Sutaupytas darbuotojų ir klientų laikas – tokius pagrindinius rezultatus įžvelgia įmonės vis daugiau savo paslaugų suteikiančios telefonu ar internetu. Nors finansinės naudos jos kol kas suskaičiuoti negali, bet plėsti nuotolinių paslaugų spektrą žada, nes esą tai efektyvu.

Mokesčių inspekcijos trumpuoju telefono numeriu šiems darbuotojams kasdien skambina apie 2,5 tūkst. žmonių. Vykstant gyventojų pajamų deklaravimui skambučių padaugėja 3–4 kartus, tačiau, pasak inspekcijos, atsakinėti į mokesčių mokėtojų klausimus vis vien daug patogiau nuotoliniu būdu, nei gyvai.

„Tai, kad nereikia išeiti iš savo darbo vietos, gali paskambinti mums mokėtojai patogiu laiku ir užduoti klausimą, nereikia laukti eilėse – tikrai yra patogu. Taip pat visi pokalbiai yra įrašomi ir saugomi einamuosius penkerius metus, tai vėlgi išliekamumas yra labai naudingas“, – sako Mokesčių informacijos departamento Konsultavimo telefonu sk. vedėja Vaida Bičkienė. 

Greičiau gauti informacijos ar paslaugų gyventojai nori ir tvarkydami su elektra susijusius klausimus. „Lesto“ trumpuoju numeriu skambučių kasmet daugėja beveik dešimtadaliu, per mėnesį sulaukiama maždaug 75 tūkst. skambučių, o interneto svetainėje patys informacijos ieškosi apie 400 tūkst. vartotojų.

„Paslaugų plėtra per nuotolinius kanalus padeda taupyti klientų aptarnavimo išlaidas ir tuo pačiu ji padeda surasti sprendimus, kurie patogesni patiems klientam, – gauti paslaugas greičiau, patogiau ir taip, kaip jiems patinka“, – tikina „Lesto“ Klientų aptarnavimo valdymo departamento direktorė Deimantė Bareikienė.

Į antrus metus veikiančią „Sodros“ klientų aptarnavimo liniją šiemet skambino trečdaliu daugiau gyventojų. Pasak „Sodros“ atstovo, skambučiai padeda išvengti eilių „Sodros“ skyriuose.

„Jeigu viena kelionė į „Sodros“ teritorijos skyrių užtruktų valandą, [...] tai žmonės labai daug sutaupo laiko ir pinigų. [...] Nėra visiškai eilių pas mus ir mūsų darbuotojai gali skirti laiką greitesniam sprendimų priėmimui“, – sako „Sodros“ atstovas ryšiams su visuomene Martynas Žilionis.

Matydami skambučių centrų privalumus, įmonės pačios ragina savo klientus dažniau naudotis būtent nuotoliniais paslaugų teikimo būdais, o ir patys sustoti neketina, žada tokias paslaugas plėsti.

Jovita Sukackaitė, LRT televizijos naujienų tarnyba, LRT.lt

Sigutė Trimakaitė koncertuoja Zapyškio bažnyčioje. Festivalio rengėjų archyvo nuotrauka

Rugsėjo vidury Vilniaus rotušėje prasidėjęs tryliktasis vokalinės muzikos festivalis „ARIJA 2014“ tęsia renginių ciklą sostinėje ir už jos ribų. Jau įvyko koncertai Subačiaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, Palėvenės vienuolyno Šv.Domininko bažnyčioje.

Šį savaitgalį, spalio 12 d. (sekmadienį) 14 val. po Šv. Mišių sakralinės muzikos koncertas numatytas Sudervės Švč. Trejybės bažnyčioje.

Sudervės bažnyčia – unikali savo architektūra (architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius) ir ypatinga savo akustika, kurioje viešpatauja tyla, aidas ir muzika.

Programje skambės sakralinės muzikos kūriniai pagal lietuvių ir užsienio autorių kūrinius (J. Dowland, F. Schubert, O. Messiaen, F. Poulenk, B. Kutavičius, F. Bajoras, V. Germanavičius; A. Šimkus, Antanas A. Jonynas, H. Kunčius, D. Kajokas, G. Apollinaire ir kt).

Festivalio informacija

Bernardinai.lt

Dailės kritikė Birutė Pankūnaitė apžvelgia spalio parodas Vilniuje ir kelia klausimus apie varžytuves mene bei vienos meno rūšies galimybes. Toliau – feministinės menininkių grupės intervencija į ramų Neringos gyvenimą bei fluxus Lietuvoje ir pasaulyje.

Eglė Butkutė. Ant žiedų. 2014. Tomo Ivanausko nuotr.

Ar galimi meno konkursai? Ar mene įmanomos varžybos? Blaiviai mąstant – ne, nes neįmanoma suformuluoti bendrų vertinimo kriterijų, o sprendimai paprastai būna gana subjektyvūs. Nepaisant to, konkursai vyksta kaip neišvengiama meno ir rinkos kontakto dalis. Jie atveria meno duris plačiajai visuomenei ir sukuria iliuziją, kad ir žiūrovas aktyviai dalyvauja procese. Nuo 2009 m. organizuojamas konkursinis projektas „Jaunojo tapytojo prizas“ vyksta ir šiemet: rugsėjo 24–spalio 19 d. Šiuolaikinio meno centre eksponuojama atrankinė jaunųjų kūrėjų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos darbų paroda, kur pamatysite „Jaunojo tapytojo prizo“ 2014 metų menininkus bei ankstesnių laureatus. Su šių metų finalininkų darbais bus galima susipažinti spalio pabaigoje Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2). Apdovanojimai bus paskelbti ten pat spalio 24 d. 18:00 val.

Ir kokia gi ta jaunoji tapyba? Tiesą sakant, gerokai monotoniška ir normatyvinė. Paveikslas po paveikslo kartojasi visų ūmai pamiltas figūratyvas, lygiai nudailinti dažų sluoksniai ir sintetinis koloritas. Jaunieji, kuriems aiškiai patinka neigti mokytojų dėstytas ekspresionistines tiesas, mano, kad sąvokai „geras kūrinys“ būtinas įmantrus, (pageidautina) siurrealistinis siužetas. Kažkas spalvinga ir paslaptinga. Šioje vyraujančioje nugludintų fantazijų įvairovėje išskirtiniais tampa ekspresionistinės tapybos pasitaškymai. Pavyzdys – Eglės Butkutės paveikslai, kurie traukia nuo plastiko spalvų ir formų pavargusį žvilgsnį, o sportuojantis berniukas netyčia virsta Nukryžiuotuoju. Neneigčiau jaunosios kartos sintetizmo, jei jis būtų ambicingesnis ir būtų įmanoma apčiuopti jo teiginius, jau nekalbant apie įvairesnę tapybos kaip meno rūšies refleksiją. „Šis projektas orientuotas į visų sričių menininkus iki 30 m., turinčius (ar beįgyjančius) meninį išsilavinimą“, – teigiama projekto tinklalapyje www.ypp.lt. Tačiau tų kitų sričių menininkų beveik nėra, galbūt todėl paroda tokia vienarūšė ir sekli.

Zenonas Varnauskas. Moteris su skrybėle

Todėl jeigu reikėtų kam nors skirti prizą už gerą tapybą, rinkčiausi Zenoną Varnauską (1923–2010), kurio guašu ir tempera nutapyti paveikslai iki spalio 18 d. eksponuojami „Titanike“ (kuratorė Rasa Andriušytė-Žukienė). Beveik nematęs savo mėgstamų postimpresionistų, modernistų originalų, jis nuolat eksperimentavo. Nors koloristika ir turinys gana tipiški jo bendraamžių kūrybai, šaknimis siekiančiai Kauno meno mokyklos ir École de Paris tradiciją, bet pati tapymo plastika pribloškia aktualumu ir laisve, kurios taip stinga jauniesiems tapytojams.

Tarptautinė scenografijos studentų paroda. Ekspozicijos fragmentas. Justo Eidimto nuotr.

Tai, kad žanrinės parodos yra uždaros apytakos organizmai, akivaizdu ne tik „Jaunojo tapytojo prizo“ ekspozicijoje, bet ir Tarptautinėje scenografijos studentų parodoje, skirtoje Lietuvos scenografijos mokyklos 85-rių metų sukakčiai (atidaryta spalio 1 d. Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“, II aukšte). Be VDA scenografijos studentų čia pakviesti ir jų kolegos iš Prahos ir Poznanės. Gausybė maketų dėžučių ir pigios butaforijos, skirtos prožektorių šviesai ir scenai, o ne baltam kubui, tikrai nekelia ūpo, o verčia su nostalgija prisiminti kur kas įspūdingesnes sovietmečiu rengtas Baltijos šalių scenografijos trienales, kai teatras klestėjo, o scenografai karštligiškai ieškojo trimatės tapybos ar skulptūros jungčių. Tai būdavo efektingos, išskirtinės parodos, o ne perkrauto sandėlio ekspozicijos, kaip šįsyk „Titanike“.

Iš parodos „VELtinys jaunai ir nerūpestingai“. Marija Švedaitė. 2014

Tapytojams ir scenografams pavyzdžiu, kaip galima kūrybingai elgtis su medžiaga ir nepaisyti žanro dėsnių, galėtų būti spalio 2–11 d. veikianti paroda „VELtinys jaunai ir nerūpestingai“ (VDA tekstilės galerija „Artifex“). Tai tekstilės studentų 2013–2014 m. vasaros praktikų metu Bieliškių kaime esančioje Kęstučio ir Violetos Vilučių sodyboje iš vietinės ten auginamų avių vilnos atlikti darbai. Jie išsaugoję grubią sunkiai apvaldomos vilnos faktūrą. Koncepciją ir menamą funkciją jungiantys masyvūs objektai dvelkia archaika arba Mindaugo Navako, o gal ir Josepho Beuyso estetika.

Cooltūristės. Pogrindžio antropologija. 2013

Bet eikime toliau ir nusileiskime į ankštą Marijos ir Jurgio Šlapelių namų-muziejaus rūsį, kur spalio 1–21 d. galima pamatyti pernai rugpjūčio mėn. menininkių grupės „Cooltūristės“ Nidos meno kolonijos „Kritinio turizmo rezidencijoje“ sukurtą projektą, skirtą neregimam Neringos užribiui („Cooltūristės. Pogrindžio antropologija“). Šįkart feministinei grupuotei rūpi ne įtvirtinti feministinę ideologiją, o švelniai prisiliesti prie visuotino pajūrio fenomeno – žiūrovas kviečiamas vojeristinei ekskursijai po Nidos, Preilos, Pervalkos ir kt. rūselius ir sandėliukus, kuriuose vasarą glaudžiasi vietos gyventojai, bandydami iš savo tikrųjų būstų nuomos šiek tiek užsidirbti sezono metu. Nors šis eksperimentas pareikalavo nemažai komunikacijos ir gudrumo, jis nėra „kultūristiškai“ radikalus. Greičiau nuosaikus: jis mena prieš kokį dešimtmetį ar daugiau lietuvių menininkų puoselėtą antropologinę tradiciją ar marginalijų analizę, dažniausiai apsiribojusią dokumentacija. Kartu prisimenamas ir sovietmetis: pogrindžio nuotraukos eksponuojamos kaip apšviesti pano, kokiais anuomet buvo populiaru puošti viešus interjerus.

Anykščių hepeningų festivalis, Ažuožeriai. 1988 m. Arvydo Baltrūno instaliacija (Iš Arvydo Baltrūno asmeninio archyvo)

Paskutinė stotelė – paroda „Fluxus + Fluxus“ Jono Meko vizualiųjų menų centre (rugsėjo 23–gruodžio 19 d., kuratorius Kęstutis Šapoka). Joje sujungtas klasikinis Niujorko fluxus ir lietuviški fluxus reiškiniai. Su amerikietišku fluxus, regis, jau viskas aišku. Tiesa, parodoje kažkodėl itin daug Yoko Ono ir Johno Lennono. Apskritai daug kas čia pažįstama. Tačiau yra ir kai ko nematyto. Tarkim, Vyto Landsbergio ant mažo lapelio kaligrafiškai surašytas fluxus kūrinys. Lietuviškąją ekspozicijos dalį sudaro kelių 1988–1996 m. vykusių festivalių ar akcijų video ir foto dokumentacija bei keletas artefaktų. Kuratorius drąsiai vadina tai fluxus idėjų įtaka, nors „PostArs“ ar „Žalio lapo“ veikla tuo metu nebuvo taip įvardijama. Tikslinama meno istorija? Į dienos šviesą ištrauktas daug kam negirdėtas jaunųjų kompozitorių organizuotas Anykščių festivalis ar radikaliu kairuoliu tapusio Redo Diržio surežisuoti renginiai Alytuje. Įspūdis dvejopas: nepalieka jausmas, kad kai kurių reiškinių nežinojome dėsningai – po fluxus vėliava nesunku paslėpti ir abejotinus efektus.

Tokie jausmai ir mintys gali lydėti vaikštant po lapais nubertas Vilniaus gatves. Linkiu suskubti į parodas, kurios netrukus baigsis, kaip ir ruduo. 

Bernardinai.lt

Seimo plenariniame posėdyje pristatytos keturios kandidatūros į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus. Prezidentė Dalia Grybauskaitė Seimui siūlo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjais skirti Laimą Garnelienę, Rimą Ažubalytę, Vytautą Zelianką ir Andžejų Maciejevskį.

Teisėjos karjerą g L. Garnelienė pradėjo 1992 m. Marijampolės rajono apylinkės teisme. Nuo 1995 m. L. Garnelienė yra Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, net 13 metų vadovavusi šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriui. „Respublikos Prezidentės vertinimu, patyrusios teisėjos praktikės L. Garnelienės profesinė patirtis ir ilgametis darbas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriuje leis sustiprinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, formuojančio vieningą teismų praktiką baudžiamosiose bylose, gretas ir prisidės prie geresnio teisingumo įgyvendinimo šalyje“, – kalbėjo Respublikos Prezidento vyriausioji patarėja Rasa Svetikaitė.

Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto dekanė, Baudžiamosios teisės ir proceso instituto profesorė R. Ažubalytė yra teisės mokslo atstovė. Tačiau, pasak R. Svetikaitės, kandidatės veikla neapsiriboja vien moksline sritimi, ji yra ir Pretendentų į teisėjus ir pretendentų į Prokurorus egzaminų komisijos narė yra dalyvavusi Konstitucijos egzamino vertinimo komisijoje. „Respublikos Prezidentės vertinimu gerbiamosios R. Ažubalytės sėkminga patirtis vadovaujant Teisės fakultetui, aktyvi mokslinė veikla baudžiamosios justicijos srityje ir gilios teorinės žinios leidžia neabejotinai teigti, jog savo patyrimu teisės mokslo atstovė reikšmingai prisidės prie nuoseklios ir vieningos teismų praktikos formavimo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme“, – sakė šalies vadovės patarėja.

Teisėjas V. Zelianka, šiuo metu einantis Vilniaus apygardos teismo pirmininko pareigas, darbą pradėjo prieš 15 metų Zarasų rajono apylinkės teisme, vėliau dirbo Vilniaus miesto 3-iajame apylinkės ir Vilniaus apygardos teismuose, 2012 m. tapo šio teismo pirmininku. V. Zelianka yra buvęs Teisėjų garbės teismo narys, o nuo 2012 m. yra Teisėjų tarybos narys.

A. Maciejevskis teisėjo karjerą pradėjo Molėtų rajono apylinkės teisme 2002 m., vėliau dirbo teisėju Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme, o nuo 2008 m. yra Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas.

Kandidatams atsakius į Seimo narių klausimus parlamentas pradėjo Seimo nutarimų projektų svarstymo procedūrą Seimo statuto nustatyta tvarka. Pagrindiniu komitetu nutarimų projektams svarstyti paskirtas Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Taip pat numatomi Seimo frakcijų susitikimai su kandidatais į šias pareigas. Preliminari projektų svarstymo Seimo posėdyje data – spalio 16 diena.

LRS informacija

Bernardinai.lt

Spalio 22 d. 12 val. Lietuvos Respublikos  Seime, Konstitucijos salėje, rengiama tradicinė konferencija-forumas sveikatos aktualijų tema. Šiuos metus Lietuvos sveikuolių sąjunga paskelbė Sveikos šeimos metais, o vėliau Seimas –  ir Vaikų sveikatos metais. Tad Seime rengiamas forumas būtent su vaikų sveikata susijusioms temoms aptarti.

Konferencijoje „Sveikos šeimos ir Vaikų sveikatos metai: užauginsime paliegėlius, „zombius“ ar sveikus vaikus?“, kurią organizuoja Lietuvos sveikuolių sąjunga, VšĮ Tėvystės centras kartu su Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetu, bus aptariamos aktualios problemos, pateikiama vertingos patirties pavyzdžių.

Apie sąmoningą tėvystę mintimis dalysis Perinatalinės psichologijos prezidentas, gydytojas akušeris ginekologas Romualdas Šemeta. Gerąją patirtį skleis sveikatingumą puoselėjantys darželiai, kuriuose ugdymas grindžiamas ekologijos, sveikatingumo, ugdymo lauke principais (gamtos darželis „Po smilgom“ ir „Augueko Dūzginėlis“). Taip pat bus pasidalyta įžvalgomis, kaip sveikuolių stovyklos keičia mokinių mąstymą ir elgesį, kaip blaivybę propaguojančiuose vakarėliuose  jaunimas turi galimybę linksmintis be alkoholio. Apie alkoholio vartojimo  tarp paauglių prevenciją kalbės verslininkas, visuomenės veikėjas ir politikas Ramūnas Karbauskis, o Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas doc. Aurelijus Veryga apibendrindamas aktualijas kels klausimą „Ar yra politinė valia vaikų alkoholio vartojimo mažinimui?“

Lietuvos sveikuolių sąjunga 2010 metais kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis pradėjo kasmetinių konferencijų-forumų ciklą Seime, kuriais siekiama permainų sveikatos politikos srityje: kad vyrautų ne gydymas, bet sveikos gyvensenos diegimas, švietimas, ligų prevencija, priklausomybių griežtesnė, kitų šalių gerais pavyzdžiais paremta ir mokslininkų rekomenduojama, kontrolė. Reikalaujama, kad sveikos visuomenės kūrimas taptų pagrindiniu valstybės prioritetu. Tai išsivystė į savotišką sveikatos bangos dešimtmečio sąjūdį, kuris apima įvairius sveikatingumo aspektus tiek visuomeninių organizacijų baruose, tiek politikoje.

