 |
| Su visa manta pasiekėme Santjago katedrą |
Baigiame publikuoti kun. Roberto Grigo dienoraščius, surašytus pakeliui į garsiąją Šv. Jokūbo apaštalo šventovę Santjago de Komposteloje.
Paskutiniai kilometrai
Paliekame albergą dar su tamsa, kylame ir leidžiamės akmenuotais takais per neįžvelgiamus miškus, šiek tiek gelbsti blausi kolegės mobiliojo telefono šviesa. Jau matome Arzua žiburius mirksint giliai slėnyje. Pamažu šviesėja, kas puskilometris Santjago kelyje sustatyti senoviniai stulpeliai viltingai skaičiuoja iki mūsų kelionės tikslo likusius kilometrus: El Toboso - 33 km, Armenian – 30 km, Salzeda – 25 km... Sutarėme šiandien nueiti, kiek įstengsime, apsistoti alberge kuo arčiau Santjago, kad rytoj atnaujintomis jėgomis pasiektume piligrimystės tikslą. Saulei vos pradėjus savąjį džiovyklos seansą, stulpeliams rodant apie 19 km iki Santjago, prieiname Pedrouzo miestelį. Pagal rodykles susirandu „Albergue Edreira“ , kur prie durų jau laukia šnekus vokietis piligrimas. Albergą atidaro tik 12 valandą – turi sutvarkyti kambarius po ankstesnių gyventojų, kurie privalo apleisti albergus 8 valandą. Kol renkasi pretendentai į „Edreiros“ pastogę, sėdžiu namo šešėlyje ir vis „nusmigdamas“ (užmigdamas) rašau dienelės įspūdžius. Pagaliau durys atsidaro, ir už 10 eurų gauname beveik viešbučio sąlygas – ne dviaukštes kariuomenės, o paprastas lovas! Albergą užpildo daugiausia vyresni kelyje sutikti piligrimai – be mano jau pažįstamo vokiečio, prancūzai ir ispanai. Dabar į dušą ir miegoti! Paskutinė nakvynė prieš rytdienos ėjimą į Santjagą!
Pavakare išeinu apsidairyti į Pedrouzą. Atrodau turbūt kaip ką tik iš džiunglių grįžę misionieriai: įrudęs saulėje veidas, per kelias savaites sužėlusi žila barzda, pakelėje pirkta šiaudinė skrybėlė su ispaniška juostele. Kelissyk iš po nakties – ar dėl karščio, ar dėl kokios alergijos – buvo labai ištinusios lūpos. Nors neskaudėjo, sunkiai begalėjau kalbėti, valgyti ir atrodė išties komiškai. Taip nutiko dar vienai bendražygei, o kitai ištino ir pūslėmis nuėjo rankos...
... Ar gali būti, kad Apvaizda kartais siunčia angelus pagalbininkus į mūsų kelią, kai mums reikia palaikymo ir patarimo? Ar angelai gali būti gerai įmitusio, pliktelėjusio, rusvaveidžio pono išvaizdos? Mano naujas pažįstamas vokietis, pasirodo, daug metų iš eilės keliauja į Santjagą, yra parašęs apie tai kelionių vadovų ir, kaip sakosi, iš to gerai uždirbęs. Pasakoju jam apie Lietuvoje pastaraisiais metais kylantį susidomėjimą Santjago keliu, apie išleistas knygas, filmą. O jis su įkyroku, bet kompetentingu vokišku preciziškumu išguldo man, kaip geriau eiti į Santjagą, kada pradėti eiti, kad suspėtum į 12 valandos šv. Mišias katedroje, kokia tvarka patvirtinami piligrimystės kredencialai, kaip nuvykti į Fisterą ir kokie tos „pasaulio pabaigos“ lankytojų tradiciniai papročiai...
Nors kliudo tvanka, visi piligrimai stengiamės anksčiau užmigti – kaupiame jėgas paskutiniam šuoliui į tikslą.
