 |
|
Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL |
Sunku kalbėti apie režisierių Arūną Žebriūną būtuoju laiku. Jis pasižymėjo ypatingu gyvybingumu, energija, kuri yra tarsi užkoduota jo filmuose: „Paskutinė atostogų diena“„Gražuolė“, „Velnio nuotaka“, „Riešutų duona“ (1977).
Mirtį artėjant jautė, turbūt jai ruošėsi – ligoninėse praleido keletą pastarųjų metų, tačiau niekuomet viešai nedejavo dėl savo sunkios ligos. Tik 2010-aisiais, atsiimdamas „Auksinę Gervę“ už nuopelnus Lietuvos kinui, pasakė: „Turėsiu nuostabią paukštę, kuri lydės mane į tolimas keliones.“
Kitaip nei daugelis jo amžininkų, į kiną atėjo iš architektūros srities (legenda tai ar ne, tačiau kartą yra prasitaręs, jog „Rotonda“, esanti Bernardinų sode, buvo jo suprojektuota). Tačiau, baigęs architektūrą tuometiniame Dailės institute, įsidarbino Lietuvos kino studijoje dailininku. Buvo V. Mikalausko linksmos nuotykių komedijos apie berniūkščius „Žydrasis horizontas“ (1957), B. Bratkausko ir V. Dabašinsko filmo „Julius Janonis“ (1959) dailininkas.
Tačiau jau po metų debiutavo režisūroje kino novele „Paskutinis šūvis” (filmas „Gyvieji didvyriai“, 1960). Filmas laimėjo prizą tarptautiniame kino festivalyje Karlovy Varuose (Čekija) ir tapo tam tikru simboliu, kuomet istorija pasakojama iš vaikiškos perspektyvos.
Vėliau A. Žebriūnas lankė aukštuosius režisierių kursus Maskvoje (VGIK‘as), stažavosi pas garsų Rusijos kino režisierių Michailą Romą, dalyvavo filmuojant režisieriaus juostą „Devynios vienerių metų dienos“.
1960-aisiais pasirodė pirmasis savarankiškas pilno metražo A. Žebriūno vaidybinis filmas „Kanonada“. Šiuo filmu prasidėjo ilgametis kūrybinis bendradarbiavimas su operatoriumi ir bendražygiu Jonu Griciumi. Kameros darbas, vaizdo plastika, atspindinti poetišką žvilgsnį į realybę, būdinga daugeliui A. Žebriūno filmų. Iš kitų 7–8 dešimtmečio „sunkiasvorių“ realistinių dramų A. Žebriūno darbai išsiskyrė būtent tuo lengvumu, nesuteptu, giedru ir aiškiu požiūriu į aplinkinį pasaulį.
A. Žebriūnas buvo apdovanotas ypatingu talentu perteikti bendražmogiškus humanistinius idealus, atrodytų, paprastomis kinematografo priemonėmis. Teigė, kad nėra jokių formulių, apibrėžiančių ar nusakančių meno kūrinį. Laikėsi principo, kad filmais jokiu būdu negalima žeisti žiūrovo, luošinti jo. Kinas jam visų pirma buvo meno kūrinys, kurio pagalba galima suvokti tai, kas neišsakoma, užčiuopti egzistencijos, buvimo žemėje prasmę. Turbūt todėl A. Žebriūno personažai (ypač ankstyvuose filmuose) įkūnijo abstrakčias gėrio ir blogio, ištikimybės ir išdavystės, meilės ir neapykantos idėjas.
Aktorius A. Žebriūnas vadino savo kolegomis, apie juos atsiliepdavo nepaprastai pagarbiai. Jis gebėjo dirbti tiek su vaikais: Lina Braknytė („Paskutinė atostogų diena“), Inga Mickytė („Gražuolė“), tiek su pradedančiais, jaunais aktoriais: Andrių Šatą vaidinęs Algirdas Latėnas ir Liukos vaidmens atlikėja Elvyra Piškinaitė („Riešutų duona“), tiek su garsiais savo profesijos meistrais: Regimantas Adomaitis, Bronius Babkauskas, Gediminas Girdvainis, Vaiva Mainelytė, Regina Varnaitė („Velnio nuotaka“).
Už filmą „Paskutinė atostogų diena“ (1964) A. Žebriūnas pelnė tris garbingus prizus: „Sidabrines bures“ Lokarno kino festivalyje (1965), premiją VI Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje, kuris vyko Taline, ir pirmasis iš Lietuvos režisierių – Didįjį prizą Kanų jaunimo filmų festivalyje (1966).