Nevyriausybinių organizacijų iniciatyva Sveikatingumo metai (2013-ieji) buvo suskirstyti į mėnesių temas siekiant pabrėžti sveikatą stiprinančias arba ardančias aktualijas. Sausis – sveika pradžia: nėštumas, gimdymas, kūdikystė; vasaris – organizmo (dvasinio, psichinio, fizinio) atsparumo, grūdinimosi mėnuo; kovas – dvasinė, psichikos sveikata; balandis – švari aplinka; gegužė – judėjimas, fizinis aktyvumas; birželis – sveikos šeimos mėnuo; liepa – gamtos ir natūraliosios medicinos klausimai; rugpjūtis – laiminga branda (senatvė); rugsėjis – sveika mokykla; spalis – sveika, visavertė mityba; lapkritis – be žalingų įpročių, priklausomybių. Šių temų pagrindu rengiamos konferencijos ir veiklos ir šiais metais.

Dalyvaujančiųjų konferencijoje registracija būtina el. paštu ausra.pociene@lrs.lt iki spalio 21 d. Daugiau informacijos el. paštu juozas.dapsauskas@gmail.com, tel. 8 685 24 336

Bernardinai.lt

Skulptorius Stasys Žirgulis. Nuotraukos šaltinis wikipedia.org

Žymus lietuvių skulptorius modernistas Stasys Žirgulis rugsėjo mėnesį Vilniuje pristatė dviejų dalių kūrybos retrospektyvą: mažosios plastikos parodą Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2) bei lauko skulptūrų kolekciją „Epochų aidas“ Bernardinų sode. Savo darbuose nuolat pabrėždamas humanistinę raišką, glaudų žmogaus bei gamtos ryšį ir bendražmogiškas vertybes, skulptorius pasitelkia platų medžiagų bei raiškos formų spektrą. S. Žirgulio kultūrinė ir visuomeninė veikla įvertinta įvairiais apdovanojimais. Nuo 1988 m. skulptorius yra VDA Kauno fakulteto piešimo, skulptūros ir kompozicijos dėstytojas, profesorius.

Apie medžiagas bei formą, meninę vertę, lietuvišką meną globaliame pasaulyje su S. Žirguliu kalbasi dailėtyrininkė Iveta Jaugaitė.

Pradėsiu nuo ištakų – kas jus paskatino domėtis būtent skulptūra?

Vaikystėje labai žavėjausi tapyba ir nė kiek neabejojau, kad būsiu tapytojas, bet gyvendamas tokiame periferiniame miestelyje kaip Radviliškis net nenumaniau, kad dailės reikia mokytis. Kadangi net nežinojau, jog yra Dailės institutas, įstojau į Politechnikos institutą, o po kurio laiko man bendrakursiai sakė: „Ko tu čia vargsti? Vis tiek tik paišai ir paišai...“ Taigi nuėjau į tuometinį Stepo Žuko technikumą Kaune, ten man vidury baltos žiemos buvo leista laikyti egzaminus eksternu. Atsimenu, labai keistai nuskambėjo žodis „kompozicija“, galvojau: „Ar čia man reikės skambinti fortepijonu? Moku tik dvi daineles, ir tas vienu pirštu.“ Mąsčiau naiviai, bet troškimas buvo begalinis. Egzaminus išlaikiau, įstojau, per pusę metų baigiau du kursus. Bendrojo lavinimo dalykų ten nereikėjo mokytis, tad galėjau pasinerti į meno studijas. Diplominis darbas buvo skulptūrinės medžio kompozicijos – taip ir susižavėjau skulptūra. Paskui – šešerių metų studijos Dailės institute. Šis kelias buvo toks paprastas ir keistas, kad, atrodo, pats likimas veikė už mane.

Jūsų naudojamų medžiagų spektras labai platus: medis, akmuo, metalai... Kaip pasirenkate medžiagą, ar tai diktuoja kūrinio idėja, ar kitos aplinkybės?

Iš tiesų tai labai paprasta – studijuodamas akademijoje gauni tam tikrą išsilavinimą, sužinai taisykles. Paskui vienaip ar kitaip paneigi mokyklines žinias, jos lieka tik jutiminėj skalėj. Pavyzdžiui, tampa visai neįdomu lipdyti studijinį aktą, jau norisi jį transformuoti į meninę formą. Jei reikėtų lipdyti portretą, ieškotum ne panašumo, o vidinio charakterio, keltum kitus klausimus. Taip pat ir medžiagos analizė, psichologija – kiek daug ji duoda. Tarkim, blizgus metalas ir atspindžiai. Poliruotas granitas – rustika, medis – faktūros. Kiekviena medžiaga turi specifinių savybių, visos jos gražios, tik kaip jas atskleisti? Pati kūrinio idėja siūlo medžiagą ir gimdo formą – kartais ilgokai pasikankini, kartais alla prima, labai greitai atrandi.

Medžiagos interpretacija jūsų kūryboje atrodo itin svarbi. Tarkime, Dailininkų sąjungos galerijoje pristatomoje parodoje yra net trys skulptūros „Vidurnaktis“ variantai, visi iš kitokių medžiagų.

Taip, aš sąmoningai siekiau atskleisti, kaip medžiaga (ir dydis) skirtingai veikia. Apskritai bandau duoti sau laisvę ir kuo labiau artėju prie išėjimo, tuo lengviau darosi žaisti. Siekiu būti drąsesnis, negu esu, keisti įprastas, man ir galbūt kitiems pabodusias strategijas. Užtai ir įnikau į tuos akmenis – skulptūras, kurių dalis šiuo metu rodoma Bernardinų sode, jos yra savotiška nuobodulio pasekmė.

Man vienas įstabiausių skulptorių yra Constantinas Brancusi’as, sukūręs dvi skulptūras, kurios turbūt niekada nepraras savo jėgos ir pozicijos – tai „Amžinybės kolona,“ sukabinanti dangų su žeme, ir „Tylos stalas“ – paminklas žuvusiems kariams. Ilgai nežinojau, kad pastarasis skirtas kariams, bet nuotaika nepaprastai gera – tiksliai pagauta. Daugelis šituos paminklus daro gana literatūriškus, tariamai abstrakčius. O jie tokie šmaikštūs: apvalus dviejų metrų stalas ir dvylika apvalių kėdžių tarsi smėlio laikrodžiai – kaip likimai, kaip kintantis ar besiverčiantis laikas.

Tad, jūsų nuomone, vertingas menas yra ne literatūrinis, kupinas pasakojimo, tačiau abstraktus?

Be abejonės. Menas yra amžinas, neturintis įvardijamo laiko. Jeigu tai iš tiesų menas (juokiasi). Bet kiek jo yra, galėtume diskutuoti dieną naktį. Galbūt nauji žanrai – performansas, instaliacija – tampa kur kas aktualesni kaip laiko ir erdvės menai. Dailininkas virsta aktoriumi, režisieriumi. Tačiau, jeigu nėra praeities, tradicijos, nelieka pagrindo, į ką atsiremti, prarandame savo identitetą. Šiandien mus ir meno kryptis valdo kosmopolitizmas. Pasižiūrėkite: estetikos principai supanašėjo, pasaulis pasidarė per mažas, išaugo galimybės gauti informaciją. Mūsų beprotiškas lėkimas neleidžia susikaupti, sustot ir pamąstyti, ar iš tikrųjų reikia bėgti. O gal sėdėti? Kaip japonai sako: „Kalnas pajudėjo, mes laimėjom.“ Mat kalnas laukia ir nejuda, pro jį viskas praeina.

Ar manote, kad Lietuvos mene Vakarų tendencijos imituojamos, ar integruojamos perkuriant stipriu lietuvišku balsu?

Manau, visaip yra. Žmogus dažnai ieško jau sukurtų dalykų, iš jų mokosi, perima juos ir arba patobulina, arba ne. Kaip pavyzdį imkime Christo ir Jeanne-Claude supakuotą Reichstagą – tai yra vienas rimčiausių ir gražiausių jų kūrinių. Visi kiti, tėra maži christukai. Kokia prasmė žingsniuoti keliu, kur jau padaryta maksimaliai gerai? Galbūt galima pridėti šį tą savo, pakeisti, atrasti naują kokybę? Stilius – ne kas nors kita kaip mąstymo būdas. Tave pažįsta iš mąstymo, o ne iš to, kaip tepi ar lipdai. Mene nėra didelio skirtumo tarp lietuvių ir prancūzų, lietuvių ir anglų ar rusų, kai stiliumi arba tendencija tampa bendražmogiški dalykai.

Pakalbėkime apie finansinę laisvę. Kiek ji svarbi menininkui, jo kūrybinei savigarbai?

Be jokių abejonių, finansinė gerovė būtų viena iš privilegijų, bet dažnas, vos tik atsiranda galimybė lengvai gyventi, kūrybą atideda į šoną (juokiasi). Paradoksas, bet taip yra. Valstybė privalėtų tuos dalykus kuruoti ir kūrėjams organizuoti pagalbą – kultūra kaip reiškinys yra valstybingumo pamatas. Be kultūros negali egzistuoti valstybė, nes be jos niekas nesuvoktų, nei kas yra finansai, nei kas yra žmogus. Kultūra per amžius buvo ir yra vedlių vedlys. Kažkodėl šiandien labai lengvai to atsisakom: ar mums pakanka plėtoti ekonomiką ir taip savaime tapsim kultūringi? Ne. O menininkui reikia lėšų – tiek, kad galėtų kurti, bet ne linksmai leisti laiką (juokiasi).

Kaip manote, ar meno studentus reikia mokyti vadybos, derybų meno?

Be jokių abejonių, aš savo studentams sakau: „Jūs privalot žinoti net kainynus, net įstatymus.“ Menininkai dažniausiai vengia domėtis šiais dalykais, ypač ekonomika, todėl nežino nei kaip parduoti, nei kaip uždirbti, kaip išgyventi. Jie pasiduoda jausminei pozicijai, kūrybai, ir viskas. Nenori užsiimti tuo, kas atima kūrybos laiką, aš tai suprantu. Nesakau, kad reikia tapti kodeksų žinovu (juokiasi). Juk pirmiausia kūryba yra didžiulis malonumas.

Jūsų jubiliejinėje retrospektyvoje yra nemažai dvilypumo: mažoji plastika vs. monumentalioji kūryba; institucinė erdvė vs. viešoji erdvė; neliečiamos skulptūros galerijoje vs. lauko skulptūros, ant kurių dabar karstosi ir fotografuojasi Bernardinų sodo praeiviai. Kaip pasirenkate kūrybos prioritetus – ar dažnas toks padalijimas? Kurią darbo sritį labiau vertinate?

Šiuo metu man artimesnė lauko skulptūra. Čia kūryba įgauna visai kitą paskirtį. Akmenys iš „Epochų aido“ kolekcijos yra žemės daiktai, aš prie jų prisiliečiau labai nedaug, kad nesunaikinčiau jų prigimties. Dėvėdamiesi akmenys įgauna dar gražesnius siluetus ir faktūras. Mano užduotis čia yra kiek įmanoma labiau susikalbėti su medžiaga. Vaikų ryšys su skulptūromis Bernardinų sode – lyg siela atrastų sielą: mažieji lipa, eina, žiūri, jiems įdomu, jie suvokia. Vaikai akmenyje mato tai, ko suaugusieji neįžvelgia.

Ką planuojate kurti po retrospektyvos, kuri lyg ir apibendrina viso gyvenimo pasiekimus?

Tą patį (juokiasi). Aš toliau dirbu – yra neužbaigtų kūrinių Birštono skulptūrų parkui, apie dešimt naujų skulptūrų. Vėliau norėčiau surengti vien metalo darbų parodą. Panašiai kaip Godo, bet visai kitų mastelių, kitų idėjų.

Ar jau sugalvojote būsimos parodos temą?

Visaip svarsčiau. Pradėjau nuo paukščių miesto. Mąsčiau apie akmens ir metalo paukščius po atviru dangumi... Viena mintis gimdo kitą. Carlas Gustavas Jungas sakė, kad ne mes sukuriame idėjas, atvirkščiai – idėjos sukuria mus. Na, ar ne taip?.. (šypsosi)

EK patvirtino, kad laivų stebėjimo sistema Lietuvos žvejybos laivo „Jūrų vilkas“ Rusijos teritoriniuose vandenyse neužfiksavo.

Europos Komisijos narė Maria Damanaki, atsakinga už jūrinius reikalus ir žuvininkystę, savo laiške žemės ūkio ministrei Virginijai Baltraitienei rašo, kad EK įdėmiai seka įvykius dėl Lietuvos laivo sulaikymo ir šiuo klausimu aktyviai bendradarbiauja su Europos išorinių veiksmų tarnyba bei Šiaurės rytų Atlanto žvejybos komisija (NEAFC), administruojančia tarptautinę žvejybos veiklą laivo sulaikymo vietoje – Barenco jūroje.

M. Damanaki pabrėžė, kad šiuo metu yra labai svarbu gauti oficialius duomenis iš Rusijos dėl laivo veiklos ir sulaikymo koordinačių bei kitų Rusijos turimų įrodymų. Kitas svarbus momentas yra NEAFC administruojamo žvejybos rajono ribos, todėl Rusijos teiginiai dėl skirtingo šių ribų traktavimo turi būti skubiai nagrinėjami NEAFC organizacijos susirinkime.

„Trukdymai ES laivams žvejoti NEAFC teritorijoje kelia didelį susirūpinimą. Turime padaryti viską, kad apsaugotume teisėtą ES žvejybos laivų veiklą“, – rašo M. Damanaki.

Primename, kad Rusijos teismas sulaikytam Lietuvos laivui „Jūrų vilkas“ skyrė 7,8 mln. litų užstatą, kuris du kartus viršija laivo vertę. Laivo bylos nagrinėjimas iš esmės turėtų pradėti spalio 17 dieną. Lietuva siekia apginti teisėtus Lietuvos žvejybos įmonės ir piliečių interesus, pasitelkdama į pagalbą Europos Komisiją, kuri atstovauja Europos Sąjungai NEAFC komisijoje. 

ŽŪM informacija

Bernardinai.lt

Kapstydamiesi iš po sugriuvusios sovietinės sistemos nuolaužų, mes iš vieno irimo proceso patekome į tokį pat kitą. Mums vėl „kabina makaronus“. (Grigorijus Pomerancas)

Zinaida Mirkina gimė 1926 metų sausio 10 dieną Maskvoje. Poetė, vertėja, eseistė. Žymaus rusų filosofo ir kultūros veikėjo Grigorijaus Pomeranco žmona ir bendražygė. Garbaus amžiaus moteris, sovietinio laikotarpio disidentė, šių metų birželį paskelbė tekstą, kuriame ragina permąstyti mūsų reakcijas į tai, kas šiandien vyksta Rusijoje, Ukrainoje, kas vyksta kiekvieno iš mūsų širdyje. Neabejojame, jog Z. Mirkinos pozicija sukels įvairių reakcijų. Taip pat neabejojame, kad šiandien mums reikalingi ne informaciniai karai, bet sąžiningas dialogas, įsiklausant ir į tas nuomones, kurioms negali visiškai pritarti.

Neseniai girdėjau per radiją Jevgeniją Albac sakančią, kad sovietinius septyniasdešimt metų turėtume išmesti iš sąmonės. Tai tie patys metai, kai aš ir mano vyras gimėme, augome, mokėmės ir dirbome. Jis kariavo, sėdėjo lageryje. Brežnevo laikais jam teko patirti didžiulių sunkumų rašant disertaciją, nuolat grėsė suėmimas. Tuo pat metu tai buvo sunkaus ir įtempto darbo, intensyvaus laimingo vidinio gyvenimo laikotarpis, nors ir be materialinės gerovės. Abu rašėme. Į stalčių, Aišku, mūsų nespausdino. Nebent savilaida, o paskui atsivėrė galimybė jam skelbti kūrinius užsienyje. Visi mūsų draugai buvo opozicijoje sovietinei valdžiai. Jie buvo disidentai, reikalaujantys iš valdžios vieno: vykdykite savo įstatymus. Išbraukti iš atminties, sąmonės visa tą laiką – tai reiškia „išbraukti“ ir visus mus, anuomet gyvenusius. 

***

Vienas iš mūsų draugų buvo generolas Grigorenka. Nepažįstu kito tokio padoraus ir šviesaus žmogaus kaip jis. Jis buvo tikras riteris ir kankinys. Jaunystėje jis įstojo į Raudonąją armiją, manydamas, kad būtent ji kovoja už teisingumą. Jam buvo tekę patirti didžiulę baltagvardiečių skriaudą. Ištarnavo visą karo laikotarpį, gavo generolo laipsnį, ir jau po Stalino mirties tapo vienu iš aktyviausių disidentų. Kai jo tikėjimas režimu galutinai sugriuvo, jis nebegalėjo tylėti ir pradėjo kovą prieš sistemą. Šis žmogus visada buvo GYVAS. Būti GYVAM – tai, mano įsitikinimu, gyventi su pripildyta širdimi, gyventi pagal sąžinę, Tik taip Piotras Grigorenka gyveno. Taip, sovietiniais metais jis ne kartą buvo uždarytas psichiatrinėje, kankinamas, paskui apgaulės būdu išvežtas į užsienį. Jis labiau nei bet ko kito norėjo grįžti, bet jam nebuvo leista. Išbraukti šiuos metu iš atminties – tai išbraukti ir generolą Grigorenką.

Todėl esu įsitikinusi, kad mums reikia ne ištrinti atmintį, bet ją apmąstyti. Tas baisus laikas prasidėjo nuo 1917 metų, nuo Lenino. Dabar mes puikiai žinome, kad Spalio revoliucija buvo didžiulė Rusijos nelaimė. Taip pat visuotinai sutariama ir dėl to, kad Leninas buvo blogio įsikūnijimas. Visgi išdrįsiu suabejoti šiuo visuotinu įsitikinimu.

  ***

Nekelia abejonių, kad revoliucija atidarė Pandoros skrynią, jog ji susijusi su baisiais dalykais. Tačiau esu įsitikinusi, kad turime žvelgti ne tik į žmonių poelgius, bet ir į jų motyvus. Tad noriu palyginti Leniną su... Didžiuoju Inkvizitoriumi, kaip jis aprašytas Fiodoro Dostojevskio  knygoje „Broliai Karamazovai“. Inkvizitoriaus darbai ne mažiau baisūs kaip Lenino – inkvizicijos laužai. Jis ir patį Kristų pasiryžęs sudeginti. Tačiau prieš tai nusprendė jam išpažinti tai, kuo tiki. Kristų jis vadino idealistu, nesugebančiu įvertinti tikrovės.

