Iš ciklo „Tikėti ir pasitikėti“
Lapkritį Lietuvoje krenta lapai, o paskui pradeda kristi ir sniegas. Bet apie sniegą gal dar ankstoka kalbėti. Geriau kalbėti apie lapus, kol jų dar šiek tiek yra. Arba klausytis, ką jie kalba. Man lapai paprastai kalba apie sugertas tonas saulės šviesos, apie pradžią ir pabaigą, apie tuos, kurie išeina į amžinai žalių lapų šalį. Tačiau šįmet man lapai pasakoja ir apie Dievo meilę, kuri yra lyg vėjas, nupučiantis rudeninius lapus. Plikos medžių šakos ir parudę lapai, klojantys mažiau išpuoselėtas vejas, man primena, kad vėjas čia buvo, nors jo paties ir nemačiau. Jie šnabžda, kad Dievas irgi čia yra, atpažįstamas iš daugybės pėdsakų. Lapų kritimas nebeatrodo toks nostalgiškas ir liūdnas, nes kiekvienąkart prisimenu, kad juos nuo šakos patraukęs vėjas daro gerą darbą: ruošia medį pavasariui. Neseniai sužinojau dar vieną nukritusių lapų paslaptį. Pasirodo, jie moka ne tik šlamėti, pasakoti man įdomius dalykus, bet ir groti. Vieną tylų sekmadienio rytą po naktinio lietaus išėjau pasivaikščioti miške. Netikėtai sustojusi šalia dviejų uosių išgirdau muziką. Daugybė žvilgančių lašelių kapsėjo nuo medžių šakų ant storo lapų patalo, o fone ritmingai darbavosi genys, o gal net ir du. Tų gausybės „kap“ ir „tuk“ simfonija priminė kažką, ko labai ilgiesi ir kas tikrai yra. Ne už jūrų marių, bet čia ir dabar. Lyg amžinybės akimirka, lyg pasitikėjimo viltis.
Anuomet miške pagalvojau, kad tai Tikėjimo metų užbaigimo simfonija, gaivinanti širdį pasitikėjimo ir tikėjimo Tuo, kurio buvimą pažįstu iš Jo darbų, lašais. Tąkart miške širdyje nešiojausi evangeliją apie prisikėlimu netikėjusius sadukiejus, bandžiusius įvaryti Jėzų į kampą savo sukurta istorija apie hipotetinę moterį, paeiliui ištekėjusią už septynių vienas po kito mirusių brolių (Lk 20, 27-38). Sadukiejai joje klausė: tai kurio gi žmona ji bus amžinybėje? Jiems atsakymas buvo aiškus – viskas baigiasi šiapus. Todėl vienintelis būdas gyventi amžinai jiems atrodė pratęsti savo giminę. Tą ir darė septyni sadukiejų išgalvoti vyrai, pagal levirato įstatymą vesdami mirusio brolio žmoną, kad ji pagimdytų palikuonį. Jėzaus atsakyme man tada buvo svarbūs du dalykai: tai, kad mums duotas amžinas gyvenimas, ir tai, kad prisikėlime mes patys ir mūsų santykiai bus perkeisti. Lapų ir genių muzikos fone tai atrodė visiškai tikra. Kaip ir pasitikėjimas, kad ne tik Ievos ir Adomo palikuonys bus prikelti ir perkeisti, panašiai kaip Jėzus, bet ir visa kūrinija. Naujas dangus ir nauja žemė bus mūsų namai. Dar daugiau, kaip sakytų vienas mano Švento Rašto profesorių, Richard Clifford, SJ, šios naujosios Jeruzalės plytomis taps visa, ką Dievas laikų pradžioje sukūrė kaip „gera“ bei visa, ką gero ir gražaus savo meile ir darbu sukūrė žmogus. Blogiui ten nebus vietos, nes savo esme blogis yra tik nieko gero, t.y. trūkumas, nebuvimas, panašiai kaip ir tyla nėra triukšmo trūkumas (greičiau triukšmas yra tylos trūkumas): mat gėris, kaip ir tyla, yra pamatinė tikrovė. Taigi, blogis kaip nebuvimas nesuderinamas su buvimo ir gyvenimo apstybe, kuria švies naujas dangus ir nauja žemė. Tikiu, kad visa (atėmus blogį) – net menkiausia ir niekieno nepastebėta meilės pastanga - išliks, atrodys atpažįstama ir drauge neatpažįstamai gražiau ir tikriau nei visa ką čia pažįstame. Anot evangelijų, toks atpažįstamai-neatpažįstamas mokiniams pasirodė ir prisikėlęs Jėzus...
