanė leisti seriją „Mano mažosios knygelės“ – tai mielų ir juokingų istorijų rinkys, skatinantis svajoti ir mąstyti. Pirmas pasakojimas serijoje – apie itin drovią, nedrąsią, nepasitikinčią savimi pelėdžiukę Klotildą. Nors yra žavi ir miela, tačiau kelionės į stovyklą (be šeimos) vengia kaip didžiausios nelaimės. O kas jei ši kelionė – didžiųjų nuotykių ir atradimų pradžia bei tiesiausias kelias į pasitikėjimą?

Sakyčiau, kad knygoje paprastai, bet jautriai atskleidžiamos nedrąsumo, nepasitikėjimo savimi temos per pelėdžiukės paveikslą padės vaikams geriau suprasti šias emocijas.

Skaitė, domėjosi, ieškojo ir aprašė Jurga Lūžaitė-Kajėnienė

Bernardinai.lt

Tai paskutinis straipsnis iš ciklo, skirto šių metų „Vilnius Jazz“ festivaliui. Jei skaitote šį straipsnį šeštadienį, iki originalios ir keistos muzikos fiestos lieka vos kelios dienos. Labai viliuosi, jog šie rašiniai pagelbėjo jums apsisprendžiant, ką išgirsti ir pamatyti 27-ajame „Vilnius Jazz“.

O štai ir paskutiniai trys festivalio apžvalgų herojai, verti atskiro pristatymo. Neapsigaukite, tai nereiškia, jog „Vilnius Jazz“ nebus daugiau dalyvių. Bus. Aš stengiuosi apžvelgti tik tuos, kuriuos būtų galima pavadinti šventės žvaigždėmis. Nors džiazas yra gyvas organizmas ir niekada nežinai, kuri grupė, kuris kūrėjas trenks geriausią savo koncertą. Festivalio tėvas ir organizatorius Antanas Gustys yra pasakojęs, jog kartais net didžiausios žvaigždės nuvilia, o sužavi tie, iš kurių tikiesi mažiausiai.

Sabiras Mateenas ir Juozas Milašius

Įvairiapusiški improvizatoriai. Toks epitetas ateina į galvą, kai reikia pristatyti šį be galo intriguojantį naują duetą. Tiek saksofonininkas iš Niujorko Sabiras Mateenas, tiek džiazo, minimalizmo ir avangardinės muzikos gurmanams puikiai pažįstamas lietuvių gitaristas Juozas Milašius yra sunkiai į kokius nors rėmus įspraudžiamos asmenybės. Abiejų improvizacijos nežino nei žanrų, nei kokių nors kitų ribų. Galbūt todėl spėlioti, kas spalio 19 dieną vyks Vilniaus rusų dramos teatro scenoje, yra nedovanotinai kvaila.

Juozas Milašius – žaviai nenuspėjamas improvizatorius, kurio muzika iki šiol kelia aistringų diskusijų tarp melomanų. Reikalas tas, kad Milašiaus koncertai dažniausiai nėra vien koncertai. Tai performansai, kurių metu gitaristas parodo absoliučiai visą savo įstabiai valdomos dinamikos spektrą – nuo tyliausių, ramiausių minimalistinių vietų iki triukšmo sienos.

Kontrastai ir kompromisų nebuvimas – štai kas yra Milašius. Jis čia pat, tame pačiame kūrinyje gali būti radikalus kaip fiureris ir švelnus it vidurvasario rytas, čia techniškas free jazz gitaristas, o čia pat ir kompiuterių apdirbtais garsas jautrias ausis provokuojantis eksperimentatorius. Į savo eksperimentus, rodos, pasineriantis it vaikas į rimčiausią žaidimą.

Pažįstu labai daug žmonių, kurie tvirtintų, jog tai, ką daro Milašius, išvis nėra muzika. Tačiau muzika tuo ir žavi, kad jai visiškai nesvarbu, kas ką tvirtina. Ji pati susiranda savo klausytoją, kaip upės srovė pati susiranda sau kelią, ramiai apeidama visas kliūtis. Juozo Milašiaus atveju ši srovė yra tokia stipri, kad kartais virsta tiesiog švokšiančia kalnų upe. Savaime suprantama, kad tokia upė gąsdina tuos, kurie įpratę irstytis valtele po ramų tvenkinį.

Kad ir kaip ten būtų, abejingų Milašiaus garsui nėra. O tai ir yra pripažinimas. Ir kartu antspauduotas patvirtinimas, jog šis improvizatorius – unikalus.

Todėl dar įdomiau bus jį pamatyti kartu su Sabiru Mateenu.

Pastarasis nenardo po elektroninių garsų, noise gelmes ir iš pirmo žvilgsnio yra labiau klasikinio free-jazz (turiu galvoje žanro suvešėjimo laiką, 6-ąjį, 7-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius) atstovas. Tačiau tai nereiškia, kad šis saksofonininkas nelinkęs dalyvauti įvairiausio plauko muzikinėse „aferose“. Kaip pavyzdį galima pateikti kad ir kolektyvą „Juxtapositions“, kuriame be Mateeno dar 11 muzikantų eksperimentuoja su europietiškais klasikiniais bei Afrikos styginiais instrumentais.

Afrikos garsai ataidi ir amerikiečio darbuose su puikiu pianistu Horace'u Tapscotty ir jo „Pan-Afrikan Peoples Arkestra“ (kolektyvu, vertu atskiros temos!).

Nors šis tenoro ir alto saksfonininkas (valdantis taip pat fleitas ir klarnetą) yra grojęs su pirmo ryškumo free-jazz žvaigždėmis (Cecilu Tayloru, Butchu Morrisu, Williamu Parkeriu, Dave'u Burrellu, „The Sun Ra Arkestra“, Hamidu Drake'u, Williamu Hookeriu), kažkokiu keistu būdu jis asocijuojasi ir su radikaliai nekomercine Niurko avangardo scena. Sabirą Mateeną su kolegomis galima išgirsti grojantį ir gatvėse, metro.

O štai jo improvizacijos su ištikimiems „Vilniaus Jazz“ lankytojams puikiai pažįstamu Matthew Shippu.

Viena aišku: labiausiai nenuspėjamame festivalyje labiausiai nenuspėjamas duetas bus Milašiaus ir Mateeno susitikimas scenoje.

Emile Parisien Quartet

Iš karto po aukščiau aprašyto dueto eksperimentų į sceną užlips kitokios muzikos grupė Emile Parisien Quartet.

Džiazo pasaulio Šerlokas Holmsas jau iš paties pavadinimo galėtų nemažai pasakyti apie šią grupę. Visų pirma – tai kvartetas. Votsonas išsižioja. Visų antra, jam vadovauja saksofonininkas Emile Parisienas. Votsonas iš nuostabos susiima už galvos. Visų trečia, labai būdingas džiazo muzikai pavadinimas (vadovas+muzikantų skaičius) leidžia nuspėti, kad nieko pernelyg radikalaus neišgirsime, ar ne brangus mano bičiuli?

Ir taip, ir ne.

Visų pirma tai tikrai ne tokio svorio ir radikalumo eksperimentai kaip Juozo Milašiaus ir Sabiro Mateeno atveju. Pasitelkime sportinę paralelę. „Emile Parisien Quartet“ – tai grakštaus futbolo komanda. Ne visada aišku, kur jie naudoja gerai surepetuotus derinius, kur improvizuoja, tačiau komandinis žaidimas jiems yra svarbiausia. Trumpas techniškas perdavimas, pora metrų su kamuoliu – ir vėl trumpas tikslus perdavimas. Taip pat labai svarbu parodyti kuo daugiau triukų su kamuoliu, derinių ir kelis kartus per rungtynes pakeisti žaidimo stilių iš atakuojančio į gynybinį ir atvirkščiai.

Net jei kuris nors iš komandos puola į veidu į purvą (fortissimo vietos), tai tučtuojau keliasi ir grakščiai nubėga žiūrėti, ką veikia kolegos. O jie toliau smagiai sau pasuoja.

Kyla klausimas: jei šis kolektyvas – daug besitreniruojanti futbolo komanda, kokią sporto šaką tada atitinka anksčiau aprašytas duetas? Hm... Sakyčiau, disko metimą po vandeniu baigiantis deguonies atsargoms...

„Emile Parisien Quartet“ esmė – visų stilių mišrainė viename puode. Nuo Johno Coltrane'o, Ornette'o Colemano iki Steve'o Lacy, nuo Wayne'o Shorterio iki klasikinės muzikos (Stravinskio, Berliozo, Schoenbergo), nuo svingo ir bopo iki ekstatinių vietų, priartėjančių prie free-jazz ar avangardinės muzikos. Tačiau, sakyčiau, tik priartėjančių.

Saksofono, klavišinių, boso ir būgnų kvartetas yra daugybę kartų apdovanotas gimtojoje Prancūzijoje už išradingumą. 2012 ir 2013 metais Emile'o Parisieno kvartetas buvo oficialiai tituluotas „Geriausia metų džiazo grupe“.

