Vieną šeštadienį, Jėzui einant per javų lauką, mokiniai skabė varpas ir, ištrynę tarp delnų, valgė.
Fariziejai jiems prikišo: „Kam darote, kas šeštadienį draudžiama?!“
Jėzus atsakė jiems: „Nejaugi neskaitėte, ką padarė Dovydas, kai buvo alkanas pats ir jo palydovai? Kaip jis įėjo į Dievo namus, ėmė padėtinės duonos, valgė ir davė savo palydovams, nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams!“
Ir jis pridūrė: „Žmogaus Sūnus yra ir šeštadienio Viešpats“.
Kiti skaitiniai: 1 Kor 4, 6–15
Evangelijos skaitinį komentuoja Elena Šiaudvytienė
Šios dienos Evangelija kalba apie žmogaus alkį. Šabo diena, o žmogus alkanas. Diena, kuri buvo įtvirtinta dar tremties metais. Tai poilsio diena, reikalinga tam, kad, būdami laisvi nuo darbo, izraelitai galėtų burtis į tikėjimo bendruomenę, kad galėtų išsaugoti tikėjimą, nemirti nuo dvasios alkio. Tačiau žmogus vis tiek lieka nepasotintas, nes alkio negali numalšinti draudimai ir taisyklės. Alkį gali numalšinti tik valgymas.
Pagrindinis argumentas, kurį pasitelkia Jėzus, atsakydamas fariziejams, yra Dovydo alkis. „Dovydas įėjo į Dievo namus, ėmė padėtinės duonos, valgė ir davė savo palydai, nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams!“ Taigi, anot Jėzaus, Dovydas nesulaužo įstatymo, bet pranašiškai jį išpildo. Jeremijo pranašystėje Dievas kalba: „Aš atgaivinsiu pavargusius ir pasotinsiu bejėgius“ (Jer 31, 25). Įstatymas visiškai išsipildo Jėzuje – jis yra šabo Viešpats. Jis ir tik jis yra visiškas išpildymas to, ko buvo siekiama įkuriant šabo dieną. Jis yra vienintelis išalkusios tautos pasotinimas.
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
