 |
Manau, per greitai atėjusi vasara sukėlė tam tikros rūšies paniką – reikia gi liekniau atrodyti! Jau gal penkiolika kartų buvo apėmusi tokia nuotaika. “Viskas, dabar jau tikrai lieknėju”. Tikriausiai, kiekvienais metais nepasitenkinimas savo išvaizda darosi vis stipresnis. Per tiek metų buvo galima pasisemti žinių apie mitybą, įgyti gyvenimiškos išminties, sukurti stiprų poreikį sportuoti ir, galiausiai, šiemet lieknėti protingai. Kaip suaugęs žmogus.
Mitybos klausimas
Tai pirmas dalykas, į kurį atsigręžiama, kai nusprendžiama mesti svorį. Su visu tuo anksčiau paminėtu bagažu žinių aš irgi nusprendžiau, kad problemos šaknys slypi mityboje. Turiu žingsniamatį ir aiškiai matau, kiek nueinu per dieną. Jis pakankamai protingas, dar parašo, kiek tai yra prarastų kalorijų ir svorio gramų.
Jei tikėti žingsniamačiu, per savaitę netenku apie 100-120 g svorio, per mėnesį gaunasi geras puskilogramis. Turėčiau užtikrintai matyti lieknėjimą. O ką jau kalbėti apie mano širdies kraujagyslių sistemą, kuri man už tuos kasdien nueitus 10 000 žingsnių yra be galo dėkinga…
Bėda, kad žingsniamatis neįvertina, jog vakarais aš nusprendžiu, jog gerai pavaikščiojau ir turiu teisę suvalgyti kažko daugiau ir skaniau. Greičiausiai, kompensuoju prarastas kalorijas ir dar užvalgau kelis šimtus viršaus.
Todėl visai logiška, kad reikia mityboje įvesti kažkokią cenzūrą – žaidžiu su valia jau kokią savaitę. Nesu sau griežta, priešingai, suprantančiai atlaidi. Tai, matyt, tas suaugusio žmogaus protingas požiūris.
Nors turiu pasakyti, kad su maistu eksperimentuoti yra lengviausia. Yra dabar visokių vegetariškų kavinių, spaudoje pilna visokių receptų skanių ir neriebių patiekalų. Tik norėk užsiimti. Tai irgi proto požymis – misti penkias dienas grikių košėmis visiškai absurdiška, nes svoris po to sėkmingai grįžta. Tai kam vargti?
Sporto klausimas
Čia yra sudėtingiausia. Pasiūla begalinė – nemokamos mankštos dabar vyksta ant kiekvieno kampo (Sveiko miesto sekmadieninės mankštos, GSK ir IMPULS akcija), jogos studija radau prie pat namų – minutė kelio, per teliką vėl rodo mankštų kanalą (Medica TV), galiu įsirašinėti ir sportuoti su teliku, šalia esančiame Vilniaus neįgaliųjų dienos centre yra puiki salytė, kineziterapeutas – eik, sportuok!
Bet ne, neprisiverčiu arba prisiverčiu kojas pakilnoti ryte. Jeigu būna nelabai karšta, savaitgaliais ryte su teliku sportuoju. Bet kol kas jokių konkrečių žingsnių, kad sportuoti nuosekliai, kelis ten kartus per savaitę – nea…
Kažkokios čia gilesnės problemos arba gilesnės problemos sprendimo priežastys. Vis prisimenu Saulių Urboną. Juk žmogus irgi startavo kaip mankštų specialistas, sukūrė ir pasiūlė paaačią paprasčiausią mankštą, bet nesisekė jam pritraukti žmonių. Kažkiek iš pradžių atėjo, domėjosi jo mokymais kaip naujove, bet paskui, tikriausiai, daugelis atkrito. Ir tada Saulius į savo mokymus įtraukė maistą, minties galią, aplinkos faktorius ir t.t. Ir dabar yra populiarus gyvenimo būdo mokytojas. Nors jis tikrai stiprus mankštų specialistas, bet su tuo Lietuvoje pranašu netapsi…
Įdomu, tai nacionalinis, regioninis ar asmeninis bruožas tingėti sportuoti?
Meilės sau klausimas
Paskutinį klausimą, manau, išsprendžiau puikiai. Bet kokį nuokrypį į darboholizmą greitai fiksuoju ir tvarkau. Laiku baigiu darbą, stengiuosi nedirbti savaitgaliais. Dabar galvoju, kad dar reikėtų susirasti kokią domėjimosi sritį, kuri nebūtų susijusi su sveikata ir medicina, nes tai yra mano darbas, mano pomėgis ir nuolatinio domėjimo objektas, todėl jau gerokai nuo to rauna stogą. Reikia, kad gyvenime būtų ir kitų temų.
Bet kol kas nesugalvojau, kuo čia pasidomėti. Neseniai taip užsižiūrėjau į dinozauro nuotrauką… Ir ką rimtai, jie kažkada gyveno žemėje? Kokie keisti padarai. Gal įkurti kokį klubą besistebinčių dinozaurais.
Sėkmės jums lieknėjant. Būkit suaugę, supraskite, kad tai darote dėl savęs, dėl geresnės savijautos. Kad bliuzelė gražiau gulėtų – čia ne argumentas mesti svorį. Todėl darykite tą neprarasdami proto. Ir meilės sau. Nereikia savęs bausti neduodant valgyti. Norit už kažką save bausti – plaukite lėkštes rankomis arba rūbus.