Įtariu, jog po nelengvo Milašiaus ir Mateeno klausymo kai kuriems „Vilnius Jazz“ lankytojams šis kvartetas bus lyg malonaus saldžiarūgščio kokteilio gurkšnis po stiprių narkotikų seanso. Dar įtariu, kad ypač skirtingos muzikinės prigimties pasirodymai vienas po kito tą patį vakarą suplanuoti sąmoningai.

Viačeslavas Ganelinas, Esti Kenan-Ofri, Gershonas Waiserfireris, Arkadijus Gotesmanas

Šioje vietoje, prisipažinsiu, sutrikau... Ką dar protingo pasakyti apie tokią pasaulinę džiazo legendą, vieną svarbiausių asmenybių Lietuvos džiazo (ir ne tik džiazo) istorijoje? Na, Viačeslavas Ganelinas... Viačeslavas Ganelinas??? Viačeslavas Ganelinas! Tokios recenzijos turėtų užtekti surinkti pilnutėlę salę.

Tiesa, praėjusių metų spalio pabaigoje Vilniuje vienas koncertavęs Ganelinas pilnos salės nesurinko(?!). Tačiau keistą, neaiškų koncertą, drįsiu spėti, tada sugadino jo liūdnai pagarsėjęs organizatorius, ne tik stumdęs pasirodymo datą, parinkęs vieną prasčiausių salių Vilniuje, bet dar ir kišęsis į koncerto eigą bei neva žaismingai nurodinėjęs, pagal kokias temas didysis maestro turėtų improvizuoti.

Prisipažinsiu, po slogius įspūdžius palikusio vakaro tada norėjau vieno, kad Ganelinas kuo greičiau gautų progą reabilituotis geroje salėje, su geru garsu. Nors „reabilituotis“ nėra tinkamas žodis. Šio legendinio pianisto ir kompozitoriaus vardo tikrai nesugadins vienas menkas koncertėlis.

Kad ir kaip būtų, Ganelinas pagaliau ten, kur, mano galva, visi labiausiai jį norėtų matyti – „Vilniaus Jazz“ scenoje. Toje pačioje scenoje, kuri dar garuoja po praėjusių metų Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino pasirodymo. Ak, kaip tuo metu norėjosi, kad ant scenos užliptų ir trečiasis legendinio trio narys...

Izraelyje gyvenančiam kūrėjui šiemet Vilniuje talkins labai įdomūs muzikantai. Ypatingo subtilumo, pajautos būgnininko, perkusininko Arkadijaus Gotesmano lietuviams pristatinėti tikrai nereikia, o Esti Kenan-Ofri bei Gershono Waiserfirerio vardai, bent jau man, nieko nesako. Bet masina!

Esti Kenan-Ofri – tai Italijoje gimusi, Izraelyje užaugusi, JAV choreografiją studijavusi kompozitorė, šokėja, dainininkė. Ilgą laiką ji buvo geriausiai žinoma šokio meno gerbėjams, tačiau ilgainiui ėmė reikštis ir kaip vokalistė, įkvėpimo besisemianti iš etninės muzikos klodų – Kenan-Ofi yra sefardų (žydų palikuonys, gyvenę Ispanijoje ir Portugalijoje iki jų išvarymo XV a. pabaigoje) muzikos tradicijų žinovė, taip pat puikiai išmano etninę arabų muziką.

Kenan-Ofri sukurti ir atliekami kūriniai puošia svarbiausius Izraelio rimtosios (pats suprantu, kaip nerimtai šis apibūdinimas skamba...) muzikos festivalius.

Iš etno kultūros pasaulio į džiazo festivalį įsiliejo ir Gershonas Waiserfireris – beje žymiausias Izraelyje gyvenantis, bet iš Tadžikistano kilęs ūdo virtuozas.

Tiesa, Waiserfireris groja ir klavišiniais, ir įvairiais variniais pučiamaisiais (studijavo tromboną) ir daugeliu tradicinių bei netradicinių styginių instrumentų. Tačiau būtent virtuoziškas muzikavimas ūdu atnešė jam didžiausią šlovę ir pripažinimą. Šiuo metu Waiserfireris groja daugybėje įvairiausių žanrų grupių Izraelyje, ir ne tik, o jo muzikinė paletė – nuo tradicinės žydų iki roko muzikos, nuo Balkanų tautų muzikos iki free-jazz. Muzikanto lygį gerai parodo ir tai, kad tokie muzikantai kaip Bobby McFerrinas su juo mielai improvizuoja vienoje scenoje.

Čia leiskite ir pabaigti savo trijų straipsnių ciklą, skirtą festivaliui „Vilnius Jazz“. Primenu, kad šie rašiniai gimė ne iš didelio noro pareklamuoti festivalį, ne iš komercinių paskatų, bet iš atradimo džiaugsmo, kurį man visada kelia „Vilnius Jazz“. Kadangi dalį šių metų festivalio svečių girdėjau pirmą kartą gyvenime, rašydamas apie juos, stengiausi pasidalinti tuo atradimo džiaugsmu ir su jumis.

Taip pat magėjo parodyti, kad šalia tradicinio profesionalaus džiazo įsivaizdavimo yra visai kita šio termino reikšmė – neapibrėžtos, laisvos, išradingos muzikos pavadinimas. Muzikos, nežinančios valstybių ir žanrų sienų.

Gražaus visiems rudens! 

Bernardinai.lt

Lietuvos kelininkai rengiasi rekonstruoti avaringiausios šalies automagistralės „Via Baltica“ atkarpą tarp Kauno ir Marijampolės. Jų planuose – ir keturios eismo juostos iki Lenkijos sienos. Spartinti darbus šioje svarbioje magistralėje lietuvius skatina kaimynai lenkai, planuojantys magistralės lygio kelią iki sienos nutiesti iki 2020-ųjų.

Užbaigę Augustavo miestelį nuo automobilių srauto išvaduosiantį aplinkkelį, Šiaurės Lenkijos kelininkai žada imtis panašaus apvažiavimo prie Suvalkų, o nuo ten – keturias eismo juostas nutiesti iki Lietuvos sienos.

„Jau esame pateikę dokumentus ir laukiame leidimo Suvalkų aplinkkelio statybai. Jį gavę skelbsime konkursą. Atkarpai nuo Suvalkų iki Lietuvos sienos jau rengiama poveikio aplinkai studija. Maždaug 2016-ųjų viduryje turėtume pradėti tiesti ir tą atkarpą. Tokio objekto statybai paprastai skiriame trejus metus, taigi projektą turėtume baigti iki 2020-ųjų“, – planus dėsto Lenkijos Automobilių kelių ir magistralių direkcijos Bialystoko skyriaus vadovas Jerzy Doroszkiewiczius.

Kaimynų planai skatina sparčiau „Via Baltica“ magistralėje eismo sąlygas gerinti ir lietuvius. Nors „Via Baltica“ kelią paprastai vadiname magistrale, keturių eismo juostų į pietus nuo Kauno yra visai nedaug. Jau senokai besirengiantys atnaujinti senu dviejų eismo juostų keliu nutiestą atkarpą iki Marijampolės, Lietuvos kelininkai pradeda planuoti ir modernų kelią iki Lenkijos sienos.

„Manau, kad mes iki kokių 2016-2017 metų iki Marijampolės turėsime keturias juostas, o dabar pradedame projektuoti kelią tarp Marijampolės ir sienos. Dabar jau yra rangovas, su kuriuo žiūrime, parinkinėjame trasą ir po to metų pabaigoje skelbsime konkursą specialiajam planui“, – sako Lietuvos Automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojas Petras Tekorius.

Pašnekovas pripažįsta, kad kalbant apie naujų kelių tiesimą lietuvių ir lenkų padėtis nėra vienoda. Kaimynai savo darbus planuoja turėdami ir tam reikalingą finansavimą. Vien „Via Balticai“ iki 2027-ųjų žadama skirti beveik 8 mlrd. litų.

Lietuviai kol kas skelbia tik maždaug 100 mln. litų vertės konkursus naujam viadukui ties Mauručiais ir 5 km ruožui prie Juragių ir Stanaičių gyvenviečių rekonstruoti. Kitąmet žadama ieškoti rangovų ir dviem naujoms eismo juostoms 36-ių km atkarpoje tarp Kauno ir Marijampolės tiesti.

Aurelija Malakauskaitė, LRT Televizijos naujienų tarnyba, LRT.lt

Ką kiekviena mūsų darytų, jei net paprastas vanduo iš čiaupo sukeltų odos paraudimus? Kasdienė klinikinė praktika rodo, kad kas antra moteris susiduria su jautrios odos problema, kuri tampa vis platesniu reiškiniu šiandieninėje visuomenėje.