Angelų palyda iki Santjago
5 valandą tyliai keliuosi, kad nepažadinčiau albergo kaimynų, einu tuščiomis apšviestomis Pedrouzo gatvėmis. Tačiau ši prabanga greitai baigiasi: geltonosios nuorodų strėlės tuojau pasuka kairėn, į mišką, miesto žiburių nušviesta riba tesiekia keliasdešimt metrų. Tamsa kelyje ir miške. Švisti dar nė nesiruošia, o eiti reikia. Nieko neįžiūriu, trumparegiui su akiniais tai visai ne pyragai... Va tokiomis akimirkomis, kai nuo tavęs nelabai kas priklauso, atgyja gebėjimas paprastai vaikiškai melstis – juk Dievas žino mūsų ribas, mūsų žioplumus ir kad mums reikia Jo pagalbos... Tai štai kodėl, be kitų dalykų, piligrimams patariama turėti žibintuvėlį. Beveik visus Santjago keliu ėjusių rekomenduojamus daiktus susirinkau, nešuosi kuprinėje, o žibinto – ne, neįžvelgiau tokio poreikio. Nors sėsk ir lauk aušros. Bet negalima – saulei kepinant, bus sunkiau eiti, be to, visa lietuvių grupė pažadėjome susirasti vieni kitus Santjago katedros aikštėje prieš šv. Mišias. Turiu eiti. Tad tenka patirti šiek tiek aklojo būsenos – meldžiuosi ir einu tamsoje, čiuopdamas kelią lazda. Keletą kartų nukreivoju į šunkelius, bet lazda, padėdama apčiuopti brūzgynus, šakas, sausus lapus, sugrąžina į tvirtesnės dangos platesnį kelią.
 |
| Pačios gaiviausios ryto valandos |
Pagaliau prošvaistė, mažas kaimelis miške, ir – išganingosios geltonos rodyklės ant sienų, tvorų! Vadinasi, nepaklydau, perėjau tamsą teisinga kryptimi! Vėl miškas, vėl neįžiūriu jokių ženklų... Kelias išveda į palaukę, ties miegančių namų eile šakojasi į kryžkelę – o mielųjų Kelio ženklų nėra arba tamsoje jų nematau. Pasuku dešinėn, ten kelio atšaka tarsi didesnė. Bet kaip nesmagu ir netikra eiti, kai nežinai, ar prašvitus nereikės daugelį kilometrų su sunkia kuprine grįžti, ieškoti Santjago rodyklių ir pradėti iš naujo! Žingsniuoju ta atrodančia tikresniąja kryptimi ir neduodu Viešpačiui ramybės: „Tėve, parodyk man kelią... Jei galima, leisk suprasti, leisk pamatyti kokį ženklą...“ Ir štai – tamsoje, už manęs, iš tos pusės, kur atėjau, žmogaus aukštyje sumirga blyškus žiburėlis, iš lėto artėja... Sustoju ir laukiu. Pamažu prieina dvi merginos, taip pat su kuprinėmis, viena su žibintuvėliu prie kepurės, panašiai kaip nešioja šachtininkai. Ar angelai pasirodo ir tokiu pavidalu?.. Nujausdamas, kad joms gali būti nejauku – su trijų savaičių barzda ir keliondaikčiais šalikelėje naktį turbūt atrodau kaip bėglys iš Alkatraso – draugiškai užkalbinu žinomais angliškais, ispaniškais žodžiais, paklausiu, ar čia tikrai Santjago kelio – Camino – kryptis. Turbūt įpinu kokį vokišką žodį, nes viena tuojau džiugiai atsako vokiškai, patvirtina, kad taip, čia Camino, Kelias. Jos australės, seserys, Francis studijuoja Berlyne (puikiai kalba vokiškai), tai pasikvietė į svečius savo sesę Michelle, ir štai jos keliauja į Santjagą. Dabar einame drauge, pasakoju joms apie Lietuvą, mūsų „Caritas“ grupę, kelionę. Leidžiamės į klonius ir kylame į aukštumas, pamažu ima švisti. Nuo aukštumų matyti žemai pakriūtėse išsidriekkusios miestelių žiburių virtinės. Tik dabar, kai drauge nuėjome keletą kilometrų, australės prisipažįsta: „O žinote, mes jūsų truputį išsigandome, kai taip stovėjote ir laukėte...“
 |
| Būti vieni kitų angelais Kelyje |
Jau šviesu, matyti kelias ir Camino ženklai, galiu eiti toliau vienas. Atsisveikindamas įdomumo dėlei sakau – jums psichologinis testas: ar atspėtumėt, kokia mano darbo sritis? Seserys susižvalgo: „Inžinierius??“ – „O, šalta, – sakau, – ieškokite humanitariškoje. „Mokytojas?“ – „Jau arčiau. Katalikų kunigas.“ Ir papasakoju, kaip prašiau Dievo pagalbos tamsiame kelyje – kai jos išniro su žibintuvėliu. Kad Dievo gailestingumas neliktų nepaliudytas. Pakviečiu australes, jei bus Lietuvoje, nepravažiuoti pro šalį, ir toliau žingsniuoju vienas. Netoli Villamaior miesčiuko – kriaukle pažymėtas stulpelis su baltais dažais riebiai nupieštu „11 km“ skaičiumi. Kelyje vis daugiau piligrimų, vis iš tų mūsų daugsyk sutiktų, iš matymo pažįstamų. Palydime vieni kitus palaiminimu, tuo „buen Camino“, kurį tarpais tari šniokštuodamas iš nuovargio, prakaito užlietu veidu, bet su nuoširdžiu gero linkėjimu einantiesiems. Kažkuo panašus tasai Santjago kelias į mūsų bažnyčios kelionę per pasaulį ir istoriją apskritai – kuriame sutinkame vieni kitus, prasilenkiame, kartais ilgesnę atkarpą einame drauge. Ir esame kviečiami būti jame solidarūs.
