Kodėl turime skaityti apie mirusius žmones? Kodėl mokomės istorijos? Panašių klausimų ne kartą girdėjau iš savo mokinių. Skeptikas gali greitai suskubti pareikšdamas, kad, girdi, jaunajai kartai trūksta istorijos pojūčio, jautrumo, kad ji yra užsisklendusi šiandienoje ir, besivadovaudama šūkiu „Carpe Diem“, nesirūpina ne tik tuo, kas buvo vakar, tačiau ir tuo, kas bus rytoj.
O aš džiaugiuosi, kad manęs klausia, kad turiu pasukti galvą ir kuo paprasčiau paaiškinti, kodėl kartais yra pravartu žvelgti ir atgalios. Kartais cituoju George‘ą Santayaną, kuris yra pareiškęs, jog neišmanantieji istorijos yra priversti kartoti praeities kartų klaidas arba, liaudiškai tariant, kas kartą lipti ant to paties grėblio.
Kartais kalbu apie dėkingumą jausmą, kurį skatina istorija. Juk ateiname į pasaulį, kurį gauname kaip dovaną ir kuriame randame tiek grožio, tiek džiaugsmo, o istorija kaip tik ir kalba apie tuos, kurie visa tai kūrė. Tad istorija tokiu būdu stoja į kovą su užmaršties kultūra ir skatina mus atminti bei dėkoti. Dar kartais kalbu apie atsakomybę, kurią kiekvienas jaučiame už savo artimuosius, už savo bendruomenę, šalį. O istorija ragina mus tos atsakomybės mokytis iš buvusiųjų prieš mus. Ragina mus mokytis ne tik iš tų didžių valdovų ar karvedžių, tačiau ir iš paprastuolių, apie kuriuos savo esė taip gražiai rašė Gilbertas Keithas Chestertonas.
Džiaugiuosi, kai mokiniai klausinėja, neduoda ramybės, nes tai reiškia, kad jiems rūpi. Rūpi ne suskaityti tekstus ir išrankioti juose vadovėlio autorių reikalaujamus atsakymus, rūpi ne iškalti datas, įvykių aprašymus. Veikiau jiems rūpi atrasti savo santykį su istorija, pajausti ją ne kaip sausą faktų rinkinį, o gyvą jėgą, suformavusią ir vis dar veikiančią mūsų kasdienybę.
Vis dėlto būna laikotarpių, kai tokių klausimų apie istoriją žmogus nė nekelia. Istorija įsiveržia į mūsų kasdienybę, sučiumpa ir nepaleidžia net ir tų, kurie bando nuo jos pabėgti svajodami apie istorijos pabaigą ar beistorę idilę. Tuomet nebelieka būtinybės klausinėti, daugžodžiauti ieškant atsakymų, nes viskas pernelyg akivaizdu, viskas čia pat, istorija kvėpuoja tau į nugarą, kiekviename žingsnyje jauti jos nutvilkantį prisilietimą.
Visa tai labai akivaizdžiai regime kroatų dramaturgo ir muzikanto Matės Matišičiaus „Pomirtinėje trilogijoje“. Nekalbėsiu apie visas tris šią trilogiją sudarančias dramas. Apsistosiu ties pirmąja, pavadinta „Pirma laidojami sūnūs“. Pasakojama ten apie įvykius Kroatijoje 2002 metais. Tad akivaizdu, kad dramoje vaizduojamas iškreiptas pasaulis, kur jau ne sūnūs laidoja amžinybėn iškeliavusius tėvus, o atvirkščiai. Pasakojama apie jaunus žmones, kurie kare neteko ne tik savo brolių ar bičiulių, tačiau ir grįžo iš fronto sužaloti tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Tai savotiška prarastoji karta, kuri yra priversta gyventi iš valstybinės tarsi išmalda numestos pensijos. Kartu tai yra ir patvirtinimas akivaizdaus fakto, kad joks karas nesibaigia nuaidėjus paskutiniesiems šūviams ar sudėjus parašus ant taikos sutarties. Tai tėra tik pusiaukelė, nes atsisveikinimas su ginklais įvyksta tik tuomet, kai atkuriamas teisingumas arba, kaip rašė Kazys Bradūnas, kai jau gyduolė gydo ligonį, kai kunigas laimina duoną, kai kareivis pareina namo, o ugnelė užmiega pelenuose. Tuomet jau galima rašyti ne tik poeziją, tačiau ir istoriją. Tuomet galima klausti, kodėl gi ta istorija reikia domėtis. Juk toks klausimas rodo, kad į istoriją jau galime pažvelgti iš distancijos, kad ji jau tikrai yra praeities, o ne dabarties dalykas. Toks klausimas negali kilti žmonėms, kurių žvilgsnius atgalios gręžia neatsakyti klausimai, mįslingi nutylėjimai, neužbaigti darbai, neįvykdyta pareiga, neįtvirtintas teisingumas, nenumaldyta sąžinė.