Tai patvirtina ir Europos dermatologijos žurnale (angl. European Journal of Dermatology) publikuoto tyrimo išvados: Pietų Amerikos ir Rytų Europos šalyse kas antras respondentas pripažino savo odos jautrumą. Tyrimas taip pat patvirtino, kad asmenys, turintys jautrią ar ypač jautrią odą, 2-3 kartus labiau reaguoja į klimato ir aplinkos veiksnius, kosmetikos priemonių naudojimą bei maisto racioną. Kokios priežastys, kad net kas antra moteris susiduria su šia problema ir ar galima jos išvengti?

Gydytoja dermatologė, mokslų daktarė Rūta Gancevičienė išskiria kelias priežastis, didinančias turinčių jautrią odą skaičių – per didelis mėgavimasis saulės spinduliais, soliariumu, klimato veiksniai (vėjas, šaltis, drėgmė, karštis), genetika, amžius, stresas, hormonų pusiausvyra, ligos, vaistai, netinkamai parinktos kosmetinės priemonės. „Jei sielos jautrumą priimame kaip ypatingą vertybę, tai odos jautrumas – visiškai nepageidaujama ir nepriimtina savybė, ypač, kai oda apie tai nuolat primena ne tik nemaloniai fiziškai, bet ir labai aiškiai parodo savo jautrumo požymius aplinkiniams“, – sako dermatologė.

Odos jautrumą daugeliu atvejų lydi mažesnio ar didesnio laipsnio odos uždegimo požymiai, skirtingi odos susirgimai ar jų pradžia: rožiniai spuogai, kontaktinis, perioralinis, sausos odos dermatitas, alerginės reakcijos. Dažnai tai ir įtempta, sausa, pleiskanojanti, greitai raustanti oda, su lydinčiais karščio, deginimo, niežėjimo pojūčiais bei galimais įvairaus pobūdžio bėrimais. Itin išsausėjusi oda dėl susilpnėjusių apsauginių-barjerinių savybių nesugeba atsistatyti ir išsaugoti drėgmės.

„Ypač dažna priežastis – neteisinga odos priežiūra, kosmetikos produktų, kuriuose didelė emulsiklių, sintetinių aliejų, alkoholio, kvapiųjų, konservuojančių medžiagų koncentracija, naudojimas, dažnas odos prausimas, taip pat ir stipriais šarminiais muilais“, – odos priežiūros klaidas vardija dr. R. Gancevičienė.

Kaip svarbią klaidą dermatologė nurodo ir nuolatinį odos priežiūros priemonių keitimą, siekiant atrasti idealų, „tinkantį“ ir stebuklą sukuriantį produktą, ypač, jei sudėtyje yra gausu aktyviųjų, odą jauninančių, regeneraciją skatinančių, atsluoksniuojančių odos paviršių sudėtinių komponentų. Odos priežiūrai naudojami produktai – tai emulsijos, sudarytos iš vandens ir lipidų. Tam, kad ši emulsija išliktų stabili, paprastai naudojamos papildomos medžiagos, dažniausiai – įvairūs emulsikliai (cetearilo alkoholis, PEG, sorbatai), besikaupiantys odos paviršiuje.

Sąlytyje su vandeniu jie „nuplauna“ nuo odos paviršiaus ją saugančius natūralius lipidus. Tokiu būdu žalojama apsauginė odos funkcija, oda tampa sausesnė ir jautresnė.

„Oda tarytum „pasimeta“ ir nebemoka pati už save kovoti“, – teigia dr. R. Gancevičienė. Gydytoja pataria rinktis dermatologinę, vaistinėse parduodamą kosmetiką, kuri fiziologiškai veikia sausą ar jautrią odą, atkurdama natūralią odos drėgmės išlaikymo, atkūrimo ir apsauginę-barjerinę funkcijas. Kaip antai, „Physiogel“ produktai, kurių sudėtyje nėra parabenų, emulsiklių, o BioMimic formulėje esantys lipidai yra panašūs į odos epidermyje esančius lipidus ne tik savo sudėtimi, bet ir linijine struktūra. Šie lipidai papildo natūralius lipidus, esančius tarp epidermio ląstelių viršutiniame odos sluoksnyje ir taip sumažina drėgmės praradimą bei saugo nuo dirgiklių patekimo į vidų. „Tokios kosmetikos sudėtis artima mūsų odos lipidų struktūrai – fiziologiniai lipidai lengvai įsigeria į odą ir ne tik palaiko, bet ir atstato epidermio barjerines-apsaugines savybes, palaiko medžiagų, atsakingų už odos drėgnumo išlaikymą, gamybą, yra saugūs ir tinkami įvairaus amžiaus žmonėms – tiek turintiems sveiką, tiek ir sudirgusią odą“, – sako specialistė.

Dermatologė pabrėžia svarbiausią jautrios odos priežiūros taisyklę –„mažiau yra saugiau“. Tai reiškia, kuo mažiau naudoti odą dirginančių priemonių, saikingai ją prausti šiltu ir drungnu vandeniu bei mažinti odos priemonių kiekį. Pakanka turėti švelnų prausiklį ir drėkinamąjį kremą, sveikai maitintis bei neužmiršti reguliarios kasdienės odos priežiūros. 

Vilniuje, Katedros aikštėje, penktadienio vakarą aidėjo senovinio pabūklo ir modernių šiuolaikinių ginklų salvės. Taip paminėta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pergalė prieš Aukso Ordą prie Mėlynųjų vandenų.

1362-ųjų rudenį apie 20–25 tūkst. Lietuvos karių sumušė panašaus dydžio Aukso Ordos pajėgas tarp Dniepro žemupio ir Pietų Bugo žiočių. Išvaduotą Podolę Algirdas atidavė valdyti Karijotaičiams, o Kijevą – vyriausiajam sūnui Vladimirui.

Mėlynųjų Vandenų mūšis buvo pirmasis didelis mongolų-totorių pralaimėjimas Rytų Europoje. Po jo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdos pasiekė tarptautinės prekybos pietinį kelią iš Vidurio Europos per Podolę į Genujos kolonijas Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje, sustiprėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo įtaka rusų žemėse.

Rusijos Teisingumo ministerija kreipėsi į šalies Aukščiausiąjį teismą su prašymu uždaryti nepriklausomą žmogaus teisių gynimo organizaciją „Memorialas“, skelbia Laisvosios Europos radijas.

Remiantis internetine teismo svetaine, bylos dėl „Memorialo“ uždarymo nagrinėjimas yra numatomas lapkričio 13 dieną. Skundą Teisingumo ministerija užpildė rugsėjo 24 dieną, o teismo nagrinėjimui jis buvo priimtas po dienos.

Rusijos prokurorai jau anksčiau, remdamiesi nauju Rusijos įstatymu, bandė priversti „Memorialą“ užsiregistruoti kaip „užsienio agentą“, tačiau tada teismas tokį raginimą atmetė.

Kol kas nepranešama, kokiais argumentais yra motyvuojamas siekis uždaryti organizaciją. „Memorialo“ valdybos narys Janas Račinskis teigia, kad ieškinys yra visiškai nepagrįstas ir teigė, kad organizacija svarsto galimybę esant reikalui kreiptis į Konstitucinį teismą.

„Teisingumo ministerija riboja piliečių asociacijų teisę. Be to, Teisingumo ministerija tam neturi solidaus pagrindo. Ji neturi teisės pažeidinėti konstitucines piliečių teises“, – kalbėjo J. Račinskis.

„Memorialą“ devintajame dešimtmetyje sukūrė sovietinio laikotarpio disidentai, kurių gretose buvo ir Nobelio premijos laureatas Andrejus Sacharovas. Jau ketvirtį amžiaus ši organizacija nepailsdama gina žmogaus teises ir yra svarbus šaltinis istorikams, siekiantiems prieigos prie sovietinės eros šaltinių.

Bernardinai.lt

Pagal M. Gorkio kūrybą  „Keistuolių teatro“ pastatytame spektaklyje „Vasarotojai“ nagrinėjamos visuomenės dvasinių bei kultūrinių krizių sukeltos problemos, kurios šiandien yra ne ką mažiau aktualios ir skaudžios, nei XX a. pradžioje. 

Rusų klasiko, dramaturgo Maksimo Gorkio (tikrasis vardas – Aleksejus Peškovas) 1904 m. parašytos pjesės „Vasarotojai“ įvykių centre – inteligentai, iš liaudies kilę „skalbėjų, virėjų vaikai“, ir jų miesčioniškos, vartotojiškos psichologijos kritika. Pjesės pavadinimas, kaip būdinga M. Gorkiui, – daugiareikšmė metafora, nusakanti jos veikėjų bendrą psichologinę nuostatą, jų norą „pailsėti“. Pjesės personažai vaizduojami paskutinėje dvasinės korozijos stadijoje – sulaužę jaunystės priesaikas, jie lėtai grimzta į miesčioniškos gerovės liūną.