Mūsų tapsmas Santjago piligrimais patvirtinamas
Prisiveju koleges Deimantę, Rasą, ses. Liną. Nušvinta dangus, žadėdamas saulėtą ir kaitrią dieną, kokios buvo visos mūsų dienos Ispanijoje. Apie 9 valandą prieiname Monte do Gozo – paskutinę stotelę prieš Santjagą, kur įsikūrę daugiaviečiai piligrimų albergai. Žvilgsnis į stilizuotą didžiulį kryžių – paminklą Jonui Pauliui II – ant kalvos, ir nuo kalvų atsiveria slėnyje Santjago miestas. Leisdamiesi dabar jau vis žemyn, po pusvalandžio jį pasiekiame. Tikėjausi iš tolo pamatyti du katedros bokštus kaip kelrodį, bet šventovė taip ryškiai neišsiskiria tarp didelio miesto pastatų. Einame per šiuolaikinės statybos priemiesčius. Paskutinieji šimtai metrų aukštyn ir žemyn miesto gatvėmis paskui geltonąsias rodykles iki senamiesčio, spinduliuotomis kriauklėmis paženklintais vingiais. Ir štai – Santjago katedra, du senove dvelkiantys, geltonomis kerpėmis apėję bokštai, lyg šventovė stovėtų džiunglių viduryje. Aikštėje sutinkame ir Janiną su Viktorija.
 |
| ...Ir gavome sąžiningai uždirbtus piligrimų pažymėjimus |
Fotografuojamės prieš katedrą ir, kaip Kelio bičiuliai nusakė, einame į dešinę iki „piligrimų oficinos“ („oficine de peregrinos“) – biuro, kuris patvirtina piligrimystę ir išrašo atitinkamą dokumentą. Eilė iš nedidelio biuro pastato driekiasi net į gatvę, bet palyginus greitai juda pirmyn – per kiemelį, priimamąjį, laiptais aukštyn – į antrą aukštą. Po ėjimo sunku nustovėti, gelia pėdas ir sąnarius, bet – tai jau finišas. Prieinu prie merginos už pertvaros, paduodu Leone įteiktąjį „Credencial del pergerino“ su visų praeitų miestelių ir vietovių mėlynais, violetiniais, juodais, raudonais antspaudais ir datomis. Ta paprašo užpildyti anketą su vardo, pavardės, šalies, profesijos grafomis. Ir specifinėmis – ar visą Kelią ėjai pėsčiomis ir ar dėl Tikėjimo, ar dėl kitų motyvų. Patvirtinu, kad pėsčiomis (jei netikės, parodysiu kojų pėdas), kad dėl Tikėjimo – ir ji išrašo gražų gurgždantį liudijimą lotynų kalba – „Capitulum hujus Almae Apostolicae et Metropolitanae Ecclesiae Compostellanae sigilli Altaris Beati Jacobi Apostoli custos (...)“ Jokio įtaraus tikrinimo, egzamino – ar tikrai eita, o ne važiuota, kaip kai kas gąsdino, nėra.