Štai Lietuvoje dažnai sakome, kad Antrasis pasaulinis karas mums baigėsi tik su nepriklausomybės atgavimu, t.y. tada, kai buvo likviduoti to karo padariniai, o tiksliau – okupacija. Savo knygoje „Miške ir scenoje“ Stanislovas Rubinovas teigia, kad karas jam baigėsi, kai jis pagaliau sugebėjo išeiti iš miško. Išeiti ne fiziškai, o veikiau dvasiškai, t. y. prabilti apie skausmingą karo ir Holokausto patirtį, grįžti į tas vietas ir atsiminimus. Tuo tarpu M. Matišičiaus dramos veikėjams karo pabaigą veikiausiai reikštų žuvusiųjų palaidojimas. Turiu mintyje ne tik fizinį palaikų užkasimą, tačiau ir nuoširdžią akistatą su savo praeitimi. Visa tai tik tam, kad mirusieji galėtų ilsėtis ramybėje, o gyvieji be jokių iš praeities juos pasiekiančių sąžinės priekaištų galėtų žvelgti į ateitį.
Jau dramos pradžioje išgirstame pasakojimą apie viename Zagrebo tramvajuje sutiktas moteris, kurios skundėsi, kad karas joms baisiai nusibodo. Norėtų šios ponios, kad tramvajus nuvežtų jas kuo toliau nuo kasdien vis pasiekiančių žinių apie naujas kapavietes, naujus atskleistus karo nusikaltimus, artimųjų sielvartą, dingusiųjų paieškas. Jos norėtų užsimiršti, gyventi beistorėje idilėje, paskelbti istorijos pabaigą. Tačiau nuo karo nepabėgsi. Karas skaldo visuomenę, nes vieni vis dar gyvena taip, tarsi tas karas tebesitęstų, tuo tarpu kiti stengiasi nuo viso to pabėgti. Vieni kalba apie tai, kad praeitį reikia pagaliau pamiršti ir palikti ją istorikams, tuo tarpu kitiems toks pasiūlymas skamba kaip kovojusiųjų ir jų šeimų išdavystė. „Kol turėjom kariaut su serbais, tai mūsų vaikai geri buva, o daba, kai juos reik žmoniškai palaidot, tai jiems šlykštu pasidarė“, – šie pensininko Lukos žodžiai puikiai apibendrina situaciją. Karas nesibaigia, kol jo atmintis kursto nesutarimus ir skaldo visuomenę.