Keistuolių teatro režisierius Aidas Giniotis teigia, kad trijų dalių spektaklyje nagrinėjamos žmonių visuomenės dvasinės bei kultūrinės krizės sukeltos problemos, nepaisant aplinkybių skirtumo, šiandien yra lygiai taip pat aktualios ir skaudžios, kaip ir XX a. pradžioje. Daugiau nei prieš šimtą metų parašytą pjesę A. Giniotis papildo ankstyvaisiais M. Gorkio apsakymais: „Makaras Čiudra“, „Kartą rudenį“, „Daina apie sakalą“ ir kt., taip suteikdamas spektakliui papildomą skambesį.

„Aš tiktai esu prieš tą... apnuoginimą... tą neprotingą, nerei­kalingą mėginimą nuplėšti nuo gyvenimo gražų poetišką apdarą, kuris pridengia jo šiurkščias, dažnai bjaurias formas... Reikia puoš­ti gyvenimą! Reikia parengti jam naują rūbą, prieš numetant se­nąjį...“, teigia vienas, pasak A. Giniočio, esminių pjesės veikėjų Riuminas, kurio lūpose nuskamba pagrindinė spektaklio „Vasarotojai“ mintis.

Spektaklio trukmė - 3 valandos 25 min. (su 2 pertraukomis).

Spektaklį pamatyti galėsite spalio 11 d., šeštadienį 19 val. „Keistuolių teatre“.

Bernardinai.lt

Paskelbus visų kandidatų į geriausią filmą užsienio kalba sąrašą, tarptautinė kino kritikų apklausa parodė, kad didžiausias favoritas laimėti Oskaro statulėlę šioje kategorijoje yra lenkų režisieriaus Pawelo Pawlikowskio juosta „Ida“.

Šiemet į geriausią užsienio filmą pretenduoja rekordinis skaičius kino juostų – net 83. Sausio viduryje bus paskelbtas trumpasis 9 filmų sąrašas, o vėliau šį mėnesį bus paskelbti ir penki pagrindiniai nominantai.

Tačiau „Variety“ žurnalo atlikta apklausa parodė, kad P. Pawlikowskio filmas „Ida“ yra pagrindinis favoritas. Šis filmas, kurio siužetas vystosi septintajame dešimtmetyje, kai jauna našlaitė rengiasi duoti įžadus vienuolyne. Sužinojusi apie savo žydiškas šaknis, ji nusprendžia susitikti su vienintele išgyvenusia savo giminaite – teisėja, dalyvavusia parodomuosiuose stalinistiniuose teismuose.

P. Pawlikowskis yra pripažinęs, kad teisėjos personažas yra paremtas tikra asmenybe – stalinistinės eros teisėja Helena Brus, kuri 2008 metais mirė Didžiojoje Britanijoje.

Filmą „Ida“ bus galima išvysti kitą savaitę Vilniuje prasidėsiančioje Lenkų kino savaitėje.

Bernardinai.lt

Tūkstančiai armėnų išėjo į sostinės Jerevano gatves dalyvauti antivyriausybiniuose protestuose. Spalio 10 dieną aktyvistai reikalavo prezidento Seržo Sarkisiano ir vyriausybės atsistatydinimo.

Protestuotojai kaltina vyriausybę dėl lėto šalies ekonominio augimo, paplitusios kyšininkavimo. Jie taip pat yra nepatenkinti tuo, kad S. Sarkisianas nusprendė prisijungti prie Rusijos vadovaujamos muitų sąjungos ir taip užvėrė šaliai kelią į Europos Sąjungą.

Susitarimą dėl prisijungime prie Eurazijos ekonominės sąjungos S. Sarkisianas pasirašė spalio 10 dieną.

Skelbiama, kad protestuotojai taip pat priešinasi ir numatomiems konstituciniams pokyčiams, pagal kuriuos ministras pirmininkas taptų įtakingiausia politine figūra. Aktyvistai mano, kad taip S. Sarkisianas sau ruošia postą po to, kai 2018 metais baigsis antroji ir paskutinė jo prezidentinė kadencija.

Protestą centrinėje Jerevano Laisvės aikštėje organizavo trys pagrindinės Armėnijos opozicijos partijos – „Klestinti Armėnija“, „Paveldas“ ir „Armėnijos nacionalinis kongresas“. Iš viso proteste dalyvavo apie 10-14 tūkst. žmonių.

Į minią kreipęsis buvęs prezidentas ir dabartinis „Armėnijos nacionalinio kongreso“ lyderis Levonas Ter-Petrosianas teigė, kad atėjo laikas atsikratyti nusikalstamu ir korumpuotu režimu.

Bernardinai.lt

Karas Artimuosiuose Rytuose pasiekė naują painumo laipsnį. Jau porą savaičių dėl kurdų apgyvento Kobanės miesto Sirijoje prie pat Turkijos sienos kovoja vadinamosios „Islamos valstybės“ teroristų pajėgos, menamai Sirijos nuosaikioji opozicija ir žiaurūs prezidento Basharo al Assadas daliniai. Tačiau Vakarai vis dar laikosi vangiai, o ir Turkija bijo įsikišti.

Taip įsitikinę daugelis stebėtojų, įskaitant Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ apžvalgininką Robertą Clementą. Jo nuomone, „jeigu „Islamo valstybės“ džihadistai užkariautų Kobanę, būtų jiems tai didelės simbolinės reikšmės laimėjimas. Irake jų proveržiui kol kas sustojus, „Islamo valstybei“ reikia naujos įtikinamos karinės pergalės.

Juk tik taip ši teroristų grupuotė liks patraukli kovotojams ne tik iš užsienio, bet ir pačioje Sirijoje, kur konfliktuojančių šalių yra kelios ir kur kovingi vyrai turi rinktis, kuriems padėti, kartais keisdami puses ir pereidami iš vienos stovyklos į kitą.

Šalia „Islamo valstybės“ fanatikų, prezidento B. Assado kariuomenės ir tariamai nuosaikiosios opozicijos karių, yra dar ir vietos kurdai. Jų daugelis leidosi bėgti, jie kenčia labiausiai, nes siekia tik vieno – ramiai gyventi savo tėvynėje“, – rašo R. Clementas.

„Islamo teroristams perėmus Kobanę, pastarieji priartėtų tiesiai prie Turkijos, todėl manytumei, kad ši turėtų tiesioginį interesą jokiu būdu prie to neprileisti. Tačiau Turkija tupi kaip pelė po šluota.

Ji bijo, kad įsikišusi į Sirijoje siaučiantį konfliktą jame neįstrigtų, ir sako, kad jei tik karinių veiksmų imtųsi visas NATO aljansas, Turkija pridėtų savo trigrašį.

Tačiau priversti NATO valstybes imtis bendrų veiksmų Sirijoje – sunku ir truktų daug laiko, net jei jos to norėtų, bet faktas yra tas, kad kaip tik to jos ir nenori.

O Turkijai yra dar dvi papildomos problemos. Pirma, ji žūtbūt norėtų išvengti prisidėjimo prie akcijos, kuri galėtų stabilizuoti Sirijos prezidentą B. Assadą.

Antra, ji jokiu būdu nenorėtų prisidėti prie kurdų susivienijimo ir sustiprėjimo už Sirijos ribų, idant po dabartinių kovų neprasidėtų naujos kovos steigti Kurdistano valstybę“, rašo Vokietijos radijo bendradarbis.

Vis dėlto dienraščio „The New York Times“ redaktoriai Turkijos poziciją smarkiai kritikuoja. Girdi, „buvo laikai, kai prezidentas R. T. Erdoganas musulmoniškajame pasaulyje siekė vadovo vaidmens. Tačiau dabartinėje krizėje jis panašesnis į vištą nei vadovą.

Turkų kareiviai ir tankai stovi už spygliuotos tvoros palei sieną, tuo tarpu keletą šimtą metrų toliau islamistai užiminėja Kobanės miestą. Viena vertus, savo pasyvumu R. T. Erdoganas nori susilpninti kurdus. Antra vertus, tuo jis siekia priversti Jungtines Amerikos Valstijas, kad jį paremtų jo pastangose prieš Sirijos prezidentą B. Assadą.

Tačiau tokia R. T. Erdogano laikysena NATO šaliai narei garbės nedaro“, – brėžė išvadą pagrindinis Niujorko dienraštis.

Pasak Madrido dienraščio „Pais“, „jeigu Kobanės miestas įkristų į „Islamo valstybės“ teroristų sterblę, tai grėstų ne tik regiono saugumui. Tai sukeltų krizę ir Amerikos santykiuose su Turkija.

Vašingtonas Ankaros pasyvumą laiko išdavyste. Tai taip pat kelia pavojų aljanso susiklausymui prieš džihadistus. Todėl prezidento R. T. Erdogano politika klaidinga. Rizika, kad prie Turkijos sienos susikurs totalitarinis kalifatas, turėtų sverti daugiau negu politiniai manevravimai ir asmeninės R. T. Erdogano ambicijos“, – rašė Ispanijos sostinės laikraštis.

Kitaip – teigiamau – Turkijos elgesį vertina Varšuvos dienraštis „Gazeta Wyborcza“. Anot jo, „lengva turkus siųsti į karą prieš kalifatą, patiems sėdint už rašomojo stalo Vašingtone, Londone ar Varšuvoje.