Sovietmečio laikais, kai daugeliui teko prisitaikyti prie cenzūros ar politinių reikalavimų, A. Žebriūnas liko ištikimas savo įsitikinimams, kine, o ir gyvenime laikydamasis tvirtų moralinių principų ir vertybių. Vertino ir gerbė žmones, kurie galbūt atrodo esantys keistuoliai ar „ne kaip visi“. Vika iš „Paskutinės atostogų dienos“ kolekcionuoja ne pašto ženklus ar lėles, bet kalnų aidus. Didelių it ežerai akių Inga iš „Gražuolės“ (1969) yra įsitikinusi, kad jos namo parsinešti stagarėliai vieną dieną pražys diemedžiu. Ir A. Žebriūno filmuose šie maži tikėjimo stebuklai įvyksta. Diemedis pražysta, kalnų aidas atsiliepia tik mokančiai jį prisišaukti mergaitei. Laisva, nepriklausoma žmogaus dvasia laimi prieš pragmatizmą, materiją. Ji niekuomet ir negali būti supančiota, nes nepakenčia melo, prievartos, veidmainystės.
Amžina gėrio ir blogio kova – tapo pagrindiniu leitmotyvu ir pirmajame lietuvių miuzikle „Velnio nuotaka“, sukurtame pagal Kazio Borutos „Baltaragio malūną“. Tai vienas populiariausių filmų Lietuvoje, kuriuo žavisi skirtingos kartos.
Daugeliui režisieriaus filmų galima priskirti epitetą pirmasis. Pirmasis miuziklas, pirmoji tragikomedija – „Riešutų duona“, pirmasis nuotykių serialas vaikams – „Seklio Kalio nuotykiai“. A. Žebriūnas drąsiai imdavosi dar niekieno neišbandytų, neeksploatuotų kine temų bei žanrų. Teigė, kad kino kalba, visų pirma, įvaizdžiai, tačiau svarbu nepasimesti, ieškant tikrosios prasmės, o taip pat – išlaikyti elegantišką pasakojimo formą. Būtent ši aristokratiška elegancija persmelkė visą režisieriaus kūrybą. Jis mėgo juokauti, tačiau niekuomet neleisdavo sau grubiai pasišaipyti iš galbūt silpnesnio ir klystančio žmogaus. Jo personažai, ypač „Riešutų duonoje“ – patenka į tragikomiškas situacijas, tačiau stengiasi neprarasti savo orumo, taip sukeldami ir šypseną, ir graudulį, užuojautą. Mokėjo nuleisti ant žemės pernelyg susireikšminusius ir pagerbti mažuosius ir pažvelgti į dramatiškas aplinkybes su lengva ironija, humoru. Tragikomedijoje „Riešutų duona“ kaimynai Kaminskai ir Šatai vaidijasi, o tuo tarpu jų vaikai įsimyli vienas kitą tarsi Šekspyro Romeo ir Džuljeta. Veiksmas perkeltas į Lietuvos provinciją, 6-ąjį dešimtmetį. Net tuo metu lietuviškoje buityje ir kasdienybėje vyravusias kičines puošmenas – pvz., kilimėlius su briedžiais jis sugebėjo paversti išskirtiniu stiliaus elementu, netgi poetiniu įvaizdžiu, nusakančiu to meto žmonių skonį, įsitikinimus.
1982-aisiais pasirodė keturių dalių TV serialas „Turtuolis, vargšas...“ pagal Irwino Shaw to paties pavadinimo romaną. Jo veiksmas nukėlė žiūrovus į Ameriką, pasakojo dramatišką Džordachų šeimos istoriją. Išsiskyrė psichologizmu bei aktorių Liubomiro Laucevičiaus (Akselis Džordachas), Rūtos Stalilinaitės (Merė Džordach) ir Nelės Savičenko (Gretchen) vaidmenimis. Filmas surinko 40 mln. žiūrovų, nes jį užsakė tuomet visoje Sovietų Sąjungoje transliavusi televizija.
Lietuvoje prasidėjus Atgimimui, Arūnas Žebriūnas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje.
2011 m. režisierius Arūnas Žebriūnas apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.
Atsisveikinimas su A. Žebriūnu vyks Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje ketvirtadienį nuo 12 val. iki 19 val. bei penktadienį nuo 10 iki 18 valandos. Ketvirtadienį 18 val. Šv. Jonų bažnyčioje bus aukojamos Šv. Mišios.
Penktadienio vakarą A. Žebriūno palaikai bus vežami kremuoti, o urna su jais bus laidojama šeštadienį Antakalnio kapinėse.
A. Žebriūno artimieji labai prašo atvyksiančiuosius atsisveikinti į Šv. Jonų bažnyčią nenešti vainikų ir gėlių puokščių, o verčiau paaukoti lėšų šiai bažnyčiai ir Kraujo centrui, rašoma Vyriausybės spaudos tarnybos pranešime.