 |
Kristijonas Donelaitis, Arturas Valiauga, Apie Ilgesio žemę / About the Land of Longing. Vilnius: Kultūros meniu, 2013, 168 p.
Vilniaus knygų festivalyje, leidykla „Kultūros meniu“ pristatys naujausią žymaus viduriniosios kartos fotografo Arturo Valiaugos knygą „Ilgesio žemė“, kurioje pristatomas fotografijų ciklas apie šiandienos Karaliaučių ir keturiomis kalbomis publikuojama lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio poema „Metai“.
Fotografijų serijos ir knygos „Ilgesio žemė“ tikslas — pažvelgti į Donelaičio Mažąją Lietuvą šių dienų kontekste. Nuotraukose užfiksuotos Karaliaučiaus krašto (Kaliningrado srities) vietovės yra susijusios su klasiko gyvenimu ir, tikėtina, buvo jo poemos socialinis peizažas.
 |
Vienas iš lietuvių literatūros pamatą sudarančių šedevrų — Kristijono Donelaičio Metai — ir Arturo Valiaugos Ilgesio žemė kartu liudija mūsų istorijos subtilumą, sudėtingą identitetą. Prieš tris šimtmečius vartota archajiška kalba, smarkiai nutolusi nuo šiandienos kasdienybės, jei ne privaloma mokyklos programa, tikriausiai liktų tik literatūros, kalbotyros ir istorijos mokslų susidomėjimo objektas. Paradoksalu, kaip viena jauniausių — betgi ir universaliausių — meno šakų fotografija kuria sudėtingą dialogą apie mūsų identiteto suvokimą, istorijos įvykių vertinimą, kolektyvinę atmintį, interpretuodama vieną sudėtingiausių lietuvių literatūros kūrinių. Šis derinys, iš pradžių galintis atrodyti tartum nesusipratimas, suartina XVIII a. mąstyseną ir XXI a. patirtį, klausia, ar egzistuoja amžinos žmogiškosios vertybės, amžinos klaidos, ir jas patvirtina.
 |
Sąmoningai pasirinktos keturios kalbos knygoje brėžia istorijos ir nuo jos neatsiejamo laiko tėkmės paraleles, tampa fotografijos projekto kontekstu. Bet ne tik. Knyga knygoje nepolitizuodama prabyla ir apie Mažosios Lietuvos reikšmę pačios Lietuvos ir jos kultūros istorijai. Tikriausiai nėra kitos žemės už žemėlapiuose nupaišytų sienų, kuri būtų tokia gyva ir gaji mūsų sąmonėje. Gal todėl būnant tame krašte, apmąstant istorinius faktus, legendas bei pasakojimus, kyla nerimo jausmas. Tai ne praradimo, o atpažinimo nerimas, jį suvokus virstantis ilgesiu. Svetimo ir savo peizažo, veidų, kalbos, architektūros, atminties be patyrimo ilgesiu. Valiaugos nuotraukos leidžia patirti tikrovę per vaizdus, kurdamos tą ilgesį pateisinantį fotodokumentą.
Nuotraukos pasakoja apie Rusijai priklausantį kraštą, kuriame užaugusi trečia pokario karta nebeieško šaknų „plačiojoje tėvynėje“— kuria savo socialinį tapatumą, jį siedama su atgimstančia vartotojiška prūsiškos kultūros vizija, skatinančia esminius ekonominius, politinius ir kultūrinius pokyčius.
Subjektyvūs fotodokumentai, tik šiek tiek, tik krašteliu paliečiantys istoriją, sekantys Donelaičio biografijos žingsniais, tampa šių dienų Karaliaučiaus krašto metraščiu, vizualiniais, neverbaliniais Metais. Knyga knygoje. Apie ilgesį.
 |