Vakarai, kurie Turkijai prikiša abejingumą, trejus metus tik stebėjo, kaip Sirijos diktatorius B. Assadas savo šaliai leido nugrimzti į kruviną vidaus karą ir sukelti religinio ekstremizmo demonus, iš kurių ir susikūrė „Islamo valstybės“ grupuotė.

Per tą laiką Turkija priglaudė pusantro milijono Sirijos žmonių – tarp jų praėjusiomis savaitėmis net 180 tūkstančių pabėgėlių vien iš Kobanės“, – rašė Lenkijos sostinės dienraštis.

Pasak Londono dienraščio „Guardian“, „Ankaros vyriausybė Sirijos pilietiniame kare nuo 2011-ųjų palaiko prezidento B. Assado priešininkų pusę. Turkija tikėjosi, kad Jungtinės Amerikos Valstijos sukilėlius apginkluos, tačiau Vašingtonas tai daryti atsisakė. Jis nesurengė net ir oro antpuolių po nuodingų dujų panaudojimo Sirijoje.

Užtat Turkijos vyriausybė pradėjo amerikiečiais nebepasitikėti. R. T. Erdoganas siekia užsitikrinti, kad sprendimai, kuriuos jis priims, bus politiškai naudingi jam ir Turkijai. Humanitarinės katastrofos Kobanėje akivaizdoje tai gali pasirodyti kietaširdiška. Tačiau R. T. Erdoganas čia laikosi ne kitaip nei politiniai veikėjai Damaske, Teherane, Rijade ar Abu Dabyje“, – rašė Britanijos sostinės dienraštis.

„Sausumos dalinių įvedimas į Siriją reikštų metų metus truksiančią beprotybę“, – įspėjo ir Stambulo dienraštis „Hürriyet“. Kodėl?

Ogi todėl, kad „nuosaikioji Laisvoji Sirijos Armija netenka vis daugiau įtakos, o likusioji opozicija susideda iš grupių, kurios mažai kuo skiriasi nuo „Islamo valstybės“ teroristų. Turkų sausumos dalinių invazijos atveju jos susijungtų su „Islamo valstybės“ kovotojais“, – prognozavo Turkijos dienraštis.

Kitas toks, Izmiro dienraštis „Yeni Asir“, komentavo faktą, jog padėties Kobanėje akivaizdoje, daugelis Turkijos kurdų demonstravo, reikalaudami apsaugoti šį kurdų dominuojamą Sirijos miestą. Deja, per šiuos protestus Turkijoje žuvo žmonių.

„Galima suprasti, kad kurdai siunta. Tačiau šioje sunkioje situacijoje visi turėtų laikytis ramybės. Protestus prieš „Islamo valstybės“ grupuotę naudoti kaip priedangą vandalizmui yra nepriimtina.

Ko gi siekia kurdai smurto protrūkiais gatvėse? Ar įžiebti Turkijoje pilietinį karą? Tai būtų purvinas žaidimas. Tegu Turkija nepuola į šiuos spąstus ir parodo kantrybės. Tegu ir toliau laikosi taikos proceso su kurdais“, – pataria Turkijos miesto laikraštis.

Užsienio spaudos apžvalga transliuota per LRT Radiją.

Jau daugiau nei du mėnesius Jungtinės Amerikos Valstijos ir sąjungininkai bando palaužti džihadistų judėjimą „Islamo valstybė“. Pastarosiomis dienomis, vykstant intensyvioms kovoms dėl strategiškai svarbaus Kobanės miesto Sirijoje, ekspertai atkreipia dėmesį, kad, norint laimėti prieš radikalių islamistų grupuotę, vien oro atakų gali neužtekti.

O matydamos, kad „Islamo valstybės“ keliama grėsmė didėja, vis daugiau šalių prisideda prie kovos su džihadistais. Tačiau, analitikų teigimu, „Islamo valstybė“ naujais egzekucijų vaizdais internete rodo, kad jų nebaugina didėjančios priešininkų gretos.

Paveikiausios – smurto ir kovų scenos

Kalifatas – tokia musulmonų visuomenės ir valdymo sistema, kuri grindžiama islamo religija ir islamo įstatymais. Tokios valstybės politinis vadovas vadinamas kalifu. Šių metų liepos mėnesį buvo išplatintas vaizdo įrašas, kuriame kalbėjo džihadistų grupuotės, žinomos „Islamiškosios Irako ir Levanto valstybės“ vardu, lyderis Abu Bakras al Baghdadis. Jis paskelbė, kad buvo įkurtas kalifatas, arba „Islamo valstybė“, kurios kalifu (Kalifu Ibrahimu) tapo jis pats. Musulmonai yra raginami jungtis prie kalifato, nes tai, anot jo, yra visų musulmonų įsipareigojimas.

Kreipdamasis į tikinčiuosius, jis pabrėžė, jog „Dievas nori, kad žudytume jo priešus ir kautumės šventajame kare“. Grupuotės nariai ir nemaža dalis musulmonų įsiklauso ir gerbia Abu Bakro al Baghdadžio žodžius dėl pastarojo išsilavinimo – lyderis turi islamo teologijos mokslų daktaro laipsnį. Be to, Abu Bakro al Baghdadžio idėjos patrauklios radikalių pažiūrų musulmonams, nes „Islamo valstybės“ kovotojai, kitaip nei „Al-Qaeda“, visuomenės akyse „daugiau veikia, o ne vien tik kalba“.

Tai puikiai iliustruoja aukštos kokybės vaizdo įrašai, primenantys holivudiškus veiksmo filmus bei atskleidžiantys „Kalifato kūrėjų“ kovą ir kasdienybę. Vaizdo įrašai platinami ir anglų kalba – tai daro „Al-Hayat Media Centre“ („Islamo valstybės“ propaganda anglų kalba). Smurto bei kovų kupinomis scenomis musulmonai kviečiami prisidėti prie „Islamo valstybės“, o tokie kvietimai ypač patraukia jaunesnių musulmonų dėmesį.

Pasauliui – egzekucijų vaizdo įrašai

Ko gero, didžiausią psichologinį poveikį visuomenei daro egzekucijų vaizdo įrašai. Anot CNN apžvalgininko Jethro Mulleno, „Islamo valstybė“ egzekucijomis prikausto viso pasaulio dėmesį, todėl dabar nebereikia tokių operacijų, kaip „bokštų dvynių“ griovimas ar pasikėsinimas į Pentagoną. Pasaulį įbaugina ir norimą žinią paskleidžia vieši egzekucijų vaizdo įrašai.

„Islamo valstybės“ kovotojai įvykdė egzekucijas amerikiečių žurnalistams Jamesui Wrightui Foley ir Stevenui Sotloffui – tokiu būdu buvo pasiųsta tiesioginė žinia JAV ir Vakarams. Kaip įrankiu pasinaudodami egzekucijų vaizdo įrašais, išplatintais internete, teroristai norėjo priversti Ameriką nutraukti oro atakas, humanitarinę pagalbą bei pabėgėlių gelbėjimo misijas. Tiesa, „Islamo valstybei“ to padaryti nepavyko, o Vakarai nežada atiduoti Irako ir Sirijos į „Islamo valstybės“ rankas.

Grasinimai siunčiami ne tik JAV, bet ir Didžiajai Britanijai. Egzekucijos buvo įvykdytos britams Davidui Hainesui ir Alanui Henningui. Pirmosios egzekucijos vaizdo įraše budelis teigia, kad tai – žinutė visiems JAV sąjungininkams. Be to, įraše žudikas tiesiogiai kaltina Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Davidą Cameroną. Anot teroristo, D. Cameronas kaltas dėl įkaito žūties, o jo politika „Islamo valstybės“ atžvilgiu pareikalaus ir daugiau vakariečių aukų.

Kad teroristai nejuokauja, pasaulis įsitikino netrukus, kai buvo nužudytas antras įkaitas – A. Henningas. D. Cameronas egzekucijas pavadino „didžiausio blogio veiksmu“ bei pridėjo, kad žudikai bus pagauti ir priversti patirti teisingumą. Įdomu, kad budelis per visas egzekucijas kalba su stipriu britišku akcentu.

Kai kurios valstybės už įkaitus sumoka

Rugsėjo 15 d. Paryžiuje vyko konferencija, per kurią siekta nustatyti aiškesnį kiekvienos sąjungininkės vaidmenį kovoje prieš „Islamo valstybę“. Dieną prieš tai Alžyre buvo pagrobtas prancūzų turistas Herve Gourdelis. Pagrobėjai, pasiskelbę „Islamo valstybės“ kovotojais Alžyre, pateikė Prancūzijos prezidentui ultimatumą, kuriuo reikalaujama per 24 valandas nutraukti oro atakas prieš „Islamo valstybę“ Irake, kitaip įkaitas žus.