Kristus kalbėjo, kad tas, kuris paima kardą, nuo kardo ir žus, o kitoje vietoje – „ne ramybę, o kardą“ (tai buvo skirta tik dvasinei kovai su nuodėme). Abi šios kartu paimtos frazės sudaro visumą, atitinkančią Kristaus paveikslą, Jei jas atskirsime, patį Kristų perkirsime pusiau. Tai ir padarė Didysis Inkvizitorius, atmesdamas perspėjimą dėl materialaus kardo. Jis buvo įsitikinęs, kad tik kardas (kirvis ar giljotina) – buvo XIX amžiaus tikėjimas. Šį tikėjimą ir dėsto inkvizitorius Kristui. Jėzus tylėdamas klausosi ir paskui... bučiuoja. Taip, Kristus bučiuoja inkvizitorių, suprasdamas viena – tai ne savanaudis niekšas. Jis visiškai garbingas, nuoširdžiai tiki, kad kitaip padėti žmonėms negalima. Jo tikėjimas siaubingas. Jis žudo jo sielą, jis žudo ir visa pasaulį. Tačiau vis vien tai TIKĖJIMAS. Inkvizitorius – tragiška asmenybė. Žmonėms patiems dera išsiaiškinti – kieno tikėjimas teisingas: inkvizitoriaus ar Kristaus.

Kristus neprimeta savo tikėjimo jėga. Jis išeina, laukdamas, kada žmonės patys pas jį ateis. Įdomu, kad Čingizas Aitmatovas romane „Ešafotas“ prieina išvadą, kad antrasis atėjimas – tai laikas, kai žmonės patys ateina pas Kristų.

Leniną aš lyginu su Didžiuoju inkvizitoriumi, o Staliną vadinu kito Dostojevskio herojaus – Smerdiakovo – įsikūnijimu. Jis netikėjo jokiomis žmonijos išgelbėjimo idėjomis. Jam vertę turi tik pragmatizmas. Stalinas naudodavosi tai Bucharino, tai Trockio idėjomis. Paskui, kai užmušė juos abu, pradėjo domėtis Hitlerio idėjomis, kurios jam patiko.

Smerdiakovas romane pasikorė, o mūsų naujasis Smerdiakovas ne tik nesikaria, bet karia ir šaudo milijonus kitų. Jis negali išvengti veidmainiavimo. Niekuo netikėdamas, jis tapo vadu žmonėms, iki skausmo tikintiems, Lenino partija palaipsniui tapo Lenino – Stalino, o Lenino testamentas, jog jis jokiu būdu nenori, kad Stalinas vadovautų partijai, buvo kruopščiai slepiamas. Su Lenino ir Stalino vėliava vyksta visų ištikimų leniniečių naikinimas. Leninui ir Stalinui bendra buvo viena: „Tikslas pateisina priemones“. Tai bendra visiems totalitariniams lyderiams: Leninui, Stalinui, Hitleriui.

Leninas teoriškai neigė idealizmą ir romantizmą, tačiau pirmieji revoliucionieriai, sekdami paskui jį, buvo idealistai ir romantikai. Taip jie žudė, griovė bažnyčias ir tokiu būdu valė kelią laisvei, lygybei ir brolybei ugnimi ir kardu.

Tačiau jie ir patys mirtinai rizikavo, buvo pasirengę paaukoti gyvybę, o ne sąžinę. Sąžinė buvo atiduota idėjai. Man pasakojo, kai popiežius Jonas Paulius II pažiūrėjo filmą „Komunistas“, kuriame herojus žūsta kankinio mirtimi, jis pasakė: „Štai tikras tikėjimas.“

Stalinui reikėjo, kad žmonės tarnautų jam ne mažiau ištikimai kaip Leninui. Tam reikėjo stiprinti žmonių tikėjimą. Jam tai pavyko. Žmonės tikėjo Stalinu kaip Leninu. Aišku, tikėjimas buvo melagingas, tačiau tai buvo kova su blogiu, tai buvo pasiaukojantis tikėjimas, suteikęs žmonėms gyvenimo prasmę, Komunistai (idėjiniai) buvo įsitikinę, kad kuria Dievo Karalystę žemėje. Jie apsiėjo be žodžio „Dievas“, tačiau jų viduje buvo bevardis Jo įsikūnijimas – sąžinė.

Pasitikėjimas Stalinu buvo didžiulis, absoliutus. Todėl suimtų, net sušaudytų tėvų vaikai ėjo į frontą ginti Tėvynės, įsitikinę, kad jų tėvams taip nutiko per klaidą, veikiausiai be Stalino žinios. Stalino demaskavimas buvo tarsi atominės bombos sprogimas seniesiems bolševikams.

Mano tėvas, išmestas iš partijos prieš Stalino mirtį, atleistas iš darbo ir absurdiškai apkaltintas iš darbininkų bendrabučio, gulintis namuose su infarktu, be galo gedėjo, kai mirė Stalinas. Po mėnesio pirmą kartą pamačiau tėvą raudantį. Tai buvo 1953 metų balandžio ketvirtą, kai diktorius pranešė apie „gydytojų bylos“ sufabrikavimą. Pasakė, jog jiems buvo pritaikytos neleistinos  tardymo priemonės, Beveik penkiasdešimties metų vyras blaškėsi lovoje ir rėkė taip, jog baisu buvo klausytis. Sugriuvo jo tikėjimas.

Dar visai neseniai, kai aš su juo dvidešimtmetė ginčijausi, jis piktinosi, kad iš manęs gali priešas išaugti. Jis kartais sakydavo man: „Jei patikėčiau tavimi, tai turėčiau nusižudyti.“ Jis buvo arti tokio poelgio. Išgelbėjo jį Olga Šatunovskaja, irgi sena bolševikė, praleidusi dvidešimt metų kalėjime ir lageriuose, o paskui, Chruščiovo pavedimu, vykdžiusi milijonų nekaltų aukų reabilitavimą. Mano vyras Grigorijus Pomerancas parašė apie ją knygą „Tyrimui vadovauja katorgininkė“.

Tikėjimo praradimas buvo baisiau nei gyvenimo praradimas, Grossmano romane „Gyvenimas ir likimas“ pateikiamas fašisto Lisos pokalbis su senu bolševiku Mostovskiu. Hitlerininkas įrodinėja bolševikui, kad mūsų režimų kova – klaida, nes abu režimai tokie patys. Bolševikas kraupsta nuo tokių argumentų. Šiame siaube ir glūdi svarbiausias skirtumas. Bolševikas tiki visai ne tuo pačiu, kaip ir fašistas, Gali būti, kad jų tikėjimai radikaliai priešingi. Tik priemonės tikslui pasiekti tokios pat. Jei priemonės pateisina tikslą, tai galų gale jos suryja tikslą. Taip ir nutiko.

Tikslas pateisino priemones tiek Leninui, tiek Stalinui, tiek Hitleriui. Senas bolševikas, tikintis Lenino nurodytu tikslu, buvo pakraupęs nuo Hitlerio tikslo ir nepastebėjo ar stengėsi nepastebėti Stalino abejingumo bet kuriam tikslui, išskyrus totalitarinio režimo įtvirtinimą. To nenorėjo pastebėti ir mano tėvas, nors visgi pastebėdavo. Visą gyvenimą virš jo stalo kabėjo Lenino, skaitančio „Pravdą“, fotografija. Tačiau mūsų name niekada nebuvo Stalino fotografijos, nors jį mano tėvas pakankamai gerbė. Kai kartą svečias prie mūsų stalo paskelbė tostą už Staliną, mano tėvai buvo šokiruoti. Palaipsniui tikras tikėjimas buvo pakeistas  propagandos suformuotu zombiškumu. Idealistų, kurie vadino save tikrais materialistais, tikėjimas merdėjo. Žmonės tapo zombiais arba niekšais veidmainiais. Šis procesas ir nuvedė į socializmo žlugimą mūsų valstybėje.

***

Tikėjimas, teikęs prasmę gyvenimui, padėjo daugybei žmonių išgyventi žmogėdrų režime. Negalima paprasčiausiai dėti lygybės ženklo tarp stalinistinio ar brežnevinio režimo ir žmonių, gyvenusių tuo laiku. Tai didžiulė mūsų pokomunistinio mąstymo klaida, kuri nuvedė į sąmonės chaosą ir cinizmo bei begėdystės triumfą. Taip, valstybė buvo padalinta į budelius ir aukas, Taip, mus valdė budeliai. Tačiau mes, gyvendami baisioje nelaisvėje, buvome vidujai daug laisvesni nei dauguma laisvo pasaulio žmonių, taip pat kaip dauguma dabarties gyventojų. Tai, ką šiandien matome mūsų valstybėje, visada buvo labai mūsų idealizuotose Vakaruose.

Dievas, prasmė, gyvenimo pilnatvė bus ten, kur yra tikrasis gyvenimas, kur yra didžiulis tikėjimo troškulys, ten atsiras ir tikėjimas.

Pamenu, kai dar sovietinio sąstingio laikais atvažiavo žurnalistė iš Anglijos ir sakė, kad norėtų būti čia su mumis. Kodėl? Čia ji jaučia tikrą gyvenimą, o namuose – tik patogią buitį. Paradoksas? Bet tai tiesa.

Tokioms asmenybėms kaip Platonovas, Grossmanas, Pasternakas, Achmatova, Danilas Andrejevas (sąrašą galima tęsti iki begalybės) buvo labai sunku Tėvynėje kvėpuoti. Juos dusino ar net visiškai bandė sunaikinti. Visgi mūsų herojai buvo būtent jie, o ne jų budeliai. Kaip rašė Achmatova: „Ne, ne po svetimu dangumi ir ne su svetimais sparnais, bet su savo tauta ir ten, kur ir ji, anuomet buvau.“

Buvo likę nemažai žmonių, kurie tikėjo komunistine idėja. Tačiau be jų dar buvo ir daugybė kitų, paprastų žmonių, kurie labai mylėjo savo žemę ir rusų kultūrą, į šią sąvoka įtraukdami ir kaimyninių respublikų kūrybą. Tai buvo bendras, visus telkiantis tikėjimas.

Kas yra patriotizmas? Tvirtinimas, kad mes geriausi? Negi tai patriotizmas? Ne – tai nacionalizmas, kuris perauga net į nacizmą.  Tai beprotybė, ir tiek. Tikras patriotizmas – tai širdį veriantis virštautinis jausmas, jog esi įaugęs į savo gimtą žemę, aplinką. Šis jausmas toks pats šventas, kaip meilė mamai ar vaikams.

 ***

Kartais Tėvynės jausmas tampa kūrybos šaltiniu, kai jausmas sunyksta, nebelieka ir kūrybos. Taip nutiko su Nabokovu. Kai Tėvynės jausmo nebeliko, jis išliko įstabiu žodžio fokusininku, tačiau visa tai ne atverdavo, o tik užverdavo sielą, pastaroji tapdavo nelabai reikalingu grakščios formos elementu. Išnyko skausmas, ir jo vietą užėmė mėgavimasis. Beje, tai procesas, kurį mes stebime šiandien.

Dostalio filme „Drausmės batalionas”, kurį vertinu kaip nuostabų kūrinį, pasakojama apie tai, kaip kariuomenėje pasirodo dvasininkas. Tai visiškai neįtikinama, bet, meniniu požiūriu, pateisinama. Jo kariai kalusia, kur jis išmoko kariauti, ir jis ramiai pasakoja, kad kariavo per Pilietinį karą baltagvardiečių pusėje. Tačiau, kai agresorius užpuolė Tėvynę, jam jau nebesvarbu, kas „baltas“, o kas – „raudonas“. Kova už Tėvynę jam jokiu būdu nereiškė kovos už Staliną. Net žymusis baltagvardiečių vadovas Denikinas prašėsi į frontą, kad ir paprastu kareiviu. Nors kariai puldavo į mūšį su šūkiu „Už Tėvynę ir Staliną” (propaganda buvo labai stipri), tačiau jie kovojo ir mirė visada būtent už Tėvynę.

Pagrindinis „Drausmės bataliono“ herojus Tverdohlebovas – tikras teisuolis, turintis absoliučią dorovinę klausą. Jo sąžiningumas neatsiejamas nuo drąsos. O juk tai ir yra tie dalykai, kurių tarybiniais metais taip pat mokė jaunąją kartą, dabar paniekinamai vadinamą „sovkomu“.

Taip pat vienoje radijo laidoje teko girdėti pokalbį su Pavelu Gusevu, kuris pasakė maždaug štai ką: „Gerai bus tik tada, kai numirs visi tie, kurie prisimena tarybinius laikus ir „gerus tarybinius filmus“.“ Veikiausiai jis turėjo galvoje, kad tie, kurie su ilgesiu prisimena tarybinę kinematografiją, jaučia nostalgiją visai tarybinei praeičiai. Logika paprasta: viskas arba nieko. Tačiau praeities paveikslas nebuvo juodas ir baltas. Ne viską reikia sunaikinti iki pamatų. Svarbu laiku pamąstyti ir apie tai, kas bus paskui.

Man, kuri gerai prisimena gerus tarybinius filmus, skaudu tai girdėti. Mano laidotuvių nereikės ilgai laukti, tačiau ar tikrai tai išspęs kieno nors problemas?

Greta nulaižytų filmų, kurie aptarnavo ideologiją, buvo iš tiesų nuostabių ir meniškų filmų. Tai labai svarbu, buvo jie skaistūs, saugantys sielose švarą. Kaip buvo ekranizuojama klasika, ypač Čechovas. Klasiką apskritai vertino su ypatinga meile. Mes buvome išauklėti klasikinės rusiškos literatūros, todėl iš mūsų nebuvo paprasta atimti tikėjimą kilnumu ir idealais. 

Ne, toli gražu ne viskas telpa į dabartinius stereotipus. Ideologija buvo klaidinga, tikėjimas komunizmu apgavo valstybę, Tačiau tai buvo tikėjimas, kurį pakeisti turėjo kitas tikras tikėjimas, o pakeitė mažatikystė ir pragmatizmas. 

.***

Pats gyvenimas parodė, kad Dievo karalystė žemėje neįmanoma, kol nebus atverta Dievo karalystė mūsų viduje. Negalėsime mes jaustis laimingi, kol neišmosime matyti pasaulį ir girdėti jį kaip dovaną, kai nepradėsime iš savęs reikalauti daugiau nei iš kitų. Teisingą valstybę gali kurti tik žmonės, kurių širdyse tarpsta teisingumas. Idealizmas? Utopija? Tikiu, kad tai vienintelė sąlyga, kuri leidžia mums išlikti.

Mes išgyvenome siaubingus laikus, kai buvo griaunamos bažnyčios, buvo persekiojamas tikėjimas Dievu, komunistą galėjo išmesti iš partijos už tai, kad jis leido krikštyti sūnų. Dvasininkai buvo suimamai, iš ikonų tyčiojamasi Tačiau tuo metu Feniksas pakilo iš pelenų: atsirado tikrą religinę patirtį, susitikimą su Aukščiausiąja tikrove patyrusių žmonių. Būtent tuštumoje, kur nėra jokios atramos į tradiciją, net labai gražią, įvyksta susitikimas su gyvuoju Dievu. Atsiranda tokie poetai kaip Danila Andrejevas, gimsta Pasternako eilėraščiai, gyvena tokie nuostabūs teisuoliai, kaip Aleksandras Sopodvinikomas.

Grosmano romane „Gyvenimas ir likimas“ yra herojus Ikonikovas. Žmogus, praradęs tikėjimą Dievu, kai pamatė Aušvicą ir terorą, kurį patyrė rusų bei ukrainiečių valstiečiai. Gyvenimas tapo beprasmis, Dievo jame nebebuvo. Štai jis patenka į paprastos rusų valstietės lūšną ir mato antgamtinį gerumą, mato žmogų, kuriam nėra svetimo skausmo, visas skausmas yra savas. Net ir priešų skausmas. Kareiviai šeimininkauja jos namuose, valo automatus ir vienas jų netyčia susižeidžia jai matant. Ji jam padeda, girdo jį, rūpinasi juo net tuo metu, kai kiti vokiečiai eina sušaudyti jos vyrą, kuris susijęs su partizanais. Galbūt ji visai nežino apie priesaką mylėti net priešus. Jos niekas to nemokė. Tačiau jos širdyje gyvas „kvailas“ (kaip jį pavadina Ikonikovas) gerumas. Tai pritrenkia Ikonikovą. Jis staiga supranta: jei yra toks gerumas, tai ir Dievas yra. Jo gyvenimas įgauna prasmę, Nieko naujo jis neatvėrė. Dar prieš du tūkstančius metų buvo pasakyta, kad Dievo karalystė yra mūsų viduje. Tačiau šie žodžiai turėjo jame atgimti per tą moterį.

 ***

Štai toks tikėjimas turi pakeisti tikėjimą komunizmu. Štai tokie entuziastai turi pradėti ne tiek kurti naują ideologiją, rusišką idėją, kiek stengtis atgaivinti tikėjimą, be kurio siela miršta.  

Labai daug kalbėta apie rusų dvasingumą, todėl pradėjo iš jo šaipytis, tuo labiau kad jis pernelyg dažnai pasireiškė kaip polinkis į spiritinius gėrimus, trikdantis atviravimą ir iš proto varantį chaosą. Tačiau rusiškas dvasingumas egzistuoja. Jo pagrindinė savybė yra ta, kad mūsų tauta labiau nei bet kuri kita negali gyventi be tikėjimo. Mes negalime gyventi paprasčiausiai tvarkingai ir sočiai. K. Leontjevas sakė, kad Rusijoje lengviau sutikti šventą nei paprasčiausiai padorų žmogų. Tai turi pripažinti tie, kuriems nesinori paprasčiausia jausti gėdą už savo tautą. Turime pamatyti savo tautos skausmą ir sutrikimą periodais, kai nebelieka tikėjimo. Mūsų laukia labai sunkus darbas, tačiau jis būtinas. Šiandien mums svarbu ne užbraukti, atmesti visą mūsų istoriją, bet apmąstyti ją ir išmokti jos pamokas.

