 |
Kalbėti apie vaikų ir tėvų santykius sudėtinga, rašyti – dar labiau. Rodos, viskas, kas įmanoma, buvo pasakyta jau anksčiau; kiekvienas žmogus gyvena pagal savo taisykles, įpročius, tradicijas. Santykiai, kaip ir žmonės, be galo įvairūs. Vaikų ir tėvų santykių tema apima ne tik bendravimo, susikalbėjimo, tarupsavio ryšio, bet ir rūpinimosi, aplaidumo, pagarbos ir niekinimo, tradicijų tęsimo ir maišto, meilės ir neapykantos, draugystės ir priešiškumo problemas.
Bemaž kiekvienas esame asmeniškai susidūrę su tėvų ir vaikų santykių sunkumais, nes kiekvienas iš mūsų buvome vaiku, paaugliu ir jaunuoliu, taip pat dalis iš mūsų esame arba būsime tėvai. Iš vaikystės atsinešta patirtis blėsta, vaikiškumas augant slopsta, gal todėl net išmintingiausias suaugusysis niekada nesupras vaiko taip gerai, kaip norėtų? Vaiko psichika bręstant asmenybei taip pat keičiasi – švelnus ir paklusnus berniukas ar mergaitė tampa maištingu paaugliu, vėliau – savo vietos pasaulyje ieškančiu jaunuoliu. Buvę vaikai dažnai ir patys tampa rūpesčių ir – kartais!- laimės prislėgtais tėvais. Neretai per masines visuomenės informavimo priemones sužinome apie vaikų ir tėvų santykių krizes, tragedijas: paliktus vaikus, pabėgusius iš namų paauglius, apleistus ir neprižiūrėtus senukus, smurtą šeimoje ir daugelį kitų. Kodėl kartais artimiausias žmogus tampa priešu, kliūtimi, našta? Kodėl kartais puoselėti šiltus, draugiškus santykius su svetimu žmogumi yra daug lengviau nei su artimu šeimos nariu? Tai sudėtingi klausimai, į kuriuos kiekvienas turime rasti atsakymą pats, o aš į pagalbą pasitelksiu keletą išminties mylėtojų. Tačiau ir filosofų nuomonės kartais išsiskiria!
Štai kinų mąstytojo Konfucijaus, gyvenusio V a. pr. Kr., etikoje svabiausia kiekvieno žmogaus pareiga yra tarnauti tėvams. Filosofas mano, kad vidinis pakusimas tėvams yra tiesioginė žmogaus dorovės išraiška. „Kas rūpinasi savo tėvais, tas yra ištikimas valdovui“ – rašo filosofas. „Kol tėvas gyvas, neprieštarauk jo valiai. Po tėvo mirties vadovaukis jo darbais. Jei ilgesnį laiką nenukrypsi nuo tėvo kelio, vadinasi, elgiesi garbingai ir padoriai“. Taigi vaikas konfucianizmo filosofijoje suvokiamas kaip tradicijų tęsėjas, tiesioginis tėvo pasekėjas ir valios vykdytojas.
Tačiau Georgas Hėgelis, vienas įtakingiusių Švietimo amžiaus filosofų, manė, kad vaikai, paklusdami tėvams, netampa asmenybėmis, o savojo kelio paieška, maištas yra esminiai žmogaus asmenybės brandos etapai. Mišelis Montenis, Renesanso epochos mąstytojas, buvo tėvo auklėtas pagal italų humanistų dvasią. Montenis teigia, kad vaiko auklėjimas turi būti pagrįstas griežtumo ir švelnumo derinimu: „Tegu jis [vaikas] užauga ne lepūnėlis ir dabita, o sveikas ir tvirtas jaunuolis“. Svarbiausias tėvų uždavinys – ugdyti auklėtinių potraukį ir meilę mokslui. „O kai dėl prieraišumo prie tėvų, tai ir šiuo atveju vyrauja pagarba, o ne tikroji draugystė“. Filosofas mano, kad vaikai ir tėvai negali tapti gerais draugais dėl amžiaus skirtumo, skirtingų polinkių ir dvasinių siekių. Vaikai turi gerbti tėvus, tačiau gyventi ir elgtis pagal savo protą, principus ir sąžinę.
Neofroidistas Ėrichas Fromas skiria kelias meilės tėvams pakopas: vaiko meilė nuo infantiliškos, pagrįstos požiūriu „aš myliu, nes esu mylimas“, pamažu perauga į brandžią, kuri byloja: „tu man esi reikalingas, nes aš myliu tave“. Fromas išskiria du tėvų meilės vaikams tipus: tėvišką ir motinišką meilę (nors kasdieniame gyvenime retai kada rasime grynąsias šios meilės formas). Tėviškos meilės principas teigia, kad meilė yra sąlygiška. Tėvas myli vaiką, nes jis atliepia jo lūkesčius, yra panašus į tėvą, tęsia jo pradėtus darbus, paklūsta protui ir tradicijai. Motiniškos meilės principas, priešingai, pabrėžia meilės besąlygiškumą. Motinos meilė - lyg Dievo dovana, kurios nereikia užsitarnauti, ji gaunama savaime. Vaikas, jausdamas šią meilę, jaučiasi saugus. Nėra tokio vaiko nusikaltimo, kuris galėtų atimti motinos meilę. Ė. Fromas mano, kad tėviška ir motiniška meilė būtinos, jos papildo viena kitą.
Sukrečiančios XX a. filosofo Emanuelio Levino mintys apie vaikų ir tėvų ryšį. Filosofas rašo: „Tėvystė yra santykis su svetimu, kuris, likdamas visai kitu asmeniu, yra aš (...). Sūnystė yra dar paslaptingesnė: tai santykis su kitu asmeniu, kuriame kitas asmuo yra radikaliai kitas ir kuriame jis vis dėlto tam tikra prasme yra aš“. Kaip galėtume interpretuoti šias mintis? Nors mano vaikas yra mano kūnas ir kraujas, jis nėra tiesiog mano kūrinys (kaip koks kitas sukurtas, sukonstruotas daiktas), taigi, jis nėra mano nuosavybė. Jis yra svetimas, kuris, paradoksaliai, būdamas svetimas, kartu yra dalis manęs, ir nei galios, nei turėjimo kategorijos negali nusakyti santykio su vaiku.
Manau, E. Levino pasiūlytame santykyje galima rasti išeitį (tačiau kokia tai skausminga išeitis!). Tokiame tėvų ir vaikų santykyje atsiveria beribiai horizontai: pripažindamas artimiausio žmogaus laisvę ir svetimumą, gerbdamas jo kitoniškumą, priartėju prie jo savumo, taigi, priatrėju ir prie to, kas esu aš pats.
Esė skaityta LR „Mažosios studijos“ radijo laidoje