Prezidentas Francois Hollande`as griežtai atsisakė tai padaryti ir nepakluso teroristų spaudimui. Netrukus buvo įvykdyta Prancūzijos turisto egzekucija. Iki šiandien egzekucijos buvo įvykdytos iš viso penkiems vakariečiams. Bijoma, kad kita auka gali tapti pagrobtas amerikietis Peteris Kassigas.

„Islamo valstybės“ kovotojai grobia ir įkaitais laiko ne vien JAV, Didžiosios Britanijos ar Prancūzijos piliečius, bet grupuotės budeliai egzekucijas įvykdo ne visiems pagrobtiesiems. Kodėl taip yra? Iš dalies atsakymas gali būti skirtinga valstybių pozicija įkaitų klausimu: JAV ar Didžioji Britanija griežtai atsisako derėtis su teroristais ar mokėti jiems išpirkas už pagrobtuosius savo šalių piliečius. Manoma, kad kitos valstybės už savo piliečius teroristams sumoka.

„The New York Times“ išsiaiškino, kad 2008 m. teroristų grupuotei „Al-Qaeda“ sumokėtų išpirkų vertė buvo 125 mln. JAV dolerių. Visai neseniai, 2014 m. rugsėjo 20 d., „Islamo valstybės“ kovotojai paleido 46 Turkijos piliečius, kurie buvo pagrobti ir laikomi tris mėnesius. Nors detalės, susijusios su įkaitų paleidimu, neatskleidžiamos, Turkijos ministras pirmininkas Ahmetas Davutoglu teigia, kad Turkijos žvalgyba veikė savais metodais bei jokios išlaisvinimo operacijos nebuvo.

Nors valstybės gali mėginti derėtis dėl įkaitų išpirkos, jėgos panaudojimas prieš teroristus taip pat gali būti išeitimi iš padėties. Tiesa, labai sudėtinga nustatyti, kur tiksliai įkaitai kalinami. Netgi žinant tikslią vietą, tokios sudėtingos gelbėjimo operacijos ne visada baigiasi sėkmingai. Pavyzdžiui, 2012 m. JAV karinės pajėgos po trijų mėnesių įkaitų dramos Somalyje sugebėjo išvaduoti Jessicą Buchanan ir daną Poulą Thistedą.

O kai 2010 m. Afganistane buvo stengiamasi išgelbėti britę Lindą Norgrove, ją gelbėjimo operacijos metu netyčia pražudė amerikiečių mesta granata. Taigi gelbėjimo operacijos iš esmės pavojingos visoms trims pusėms – ne tik teroristams, bet ir gelbėtojams bei įkaitams.

Norint laimėti, vien ginklų neužteks

Tarptautinė koalicija nusiteikusi ne tik rūpintis savo įkaitų gyvybėmis, bet ir kovoti prieš „Islamo valstybę“. 2014 m. rugsėjo 11 d. išsakytoje kalboje JAV prezidentas Barackas Obama pažadėjo į Iraką siųsti papildomas karines pajėgas, kurios apmokys ir parengs vietos karius, suteiks pagalbą nukentėjusiems civiliams. Be to, ir toliau bus vykdomos oro atakos.

Anot B. Obamos, visus antiteroristinius veiksmus Amerika vykdys kartu su tarptautine koalicija, kurios tikslas – sunaikinti grupuotę, pasiskelbusią „Islamo valstybės“ vardu. B. Obama šį judėjimą vadina teroristine organizacija, bet ne valstybe.

Praėjus vos porai savaičių nuo kovos plano prieš „Islamo valstybę“ paskelbimo, rugsėjo 23 d. tarptautinė koalicija smogė islamistų grupuotės kovotojams, esantiems Sirijoje. Tai – svarbus žingsnis, kuriuo pradėta kova prieš teroristus ne tik Irake, bet ir Sirijoje.

Po jau minėtos egzekucijos, įvykdytos turistui iš Prancūzijos, F. Hollande`as taip pat pažadėjo kautis su terorizmu, kol šis bus įveiktas: „Mes toliau kovosime prieš terorizmą ir ypač prieš „Islamo valstybę“, kuri sėja mirtį Irake ir Sirijoje, terorizuoja civilius, persekioja religines mažumas, prievartauja, vykdo egzekucijas. Prancūzija padės Irakui kovoti prieš teroristus bei vykdys karines oro operacijas. Prancūzija niekada nepripažins terorizmo.“

Dienraščio Jungtiniuose Arabų Emyratuose „The National“ žurnalistas Faisalas al Yafai mano, kad „Islamo valstybė“ dėl priešinančios politikos gali turėti per daug priešų (irakiečiai, sirai, kurdai, „Al-Qaeda“, amerikiečiai, britai ir t. t.), kurie nulemtų sunitų džihadistų grupuotės pralaimėjimą.
Anot F. al Yafai, „Islamo valstybė“ iškart ėmė siekti kalifato įkūrimo, nors prieš tai būtų buvę protingiau susirinkti stiprius sąjungininkus: „Jei kalifatą įkurti (ne tik paskelbti jo įkūrimą) pavyks greitai, galbūt jiems pavyks pasiekti savo tikslus, tačiau jei kūrimo procesas užtruks, visi jų priešai juos įveiks.“

F. al Yafai mano, kad kova prieš „Islamo valstybę“ gali užsitęsti, jei bus kovojama ne idėjomis, o vien ginklais, kaip tai jau 14 metų daroma prieš kitą teroristinę grupuotę „Al-Qaeda“.

„Islamo valstybė“ masiškai traukia ekstremistus

Tarptautinei koalicijai sudėtinga nustatyti tikslius „Islamo valstybės“ karinius pajėgumus. Iki rugsėjo buvo manoma, kad grupuotę sudaro apie 10 tūkst. ginkluotų kovotojų, tačiau JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) suskaičiavo, kad tikroji „Islamo valstybės“ karinė galia gali siekti nuo 20– 31,5 tūkst. kovotojų. Šis skaičius nuolat kinta, nes prie grupuotės sparčiai prisideda naujų narių ne tik iš Artimųjų Rytų regiono, bet ir iš Europos bei JAV.

„Islamo valstybė“ yra kitokia nei įprastos teroristinės grupuotės, nes dėl savo karinių pajėgumų neprivalo nuolatos slapstyti, be to, gali laimėti mūšius – tai žavi viso pasaulio ekstremistus, kurie masiškai prisideda prie grupuotės. Grupuotės kontroliuojamos teritorijos driekiasi nuo Aleppo, esančio Sirijos Šiaurėje, iki Fallujah miesto Irako centre, o ekstremistai nepaliauja siekti kalifato išplėtimo.

Kas toliau? Sirija ir Irakas dar ilgai turėtų išlikti chaotiškais bei pavojingais užkampiais. Antskrydžiai prieš „Islamo valstybę“ vyks ir toliau, bet grupuotės kovotojai ėmė naudoti civilius gyventojus kaip gyvus skydus puolimui atremti – tai komplikuoja tokį kovos prieš grupuotę būdą, kaip oro atakos.

JAV ir partneriai privalės surasti kitų efektyvių ginklų, skirtų netradicinei teroristinei grupuotei įveikti. Sąjungininkų oro atakos tėra kovos prieš „Islamo valstybę“ pradžia, egzekucijos taip pat neturėtų būti vienintelis ir paskutinis džihadistų grupuotės koziris.

Linas Lukošaitis, LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Šeimos Sinodo asamblėja su popiežiumi Pranciškumi paskelbė žinią šeimoms, pasaulyje kenčiančioms nuo konfliktų.

Sinodo tėvai ir visi asamblėjos nariai dalijamės popiežiaus tėvišku rūpesčiu ir reiškiame savo artumą daugelio karų kenčiančioms šeimoms, ypač irakiečių ir sirų, kurios dėl išpažįstamo krikščioniškojo tikėjimo arba priklausymo kitoms tautinėms ir religinėms bendruomenėms yra verčiamos viską mesti ir bėgti į visiškai neaiškią ateitį, rašoma asamblėjos žinioje. Joje primenamas popiežiaus pasisakymas jo kelionės Albanijoje metu, jog „niekas negali Dievo vardu vykdyti smurtą“ ir kad „žudyti Dievo vardu yra šventvagystė “.

Sinodas prisiminė taip pat šeimas, kurios kenčia nuo visų kitų pasaulyje vykstančių konfliktų, patirdamos nuolatinį smurtą: nuolatos už jas meldžiamės, idant Gailestingumo Viešpats atvertų širdis ir suteiktų taikos ir stabilumo malonę išbandymo valandą. Šeimos sinodo asamblėja pareiškusi padėką tarptautinėms organizacijoms ir kraštams už liudijamą solidarumą ir suteikiamą paramą paragino visus geros valios žmones suteikti reikalingą pagalbą ir paramą visoms barbariškų veiksmų nekaltoms aukoms, drauge paprašė, kad tarptautinė bendruomenė imtųsi veiksmų, kurie leistų atkurti taikingą sambūvį Irake, Sirijoje ir Artimuosiuose Rytuose.