Kiek kainuoja palaidoti savo artimą? Ogi 5 tūkst. eurų, ir tai yra ne kapavietės, karsto ar įkapių kaina, o kaina, kurią reikia sumokėti už galimybę atgauti žuvusiojo kare lavoną. Kūrinyje vaizduojamas laukinio kapitalizmo laikotarpis, kai net lavonai yra tapę preke, kai siekiama uždirbti iš savo artimo, savo bendrapiliečio nelaimės. Tuomet tampa skaudžiai akivaizdu, kad visa nacionalistinė retorika, visas tas vieno asmens kultas, ar tai būtų Franjo Tudjmanas Kroatijoje, ar Slobodanas Miloševičius Serbijoje, yra tik dūmų uždanga, tik klaidingas į rankas įgrūstas žemėlapis, vedantis ne laisvės, taikos ir klestėjimo, o vergovės, keliaklupsčiavimo, susipriešinimo ir neapykantos keliu. M. Matišičius turi talentą, o gal veikiau derėtų sakyti yra pakankamai jautrus, kad galėtų pažvelgti pro pompastiškas kalbas, plakatinį nacionalizmą ir apnuogintų tą kartais skaudžiai niūrią kasdienybę.
Drama „Pirma laidojami sūnūs“ teigia, kad tokiuose žiauriuose karuose, koks siautėjo Balkanuose, nebūna nugalėtojų. Šis kūrinys yra ne apie didvyrius, jų nuostabius žygius, šviesaus rytojaus pažadą, o apie pralaimėtojus, t. y. tą daugumą nuo karo nukentėjusių žmonių, kurie neteko ne tik turto, tačiau, kas svarbiausia, prarado artimuosius. Tai istorija apie masinėmis kapinėmis virtusią žemę, kur, anot Galibo, nė negali ramiai nusišlapinti, nes neaišku, ar nesišlapini ant kapų. Ant nežinomų kapų, nes tiek serbus, tiek kroatus, tiek bosniakus, tuos, kurie ilgą laiką degė neapykanta vienas kitam, suvienija žuvusių artimųjų paieškos, troškimas juos palaidoti viliantis, kad galbūt tada vėl bus įmanoma žvelgti pirmyn, o ne tik dairytis atgalios.
Tai istorija, apnuoginanti niūrią politinę kasdienybę. Štai vienas kūrinio veikėjų netgi klausia, kam gi yra reikalinga valstybė, jei ji yra tarsi neveikiantis laikrodis. Pastarasis nerodo laiko, o valstybė negina savo piliečių, nesiekia įtvirtinti teisingumo, įstatymo viršenybės principo, pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms. Dramoje „Pirma laidojami sūnūs“ vaizduojamas morališkai supuvęs politinis elitas, kuris yra susisaistęs ne su savo atstovaujamais piliečiais, o su šešėliniu pasauliu. Kroatai gali guostis nebent tuo, kad, anot serbo Dragoliubo, jo šalyje viskas yra dar blogiau. Ten, pasak jo, kiekvienas nusikaltėlis turi policijos ar karinius laipsnius ir nerasi šalyje vagies, kuris nebūtų bent jau pulkininkas. Tokia situacija puikiai iliustruoja patarlę, kad žuvis pūva nuo galvos. Dramoje atskleidžiama brutali tikrovė, kai Balkanų šalių politinis elitas ilgą laiką tiesiog makiaveliškai manipuliavo savo piliečiais – kalbėdami apie laisvę, nepriklausomybę, kelionę į Vakarus, visam tam kelią užkirsti trokštančius priešus ir kviesdami į karą prieš šiuos nevidonus, jie paprasčiausiai siekė įsitvirtinti politiniame olimpe tik tam, kad galiausiai tenkintų savo ir savo klikos poreikius. Visa ta skambi retorika tebuvo manipuliacija, o į karą žengiantis jaunimas buvo traktuojamas tik kaip lengvai šachmatų lentoje stumdomi ir aukojami pėstininkai. Taigi ši drama liudija aukštųjų idealų išdavystę.