 |
| Su visa manta pasiekėme Santjago katedrą |
Pasidedam kuprines čia pat kiemelyje esančioje piligrimų mantos saugykloje ir ruošiamės 12 valandos piligrimų šv. Mišioms katedroje. Katedros viduje daugybė susikryžiuojančių navų, koplyčių, tai sunku išsyk pajausti jos vidaus tūrius. Prieš šv. Mišias rimtos juodu abitu sesers vienuolės pakviesta pasaulietė greitu tempu perskaito piligrimystės patvirtinimą šiandien gavusių maldininkų šalis, nuskamba ir „Lituania“. šv. Mišias aukoja ispanai, italai ir vokiečiai kunigai. Komunija čia priimama tradiciškai, į burną, ne į rankas. Po šv. Mišių ieškome Apaštalo Jokūbo kapo. Atrandame ilgą eilę tikinčiųjų, pasirodo, eilė – prie dviejų objektų: paties kapo ir Apaštalo statulos altoriuje. Pagal nusistovėjusį paprotį maldininkai praeidami ją paliečia.
Nusileidžiame į negilų apšviestą rūsį, klaupte pasimeldžiame prieš Apaštalo palaikų metalo raižiniais papuoštą karstelį kriptos gilumoje.
Besitvarkydami daiktus biuro kiemelyje, sutinkame dar vieną lietuvį, antrą šios kelionės metu, – malonų aukštą vaikiną, kurį prie mūsų būrelio atveda gimtosios kalbos skambesys. Jis taip pat baigia piligrimo kelią Santjage.
Į „žemės pabaigą“ ir namo
Vėlyvą popietę sulaukiame iš Leono autobusiuką mums atvairavusių Vyto ir Militos. Pajudame į Fisterą, arba „Finis terrae“ („žemės pabaigą“) – giliai į Atlantą išsišovusį uolų iškyšulį Pirėnų pusiasalio vakaruose, žemyno pabaigos simbolį. Nuo Santjago iki Fisteros vieni šaltiniai nurodo 100, kiti 60 km atstumą, mes važiuodami suskaičiuojame 80 km su trupučiu. Pamirštas jausmas, kad galima ne eiti, o važiuoti – matyti kintančius vaizdus, nejaučiant pėdų skausmo ir kuprinės svorio... Mus vis dar lydi saulė ir karštis. Nutinka dar vienas išbandymas – netyčia ant autobusiuko grindų išsipila dyzelino atsargų bakelis. Sustoti, valyti, perkrauti daiktus... Jei dar teks nakvoti autobusiuke, bus nelengva ištverti specifinį kvapą.
 |
| Kryžius ant uolos Fisteroje, mūsų kelionės pabaigoje |
Arčiau Fisteros vietovė kuprojasi kalnais, ir netrukus plento vingiuose čia pat, už bordiūro, išnyra Atlanto platybės, giliai uolotose kalnų papėdėse prie krantų pabirę miesteliai, toli į vandenyną nutįsusios iškyšulių uolinės keteros... Įlankose kirba laivų laivelių gausybė, ir vaizdai vėl prilygsta matomiems iš lėktuvo. Kaimiškojoje Galicijoje matytas archajiškas akmenines namų sienas ir stogus čia jau visur pakeitė baltos tinkuotos sienos ir raudonų čerpių stogai. Pravažiuojame į mažą uostą panašų Fisteros miestuką ir dar po kelių kilometrų rizikingais akmens skardžiais vandenyno pakrante, palengva kylant aukštyn, – prieš mus atsiveria „žemės galas“. Didžiuliais rieduliais kuprotas ir galingais skardžiais į Atlantą smingantis kyšulys su neaukštu, kupolą blizginančiu švyturiu pačiame pakraštyje. Gėrimės vandenyno platumų, dangaus ir žemės – sakytum, trolių suverstų akmenų gigantų rago – jungties grožiu, spalvų ir formų įvairove. Suvenyrų krautuvėlėje gauname paskutinį štampą į piligrimų pasus, nors piligrimystei Fisteros aplankymas nereikalingas, čia jau daugiau mūsų „kelioninis-geografinis“ interesas. Su „žemės pabaigos“ slėpiningumu siejamos visokios keliauninkų suformuotos „privačios apeigos“: pačiame kyšulio smaigalyje atkeliavusieji ant savadarbių aukurėlių sudegina senus drabužius, batus, giminaičių mirties liudijimus – tuo lyg ir ženklindami norą atsikratyti praeities, pradėti iš naujo... Galima kreivai šyptelėti dėl tokios „bejėgiškos magijos“. Tačiau ar šitaip irgi nesireiškia žmogaus dvasiai tebūdingas ilgesys viską „įženklinti“, pakelti iki simbolio? Gal ne visada įsisąmonintas siekis apeliuoti tuo simboliu į aukštesnę Būtį ir Prasmę...