Jei mūsų Spalio revoliucija buvo prakeiksmas, tai kodėl Maidanas yra šviesa? Na taip, bolševikai kovojo prieš, kaip mums dabar atrodo, šviesią praeitį, o Maidane kovota prieš mūsų juodą dabartį, ne mažiau juodą sovietinę praeitį, su kuria reikėjo kuo greičiau atsisveikinti. Tačiau ar nesimato, kad kovos priemonės Spalio revoliucijos metu ir Maidane buvo labai panašios? Tikslas pateisina priemones? Ar Maidanas buvo visiškai taikus? Pirmasis Maidanas – „Oranžinė“ revoliucija iš tiesų buvo taiki ir atvedė į valdžią Viktorą Juščenką, kuris taip pat taikiu būdu buvo pakeistas V. Janukovyčiumi. Na, o Juščenka dar spėjo nacionaliniu didvyriu paskelbti Banderą ir jam pastatyti paminklą.

Aišku, mūsų oficialioje žiniasklaidoje labai daug melo. Vasario perversmas Kijeve tikrai nebuvo fašistinis, Pradžioje tai buvo sąžiningų žmonių protestas prieš gluminančio masto valdžios korupciją. Tačiau kiekvienas protestas turi laiku sustoti ir neleisti, kad juo kas nors iš šalies pasinaudotų.

Vienas nuoširdus Maidano entuziastas rašė, kad „Dešinysis sektorius“ teturėjo kelis šimtus žmonių, o Maskvos propaganda išpūtė skaičius iki milijonų. Žinote, man šioje vietoje atrodo tinkamas anekdotas, kai viena svočia, girdama nuotaką, sakė, kad ji turi mažutį trūkumą – ji truputį nėščia. Taip, išpūtė skaičius, sukūrė antiukrainietišką isteriją, tačiau liepsnelė buvo, tereikėjo įmesti malkų. Taip, Ukrainos prezidento rinkimuose „Dešiniojo sektoriaus“ reitingai buvo labai menki, tačiau maidaniečiai pripažino Banderą savo herojumi ir neatsisakė nuo „Dešiniojo sektoriaus“ paslaugų, vykstant ginkluotam perversmui.

***

Gali būti, kad veržimasis į Vakarus ir ES ir buvo pagrindinis Maidano stimulas? Daugelis mano bičiulių mano, kad čia nėra nieko blogo. Esą Rusijai taip pat būtų neblogai įstoti į Europos Sąjungą. Nesu specialistė ir nesiimu spręsti. Jaučiu tik intuityvų pasipriešinimą. Tačiau dėl to, kad jokios politinės ir ekonominės gėrybės nevertos to chaoso ir kraujo praliejimo, kuris paskui jį sekė, esu tvirtai įsitikinusi. Puikiai žinau, kad daugelis sąžiningų ir kenčiančių Maidano šalininkų mato tik vieną kaltininką – Putiną. Jis paverčiamas pasakišku visagaliu. Tačiau negi žmonės, kurie suorganizavo perversmą, negalėjo numatyti, koks gaisras kils? Negi Ukrainoje, tiek Rytų, tiek Vakarų, visi pritaria Maidanui? Netikiu, jog negalima buvo numatyti, kad antimaidaninės nuotaikos gali pastūmėti į pilietinį karą.

Be abejo, Rusijos oficialioji žiniasklaida užsipuolė Kijevo vyriausybę. Tačiau tuo pat metu liberalioji žiniasklaida ne mažiau aršiai užsipuolė oficialiąją. Tačiau štai ką perskaičiau „Novaja gazeta“ birželio 4 dieną ir visiškai pritariu autoriui: „Kai esi Donecke, supranti, kad informacinis karas, kurį kovoja tiek Rusijos, tiek Ukrainos žiniasklaida, visiškai nuplovė tikrovės ribas, ir abi pusės nebeturi jokio supratimo, kas iš tiesų vyksta dabar Ukrainoje. Realus lieka tik karas ir aukos.“

 ***

Grigorijus Pomerancas yra parašęs knygą „Aistringas vienpusiškumas ir dvasios beaistriškumas“. Aistringas vienpusiškumas visada sako tiesą, tačiau ne visa tiesą. Idant pasakytum visa, turi pakilti iki Vološino lygmens, kuris savo namuose Pilietinio karo metu priglaudė visus persekiojamuosius, gynė „raudonuosius“ nuo „baltųjų“, „baltuosius“ nuo „raudonųjų“, gerai supratusio, kad teisingumas – kruvina dorybė.

G. Pomeranco frazė, kad velnias prasideda grimasoje angelo veide, tapo patarle. Kova už teisingumą atvedė iki Odesos Katynės bei sunkvežimių su karstais iš Donecko į Rusiją. Ukrainos žiniasklaida, rašo ta pati „Novaja“, žuvusiuosius pavadino samdiniais ir teroristais. Nemanau, kad visi žuvusieji buvo tokie. Tikrai taip nemanau. Ten žuvo ir mūsų šeimos draugas, žymus vertėjas Andrejus Mironovas.

Pomerancas sakydavo, kad patriotizmas – tai pasididžiavimas ir gėda dėl savo Tėvynės, du stiprūs jausmai, kurie neatsiejami vienas nuo kito. Gėdą už savo Tėvynę jautėme daugybę kartų. Norėjosi mirti iš gėdos, kai 1968 metais mūsų tankai įvažiavo į Čekoslovakiją.

Mano vyras, perėjęs visą karą, jautė didžiulį pasididžiavimą pergale, kuri mums labai daug kainavo, Tačiau netrukus šį pasididžiavimą apliejo deginanti gėda dėl to, kaip mūsų kareiviai elgėsi nugalėtame Berlyne. Gėda ir didžiulis skausmas. Būtent skausmo dėl savo tautos ir valstybės liberalioje žiniasklaidoje man labai trūksta. Regime tik siekį atsiskirti, priešpriešinti save ne tik Rusijos valdžiai, bet ir visai valstybei. Tai man skaudu. Kas dėl gėdos, tai jos apstu. Man nepakeliamai gėda, kai per „Kultūros“ kanalą rodo paminklo Sergejui Michalkovui – begėdystės ir pataikavimo etalonui – atidengimo iškilmes. Man nepaprastai gėda Ir skaudu, jog Bolotnajos įvykių byla tampa amžina. Lygiai kaip ir dėl to, kad Rusija siunčia į Ukrainą savo aršius nacionalistus. Mūsų fanatiškas nacionalizmas – tai reakcija į kitą vienpusiškumą – mūsų galvose apsigyvenusį pragmatizmą ir mažatikystę. Labai abejoju, kad maištas Rytų Ukrainoje vien Rusijos inicijuotas dalykas. Ten antimaidaniškos nuostatos buvo skausmingos ir organiškos. Donecko ar Slavjansko sukilėliai jautė esantys su Rusija vienos valstybės dalimi ir nenorėjo jungtis prie Vakarų. Pastarųjų vaidmuo šioje krizėje man atrodo provokacinis. Labai nenoriu mūsų izoliacijos ir Rusijos bei Vakarų priešpriešos. Tačiau apie Vakarus galvoti kaip apie visiškai teisią ir skaidrią konflikto pusę, deja, negaliu.

Lįsti į politiką nenoriu. Mano kalbėjimas apie Krymą gali būti tik emocijų lygmens. Žiūrėjau dokumentinį filmą „Sevastopolio gynyba“. Sunku aprašyti susijaudinimą ir pagarbą, kurią jaučiau šios bendros mūsų Tėvynės gynėjams. Po viso to kalbėti apie rusų agresiją Kryme, lyginti ją su Hitlerio agresija, mano įsitikinimu, absoliučiai nedera. 

Tiesa, kai sužinau, kad į Krymą neįleidžia Džemilevo, suprasti tai labai sunku ir kartu labai gėda.

Noriu pabaigti kiek trūkinėjančius samprotavimus apie vienpusiško žvilgsnio pavojus dar vienu Pomeranco pasisakymu: „Kai prasidėjo karas Čečėnijoje, ilgai tylėjau. Norėjau suprasti visus – tiek čečėnus, tiek Čečėnijoje gyvenančius rusus, taip pat tylinčią Rusijos daugumą, įsibauginusią dėl imperijos subyrėjimo. Pradėjau rašyti tik tada, kai manyje visi konflikto dalyviai prakalbo lygiomis teisėmis, kai pajutau, kad vyksta vidinis dialogas. Netikėjau vieno principo tiesa. Tikėjau dialogo tiesa, sukimusi aplink tuščią centrą, kuris daro visus principus ne tokius priešiškus tarpusavyje, lankstesnius, žmogiškesnius.“

Parengė Andrius Navickas

Bernardinai.lt

Vyriausioji „Bernardinai.lt“ finansininkė – tai ta stebukladarė, kuri kas mėnesį sugeba sumokėti atlyginimus darbuotojams ir honorarus autoriams. Žinoma, galima į jos pareigas žvelgti ir kitaip – tai žmogus, vis leidžiantis ir leidžiantis mūsų sąskaitos pinigus. Tik jau atrodo kažkiek susikaupė, kai Danguolė prisėda prie kompiuterio, apmoka susikaupusias sąskaitas ir vėl grįžtame prie įprasto neturto.

Esu girdėjęs ne kartą klausimą – ar ne per prabanga „Bernardinai.lt“ turėti etatinę vyr. finansininkę (neapsigaukite dėl pareigybės įvardijimo, kitų finansininkų neturime)? Man, prisipažįstu, prasmingesnis atrodo kitas klausimas – kiek dar Danguolė kęs tokiomis sąlygomis, kai darbo kur kas daugiau nei atlygio? Žinau, kad yra katalikiškų įstaigų, kurios verčiasi be buhalterių. Sėkmės. Tik primenu M. Bulgakovo frazę, kad chaosas prasideda, kai gydytojai moko, o mokytojai gydo.

Svarbu ir tai, kad Danguolė kur kas daugiau nei vyr. finansininkė, ji Bendražygė. Būtent tokia, kokios mums labai reikia.

Pradėkime nuo Tavo žodžių, kuriuos pasakei, sužinojusi, jog būsi prašoma atsakyti į klausimus, kad skaičiuoti Tau lengviau, nei išreikšti viską žodžiais. Kuo skaičiai Tau patrauklūs? Man asmeniškai žodžiai atrodo kur kas aiškesnė sritis nei skaičiai. Pastarieji man atrodo klastingi.

Skaičiai nemeluoja – jei vienas – tai vienas, o jei nulis – tai nulis. Visada lengviau supratau formulių vingrybes negu sakinių stilistiką. Gal todėl, kad tuos pačius žodžius, net tą patį sakinį galima įvairiai perskaityti. Anekdotas net toks yra, kai galima pasakyti: tu geras žmogus, atsiprašau.

O jeigu rimtai tai, matyt, tokia gimiau, tokią mane Dievas sutvėrė, tokios Jam manęs reikėjo.

Gimei Radviliškyje, bet jau daug metų gyveni Vilniuje. Kuris miestas užima daugiau vietos Tavo širdyje?

Iš Radviliškio „pabėgau“ labai anksti, dar net aštuoniolikos nebuvo, mat mokyklą kiek anksčiau lankyti pradėjau. Mama buvo griežta, tai Radviliškyje nedaug ką veikiau – mokykla, namai, na dar kelios draugės, su kuriomis leisdavo mama draugauti... Vilniuje atsivėrė tikrai kiti horizontai – studijos universitete, universiteto dramos teatras. Vien ką reiškė Martyno Mažvydo biblioteka – ten tiesiog gyventi buvo galima. Taigi visos nuostabios smalsaujančios jaunystės galimybės. Ir pirmas darbas Vilniuje, ir tuokiausi Vilniuje, ir pirmas bendras jau šeimos būstas Vilniuje. O ir dabar tam pačioje Vilniaus vietoje gyvenu. Matyt, jau atsakiau į klausimą?

Užauginai du nuostabius vaikus, jau gali pasigirti ir anūku. Tačiau vaikai palieka namus tarsi paukščiai lizdą ir likai su savuoju „sakramentu“ – Lionginu. Kokia jūsų labai gražios bendrystės paslaptis? Ką galėtum pasakyti jauniems žmonėms, kurie tvirtina, kad santuoka tėra antspaudas pase?

Iš tiesų Santuokos sakramentas ir yra ta paslaptis. Buvo toks laikas, kai kūrėsi Lietuvoje šeimos centrai ir būsimieji tokių šeimos centų darbuotojai arba savanoriai lankė kursus, kad galėtų patys vesti paskaitas. Net neatmenu, kas tai pasakė iš tuometinių dėstytojų: Net kepami blynai šeimoje, kuri sukurta sakramento pagrindu, yra Viešpaties palaiminti. Man buvo gražu. Ir iki šiol gražu apie tai galvoti ir tuo tikėti.

Įsipareigoti ir garsiai tai įvardyti, o po to ir „padėti antspaudą“ reikia ryžto. Pasiryžti gyventi su savo žmogumi visą gyvenimą nėra paprasta, kainuoja, bet oi kaip atsiperka. Kuo? Ogi ramybe, kurios šiame pasaulyje taip trūksta. Šeimą galiu apibūdinti kaip uostą, kuriame audros bangos aplaužomos molo. Mūsų šeimoje tas „molas“ yra mūsų tikėjimas ir kasdienis bandymas gyventi žiūrint vienas į kitą „naujomis akimis“.

Su vyru Lionginu. Ričardo Šileikos nuotrauka

Baigei taikomąją matematiką ir kažkodėl ją pritaikai finansininko darbe, o ne kur kitur. Kodėl?

Na štai čia tai visai neromantiška istorija. Pradžia buvo ne iš noro ir meilės, o iš reikalo.

Baigusi VU pradėjau darbuotis tuometėje Centrinėje statistikos valdyboje projektuotoja. Puikiai sekėsi ir darbas pagal specialybę – kūrybinis. Vienas iš smagiausių darbų – Mažvydo bibliotekos modernizavimas.

O paskui pertrauka – auginau vaikus. Nenorėjau jų leisti į darželį, tai darbą teko palikti. Kai jaunesnioji dukra pradėjo eiti pirmon klasėn, teko vėl iš naujo mąstyti – ko čia galiu griebtis. Kurį laiką niekur neradau darbo, tai truko daugiau nei metus. O paskui pasiūlė pabandyti imtis buhalterės darbo vienoje mažoje parduotuvėlėje. Tie, kas siūlė, matyt, manė, kad moku skaičiuoti, ir to gana. Gana nebuvo, pradžia buvo sunki – teko mokytis. Mokslas kainavo. Buvo taip, kad mėnesio atlyginimas buvo mažesnis už įmokas už kursus. Dabar žinau – vertėjo. Po truputį, po truputį ir įsimylėjau savo darbą.

G. Žilio nuotrauka

O kaip Viešpats atvedė į Bernardinus? Žinau, kad pradžioje bijojai viršininko, gal jau šiandien nebeatrodau toks grėsmingas?

Įdomiai atvedė. Pirmą kartą čia dirbti pakvietė Saulena, tačiau rimtai nesvarsčiau. Nors žinojau Bernardinai.lt, skaičiau, ir man jie patiko. Buvau ką tik pabaigusi dirbti Vilniaus arkivyskupijos „Carite“ ir norėjau save išmėginti verslo struktūrose. Po pusmečio per Sauleną tuo metu Bernardinuose vadybininke dirbusi Raimonda paprašė manęs  žvilgtelėti, kaip sekasi tuometinei Bernardinų buhalterei. Išpildžiau šį prašymą, o paskui buvo ir kitas – pasilikti čia dirbti. Šįsyk jau sutikau. Taip jau yra, kad esu linkusi daug svarstyti, priešintis ir tik po ilgų dvejonių imtis naujovių.

Darbo pradžiai teko vienas „bet“, norint pradėti dirbti reikėjo ateiti pokalbiui su vadovu. Tave pasižinojau tik iš televizijos ir radijo laidų. Ten tikrai atrodei gerokai grėsmingesnis ir kandesnis. Net keliai linko einant į tą pokalbį. Jei paklaustum, apie ką kalbėjom, tikrai nepasakyčiau, nes neprisimenu nė žodžio – labai mat jaudinausi. Dabar jau tikrai nebebijau. Bet pagarba išliko tiek tavo talentui, tiek sugebėjimui išlaikyti tą įvairialypį įvairiapusį kolektyvą

Atleisk, bet užduosiu provokuojantį klausimą. Ne kartą teko girdėti finansininkus, sekretorius, kitus pasauliečius sakant, kad darbas įstaigoje, kaip nors susijusioje su Bažnyčia, yra tikėjimo ir kantrybės išbandymas. Kodėl taip yra?

Klausimas į patį dešimtuką. Ne vienus metus darbavausi įstaigose, ypač glaudžiai susijusiose su Bažnyčia. Sunkus klausimas, į kurį net nesinori atsakyti, bet pabandysiu. Visų pirma dirbant tokioje įstaigoje pats turi per didelių lūkesčių. Tikiesi, kad tavo bendradarbiai – tiek vadovai, tiek tam tikra prasme pavaldiniai – bus tokie, kurie nepaslysdami laikosi visų Dešimties Dievo įsakymų. O juk taip nėra. Lūkesčiai būna tokie stiprūs, kad sugebi nepastebėti tų menkų, o kartais ir net piktybinių veiksmų. Kartais pastebi, bet manai, jog pats esi kaltas, nemoki priimti kitaip mastančio ir t.t. Lauki kol tas susipras, susigaudys, susitupės. O žiūrėk, jau per vėlu. Piktžolės gerokai išviešėjusios ir rauti jas tiesiog nebeįmanoma. Tuomet skausmas.

Kita pusė – tai darbas tokioje organizacijoje lyg ir apipintas savanorystės prievolėmis. Darai daug daugiau, negu dirbtum už atlygį. O kai vieną dieną nusprendi, kad atlygis lyg ir per menkas – vadovai nustemba, kad va dabar tau blogai. Painu visa tai. Manau, kad čia susiduria dvi jėgos: žmogaus sąžinės balsas ir naudos troškimas. Šiuos du dalykus bandom priešpriešinti vienas kitam, o reiktų derinti. Čia kalbėjau daugiau apie kantrybės išbandymus. Tikėjimas išbandomas dar labiau. Kiekvieną dieną susiduri su žmogiškomis silpnybėmis tų autoritetų, kurie iš tolo atrodo tiesiog tobuli, kurių įžvalgos žavi netgi tavo bičiulius. O esi tik silpnas žmogus, kartais nei valios pastangų, nei karštos maldos negana, kad širdin sugrįžtų ramybė. Va, tuomet ir sudreba viskas.

Su krikšto sūnumi Nojumi. Vilmos Šileikienės nuotr.