Šventoji Nazareto šeima, kuri patyrė tremties kelio skausmus, tepadeda kiekvienai šeimai tapti meilės ir susitaikymo bendruomene, vilties šaltiniu visam pasauliui.

Šis tekstas paimtas iš Vatikano radijo puslapio (http://lt.radiovaticana.va/news/2014/10/10/%C5%A1eimos_sinodo_atjauta_pasaulyje_ken%C4%8Dian%C4%8Dioms_%C5%A1eimoms/lit-830341)

Mums duotas gyvenimas yra dovana. Mes jos negalėjome nusipelnyti ar užsitarnauti. Gyvenimas mums duotas iš Dievo meilės, dėl mūsų pačių, kad patirtume Jo artumą, Jo sukurto pasaulio grožį, pagaliau, kad subrandintume save amžinajam gyvenimui. Todėl šis gyvenimas mums yra ne tik duotis, bet ir užduotis. Tai yra misija atrasti mums dovanotą Kūrėjo artumą, susidraugauti su Juo ir tokiu būdu rengtis susitikimui su Viešpačiu amžinybėje, tame džiaugsme, kuris pranoksta žmogiškąją vaizduotę.

Tai nereiškia, kad šis gyvenimas yra tik amžinojo gyvenimo laukimas apsiginklavus kantrybe. Šis gyvenimas irgi gali žaižaruoti amžinybės blyksniais. Tačiau labai gerai jaučiame, kad laimės pilnatvė, kurios ilgisi mūsų širdis šiame pasaulyje, nėra patvari – ji laukia galutinio išsipildymo Dangaus Karalystėje. Mums taip pat tampa aišku, kad laimė anapus mirties vartų nėra tik neužsitarnauta dovana. Amžinojo gyvenimo kokybė yra susijusi su šio gyvenimo pasirinkimais. Todėl šis gyvenimas yra labai svarbus ne tik dėl man dovanotos būties, bet ir dėl mano kuriamo likimo amžinybei.

Šio sekmadienio šv. Mišių skaitiniai kaip tik mums ir primena, kaip svarbu atsiliepti į Viešpaties kvietimą neapsiriboti tik šio pasaulio reikalais, kad nepražiopsotume mūsų aukščiausio tikslo – tapti amžinybės pokylio dalyviais. Pamažu einant liturginių metų užsklandos link, prieš prasidedant adventui, vis dažniau Dievo žodžio skaitiniuose išgirsime Šventojo Rašto priminimus apie amžinojo gyvenimo tikrovę, kuri jau dabar nejučia pradeda skleistis ir šiame gyvenime.

Dažna amžinojo gyvenimo metafora Šventajame Rašte yra paties Dievo parengta puota žmogui su geriausiomis vaišėmis. Štai pranašas Izaijas šio sekmadienio šv. Mišių pirmajame skaitinyje vaizduoja ją sakydamas: „Galybių Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, puotą su rinktiniais vynais, – pokylį su gardumynais Jis visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų“ (Iz 25, 6–8). Tai Dievo ruošiama dovana ištikimiesiems. Vis dėlto ši laimės ir atgauto teisingumo bei paguodos būsena, kuri žmogui paruošta, turi sąlygas. Tai žmogaus noras priimti kvietimą Dangui.

Evangelija Jėzaus palyginimu apie karalių, kuris iškėlė savo sūnui vestuves ir kvietė svečius dalyvauti vestuvių pokylyje, primena liūdną tikrovę, kad kvietimas džiaugsmui nebūtinai reiškia pakviestųjų sutikimą. Kviečiamieji nebuvo sujaudinti karaliaus žinios: „Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, viskas surengta. Ateikite į vestuves!“ (Mt 22, 4). Atvirkščiai, „kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau“. Atsitiko taip, kad prie puotos stalo sėdo tie, kurie nebuvo numatyti kviesti – „žmonės iš gatvės“, tie, kurie negalėjo didžiuotis pirmosios kviestųjų svečių grupės statusu. Kas sutrukdė pirmiesiems? Tai jų ėjimas „kas sau“.

Evangelija pabrėžia, kad šio atsisakymo pasekmės buvo labai blogos. Pakviestieji prarado ir tai, ką jie tarėsi turį. Jie prarado džiaugsmo galimybę. Jie prarado patį gyvenimą. Nors kai kurie dalykai, dėl kurių kviestieji atsisakė vykti į pokylį, nėra blogi – eiti arti ar prekiauti. Tačiau jų blogis tai, kad žmogus per šiuos užsiėmimus pamiršo pašaukimą amžinybei, pamiršo, kad svarbiausi gyvenime nėra šie dalykai.

Antrosios pakviestųjų grupės nebuvo kviestųjų saraše, nes jie galbūt iš pažiūros nebuvo to verti. Tačiau jie čia sėdėjo, nes atsiliepė į kvietimą. Jie priėmė karaliaus kvietimą džiaugsmui ir tai tapo priežastimi, kaip mums palyginimas duoda suprasti,išsilieti ant jų Dievo malonei be saiko. Aišku, tai nereiškia, kad karalius nurašo visas tinkamumo dalyvauti pokylyje taisykles.

Prie šio palyginimo priderintas kitas pasakojimas apie vestuvių puotoje norėjusį dalyvauti, tačiau atėjusį be vestuvių drabužio. Į karaliaus klausimą: „Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?“ pastarasis atsakė tyla (Mt 22, 12). Jis norėjo, kad jam puotos vaišės būtų surengtos „už dyką“. Tai nebuvo karaliaus intencija. Karaliaus malonė negali tapti svečių nepasirengimo pateisinimu. Malonė nėra tik dovana, tai yra didžiulė atsakomybė. Dangaus Karalystės durys yra atdaros kiekvienam, tačiau nusidėjėlis negali eidamas jų link ir likti nusidėjėliu. Jis turi užduotį gyventi taip, kad įsigytų „vestuvių drabužį“. Amžinybės gyvenimui nepakanka tik sutikimo jį priimti. Jam reikia rengti šventumo drabužį. 

Bernardinai.lt

Tema, kuri man ateina į galvą, yra atsakomybė ir kompetencija – dalykai, kurie dabar įgauna papildomą reikšmę dėl to, kas vyksta Europoje, dėl tektoninių lūžių pasaulio politikoje, dėl to, kas mus savotiškai pasivijo po Sovietų Sąjungos griuvimo, kuris palyginti buvo be galo taikus ir skaidrus.

Nors matome, kad dabar pasaulyje liko didžiulė įtampa, liko tai, kas buvo paslėpta ir kas mūsų nepasiekė 1990 m., nors suvokiame, kad naują pagreitį įgauna seni konfliktai, o šiuo metu skirtumas tik tas, kad mes, laimei, jau esame Vakarų pasaulio zonoje, esame NATO ir Europos Sąjungos valstybė ir kad vienas iš stebuklų, jog mes ten patekome ir pagaliau mus formaliai gina visi didieji Vakarų interesai, tarptautinė teisė bei įsipareigojimai, vis dėlto manau, kad lieka problema, kurią būtina įvardyti.

Įtampų padidėjimas pasaulyje niekada nėra nekaltas dalykas, žmonės jį pajunta. Ir dabar žiniasklaidoje vis nuskamba pavojaus tema: kiek pavojaus dėl neprognozuojamo Rusijos elgesio iškyla Lietuvai, Baltijos valstybėms, Lenkijai, Rytų Europai. Ir, žinoma, matyti visokie rezonansiniai dalykai, kurie susiję ne vien su pačia tema ir problema, bet ir su naujais įrankiais, kuriais mes naudojamės bendraudami, pavyzdžiui, socialiniais tinklais. Vien pasižiūrėjęs į „Facebooką“ matai, kiek jame vadinamųjų „feikų“ (kitaip tariant – falsifikatų), melo, isterijos, panikos, perdėtų reakcijų, savotiškos diversijos, t. y. sąmoningai negatyvaus, destruktyvaus veikimo, kuriuo žmonės mėgina apnuodyti svetimą sąmonę.

Visa tai suvokdamas pradėjau galvoti, kaip dabar sąvokos ir žodžiai vėl šaukte šaukiasi senojo turinio. Žurnalistas, komentatorius, analitikas, autorius – tie dalykai grįžta į mūsų gyvenimą su ypač svarbia nauja prasme, netgi virtine įvairiausių moralinių pareigų, etinių įsipareigojimų ir pagaliau tiesiog tarnavimo savo šaliai, visuomenei. Man atrodo, vėl tampa be galo svarbu suvokti, kad kalbėjimas turi būti apgalvotas, kad politologai nėra žmonės, kurie tiesiog turi priėjimą prie galią turinčiųjų arba kurie dalyvauja galios lauke. Svarbu suprasti, kad politologai visų pirma yra analitikai, akademinių specializacijų žmonės, turintys įsipareigojimų viešajai erdvei ir profesionaliai komentuojantys Lietuvos bei užsienio politiką.