Plinkantys medžiai rudenį įtraukia ir mus į šią atpažįstamos-neatpažįstamos tikrovės slėpinį. Lapų sūkuriuose, kurie nusėdę ant žemės ilgainiui virsta nenusakomos spalvos purvu ar trąša (kaip pažiūrėsi!), pirmųjų šlapdribų patamsintose plikose šakose, neužilgo pasidabinsiančiose sunkiomis sniego kekėmis, kažkas kviečia atpažinti pumpurų ir sodrios žalumos ateitį. Lapkritis moko tikėti ir pasitikėti, kad viskam yra savas laikas ir kad kiekviena pabaiga gali tapti nauja pradžia, vis artinanti prie galutinės tikrovės. Tikėjimo metams baigiantis, tai turbūt ir yra svarbiausia pamoka: šie metai baigiasi, bet gyvenimas tikėjimu ir pasitikėjimu kol kas tęsiasi. Iki tol, kol laikų pabaigoje ir pastarieji liausis – baigsis dalinis pažinimas, tikėjimas, net viltis. Jų paprasčiausiai nebereikės. Anot Laiško korintiečiams, išliks tik meilė (1 Kor 13,8). Perkeista, spindinti dangiškosios Jeruzalės bokštuose, kiekvienoje jos plytoje, kiekviename veide, niekada nesibaigianti ir visa apimanti kaip nesibaigiantis yra tos meilės Šaltinis. Tada visa bus visai tikra. Šimtu procentų. Vienas mūsų amžiaus biblistų, kardinolas Carlo Maria Martini, SJ, kartą išsakė mintį, kad prisikėlime visa yra perkeičiama taip, kad šimtu procentu būtų savimi pagal Dievo planą. Kadangi Dievas nėra apribotas laiko, prisikėlimo tikrovė jau „dabar“ paliečia iškeliavusius. Dėl to, pavyzdžiui, galėtume sakyti, kad šventasis Pranciškus danguje dabar yra dar daugiau šventas Pranciškus, per šventųjų bendravimą esamas ir mums visu šimtu procentų. Panašiai ir mūsų mirusieji mylimieji, Tėvo namuose esantys, yra visiškai savimi – tokie, kokius juos Dievas sukūrė ir kokių visada troško. Atpažįstami, nes visiškai esantys savimi, bet kartu perkeisti. Tikiu, kad ir visa, kas sukurta, laikų pabaigoje žavės visu įmanomu grožiu ir tikrumu, ir dangaus slenkstį peržengusieji nustebs radę savo mieliausias vietas, su kuriomis čia žemėje gal jau amžinai atsisveikino... Kaip tame pasakojime apie valstietį iš Kretos, kuris sapnavo į karstą pasiėmęs saujelę mylimos Kretos žemės, nes jam ir dangus palyginus su Kreta mažai viliojo. Tam, kad būtų įleistas pro dangaus vartus, žemių saujelę jis turėjo iš rankos paleisti, tačiau, su skaudama širdimi peržengęs dangaus slenkstį, jis išvydo tikrąją Kretą...
Tačiau kol kas mes, gyvieji čia, tebekeliaujame link laikų pabaigoje atsiversiančios Dievo Karalystės pilnatvės. Kadangi mūsų tikslas toks didelis, tai ir kelionė nėra lengva. Kartais man ji kiek panaši į kopimą prieš srovę siaurais laiptais, vedančiais į Aušros Vartų Marijos koplyčią per atlaidus – atrodo, dar truputį, ir minia nusineš žemyn arba išvers iš kojų... Tačiau, kaip kadaise rašė poetas Raineris Marija Rilkė, Dievas šioje kelionėje eina su mumis, nors kartais ir tyloje, ir švelniai primena siuntimą, apie kurį mums kalbėjo mus kurdamas: „Įkūnyk mane./ Liepsnok ugnimi ir padaryk didelį šešėlį, į kurį galėčiau pasitraukti./ Leisk įvykti viskam: grožiui ir siaubui./ Tik eik toliau [. . .]/ Neleisk, kad prarastum mane./Netoliese yra šalis, kurią vadina gyvenimu [. . .]/ Duok man savo ranką.“ Grožis ir siaubas, galimybė ir rizika, yra kiekvienos didelės svajonės dalis. Anot Evangelijų, dėl Dievo svajonės – Dievo karalystės tikrovės – verta rizikuoti viskuo, nes su ja yra kaip su brangiu perlu ar lobiu žemėje, kuriuos radusieji iš džiaugsmo viską parduoda, kad įsigytų (Mt 13,44-46). Šis dvigubas palyginimas tarsi sako, kad Dievo karalystė yra skirta visiems: ir tiems, kurie jos ieško visą gyvenimą, kaip perlų pirklys, ir tiems, kurie ją atranda netikėtai, kaip tas neturtingas žemdirbys, aręs ne sau priklausančią žemę. Priimti šią Karalystę – tai leistis apimamam tokio džiaugsmo, kad iš to džiaugsmo įmanoma viską išparduoti. Džiaugsmas yra Dievo karalystės tikrasis ženklas ne tik laikų pabaigoje, bet ir čia, kai keliaujame jos pasitikti dieną ir naktį. Kai rizikuojame dėl jos atiduoti viską, sekdami Kristų Karalių, kurio viešpatavimas yra tarnavimas. Su Juo einant nebaisūs net ir tamsiausi slėniai, nes Jam ir „pati tamsa nėra tamsi ir naktis šviečia kaip diena” (Ps 139,12)...