Esi susijusi su Fokoliarų judėjimu. Ar teisingas toks mano teiginys? Jei taip, ką Tau reiškia Fokoliarų judėjimas?

Taip esu šio judėjimo savanorė. Jau keturiolika metų vienokiu ar kitokių būdu jame dalyvauju. Fokoliarų judėjimo įkūrėjos Chiaros Liubich gyvenimas mane žavi. Jos mokėjimas priimti kiekvieną žmogų, jame pastebint geriausias savybes ypač sektinas pavyzdys. Gyventi šio judėjimo dvasingumu mokausi kiekvieną dieną. Kartais sekasi, kartais nelabai. Čia jau spęsti tenka kitiems.

Ne pirmus metus mokaisi italų kalbos – ruošiesi emigruoti?

Tikrai norėčiau gyventi šiltojo klimato Italijoje, bet Lietuva man mielesnė dėl to, kad ji mano gimtinė. Mokytis kalbos – tai dar vienas iššūkis man pačiai. Tenka save priversti daryti namų darbus, tam tikroje srityje pasijusti visišku nuliu. Labai ugdo nuolankumą. Siūlau visiems pabandyti mokytis to, kas nėra itin lengva.

Sako, kad didžiausią stresą darbe turėtų patirti išminuotojai. Tačiau puikiai žinau, jog Tau taip pat streso pakanka, nes tenka kas dieną žiūrėti ten, kur retai būna gerų naujienų – į Bernardinai.lt sąskaitą. Kokių stebuklų padarote, jog, nepaisant visų krizių, Bernardinai.lt išlieka? O gal žinote duonos ir žuvies padauginimo paslaptį?

Pati didžiausia paslaptis – tai mūsų skaitytojai, kurie atėjus sunkiam metui atsiunčią paramą. Atsiunčia tiek, kiek reikia, arba net šiek tiek daugiau. Pernai, kai jau maniau, kad Bernardinai.lt niekaip nebegalės išsilaikyti, kai stresas buvo kiekvienos dienos palydovas, vieną dieną atsidarius sąskaitą pravirkau. Tai buvo pirmoji didžiosios paramos diena. Per ją mūsų bičiuliai mus parėmė tiek, kiek nebuvo parėmę per visus metus. Per vieną dieną mums dėmesio ženklą parodė daugiau kaip šimtas žmonių. Ir tai tikrai buvo labai labai rimta ir stipru.

Netrukus Lietuvių katalikų religinės šalpos valdyba vėl svarstys, kokią paramą suteikti Bernardinai.lt veiklai 2015-iems metams. Gal gali viešai išsakyti kelis argumentus, kodėl tokia parama būtina.

Pats rimčiausias argumentas, kad mes tikrai negalim būti ir nesam komercinis interneto dienraštis. Kodėl? Todėl, kad nededame alkoholio ir kitokios žmogų žudančios ir priklausomybes skatinančios reklamos. Todėl, kad nesivaikom sensacijų ir nesistengiam savo skaitytojų dirginti pikantiškomis naujienomis. Todėl, kad žinios ir naujienos pateikiamos kiek įmanoma stengiantis atsiriboti nuo asmeniškumų.

Kitas argumentas tai, kad mūsų skaitytojai mus remia, kiek išgalėdami, bet jų galimybės tikrai ribotos. Jei gausime paramą, kuri nesuteiks galimybių Bernardinus vystyti kokybiškai, tai nuskriausime juos, tuos žmonės, kurie sudėjo į mus savo lūkesčius. Manau, šis argumentas turėtų paskatinti valdybą prisidėti prie Bernardinų veiklos. Tik drauge galime nuveikti daug gražių darbų, tokių, kurie nušviestų tamsumas.

Kas Tau yra Bernardinai.lt ir kaip įsivaizduoji jų ateitį?

Bernardinai jau tapo gyvenimo būdu. Tai ne tik bičiuliškas „labas rytas“ ir palinkimas prie savo popierių. Tai šilti tarpusavio santykiai. Tai jausmas, kai tau rūpi kolega, kuris jau tapo bičiuliu, ir tu rūpi jam. Tai noras nuveikti šiek tiek daugiau negu darbo reikalai. Pavyzdžiui, pakviesti pertraukėlei arbatos ar kavos. Tai kuriamas mažas gražus sodas, kuriam būdingi visi metų laikai. Bet vis tiek jis duoda gerų vaisių. Aišku, reikia daug darbo ir nuolatinės priežiūros, daug dėmesio ir pastangų.

Įsivaizduoju ateitį kaip sodo, kuris gyvuoja. Labai tikiu savo kolegų darbštumu ir kūrybiškumu darbuojantis jame. Ir svarbiausia – turiu viltį, kad vyriausias sodininkas be reikalo nenulauš šakelės, bet metui atėjus be baimės genės medžius. Tik tam, kad jie duotų gerų vaisių.

Klausinėjo Andrius Navickas

Bernardinai.lt

Vienas painiausių, tačiau svarbiausių šios dienos klausimų yra nauji antisemitizmo gūsiai. Nors mes tai įsisąmoninome lėtai, tačiau istoriiškai antisemitizmas mutavo, visiškai keisdamas savo formą, veidą ir net turinį.

Antisemitizmas buvo pagoniškas, kai Romos imperijos laikais žydai buvo nekenčiami už tai, kad išpažino religiją, kuri iš pasaulio atėmė jo magiškumą.

Jis buvo krikščioniškas per kryžiaus žygius, inkviziciją, viduramžių pogromus ir vėliau, kai žydai būdavo kaltinami dėl Jėzaus Kristaus kančios ir mirties.

Jis buvo antikrikščioniškas po to, kai žmonės, sekdami d'Holbachu, Voltaire'u, Apšvieta ir Voltaire'o šūkiu „susidorokime su šia gėda“ (galvoje jis turėjo organizuotos religijos netoleranciją), pradėjo neapkęsti žydų ne už tai, kad jie nužudė Dievo sūnų, tačiau už tai, kad jie sukūrė Vienatinį Dievą, o per tai tam tikru būdu ir Sūnų.

Jis buvo socialistinis, antikapitalistinis ir prodarbininkiškas Dreyfuso bylos Paryžiuje ir antiburžuazinio socializmo sukūrimo Prancūzijoje metu. Žydams tuomet buvo pripaišytas jų tariamas sąmokslas, kuriam esą vadovaujama iš „finansinės žydų imperijos“ viršaus. Šis sąmokslas esą buvo nukreiptas prieš tuos, kuriuos antisemitizmo propagandininkas Edouardas Drumontas apibūdino kaip mažuosius ir nuolankiuosius.

Jis tapo rasistinis, kai tik modernioji biologija įsitvirtino kaip mokslas su savimi atnešdama pagundą kategorizuoti žmones pagal jų fizines charakteristikas. „Mums visiškai nerūpi, ar žydai nužudė, ar sukūrė Kristų. Mums nusispjauti dėl jų tariamų nuodėmių prieš darbininkų klasę. Tačiau tai, kad žydai yra rasė – žemesnė rasė – ir skleidžia savo nuodus į aukštesnes ir grynas rases, tai mus neramina. Tai yra neatleistina“, – skelbė šis naujasis antisemitizmas.

Trumpai tariant, atrodo, kad ilgiausiai pasaulyje besitęsianti neapykantos forma niekada nenustojo ieškoti teisingos formulės. Rodosi, kad šios neapykantos skleidėjai suprato, jog žmones į savo pusę gali patraukti tik įvilkę visą tai į laikmečiui būdingos kalbos rūbą.

Tiesa yra ta, kad nė viena iš šių ankstyvesnių kalbų daugiau nebeveikia, nes, kaip siaubingai, tačiau tiksliai apibūdino Georges Bernanos, jas visas delegitimavo visas tas XX amžiuje jų sukeltas siaubas. Visa tai reiškia, kad antisemitizmas vėl gali pradėti veikti, pritraukti ir kurstyti minias, būti praktikuojamas be gėdos, o priešingai, nejaučiant jokios sąžinės graužaties, tik surasdama naują pateisinimo sistemą.

Ši sistema remsis trimis pagrindinėmis prielaidomis:

1. Žydai yra neapkenčiami dėl to, kad jie yra neatskiriami nuo jų neapkenčiamos valstybės. Tai yra antisionistinė prielaida.
2. Žydai yra dar labiau nepakenčiami dėl to, kad tą valstybę cementuoja jų patirtas persekiojimas, kuris gali būti išsigalvotas ar bent jau išpūstas. Tai yra neigimo prielaida, prielaida, kvestionuojanti Holokaustą.
3. Atsiremdami į savo kančias, žydai reikalauja viso pasaulio užuojautos tik sau ir dėl to yra kalti, kad jie patys ir visa žmonija tampa kurčia kitų žmonių kančioms. Čia aišku omenyje visų pirma turimi palestiniečiai. Tai yra prielaida, skelbianti, kad skirtingos kančios konkuruoja tarpusavyje.

Visiškai nesvarbu, kad visos šios prielaidos yra niekšiškos ir pamišėliškos. Visiškai nesvarbu, kad kiekviena prielaida demonstruoja visišką idiotiškumą, kuris buvo atskleistas jau daugelį kartų. Ir visiškai nesvarbūs yra įrodymai (ypač kalbant apie trečią prielaidą), nes juk būtent suvokę Holokaustą savo protu ir širdimi mes esame pajėgūs pakilti į pasipriešinimą žudynėms, ar jos vyktų Bosnijoje, ar Darfūre, ar Ruandoje, ar kur nors kitur.

Šios prielaidos tarnauja vieninteliam tikslui – sukurti aplinką, kur vėl būtų girdimas, o tuo pačiu metu ir skelbiamas antisemitizmas.

Šios prielaidos, kaip ir ankstesni argumentai apie Dievą nužudžiusius, Dievą pagimdžiusius ar rasiškai negrynus žmones, siekia vienintelio – padaryti priimtina tai, kas yra visiškai nepriimtina. Faktas yra tai, kad šių trijų idiotiškų prielaidų tikslas yra suteikti idiotams iliuziją, kad jie nekenčia (žydų) tik todėl, kad jie myli (palestiniečius, kurie yra „tikrosios“ aukos, šventi ir kilnūs kovotojai prieš „imperializmą“ ir t.t.).

Kiekviena iš šių prielaidų yra savarankiška ir suteikia pakankamą priežastį pastatyti žydus prie gėdos stulpo.

Tačiau jos taip pat gali būti susiūtos, sujungtos, sukergtos. Galima jas regėti kaip tris potėpius portrete žmonių, kurie yra pakankamai pasibaisėtini, jog galėtų groti trigubo iškrypimo klavišiniais. Holokausto neigimo vandenį galima naudoti norint sukti antisionizmo ratus, tampyti konkuruojančios kančios stygas ir dar efektyviau delegitimuzoti Izraelį, ar smerkti gyvų žydų klastingumą, kad jie tai, kas yra švenčiausia, t. y. mirusiųjų atminimą, neva ciniškai išnaudoja ramstydami savo valstybę, kuri esą giliai dugne yra nusikalstama. Kiekvienu iš šių atvejų tik dar labiau prisidedama prie neapykantos auginimo efekto.

Mes stovime akistatoje su tiksinčia laiko bomba, turinčia tris degiklius. Arba, kitaip tariant, tris moralinės atominės bombos komponentus, kurių kiekvienas kol kas yra izoliuotas vienas nuo kito. Tačiau, kai šie komponentai susilies, sprogimas bus siaubingas.

Užkirsti kelią šių trijų elementų susijungimui, neleisti įvykti šių trijų toksinių elementų kombinacijai, nutildyti ar marginalizuoti tuos (tokius kaip Dieudonne M'bala Prancūzijoje, Davidą Irvingą Didžiojoje Britanijoje ir Louisą Farrakhaną ir islamo tautą JAV), kurie yra ant šios bombos slenksčio, yra pareiga tų, kurie neša sunkią naštą įstatymais ar žodžiais užblokuoti kylantį antisemitizmą.

Parengta pagal „The New Republic“ 

Bernardinai.lt

Jėzui išvarius demoną, kai kurie žmonės sakė: „Jis išvaro demonus su demonų valdovo Belzebulo pagalba“. Kiti, mėgindami jį, reikalavo ženklo iš dangaus.

Žinodamas, ką jie mano, Jėzus jiems tarė: „Kiekviena suskilusi karalystė bus sunaikinta, ir namai grius ant namų. Jeigu ir šėtonas pasidalijęs, tai kaip išsilaikys jo karalystė?! Jūs gi sakote mane išvejant demonus su Belzebulo pagalba. Jeigu jau aš išvarau juos su Belzebulo pagalba, tai su kieno pagalba išvaro jūsų sekėjai? Todėl jie bus jūsų teisėjai. Bet jei aš išveju demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė. Kai apsiginklavęs galiūnas sergi savo sodybą, tada jo turtas apsaugotas. Bet jei užpuls stipresnis ir jį nugalės, tai atims jo ginklus, kuriais tas pasitikėjo, ir išdalys grobį.

Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto.

Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio. Neradusi ji sako sau: 'Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau'. Sugrįžusi randa juos iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena.

Ir paskui tam žmogui darosi blogiau, negu pirma“.

Kiti skaitiniai: Gal 3, 7–14

Evangelijos skaitinį komentuoja Virginija Mickutė

Jėzaus priešai negali paneigti, kad Jis daro kažką nepaprasto, bet, užuot pripažinę Jėzų Mesiju, jie priskiria Jo galią demono galiai. Viešpaties atsakymas paprastas: demonų išvarymo faktas reiškia atėjusią Dievo Karalystę. Ir ta Karalystė yra pats Kristus.

„Apsiginklavęs galiūnas“ sergi savo „sodybą“ – pavergtą žmogų. Bet Jėzus Kristus, stipresnis už jį, atėjo ir visiems laikams jį nugalėjo. Apaštalas Paulius kolosiečiams rašo, kad Kristus „nuginklavo kunigaikštystes ir valdžias, viešai jas pažemindamas ir jame švęsdamas pergalę prieš jas“ (Kol 2, 15). Nuo šiol niekas negali likti Jam nešališkas ir neutralus, nes kas ne su Juo, tas prieš Jį.

Nors žmogus malonės pagalba nugali netyrąją dvasią, ši vėl nerimsta, spendžia savo pinkles ir stengiasi jį pavergti. Tai žinodamas apaštalas Petras perspėja: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pat kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams visame pasaulyje“ (1 Pt 5, 8-9). Jėzus įspėja apie pavojų būti vėl įveiktam netyrosios dvasios – tai sukelia dar blogesnių padarinių. Juk sakoma, kad didžiausias blogis yra didžiausio gėrio sugedimas. Apaštalas Petras apie tai kalba ypač šiurkščiai: „Bet jeigu, ištrūkę iš pasaulio purvyno Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu, jie ir vėl jame įklimpę pralaimi, tai jiems paskui darosi blogiau negu pirma. Jiems būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio, negu, jį pažinus, nusigręžti nuo jiems duoto šventojo įsakymo. Jiems yra nutikę, kaip teisingai sako patarlė: Šuo sugrįžo prie savo vėmalo ir: „Išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne“ (2 Pt 2, 20-22).

Bernardinai.lt archyvas

Evangelijos komentarų archyvas

Šventasis Raštas internete lietuviškai

Spalio 10-ąją, minint Pasaulinę psichikos sveikatos dieną VšĮ „Socialiniai meno projektai“ paskelbė „Manifestą už meną ir psichikos sveikatą“.

Tai - plakato formatu sukurtas kūrinys, kuriam tekstus parašė įvairūs Lietuvos kultūros, sveikatos, politikos veikėjai bei paprasti žmonės.
Šio manifesto tikslas - skelbti apie meno naudą psichikos sveikatai.

Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad „Sveikata yra visapusė fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligų ar negalių nebuvimas“.

Psichikos sveikata yra integrali sveikatos dalis. Žmogus teigiamai vertina savo psichikos sveikatą, kai patiria gerų emocijų, pozityviai vertina ir rūpinasi savimi, kitais ir aplinka, produktyviai gyvena ir dirba, sėkmingai susidoroja su kasdienybėje patiriama įtampa, prisitaiko prie gyvenimo pokyčių. Psichikos sveikata ir gerovė yra būtina tam, kad galėtume mėgautis gyvenimu.

Visiems susiklosto situacijų, kurios silpnina psichikos sveikatos gerovę – tuomet esame nuliūdę, įsitempę, sunkiai pavyksta susidoroti su įvairiais rūpesčiais – patyrus praradimą, išgyvenant vienišumą, tarpusavio santykių problemas, nerimaujant dėl darbo ar pajamų. Yra priežasčių, kurios mus padaro dar labiau pažeidžiamus – smurtas, socialinė izoliacija, diskriminacija, pastovios gyvenamosios vietos neturėjimas, liga, skurdas, nedarbas ir kt.

Manifestą įkvėpė šių metų balandį vykusi ir atgarsio visuomenėje sulaukusi konferencija „Menas ir psichikos sveikata. Kūrybinė partnerystė – politika ir praktika“, po kurios VšĮ „Socialiniai meno projektai“ pakvietė Lietuvos kultūros ir meno, sveikatos, politikos ir kitų sričių atstovus paskelbti žinią, kodėl kultūra ir menas yra svarbūs psichikos sveikatai. Jų išsakytos mintys įpintos į Manifesto tekstą.

Manifesto kūrėjai tiki, kad kultūra, menas ir dalyvavimas kūrybinėje meno veikloje gali ir turi būti pasitelkiamas kaip priemonė visuomenės psichikos sveikatai stiprinti ir palaikyti:

 Mes skelbiame, kad

kultūra, menas ir dalyvavimas kūrybinėje veikloje

stimuliuoja žingeidumą ir smalsumą, lavina vaizduotę,

stiprina sveikatą,

didina pasitikėjimą savimi ir savivertę,

mažina ligos patyrimą, protinį išsekimą,

padeda nusiraminti, atsipalaiduoti,

susikaupti, atitrūkti nuo rūpesčių,

įveikti sunkumus, būti aktyviam/i,

suvokti savo gyvenimą,

pažinti save ir kitus, išreikšti save,

leidžia būti savimi,

jaustis visuomenės dalimi, reikalingam/ai

padeda rasti draugų, didina kartų solidarumą,

suburia ir susieja žmones,

išlaisvina,

skatina džiaugtis dabartimi,

stebėti pasaulį, tobulėti,

skleidžia pozityvumą, teigiamas emocijas,

suteikia atgaivą sielai, naujų potyrių,

yra būdas bendrauti ir būdas išgyventi,

paįvairina kasdienybę, motyvuoja,

keičia nuostatas ir ugdo toleranciją,

formuoja naują požiūrį,

įkvepia...