 |
| Lietuvės piligrimės Santjago kelio pabaigoje |
Būtų buvę puiku stebėti saulėlydį „žemės pakraštyje“, tačiau mūsų vairuotojai išmintingai nutaria, kad lygumų gyventojams pernelyg nesaugu naktį važinėti kalnų keliais. Su paskutine dienos šviesa grįžtame į Fisterą ir užsiimame rutininėm nakvynės paieškom. Viltingai nuteikia iškaba su žodžiu „albergue“, bet gerokai didesnė nei Santjago kelio nakvynėse. O vaizduotės rašiklis piešia tarp mūsų ir Lietuvos dar plytinčias Prancūziją, Vokietiją ir Lenkiją, kurias reikės pervažiuoti. Ir kažkaip tas kelias dienas išsilaikyti su baigiančiais tirpti kelionpinigiais – keliolika ar keliasdešimt eurų... Taigi norom nenorom mūsų grupė pasidalija – kiek labiau „pasiturintys“ ar normalaus poilsio labiau išsiilgę piligrimai renkasi viešbutėlį, o keletas visiškų „proletarų“ liekame autobusiuke. Temsta. Virš gatvės, visai pro galvas, skraido didžiuliai jūros paukščiai – kone Alfredo Hitchcocko „The birds“ (1963 m.) įžanga... Nuvarome autobusiuką į miestelio pakraštį, prie senos bažnyčios, ir įsikuriame jame. Dėl išsiliejusio dyzelio kvapo tenka atidaryti visas duris, kad neuždustume. Greta, uolinio skardžio papėdėje, ošia Atlanto vandenynas, sūpuojasi laiveliai, spindi žvaigždės virš įlankos... Nors mūsų „viešbutis“ ir ne 5 žvaigždučių, bet užtat koks vaizdas pro langą (ir plačiai atvertas duris).
Vis dėlto turime sveiko (ar nesveiko) avantiūrizmo – juk nieko nežinome nei apie regiono kriminogeninę padėtį, nei kiek čia toleruojami tokie nakvojimai pajūrio kurortų prieigose. Pasitikime tuo teologijos paribiuose kursuojančiu teiginiu, kad Dievas jaučiasi šiek tiek įpareigotas saugoti žioplus ir mažus. Tačiau vis tiek krūpčiojame ir apsižvalgome, kai ties mūsų nakvynės tarsi be jokio reikalo stabteli ir apšviečia lempomis kokia pravažiuojanti mašina. Miegmaišyje laikau po ranka šaltą ginklą, kelionėje gerai tarnavusį smulkinant daržoves ir lašinius. Meldžiuosi, kad netektų jo panaudoti, bet, jei ką, juk turėčiau ginti jei ne save, tai bendrakeleives. Ir šiaip jau totaliai neatmestinas kai kurių religingų amerikiečių mėgstamas principas „God and gun“ (lietuviškai galėtų būti verčiama „Dangumi pasitikėk, o savigyna pasirūpink“).
Ankstyvas rytas kompensuoja nuspaustus šonus aušros nurausvintu vandenynu, gaiviu dvelksmu ir šaižiu žuvėdrų klyksmu. Nakties fobijos išsiskaido, lietuvių komanda susirenka draugėn ir pajuda atgal į Santjagą. Nuo Šv. Jokūbo miesto navigacijos dėžutei GPS duodame užduotį vesti Paryžiaus kryptimi.
 |
| „Žemės pabaiga" Fisteroje |
Dar laukia riedėjimas per Atlanto / Kantabrijos jūros pakrantės miestus, Pirėnų kalnyną. Dar viena nakvynė pievoje, degalinėje prie Bordo. Pagaliau namų trauka pasiekia tokį lygį, kad per Prancūziją, Vokietiją ir Lenkiją trys mūsų vairuotojai ryžtasi braukti keisdami vienas kitą ir nesustodami. Kol liepos 12-osios ramią popietę ties Kalvarijos pasienio įvaža mus pasitinka pažįstamos lygumos.
Tačiau Santjago kelias dabar gyvena mumyse.
Nuotraukos iš kelionės dalyvių asmeninių archyvų.