Galų gale tai yra ir liudijimas apie tai, kur veda veikimas remiantis nuostata „akis už akį, dantis už dantį“. Tiesa, kūrinyje šis šūkis kiek modifikuojamas ir Mičunas, 41 metų karo veteranas, o dabar iš pensijos gyvenantis nedarbingas vyriškis, pareiškia: „Akis už akį, dantis už dantį, motina už brolį, brolis už motiną.“ Pareiškia taip išgirdęs, kad savo kare žuvusio brolio kūną galįs atgauti tik su valdančiuoju elitu glaudžiai susijusiems nusikaltėliams sumokėdamas 5 tūkst. eurų. Nusprendžia nemokėti, o veikiau iškasti vieno iš prekybininkų lavonais motinos palaikus ir iškeisti juos į savo brolio kūną. Ne vieta dabar čia pasakoti, kaip toliau rutuliojasi įvykiai, tačiau jų kulminacija sukrečianti – nuo kulkos, paleistos iš to paties Mičuno pistoleto, žūva jo nėščia žmona Marija. Rodos viskas įvyko netyčia, tačiau visa tai yra tiesiog tos mirties kultūros, kurią propaguoja tie, kurie vadovaujasi šūkiu „akis už akį“, išdava. Kai numirėliai, anot Marijos, tampa svarbesni nei esantys šalia ar dar ateisiantys, vietos ateičiai, vietos gyvybei nelieka.
Perskaičius šį kūrinį, tampa lengviau suprasti, ką gi mintyje turėjo Markas Aurelijus teigdamas, kad didžiausias laimėjimas prieš priešą yra netapti panašiam į jį. Neapykanta visus suvienodina, ji nepajėgi kurti ir geba tik naikinti. Vardan ateities kažkas juk turi peržengti tą užburtą neapykantos, vendetos ratą. Kažkas juk turi, privalo... Tačiau lengva pasakyti, visiškai kas kita tai padaryti. M. Matišičiaus dramoje mažai vilties, kad kažkas artimiausiu metu pasikeis, kad kerštas užleis vietą susitaikymui, kad nuostatą „akis už akį“ pakeis teisingumas. Vilties maža jau vien dėl to, kad valstybė, kuri ir turėtų imtis to teisingumo įgyvendinimo, yra tarsi neveikiantis laikrodis, o politinis elitas, tas pats senasis elitas, tik pakeitęs iškabas, rūpinasi visų pirma tik savo interesais. Tačiau be teisingumo neįmanoma karo pabaiga, o neužbaigus karo neįmanoma viltingai žengti į ateitį.
 |
Perskaitęs šį M. Matišičiaus kūrinį, susimąsčiau apie tai, koks gi yra esminis skirtumas tarp Rytų ir Vakarų. Rytus simbolizuoja nuostata „akis už akį“, orveliškas įsitikinimas, kad visi yra lygūs, tačiau dalis lygesni už kitus. O Vakarai visų pirma yra teisingumas, grįstas žmogaus teisėmis, pagarba žmogaus orumui, įstatymo viršenybe, pagarba ir atvirumu kitam, istorine tiesa ir atsakomybė kultūra, kai ne tik didžiuojamasi savo istoriniais laimėjimais, tačiau ir atgailaujama už prasižengimus. Vakarai nėra tik skambūs šūkiai, o pareiga siekti šių idealų kasdienybėje. Aišku, galite suskubti pareikšti, kad girdi šiandien ir pačiuose Vakaruose kartais trūksta Vakarų. Taip, kartais taip jau nutinka, tačiau tai natūralu, nes Vakarai nėra kažkokios tai konkrečios tikrovės mėgdžiojimas, mygtukų CTRL+C ir CTRL+V kombinacija, o idealas, kuriam įsipareigojama. Gali netgi nutikti, kad Vakarų tuose Vakaruose visai nebeliks, tačiau neabejoju, kad bus žmonių, svajojančių apie Vakarus, nepamirštančių tų gyvybiškai svarbių idealų.
Tikrovė dažnai atsilieka nuo idealo, tačiau keiksnoti reikia tikrovę, savo silpnybes, o ne idealą. M. Matišičiaus kūrinys yra ne tik apie Balkanų nūdieną, o kartu ir apie mus. Apie mus, nes kviečia susimąstyti, kurioje pusėje stovime – Rytų ar Vakarų.