Visą manifestą galite perskaityti čia: http://www.menasgerovei.lt/wp-content/uploads/2014/10/Manifestas_2014-10-10.pdf

Manifesto draugai: Nacionalinė dailės galerija, Britų Taryba, „The Tiltas Trust“ labdaros fondas, Clive Parkinson ir Mančesterio Metropolijos universiteto Meno sveikatai katedra, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija, Valstybinis psichikos sveikatos centras.

Manifestas yra programos „Menas ir psichikos sveikata“ dalis. Programą įgyvendina“.

Bernardinai.lt

Šiandien Lietuvoje tapo įprasta konstruoti priešpriešą tarp „tradicinės“ ir „netradicinės“ šeimos, dažnai apie tradicinį šeimos pavidalą kalbant kaip apie tramdomuosius marškinius, apie Prokrusto lovą, nesuderinamą su santykių ir šeimos pavidalų įvairove.

Bernardinai.lt ir Šeimos institutas vykdo projektą „Šeima – bendrystės sodas“, kuriuo siekia atskleisti tą vidinę įvairovę, kuri sutelpa į „tradicinės šeimos“ sampratą. Nuo šio rudens pradedame kalbinti šeimas, atverti jų gyvenimus Jums.

Žmonės skirtingi, tad ir jų sukurtos šeimos skiriasi, skiriasi savo pradžia, savo nueitu keliu, keliavimo būdais, išgyventais džiaugsmais ir skausmu. Panašu tiek, kad kiekviena šeima trokšta būti laiminga, trokšta išgyventi bendrystės džiaugsmą.

Šįkart – pažintis su Irenos ir Juozo Polikaičių šeima. Susituokę jau 52 metus, užauginę keturis vaikus, jie džiaugiasi pulkeliu anūkų. Jie – išeiviai, JAV lietuviai, iš Lietuvos išvykę būdami šešerių ir aštuonerių metų, tačiau puikiai išsaugoję lietuvių kalbą ir ją perdavę ne tik savo vaikams, bet ir anūkams. Aktyvūs lietuvių bendruomenės bei ateitininkų organizacijos veikėjai.

Laidoje Irena ir Juozas dalijasi savo patirtimi auginant vaikus ir ugdant juos Lietuvos patriotais amerikietiškoje terpėje. Taip pat jie labai šiltai ir šviesiai prisimena tą savo šeimos gyvenimo periodą, kai po vienu stogu jų namuose gyveno trys kartos: Irena ir Juozas, keturi Poliaičių vaikai bei Irenos tėvai. Sutuoktiniais laidoje svarsto, kas lemia santarvę tarp skirtingų kartų ir ką daryti, kad ryšiai tarp suaugusių vaikų ir jų tėvų išliktų tvirti ir sveiki.

Parengė Jurga Žiugždienė ir Einaras Eringis

Tikimės, kad šis pasidalinimas padės Jums ugdyti santykių kultūrą šeimoje, tirpdyti įvairovės baimę, padės šeimoms kūrybingai reaguoti į iššūkius; skatins dialogiškumą. Gilins visuomenės supratimą, kad šeima yra gyvas valstybės pamatas.

Bernardinai.lt ir Šeimos instituto projektą „Šeima – bendrystės sodas“ iš dalies remia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Po to, kai Mažesniųjų brolių ordino broliai tapo pirmaisiais kankiniais, tarp šv. Pranciškaus pasekėjų kilo šventa konkurencija trokštant pralieti kraują dėl Kristaus Evangelijos.

1227 m. Danielius, Kalabrijos provincijolas Italijoje, ir šeši jo palydovai, broliai Angelas, Samuelis, Donulas, Leonas, Hugolinas ir Nikolas, gavę generalinio ministro palaiminimą, išvyko į Afriką skelbti Evangelijos musulmonams. Išsilaipinę Seutoje, jie pasiryžo pamokslauti šiame dideliame mieste. Prieš įžengdami į miestą, iš krikščionių pirklių jie sužinojo, kad išleistas griežtas nurodymas visiems krikščionims įeiti į miestą. Broliai pranciškonai suprato, kad jų sumanymas reiškia didžiulį pavojų, todėl iškart jam pasiruošė.

Jie atliko išpažintį, priėmė Šventąją Komuniją ir likusią dienos dalį praleido melsdamiesi. Vakare, atmindami, ką Viešpats padarė mokiniams prieš kentėdamas, jie nuplovė vienas kitam kojas. Kitą rytą jie įžengė į miestą ir pradėjo skelbti Evangeliją minioms gatvėse ir viešosiose vietose, išpažindami, kad išganymas įmanomas tik per Jėzų. Miestas subruzdo, o drąsieji broliai buvo įmesti į kalėjimą. Iš ten jie parašė apylinkėse apsistojusiems krikščionių pirkliams:

„Šlovė Dievui, Gailestingumo Tėvui, kuris palaiko mus visokiame varge! Mūsų Viešpats įsakė: „eikite ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“. Jis taip pat sakė: „tarnas ne didesnis už Šeimininką; Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“. Įkvėpti šių žodžių mes, neverti ir neturtingi Jėzaus Kristaus tarnai, palikome namus ir atvykome į šią šalį skelbti Dievo šlovės ir sielų išganymo. Ir nepaisant to, kad mums teks kentėti, patiriame didelę paguodą iš Dievo ir tikimės, kad jis maloniai priims mūsų gyvenimų auką. Jam visa garbė ir šlovė per amžius“.

Po savaitės broliai buvo verčiami atsisakyti savo tikėjimo į Kristų pirmiausiai pažadais, o vėliau grasinimais. Visi jie išliko tvirti ir išpažino Kristų, todėl buvo nukirsdinti. Kankinių palaikai vėliau nugabenti į Ispaniją, kur per jų užtarimą įvyko daugelis stebuklų. Popiežius Leonas X paskelbė juos šventaisiais 1516 m.

Bernardinai.lt

Pataikaudamas mokiniams, pedagogas netiesiogiai patvirtina juos laikąs ne visai protingais. Tarsi to užtektų jų palankumui nupirkti. Tačiau kaip surasti tą aukso viduriuką, kad nebūtum pernelyg rimtas, bet netaptum pajuokos objektu? Kaip moksleivius sudominti, bet nepamiršti akademinių savo dėstomos disciplinos aspektų? Beveik 30 metų „Versmės“ progimnazijoje dirbanti istorikė Birutė Vareikienė, sakyčiau, puikiai su šia užduotimi susidoroja. Dabartiniai ir buvę pedagogės mokiniai gerbia tvirtą jos būdą, vertina seniai pačios mokytojos pamirštas aštrias jos pastabas, džiaugiasi savo mokytojos kompetencija ir intelektu.

Nusikelkite skrybėles, mokytoja eina

Dvejus metus pedagogei teko darbuotis „Ąžuolyno“ gimnazijoje. „Ji buvo išdidi. Gerąja to žodžio prasme! Iš visų mokytojų, kuriuos turėjau, ji vienintelė tvirtai žinojo, kad išmano daugiau už abiturientus. Būtent dėl jos kiti istorijos mokytojai privalėjo pasitempti“, – prisiminė B. Vareikienės pamokose suolą trynusi Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentė Emilija Vareikytė (ji dažnai sulaukia klausimo apie jų giminystės ryšius, bet vis dėl to nėra mokytojos giminaitė).

Jau penktoje klasėje grybų ir uogų krašte gimusi Birutė žinojusi, kad bus istorikė. Gražios ir užburiančios pasakotojos – Nedzingės vidurinės istorijos mokytojos – įtaka. Stodama į Vilniaus universitetą, ji rinkosi lengviausią kelią. „Maniau, kad istorijoje mažiausiai painiavos. Dabar taip nebegalvoju“, – juokėsi B. Vareikienė.

Ištekėjusi už kurso draugo Vyganto Vareikio, kartu su vyru atvyko į Klaipėdą. „Versmė“ pirmoji mokytojos darbovietė. Atėjo ji smulki, jauna, trumpu sijonėliu dėvėdama. „Buvo už mane daug stambesnių ir baugesnių, todėl net nedavė auklėjamosios klasės. Bet po pusmečio viskas pasikeitė“, – prisiminė mokytoja.

Historia est magistra vitae

Koks mokslas svarbiausias mokykloje? Kiekvienam skirtingai, sakysite. Galbūt. B. Vareikienė, nesigirdama ir be patetikos, pareiškė, kad daugiausia naudos teikia logiką ugdanti matematika ir gyvenimo išmintimi spinduliuojanti istorija. Anot mokytojos, nė viena disciplina neduoda gilesnio suvokimo, kas yra žmogus.

„Mokinys sprendžia kryžiažodį. Kur pirmiausia jis skuodžia nežinodamas atsakymo? Jis nelekia pas matematiką, neklausia fiziko, o bėga pas istoriką“, – remdamasi patirtimi samprotavo pedagogė. Mokytojas, jos teigimu, privalo būti visapusiškai išprusęs. Dėstydama XIX-XX amžių istoriją, ji privalo žinoti visas literatūros ir meno sroves, visus mokslininkus, politikus, kultūros bei religijų veikėjus. Aiškinant žmogaus kilmę, B. Vareikienei prireikia antropologijos ir biologijos žinių. „Į istoriją suplaukia absoliučiai visi mokslai“, – įsitikinusi mokytoja.

Pati galėčiau pasirašyti po B. Vareikienės teiginiu, kad tas, kas išmano istoriją, yra gerokai įdomesnė asmenybė. Spalvingi pašnekovai, eruditai, kritiškai mąstantys piliečiai. Politiką jie vertina kitaip, nes mato, kad viskas kartojasi – reformos gi tos pačios, tik kitaip pavadintos. Lyderio ir masės suvokimas taip pat formuojasi per žmonijos praeities prizmę. „Kas yra istorijos objektas? Žmogus. Ką jis mąstė, ką veikė, dėl kokių aplinkybių keitėsi. Kaip sakoma, historia est magistra vitae – istorija yra gyvenimo mokytoja“, – Ciceronoišmintimi rėmėsi mokytoja. Klausyk ir iš pavydo nors nagus graužk.

Ne tik mokykloje, bet ir mokytojos namuose istorija užima išskirtinę vietą. Net dukra, studijuojanti Vilniaus dailės akademijoje, šį mokslą labai vertina. „Iki šiol istorija jai šventas dalykas. Tėveliai abu istorikai. Be to, dar pas Pamparą mokėsi“, – pasakojo B. Vareikienė.

Mokymo koziriai

Metodikų, kaip dėstyti tą ar tą kursą, be abejo, daug. Ar visos veiksmingos – tai kitas klausimas. Pagrįstai galiu tvirtinti, kad B. Vareikienės darbo principai veikia. Mačiau, kaip ji vedė pamokas aštuntokams. Kokie susitelkę, smalsūs tie savo noru prie lentos einantys būsimieji gimnazistai. Gražu žiūrėti. Anaiptol ne kiekvienas mokytojas turi tokią galią.

Pirmiausia, anot pedagogės, privalu sukurti intrigą. Tik užsitikrinęs paauglių dėmesį, gali toliau kalbėti. Ir jokio vadovėlio perpasakojimo. Pati mokytoja daug keliauja, skaito, viskuo domisi. Todėl dauguma pamokoje išgirstų faktų ar kabinančių detalių bus iš pirmųjų lūpų – ne sausi knygos skyrių konspektai. Bet tokios taktikos gali imtis tik labai išprusęs ir kompetentingas pedagogas. „Jei vaikai mato, kad tau tas darbas kaip šuniui penkta koja, tai naudok tu naujausius metodus, multimediją, interaktyvias lentas, ką tik nori. Paspaudys kelias pamokas ir jiems pabos“, – įtaigaus pasakojimo svarbą pabrėžė B. Vareikienė.

Ką penktokas gali jums paaiškinti apie gyvenimą? Apie vertybes, apie istorinius virsmus? Pripažinkime, mes suaugėliai kartais nuvertiname vaikų galimybę vystyti intelektualų pokalbį. Nepaisydama moksleivių amžiaus, mokytoja diskusijai provokuoja visus: nuo mažųjų penktokėlių iki abiturientų (tiesa, kol vidurinės laikais jų dar buvo). Pasakodama apie Romos imperiją, mokinių ji prašė įrodyti, kad Lietuva – Respublika. Rugsėjo 23-iosios proga klausė, kodėl privalu prisiminti įsakymą likviduoti žydų getus. Neslėpsiu, atsakymai tikrai brandūs.

Pasirodo, kuo mokiniai jaunesni, tuo labiau linkę dėstyti savo mintis. Pasak B. Vareikienės, kiekvienos pamokos temą jie galėtų išplėtoti iki dar keturių. Su vyresnėliais sunkiau. Dar „Versmei“ vidurine esant, augaloti, dvigubai už mokytoją stambesni vaikinai, pedagogės užkalbinti, iš karto susidrovėdavo. Jie labiau užsisklendę, bijodavo ištarti ką nors ne į temą. „Svarbu teisingai išprovokuoti ir išryškinti, kad nusišnekame mes visi. Svarbu pasitaisyti, o jei nediskutuosime, tai ir nesužinosime, nusišnekame ar ne“, – ir man, ir savo mokiniams kartojo mokytoja.

Kuo dar pasižymi B. Vareikienė? Ji nepriklausoma, niekada neprisiklijuoja prie būtinybės baigti visą kurso programą. Mokytojas ją gali koreguoti penktadaliu. Pedagogė naudojasi šia išimtimi. Abiturientams kojos nepakišdavo, išmokdavo jie viską, bet su mažesniais sau galima leisti daugiau laisvės. „Matau, kad kai kurios temos ne tokios svarbios, aš jų atsisakau. Geriau tą, ką dėstau, išaiškinsiu giliai ir iš esmės, jog išliktų visam gyvenimui, negu užbaigsiu programą“, – savo metodiką apibūdino B. Vareikienė.

Ir, svarbiausia, ji neriečia nosies, bet atidžiai seka, kuo domisi jauni žmonės. „Jei tu negyvensi jų rūpesčiais, tu tapsi paauglių problema. Jie tave išspjaus“, – įsitikinusi mokytoja. Kitaip neišlaikysi autoriteto. Pasak pedagogės, penkta-aštunta klasės – pats sunkiausias laikotarpis. Tiek mokiniui, tiek mokytojui. „Penktoje – taip, tu jiems dar dievas, šeštoje – taip, septintoje, aštuntoje, devintoje klasėse suaugę žmonės nieko nebereiškia“, – svarstė B. Vareikienė.

Visada auklėtoja

Kol „Versmė“ dar buvo vidurinė, mokytoja išleido 5 abiturientų laidas. Ir dabar ji nuolat turi auklėjamąją klasę. Visi mokytojai, su kurias kada nors teko šnekučiuotis, tarsi sutarę tikino, kad tai sunkus ir varginantis darbas. Kam to reikia? Pasak pedagogės, tik tuomet pasijunti visavertis mokyklos bendruomenės narys. Nuolat gyveni su vaikais, sukiesi šventiniuose renginiuose, geriau ir greičiau perpranti bręstančius paauglius. Žinoma, nelengva ši užduotis. Žinoma, kad ne kiekvienas pedagogas tobulai su ja susidoroja.

Auklėtojas, B. Vareikienės teigimu, tarsi ruporas, visas žaizdas iškeliantis į paviršių. Jei tik iškyla kokia nors problema, būtent auklėtojas paskiriamas jos sprendėju. „Pasiskundęs mokytojas vaiko akyse gali išlikti geras. Auklėtojui ne taip lengva. Aiškindamasis nesutarimus, visiems neįtiksi, kas nors vis tiek liks užgautas“, – apgailestavo pedagogė. Ir tarp pačių moksleivių kyla konfliktų. Ne paslaptis, vaikai žiaurūs. Neįtikusįjį tuoj pat į giljotiną siunčia. Auklėtojo pareiga išmokyti, kad privalu atleisti, duoti galimybę pasitaisyti. Jis turi įrodyti, jog net ir menkiausiems pokyčiams reikia daug laiko.

O ir kolektyvą suklijuoti turi būtent auklėtojas. Pasiseka, jei tavo klasę sudaro „Versmėje“ mokęsi pradinukai. Bet, matyt, B. Vareikienės karma tokia, visi jos auklėtiniai iš skirtingų mokyklų surinkti. Ir ne šiaip vidutinybės. Visi gerai besimokantys, pripratę vadovauti, klasėje būti pirmi. Pedagogė pastebi, kad kuo stipresnė klasė, tuo sunkiau ją pažaboti. „Kaip man nugalėti jų ambicijas? Jų lyderystės karą?“ – pati savęs teiravosi mokytoja. Tikrai neįsivaizduoju. Tačiau B. Vareikienė susidoroja.

Nesaldus gyvenimas tų auklėtojų. Kokio velnio tie mokytojai veržiasi imtis tokių atsakingų ir įtampą keliančių pareigų? Pinigai. Neišsigąskite, ne visiems tai taikoma. „Jei klasės vadovo darbas nebūtų apmokamas, jei mokytojų atlyginimai būtų didesni, konkurencijos dėl auklėjamųjų klasių nebūtų. Dabar, beje, yra“, – mokyklos gyvenimo užkulisius atskleidė B. Vareikienė. Bet ne visi rūpesčiai tokie kartūs. Išleidusi daug laidų, buvusių moksleivių susirinkimuose mokytoja nesuspėja gaudytis su kuo ir kiek bendrauti – tiek susirenka skirtingų kartų jos auklėtinių.

Mokytojas: dabartinis ir idealus

Ne vienas mano kalbintas pedagogas sutinka, kad vienas rimčiausių mokytojo uždavinių – ugdyti asmenybę. Žinoma, B. Vareikienė – ne išimtis. Ją žavi procesas, kai moksleivį, tarsi neapdirbtą molį, paverti išdegtu keramikos kūriniu. Bet ar iš tiesų kiekvienas mokytojas tai sugeba? Ar kiekvienam jų turėtų būti leista tai daryti?

Pradėkime nuo mokytojo asmenybės. Anot pedagogės, tokių autoritetų mokyklose mažėja. „Išeina toks užburtas ratas. Jeigu vidutiniokai renkasi pedagogikos studijas, jie bus vidutiniai pedagogai. Kaip tada tokia asmenybė gali ugdyti kitą?“ – jaunų mokytojų pašaukimu abejojo B. Vareikienė. Be to, kas dirba mokyklose? „Moterys. Jos ugdo berniukus ir formuojasi moteriška visuomenė“, – pastebėjo mokytoja.