Dabar jų balsas, darbas tampa be galo svarbus. Šiuo metu politologas negali būti žmogus, kuris turi savo simpatijų vienai ar kitai politinei jėgai, nes situacija per daug rimta. Reikia daug kompetencijos, padorumo ir ramios analizės, kad visuomenę iš tikrųjų informuotum. Šiandien ypač svarbu, kad žmonės gautų informaciją iš patikimų, atsakingų žmonių.

Lygiai taip pat reikia atmesti dar vieną laiko neišmėgintą prietarą apie tai, kad rašytojai, inteligentai, humanitarai turi būti aukščiau politikos ir nesidomėti ja. Man atrodo, mūsų laikotarpis nebeleidžia šios prabangos. Tai yra prabanga, kurią, matyt, buvo galima sau leisti arba, duok Dieve, bus galima sau leisti, kai pasaulyje vėl bus ramiau. Bet kai supranti, kad jaunus arba, tarkim, mano tėvų kartos žmones gali paveikti svetima propaganda, toksiškas, nuodingas melas, be galo svarbu suvokti, kad inteligentai, ypač humanitarai, neretai būna pranašesni už politikus ir politologus tuo, kad turi jautresnę moralinę „anteną“. Jie pajunta konfliktą.

Daugelis kompozitorių ir ypač rašytojų intuityviai jaučia įtampas pasaulyje. Jie greičiau tai užčiuopia, pajunta, todėl gera eseistika, literatūra, debatai televizijoje, radijuje Lietuvai dabar be galo svarbūs ir reikalingi. Jie reikalingesni nei tuo metu, kai pats vedžiau debatų laidą. Todėl antra, ko mums labai reikėtų, – tai angažuotas rašytojas, angažuotas menininkas, angažuotas inteligentas. Žmogus, kuris suprastų, kad mums reikia ne isteriško parėkavimo vienam ant kito ekrane arba eteryje, bet išmintingo ir apgalvoto žodžio.

Trečias labai svarbus dalykas – žurnalisto profesija. Pasaulis taip keistai susitvarkė, kad tikrų, profesionalių žurnalistų liko nedaug, popierinės geros spaudos liko be galo mažai (mes turbūt visai jos nebeturime), pasaulyje lieka tokie gigantai, kaip „The New York Times“ arba „International Herald Tribune“, kuris ne kas kita, kaip tarptautinė „The New York Times“ versija, skirta Azijai ir Europai, ir pan. Bet, nors pasaulyje mažėja popierinės spaudos ir vis didesnį svorį įgyja portalai, nors neretai kitų specialybių žmonės tarsi netyčia įgyja papildomų žurnalistinių kvalifikacijų, nes yra priversti būti komentatoriais, rašyti, faktas yra toks – mes neatliksime to darbo, kurį padaryti gali tik tiriamosios žurnalistikos žmogus arba geras, rimtas žurnalistas, dirbantis politinės žurnalistikos srityje.

Lietuvoje taip pat yra tikrų profesionalų, tikrų žurnalistų. Tik, atleiskite, reikia brėžti labai aiškią skiriamąją ribą tarp „veidaknygėje“ besiafišuojančio aktyvaus žmogaus, vadinančio save žurnalistu, ir tikro žurnalisto. Todėl, manau, šiandien profesionalūs žurnalistai, kurie patikrina faktus, tiria nuomonę, iš tikrųjų suvokia, kas vyksta abiejose pusėse ir kokios yra viešosios nuomonės bei nuotaikos, kurie jaučia dinamiką savos šalies viešosios nuomonės sferoje, yra be galo svarbu. Todėl pats gyvenimas į mūsų kasdienybę sugrąžino tai, su kuo mes buvome taip lengvai, postmodernistiškai grakščiai atsisveikinę.

Mums atrodė, kad žurnalistika mirė, kad jos ir nebereikia. Mums atrodė, kad visiškai nereikalingas angažuotas rašytojas, galima elegantiškai žaisti viešumoje. Mums atrodė, kad yra tiesiog „homo ludens“ – mūsų laikotarpio žaidžiantis žmogus, ir kuo elegantiškiau jis žaidžia, tuo geriau klausytojams ir skaitytojams. Netiesa. Pakartočiau Tomo Venclovos žodžius, kad savo kūryboje esu pesimistas, bet gyvenime esu optimistas. Todėl tikiu, kad civilizuoti Vakarai ir demokratinės visuomenės sulaikys tą beprotybę, kurią matome. Tam yra ekonominių priemonių, įvairių instrumentų. Ir tikiu, kad pasaulis vis tiek taps saugesnis.

Bet pamokos, kurias mes dabar patiriame, be galo svarbios. Pirma svarbiausia – būkime pakantesni vieni kitiems. Lietuvoje nereikia to baisaus susipriešinimo, nuomonių karo. Reikia diskutuoti, pliektis idėjų, bet ne žmonių lygmeniu. Reikia mokėti pliektis sveikai, kaip pliekiasi mokslininkai arba menininkai dėl kūrinių, dėl tekstų, bet jokiu būdu ne dėl premijų ir ne dėl žmogaus vertės. Sugebėkime bendrauti su tais, kurių gal ir nemėgstame, sugebėkime į Lietuvą grąžinti solidarumo dvasią. Ji be galo svarbi, kad žmonės suprastų, jog yra viena nekvestionuojama vertybė – pilietinė ištikimybė savo šaliai.

Ir antras dalykas – grąžinkime sąvokoms jų turinį. Žurnalistas yra žurnalistas o ne šiaip kas nors. Rašytojas, kuris angažuojasi savo visuomenei ir laikotarpiui, taip pat yra ne fikcija. Ne fikcija ir tos profesijos, kurios formuoja viešąją nuomonę. Todėl, man atrodo, mūsų laikotarpis dar kartą sąvokoms sugrąžina turinį. O tai yra neblogai.

Komentaras skambėjo per LRT Radijo laidą „Kultūros savaitė“.

Vilnius planuoja įkurti analogų Europoje neturintį technologijų miestelį „Vilnius Tech Park“ ir pradėti istorinio parko rekonstrukciją. Viename iš prestižinių sostinės rajonų veiks technologijų centras, kuriame įsikurs daugybė startuolių, tarp jų vienos iš pirmaujančių Baltijos įmonių „StartupHighway“ biuras, aktyviausia regiono įmonė „VC – Practica Capital“, ryškiausia Lietuvos žvaigždė „Vinted“, pasaulinė žaidimų kūrėja „Game Insight“, investicinė bendrovė „IMI.VC“ ir kt. Tokia būsimo technologijų parko projekto koncepcija, leisianti Vilniui tapti Rytų ir Centrinės Europos Silicio slėniu, pristatyta šiandien „Live Mobile Congress“ technologijų konferencijoje.

„Tai unikalus projektas Baltijos šalyje. Jis bus įgyvendintas bendromis savivaldybės, privačių bendrovių ir investuotojų pastangomis. Vilniuje yra ne tik geografinis Europos centras, bet ir daugybė puikių specialistų, kurie, esu tikras, šį parką pavers Europos technologijų centru, regiono Silicio slėniu. Tai bus ne tik technologijų, bet ir kūrybinė meno, kultūros ir poilsio erdvė“, – sako Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Naujasis miestelis taps bendra darbo, komunikacijos ir švietimo erdve. Startuoliai įsikurs Antakalnyje, iškėlus Šv. Roko slaugos ligoninę, taip pat bus atgaivintas ir Sapiegų parkas. Technologijų parke taip pat planuojama įkurti poilsio erdvių, konferencijų ir sporto zonų. Čia bus galima nuomotis oranžinius dviračius, įkrauti elektromobilius, svarstoma net suteikti galimybių ekologiniams ūkiams ar įkurti menų centrą.

„Nuo pat pirmos dienos po vienu stogu čia sutiksime geriausius verslininkus, investuotojus”,– sako vienas iš miestelio steigimo iniciatorių Darius Žakaitis.

Planuojama, kad čia įsikurs ir medijų atstovai – nuo tradicinių agentūrų iki žaidimų studijų ir leidėjų, kurie toliau stiprins Lietuvos, kaip naujo tokių technologijų centro, įvaizdį. Miestelyje taip pat bus TEO komunikacijų centras su darbo erdve ir greičiausio tinklo prieiga.

„Norime, kad Vilniaus IT bendruomenė kuo geriau išnaudotų technologijas ir kurtų naujus produktus“, – sako TEO generalinis direktorius ir projekto rėmėjas K. Šliužas.

„Neseniai perkėlėme dalį savo verslo į Lietuvą ir esame tuo labai patenkinti. Šis miestelis mums padėjo apsispręsti didinant investicijas, taip pat kitiems tarptautiniams investuotojams, kurie galbūt panorės sekti mūsų pavyzdžiu“, – teigia „IMI.VC“ steigėjas, vadovas bei „Game Insight“ valdybos pirmininkas Igoris Matsanyukas.

Vilniaus technologijų parkas planuoja pritraukti 10 milijonų litų privačių investicijų, įkurti 35 įmones ir sukurti daugiau kaip 350 naujų darbo vietų.

Bernardinai.lt