Nebe tie laikai, kai žmonės keldavo skrybėlę sveikindami kunigą, gydytoją ir mokytoją. B. Vareikienė mano, kad mokytojo autoritetas neteko vertės. „Susidaro toks įspūdis, jog pedagogais gali būti visi. Netgi tėvai ir mokiniai tą vargšą mokytoją moko“, – piktinosi B. Vareikienė. Ir visą atsakomybę ant jo pečių užkrauna. Žmogus nemandagus eilėje – kaltas mokytojas. Jaunuolis neužleido vietos autobuse – kaltas mokytojas. Ne vietoje nusikeikta – kaltas mokytojas. Bet gal neverta jaudintis. Vienaip ar kitaip, visi gi esame dėl ko nors kalti.

Kritika visada sveika. Jei viskas būtų tobula, suabejočiau mokytojos gebėjimu analizuoti. Tačiau koks turėtų būti pedagogas? Tvirtas, nepataikaujantis ir žinantis savo vertę. „Didžiausia klaida mokinių meilę pirkti pigiai. Silpnybes moksleiviai pajunta labai greitai. Jie žino, kad iš tokio mokytojo nieko gero nebebus“, – būsimuosius pedagogus perspėjo B. Vareikienė. Jis turi degti savo dėstomu dalykų, būti intelektualus ir visapusiškai išprusęs. „Mokytojas turėtų būti asmenybė. Tik kaip ją pamatuoti?“ – neatsakytą klausimą paliko B. Vareikienė.

Et, puikaus ir mokinių taip mėgstamo jos stiliaus bei estetinio pojūčio taip ir neaptariau. Anoks čia nuostolis, juk apie jį pati nieko doro nežinau. Tačiau tikiuosi, kad užčiuopiau kai ką daug vertingesnio. Tvirtą mokytojos būdą, atsidavimą mokiniams ir visapusiškumą. B. Vareikienė savo darbo nepiešia tik gražiomis pastelinėmis spalvomis. Pedagogė nebijo pasakyti, kad mokykloje ne viskas auksu tviska. Jei būtų kitaip, kaži ar taip labai norėčiau su ja kalbėtis.

Užrašė Izabelė Švaraitė

Bernardinai.lt

Beveik prieš tris šimtmečius Jeano-Baptiste’o Le Moyne’o, prancūzų kilmės kolonisto ir atradėjo iš Kvebeko, laivas Misisipės žiotyse nuleido inkarą. Prancūzai ieškojo vietos uostui, bazei, iš kurios būtų patogu kolonizuoti žemes. Tinkama vieta buvo parinkta, uostas įkurtas ir pavadintas Naujuoju Orleanu. Orleano kunigaikščio garbei.

Architektai, laikydamiesi kolonijų planavimo tradicijų, būsimo miesto teritoriją apibrėžė 88 hektarų ploto kvadratu, padalintu į 66 teritorijas. Buvo parinkta vieta bažnyčiai, gubernatoriaus rezidencijai ir kareivinėms. Apylinkė buvo pelkėta, trūko darbo jėgos, 1722 metais praūžęs uraganas nušlavė pirmuosius statinius, todėl, kaip ir įprasta tokio masto statyboms, jos vyko lėtai. Bent pavyko pastatyti kvartalą, dar vadinimą Vieux Carré – Naujojo Orleano senamiestį. Suplanuotas kvadrato formos, šiandienis Naujasis Orleanas labiau primena pusmėnulį, iš kur ir miesto pravardė – crescent city.

Net jei nebūtų buvęs Orleano sūnus, jis vis tiek būtų pietų vaikas. Bet be viso to mieste susiplakusio kultūrų kokteilio, be Vieux Carré ir priemiesčių – centro poliarizacjos mes neturėtume Louis Danielio Armstrongo, neturėtume Satchmo, Pops‘o.

Unikalus miestas ant Misisipės krantų pergyveno maliarijos epidemijas, galingus cunamius, viską sunaikindavusius gaisrus, potvynius, iš Prancūzijos deportuotų nusikaltėlių riaušes. Miestas, vadintas linksmybių ir laisvės miestu, 1763 metais buvo patyliukais parduotas ispanams ir vėl Prancūzijai sugrąžintas Napoleono 1802 metais, o vėliau to paties Napoleono – imperiniams užmojams įgyvendinti reikia neišsenkančio iždo – parduotas Jungtinėms Valstijoms. Tokia valstijos istorija, o visi kalba tik apie Aliaskos pardavimą.

Naujasis Orleanas visa tai ištvėrė ir į platųjį pasaulį paleido visą didžiųjų džiazo krikštatėvių, grojusių kone nuo amžiaus pradžios, komandą: kornetininką Buddy Boldeną; trimitininką, orkestro vadovą ir kompozitorių Wingy Manone‘ą; kornetininką ir orkestro vadovą Manuelį Perezą; pirmosios džiazo plokštelės įraše dalyvavusį trimitininką Nicką LaRocca; trimitininką Kidą Ory ir, žinoma, Louisą Armstrongą.

Kodėl pasakojimą pradėjau nuo prancūzų? O todėl, kad XIX amžiaus pabaigoje muziką, palaipsniui įgavusią mums pažįstamo džiazo formą, grojo ir baltaodžiai, ir juodaodžiai, ir kreolai.

1743 metais Naujojo Orleano gubernatorius Pierre de Rigaud paskiepijo valdas Versalio vakcina, pasireiškiančia tokiais šalutiniais poveikiais kaip pompastiškos detalės, korupcija ir dendizmas. Turint omeny nelabai veikiančius miesto įstatymus, turint omeny tai, kad tik pusė miestiečių švęsdavo Velykas ir tai, jog čia gyveno tremtiniai, taip pat ir ketvirtame dešimtmetyje atsiųstas tūkstantis prancūzių, – apie šimtas jų buvo profesionalios prostitutės, – žinant apie garsiąją Orleano virtuvę, apie buvusių vergų ir indėnų kvartalus, žodeliu hot čia buvo nusakomas ne tik klimatas, ne tik karštieji kvartalai, bet ir muzika – hot music. Oficialia Naujojo Orleano kalba buvo prancūzų. Kreoliškai prancūziška šnekta taip pat buvo plačiai paplitusi.

Satchmo, gimęs Naujajame Orleane 1901 metų liepos 4 dieną, nėra šio rašinio herojus. Herojumi čia iškyla Naujasis Orleanas, o ponas Armstrongas – spalvinga savo tėviškės iliustracija.

Naujasis Orleanas į du skirtingus Naujuosius Orleanus skilo dar XIX amžiaus pradžioje. Į vakarus nuo Canal Street driekėsi amerikietiška miesto dalis Uptown; į rytus nuo to paties atskaitos taško išsimėčiusiame Downtown gyveno daugiausia prancūzai. Šis rajonas turėjo užsitarnavęs turbūt prasčiausią šlovę visoje šalyje. Niekaip jo kitaip nevadindavo, kaip akivaizdžiai neigiamą konotaciją turinčiu district – rajonas.

1898 metais miesto tarybos narys Sidney Story užsimojo pažaboti prostitucijos paplitimą mieste. Tarybai jis pasiūlė įstatymo projektą, kuriuo prostitucija pripažįstama, bet ja verstis leidžiama tik Downtown‘e, kur veikia žymiausi bordeliai. Žymiausią ir prabangiausią miesto bordelį valdė trys poniutės. Linksmoji miesto dalis į istoriją muzikos ir literatūros nuorodų pavidalais atguls Storyville pavadinimu.

Kreolų (kreolai – europiečių kolonistų palikuonys Lotynų Amerikoje) džiazas taip pat neatsirado iš niekur. 1724 metais gubernatorius, tas pats de Rigaud, paskelbė kodeksą, reglamentuojantį miesto spalvotųjų gyvenimą. Kodekse buvo apibrėžiama, kas leidžiama juodaodžiams, ir kas, palyginti su baltųjų teisėmis, jiems draudžiama.

Šiuo įstatymų rinkiniu buvo leidžiama prancūzų katalikams ir tamsaus gymio kreolams kurti mišrias šeimas, kas pastaruosius praktiškai įleido į baltųjų pasaulį. Daugelis jų tapo sėkmingais verslininkais, gydytojais, teisininkais, net gi buvo prakutusių tiek, kad visai neseniai buvusios paribio rasės atstovai patys tapo stambiais žemės savininkais ir – viena be kito negali – vergvaldžiais. Ispaniškai ar itališkai kalbantys kreolai įgydavo ne ką prastesnį išsilavinimą nei baltieji.

Creoles de coleur garsėjo kaip meno gerbėjai, ir daugelis jų tapdavo muzikantais. Laipteliu žemiau socialinėje hierarchijoje buvo kreolai prekeiviai, nekilnojamojo turto agentai, siuvėjai, kirpėjai ir staliai. Jie dar buvo gerbiamų amatų atstovai.

Ketvertu metų už Satchmo vyresnis klarnetininkas ir kompozitorius, tarpukariu buvęs net garsesnis už Louisą, gimė būtent tokioje pasiturinčių kreolų šeimoje. Pagalvojęs prisimeni: ir Duke‘as Ellingtonas, ir Milesas Davisas gimė ir augo pasiturimai. Tai gal nėra visai pagrįstas stereotipas, kad džiazas – neturtingųjų muzika tokiems patiems, kaip jie? Gal visgi egzistuoja kažkoks socialinis balansas? Kol galvojate, paklausykite to klarnetininko kompozicijos.

Tokiomis privilegijomis Luizianos kreolai galėjo mėgautis apie 120 metų, kol Pilietinio karo metais buvo priimtas vadinamasis Įstatymas Numeris 111. Naujasis įstatymas sulygino prancūziškai kalbančius katalikus kreolus su anglakalbiais juodaodžiais protestantais. Kreolai buvo išguiti iš baltųjų tarpo.

Toks pažeminimas daugeliui buvo sunkiai pakeliamas: daugybė kreolų nusigyveno ir nusirito. Čia ypač pravertė gebėjimas muzikuoti, daugelį išgelbėjęs nuo bado. Tie kreolų džiazmenai save laikė aukščiausio lygio muzikantais, lygiais su juodaodžiais. Tokia priešprieša tęsėsi beveik du dešimtmečius.

Muzikuojantys kreolai gaudavo žymiai sotesnius honorarus nei juodaodžiai. Taip buvo iki XIX amžiaus pabaigos. Kreolų kilmės džiazmenai suprato neturintys to juodaodžiams prigimto hot. Galbūt viską lėmė pavydas konkurento įgūdžiams, ir santykiai tarp dviejų muzikantų bendruomenių ėjo vis prastyn. Kontrabosininkas George‘as Fosteris yra sakęs, kad „pačiu žiauriausiu Jim Crow buvo patys spalvotieji.“ Jim Crow laws buvo rasinę segregaciją įteisinęs teisynas, galiojęs nuo 1876 iki 1965 metų. Manoma, kad Crow terminas kilęs iš vieno vergvaldžio pavardės.

Esama liudijimų, jog net mulatai juodaodžiams buvo dar nepakantesni už baltuosius. Pasak Fosterio, net miesto bažnyčiose vietos tikintiesiems buvo suskirstytos rasiniu principu: kuo tamsesnė oda, tuo arčiau išėjimo tekdavo sėdėti.

Trimitininkas Wingy Manone dalijosi prisiminimais apie kitą Naujojo Orleano kasdienio gyvenimo pusę: „Kad ir koks sunkus gyvenimas buvo Back o‘Town‘, skurdžiausiame miesto rajone, kur jau viešpatavo ne baltieji, muzikos garsai suminkštindavo atmosferą. Mėlynių, sodos prekeiviai, krevetes pirkti siūlantys berniukai ar tiesiog žmonės minioje – jie ne šiaip rėkavo, o savo reklamą įpindavo į dainuojamų kupletų.“

Manone‘as rašė: „Naujojo Orleano paauglys nuolatos maudėsi muzikoje nuo pat gimimo. Muzikinį išsilavinimą vaikai įgydavo kartu su gebėjimais vaikščioti ir kalbėti. Jei tu kilęs iš Pusmėnulio miesto – muzika tavo kraujyje.“

Baltaodis kornetininkas Johny Wiggsas liudijo: „Tose gatvėse skambėjo nešvankiausias bliuzas, kokį tik man yra tekę kada nors girdėti.“

Kreolas klarnetininkas Alphonse Picou prisimena, kaip jį (kreolų ir juodaodžių orkestrų maišymasis po truputį prasidėjo) juodaodžiai muzikantai pasikvietė į repeticiją. Picou sutiko ir paprašė partitūros.

- Nereikia tau jokios partitūros.

- Kaip tai nereikia? Kaip aš grosiu? Sėdėsiu su klarnetu?

- Nesijaudink. Ateisi ir pamatysi.

Picou prisiminimuose apie potyrius apsilankius pas naujuosius kolegas rašė: „Jie grojo nuostabų džiazą, kokio niekada nebuvau girdėjęs. Kreolai iš Downtown‘o – puikūs muzikantai – skaitė natas. Vaikinai iš Downtown‘o pradėdavo nuo kokios nors frazės, prie jų prisijungdavo kiti – toks buvo jų stilius. Jokių natų. Tuo laiku tai vadino regtaimu, mums Downtown‘e ir sapnuose neregėtą.“

Tiesa, kad kalėjimas retą pataiso. Satchmo buvo ta reta išimtis. 1912 metais jį nuteisė metams už šaudymą revolveriu. Šaudė į orą. Šventė tokiu būdu. Pataisos namuose jis išlavino savo grojimo trimitu įgūdžius. Savo prisiminimuose My Life In New Orleans Maestro apie plaštakes rašė: „Vakarais jos, puikiausiai išsitaisiusios, stovėdavo prie bordelių durų ir pašnibždom viliojo pro šalį einančius jaunuolius. Jos dirbo pakaitomis: dieną dirbančiąją toje pat vietoje pakeisdavo naktinėje pamainoje kita mieloji.“ Rašė jis ir apie savo motiną – jis nebuvo tikras, ar ji papildomai uždarbiauja gretimoje gatvėje, ar ne. Kaip ir dar keletas jo aplinkos jaunuolių, Louisas kurį laiką taip pat uždarbiavo būdamas suteneriu. „Mano bičiuliai, – rašė, – iš to labai neprasigyveno, užtat būdavo labai gerbiami. Aš taip pat buvau įsitaisęs merginą.“ Ji, viena iš tų plaštakių, kreolė Daisy Parker, vėliau tapo pirmąja Louiso žmona.

Suprantama, be potraukio turiningam naktiniam gyvenimui, traukė ir džiazas. Jis nuolat su savim turėjo trimitą. Pirmąjį trimitą pirko lombarde už dešimt dolerių. Vakarais ūkiniu muilu užtaisydavo skyles korpuse.

Naujasis Orleanas turbūt visada buvo ir yra Karibų kultūros sostinė. Taip pat miestas garsėjo paplitusiomis įvairiomis vudu kulto atmainomis, atklydusiomis kartu su Vakarų Afrikos dahomey mitologinėmis tradicijomis.

Kaip ir Prancūzijos kolonijos laikais, taip ir dabar miestas iki pat kraštų kunkuliuoja istorija. Iš čia kilę tiek daug abiejų lyčių muzikantų, – ir ne tik džiazo – kad net ir norėdamas vargiai sugebėčiau visus išvardyti: nuo bliuzo muzikanto Roy Browno, ritmenbliuzo karaliaus Fatso domino iki Marsalisų klano ir garsiojo Franco Oceano.

Net ir nuolat vanojamas stichinių katastrofų, jis išlieka toks pats gyvas ir asociatyvus. Net paskandintas baisiosios Katrinos, jis gyvas per muziką ir kultūrą plačiąja prasme. O juk net nepaminėjau žymiosios regiono virtuvės, skaniausiai iliustruojančios tą kunkuliuojantį kultūrų katilą, verdantį ir skonių įvairove apžavinti kiekvieną, nusprendusį susipažinti su unikalaus krašto kultūra!

Kęstas Vasilevskis

Šaltinis Jazzosfera

Įpusėja Vyskupų sinodas, pirmoji darbo savaitė baigiasi. Iki dabar jau užfiksuota 180 numatytų ir 80 laisvų pasisakymų, kurių galimybę numatė programa. Nors pasaulio žiniasklaidai rūpimiausiu klausimu, atrodo, vis tiek išlieka išsiskyrusiųjų ir antrąją, civilinę, santuoką sudariusių katalikų ar homoseksualių porų sielovada, iš tikrųjų Sinodas paliečia daugybę kitų klausimų, susijusių su šeima, ir toli gražu neapsiribojama keliais vakariečiams rūpimais aspektais. Sinodo tėvai gausiai dalija interviu, Šventojo Sosto spaudos salė kasdien žurnalistams pateikia trumpas pranešimų santraukas.

Kalbama apie poreikį kalbėtis su pasauliu tokia kalba, kad jis suprastų, būtinybę atnaujinti kalbėjimo būdą. Sinodo dvasia – gailestingumo ir tiesos ieškojimas bei atvirumas Šv. Dvasiai. Vienas Sinodo tėvų savo Twitterio paskyroje rašo: „Sinodas tai nėra tas ar kitas pasisakymas, kuris, jei būtų perskaitytas kitą dieną, jau galbūt būtų pasenęs, nes Šventoji Dvasia nesustodama veda mus tolyn...Turiu prisipažinti: aš pats ne kartą pakoregavau savo pasisakymą, prieš jį perskaitydamas. Šventoji Dvasia veikia nepaisydama popierių...“ 

Sinode dalyvauja du atstovai iš Lietuvos. Tai Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila ir Vilniaus Šeimos centro direktorius, psichologas-psichoterapeutas Algirdas Petronis. Lietuvos Šeimų centrų tinklas aktyviai dalyvauja Europos katalikiškų šeimų asociacijos veikloje, A. Petronis yra šios asociacijos viceprezidentas. Sinode jis dalyvauja kaip kviestinis klausytojas – šalia nedidelės grupelės pasauliečių ekspertų, kurie įtraukti į dokumentų rengimą, atvyko ir apie 30 pasauliečių klausytojų, kurie dalyvaus mažesnių Sinodo darbo grupių darbe. Programoje yra numatyta galimybė, kad jie galės trumpai pasidalinti įžvalgomis, pastebėjimais.

Sinodas jau įpusėja – kokie įspūdžiai apie šios savaitės veiklą?

Pirmasis įspūdis - tai iš tiesų darbinis renginys, kuriame darbas vyksta labai intensyviai. Pačio pirmojo susitikimo metu Šventasis Tėvas pabrėžė, kaip jam svarbu, kad visi jaustųsi laisvi diskutuoti, kalbėti, kad tai yra darbinis Sinodas, ir jeigu Sinodo tėvai jaučia turį kažką pasakyti, turi nenutylėti, nevengti kalbėti; kita vertus, ne mažiau svarbu klausytis, stengtis išgirsti vienam kitą. Ta diskusijų ir įsiklausymo nuotaika ir jaučiama, atmosfera labai draugiška, šilta, kartu juntamas ir susikaupimas.

Sinode pasisako ganytojai ir pasauliečiai. Ar skiriasi problematikos akcentai? Kokios tendencijos pastebimos?

Prieš darbo pradžią, plenarinį susitikimą, būna trumpas pasauliečių pasidalijimas, kai pora ar vienas iš sutuoktinių liudija apie savo patirtį, gyvenimą. Žiniasklaida pateikia nemažai pasisakymų santraukų. Nepasakyčiau, kad diskusija būtų nauja, ji pratęsia darbinio dokumento klausimus, kuris buvo publikuotas vasarą; jis atviras, jį galima rasti internete keliomis užsienio kalbomis internetiniame Vatikano puslapyje. Dokumente buvo apžvelgti įvairūs sunkumai, su kuriais susiduriama šeimose, šeimų sielovadoje. Kaip žinoma, dokumentas sudarytas pasitelkus klausimyną, kuris buvo platinamas visame pasaulyje, jį pildė įvairios organizacijos, parapijos, pavieniai asmenys. Taip bandyta apibendrinti klausimus, kylančius įvairiose šalyse. Dokumentas labai platus, pradedant šeimų santykiais, ruošimu Santuokos sakramentui, apima ir įvairias problemas, su kuriomis susiduria šeimos – tai ir smurto, ir emigracijos ar priklausomybės klausimai. Tikrai labai plačiai bandoma pažvelgti į šeimų gyvenimą. Sinode aptariamas minėtas darbinis dokumentas – skyrius po skyriaus, tad didžioji dalis minčių jau yra dokumente.

Vienas dalykas, ką iš tikrųjų pastebiu, kad problematika skiriasi pagal regionus, vienokios problemos iškyla Afrikoje – pavyzdžiui, ten ne tokie dideli skyrybų procentai, kaip kad Vakarų visuomenėse, taip pat ir Lietuvoje. Bet ten egzistuoja didelė skurdo problema, poligamijos klausimai – kaip tai spręsti. Tuo tarpu vadinamosioms vakarietiškoms kultūroms būdingi kitokio pobūdžio aspektai – galime kalbėti apie skyrybas, santykių sistemų irimą, vartotojiškumą ir kitus dalykus. Be to, Sinode labai plačiai kalbama apie kraštus, kuriuose kariaujama, kaip kenčia krikščionių šeimos, persekiojamos vien dėl to, kad yra krikščionys. Taigi problematika labai plati, priklauso nuo regionų.

Kitas krentantis į akis bruožas – tai santykis tarp švelnumo, gailestingumo žmogui, kurio gyvenimas yra sunkus, ir to, kas dažnai įvardijama kaip tiesos sakymas, pastebėjimai apie paties žmogaus atsakomybę dėl situacijos, kurioje jis atsidūrė. Tas klausimas paliestas jau darbiniame dokumente, diskusija tęsiama, nes iš tiesų klausimas nėra paprastas, reikia rasti pusiausvyrą, ir, man atrodo, Sinode nuoširdžiai ieškoma to išmintingo žvilgsnio, nors kartais kalbėtojų akcentai ir pastebėjimai skiriasi. Tai visiškai suprantama, diskusija yra gyva, bet tai nėra kritiškas ar kovingas stilius. Toks – kovos – įspūdis tikrai nesusidaro, tačiau įdomu, kad žiniasklaidoje jo pateikiama nemažai: vakare, grįžęs į viešbutį, pažiūrinėju atgarsius spaudoje, ir matau, kad čia tikrai apstu išdidinimo, išpūtimo, kai paimamas paprastas dalykas ir pradedama jį dramatizuoti.

Žiniasklaidoje buvo cituojamas vienos pasauliečių poros liudijimas, jie, be kita ko, pabrėžė poreikį kalbėti apie lytiškumą, kuris yra neatsiejama šeimos dvasinio gyvenimo dalis. Pasak jų, apie tai neretai vengiama kalbėti, tarsi drovimasi, ypač šiandienos kontekste, kai plinta įvairios sugyvenimo formos, kurios traktuojamos kaip netvarkingos. Kokia situacija Lietuvoje?

Iš tiesų kartais galime pastebėti tendenciją, kad lytiškumas tarsi atsiejamas nuo šventumo, lytinio gyvenimo klausimai patraukiami į šalį, tarsi jie būtų „nelabai šventi“, purvini ar pan. Šiuo atveju manau, kad tai yra labiau tam tikrų socialinių ar psichologinių blokų pasekmė, nesugebėjimo kalbėti apie tai rezultatas. Pavyzdžiui, Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centras ir kitos institucijos turi programų, kur apie tai kalbama, poros gauna informaciją, atkreipiamas dėmesys į kylančius sunkumus tose srityse. Ši tema neturėtų būti atribota nuo šeimos gyvenimo. Katalikų Bažnyčia įvardija, kad šeima yra mažoji bažnyčia, kur vyksta gyvenimas, taip pat ir sutuoktinių intymūs santykiai. Tai yra poros santykių ir sakramentų dalis.

Kokie numatomi šios Sinodo asamblėjos vaisiai? Kaip minėjote, ši asamblėja daugiau darbinė, kur reiškiamos nuomonės ir įsiklausoma, diskutuojama, bet priimti sprendimams prireiks daugiau laiko?

Pagal Sinodo struktūrą numatyta, kad bus parengtas dar vienas dokumentas, kuris vėliau bus aptariamas ir tikslinamas; neatmetama ir dar vieno klausimyno galimybė, o kitais metais vyksiantis Sinodas priims sprendimą. Darbas struktūruotas tokiu būdu, kuris leistų neskubant, ramiai ieškoti sprendimų, duoti laiko ir apmąstyti, ir parengti preliminarius tekstus, kurie paskui gali būti modifikuojami. Tai yra didelis privalumas.

Kalbino Dalia Žemaitytė

Bernardinai.lt

Valdininkams deklaruojant, kad Lietuva pasiruošusi Ebolos karštinei, aiškėja, kad sostinėje nėra nė vienos palatos, kurioje būtų galima gydyti sunkiai sergantį suaugusį pacientą. Tokių palatų per visą Lietuvą – vos 9.

Ne kartą dėl gydymo sąlygų kritikuotos Vilniaus Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninės vadovai ramina – jie pasirengę priimti Ebolos virusu užsikrėtusius ligonius. Esą personalas apmokytas, yra visos reikalingas priemonės, taip pat baigiama kosmetiškai remontuoti viena iš trijų specialių palatų, kurios turi atskirus įėjimus, dezinfekcines patalpas. 

Tačiau pripažįstama, kad šiose palatose gydyti jau sunkiai sergantį Ebolos virusu užsikrėtusį žmogų būtų neįmanoma. Progresuojant ligai prasideda išorinis ir vidinis kraujavimas, todėl dažniausiai reikia intensyvios terapijos. 

Visoje Lietuvoje yra tik devynios tokiam gydymui tinkamos palatos: penkios – Kaune, trys – Klaipėdoje, viena palata, skirta vaikams, įrengta sostinėje, Santariškėse. 

„Šiandien mes kalbam, kad yra galimybė, jog bus vienas ar daugiausiai keli įvežtiniai (Ebolos – LRT.lt) atvejai. Rizika, kad Ebola galėtų plisti ES šalyse, yra vertinama kaip labai maža“, – tikina SAM Epidemiologinės priežiūros skyriaus vyr. specialistė Nerija Kuprevičienė.

Valdininkai ramina, kad pasirengimą galimam Ebolos karštinės protrūkiui koordinuoja Europos Komisija. Esą šalims rekomenduojama, kaip nustatyti tokį atvejį, išaiškinti kontaktinius asmenis. Tačiau dabar visas dėmesys skiriamas medikų parengimui.  Ypač po įvykio Ispanijoje, kai slaugė užsikrėtė virusu, nes galbūt vilkėjo netinkamą aprangą.  

Kauno medikai, kuriems ir kliūtų didžiausias krūvis, sako viskam pasirengę, tačiau pavydėdami stebi kokiomis sąlygomis dirba kolegos užsienyje. 

„Kombinezonų tokių kaip ir neturime. Turime vienkartines pižamas“, – sako Kauno klinikinės ligoninės Vaikų priėmimo ir intensyviosios terapijos sk. vedėjas Darius Varaškevičius.

„Norėtume hermetiškų kostiumų su kapišonais, veido apdangalais. Turime jų, bet norėtųsi tokių, kokius turi kaip anglai, ispanai, amerikonai“, – atskleidžia Kauno klinikinės ligoninės Infekcinių ligų I skyriaus vyr. slaugytoja Vida Petrošienė.

Lietuvos specialistai tikina, kad tikimybė Ebolos karštinei išplisti Europoje labai maža. Esą Lietuvą kol kas gelbsti ir tai, kad neturime tiesioginių skrydžių į epidemijos apimtas šalis.

Bernardinai.lt

Evgenios Levin nuotrauka

Į Juodkrantę susirinkę tautodailininkai baigia atnaujinti Raganų kalno skulptūras. Skulptoriai sako, kad anksčiau medines skulptūras itin naikinusį grybą pavyko suvaldyti, todėl šiemet daugiausia dėmesio skyrė visiškai sunykusioms skulptūrų detalėms atkurti.

Viename iš labiausiai lankomų objektų Neringoje – „Raganų kalne“ – eksponuojamos 79-ios medinės skulptūros, daugiausia vaizduojančios lietuvių pasakų herojus, ypač daug – raganų ir velnių. Tačiau po atviru dangumi stovinčios skulptūros dūla – teigiama, kad be nuolatinės tautodailininkų pagalbos jos seniai būtų sunykusios. Ypač daug nerimo kėlė įsimetęs užkrečiamas grybas, skulptūras sparčiai pūdęs iš vidaus.

„Žinot, tas grybas, buvo toks specifinis – iš vidaus, iš šerdies einantis. Betepant reikalai pagerėjo. Bet puvimas vyksta, tai – pastovus reiškinys“, – sako skulptorius Jonas Vaicekauskas.

Suvaldžius grybą, šiemet skulptoriai galėjo atnaujinti daugiau skulptūrų nei ankstesniais metais. Penki Raganų kalne besidarbuojantys šiauliečiai tikina daugiau ar mažiau prisilietę prie visų eksponatų – nuo vienų pakako tik nuvalyti samanas, konservuoti, kitur teko šalinti puvinius,  atkurti visiškai sunykusias detales. Pasak skulptorių, atkurti kitų autorių kūrinių dalis buvo bene sunkiausia, nes dažnai originalų nėra net nuotraukų.

„Jeigu būtų nuotrauka, tai turbūt atkurti būtų dar sunkiau, nes tada tikrai savo nieko nebegali įdėt, o daryt taip, kaip yra. Bet vis tiek sudėtinga, vis tiek turi būti ne savimi“, – sunkumus apibūdina skulptorius Egidijus Žilinskas.

Neringos istorijos muziejus, kuriam priklauso Raganų kalno skulptūros, joms atnaujinti iš savivaldybės biudžeto šiemet gavo 14 tūkst. litų – kone dvigubai daugiau nei ankstesniais metais. Tačiau plėsti ekspoziciją naujomis skulptūromis, kaip norėtų, to toli gražu nepakanka. Muziejus keliskart siūlė simboliškai apmokestinti Raganų kalno lankymą, tačiau savivaldybės pritarimo negauna iki šiol.

„Manytume, kad aplanko kiekvienas, kuris atvažiuoja į Kuršių neriją – tai būtų virš 700 tūkst. žmonių. Na, jeigu ir 200 tūkst. aplankytų arba mes gautume pinigus, būtų labai daug“, – skaičiuoja Neringos istorijos muziejaus direktorė Eleonora Regina Jonušienė.

Pirmieji kūriniai Raganų kalne įkurdinti prieš 35-erius metus. Kai kurių būklė, pasak skulptorių, beviltiška, todėl, neplečiant ekspozicijos naujais kūriniais, ji neišvengiamai mažės.

Trečiadienį po pietų vyko Vyskupų sinodo šeštoji generalinė kongregacija, ketvirtadienio rytą – septintoji. Sinodo tėvų pasisakymuose buvo pakartota jau keletą kartų iš popiežiaus Pranciškaus lūpų girdėta „muitinės“ metafora. Bažnyčia turi būti ne muitinė, bet tėvų namai. Ji kaip svetingi tėvų namai turi būti ir tiems, kurių padėtis, pastoraciniu požiūriu, sudėtinga. Bažnyčią sudaro ir sveikos šeimos, ir krizes išgyvenančios šeimos, dėl to sielovada neturi būti abejinga silpniesiems, bet kaip tik priešingai, pastarosioms situacijoms reikia skirti daugiau dėmesio ir turėti daugiau kantrybės.

Kalbant apie santuokos negaliojimo bylas buvo pakartota, jog reikia supaprastinti procedūras, labiau įtraukti atitinkamai pasirengusius pasauliečius į bažnytinių teismų darbą, tuo pat metu vengti paviršutiniškumo, vadovautis tiesa ir gerbti teismo bylų šalių teises. Šioje specifinėje sferoje, kaip galimybė, buvo pasiūlyta kai kuriais atvejais santuokos negaliojimo klausimus spręsti ne tik teismo bylose, bet ir administracine tvarka. Šiuo atveju sprendimą priimtų vyskupijos ganytojas.

Paliesta ir poligamijos tema, aktuali tose šalyse, kur vietinės ikikrikščioniškos tradicijos tokias sąjungas toleruoja. Bažnyčia su poligamijos problema konkrečiai susiduria tais atvejais, kai poligaminėje sąjungoje gyvenęs žmogus atsiverčia į krikščionybę ir nori priimti įkrikščioninimo sakramentus. Šioms situacijoms reikia ir dėmesio, ir jautrumo. Nors, antra vertus, paties poligamijos reiškinio apimtys savaime mažėja, kartu su urbanizacijos plėtra.

Trečiadienio popietinėje kongregacijoje kalbėję Sinodo Tėvai vėl kėlė gero parengimo santuokai svarbą. Rengimas santuokai turi būti asmeninės brandos ugdymo procesas. Reikia vengti šabloniškumo ir moralizavimo, nes dėl jų kaltės tik plinta religinis analfabetizmas.

Trečiadienio vakarą valandą trukusiuose laisvuose pasisakymuose vėl grįžta prie išsiskyrusių ir antrą civilinę, santuoką sudariusių katalikų situacijos. Nereikia jų smerkti kaip gyvenančių „nuolatinėje nuodėmės būklėje“, bet reikia padėti jiems suprasti, kad ir negalėdami pilnai dalyvauti sakramentiniame gyvenime, jie nėra visiškai atskirti nuo Kristaus malonės. Galėtų padėti bendravimas su jais, įsiklausymas į jų situaciją. Panašaus dialoginio santykio reikia ir homoseksualiais asmenimis.

Taip pat ir ketvirtadienio rytą vykusioje septintojoje Sinodo generalinėje kongregacijoje pasisakę vyskupai gana daug dėmesio skyrė pastoraciniam santykiui su antrą, civilinę santuoką sudariusiais katalikais. Dar kartą buvo pabrėžta, kad negali būti kvestionuojamas santuokos neišardomumas. Čia negali būti jokių kompromisų, nes sakramentinis ryšys yra objektyvi tikrovė, Kristaus veikimo Bažnyčioje ženklas. Tai turi būti aiškiai pabrėžiama ir parengimo santuokai metu, ir sielovadiškai palydint susituokusias poras. Tačiau sielovada negali vadovautis taisykle „viskas arba nieko“. Reikia atskirai vertinti konkrečias situacijas, matyti skirtumą tarp palikto sutuoktinio ir to, kuris paliko. Sielovada turi būti gailestinga, nes Bažnyčia yra pašaukta liudyti Dievo gailestingumą ir paguodą.

Palietus konkubinato problemą, buvo pabrėžta, kad apsisprendimas gyventi kartu nesusituokus ne visada reiškia sąmoningą Bažnyčios mokymo atmetimą. Dažnai lemia įvairios praktinės priežastys ir, jei šitaip gyvenantys žmonės nori išlaikyti ryšį su bendruomene, jie neturi būti atstumiami. Tas pats turėtų galioti ir homoseksualių porų atžvilgiu. Bažnyčia nesutinka, kad toks sugyvenimas būtų prilygintas santuokai, tačiau neleistina ir diskriminacija.

Ketvirtadienio ryto Sinodo posėdyje taip pat kalbėta apie atsakingą tėvystę ir motinystę, kuri yra esminė šeimos pašaukimo dalis. Dar kartą buvo pasmerktas abortas kaip gimimų kontrolės priemonė, o taip pat kai kur Azijoje vis dar pasitaikantis naujagimių žudymas. Krikščioniškas tėvystės ir motinystės pašaukimas tai ne tik pašaukimas pagimdyti ir užauginti vaikus, bet ir perduoti jiems tikėjimą, išugdyti juos sąmoningais krikščionimis. Galiausiai dar kartą buvo iškeltas pasauliečių vaidmuo šeimų sielovadoje. Sutuoktiniai geriausiai supranta kitus sutuoktinius, jų sunkumus, ir jie geriau nei kas kitas gali padėti.

Ketvirtadienio rytą vykusioje septintojoje generalinėje kongregacijoje pasisakė ir Lietuvos katalikams Sinode atstovaujantis Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila.

Šis tekstas paimtas iš Vatikano radijo puslapio (http://lt.radiovaticana.va/news/2014/10/09/sinodo_pos%C4%97d%C5%BEiai_tre%C4%8Diadien
%C4%AF_ir_ketvirtadien%C4%AF._
_%E2%80%9Eba%C5%BEny%C4%8Dia_%E2%80%93_ne/lit-830132)