 |
„Kai Ahabas papasakojo Jezabelei visa, ką Elijas buvo padaręs ir kaip jis buvo išžudęs visus jos pranašus kalaviju, Jezabelė nusiuntė pasiuntinį pas Eliją, tardama: „Tai man tepadaro dievai ir dar teprideda, jeigu šiuo laiku rytoj nepadarysiu su tavo gyvastimi, kaip buvo padaryta su kiekvieno iš jų gyvastimi. Išsigandęs ir gelbėdamas savo gyvybę, jis tučtuojau pabėgo...“ (1 Kar, 19, 1-3a).
Pranašas Elijas yra viena ryškiausių Biblijos asmenybių, Dievo siųstas ypač sunkiu tautai metu, kai jos valdovai, nuklydę nuo kelio, kuriuo Dievas buvo nurodęs eiti, bastėsi šunkeliais, paskui save tempdamiesi ir tautą. Karalių knygose, tiesa, sutinkame ir vieną kitą padoresnį valdovą, kuris vadovavosi Dievo duotu Įstatymu, vis dėlto dauguma jų buvo „svetimautojai“, iškeitę Dievą į kaimyninių tautų stabus. Kažkas iš šiuolaikinių Rašto aiškintojų yra pasakęs, kad tai, ką šiandien korektiškai vadiname „realpolitik“, – valstybių vadovų vykdoma kompromisinė politika, kai vardan „šventos ramybės“, o dažniausiai dėl vienokių ar kitokių savanaudiškų išskaičiavimų išduodamos moralines vertybes ir etiniai principai, – buvo žinoma, tik kitaip vadinama, Izraelio ir Judo karalių laikais.
Tokių kaip Elijas, Dievui atsidavusių, tvirto tikėjimo, kompromisų nepripažįstančių vyrų, buvo reta. Neatrodo, kad panašių į jį būtų padaugėję mūsų dienomis. O reikėtų. Jau vien todėl, kad dabartiniai valdovai ir jų vadovavimo metodai pernelyg panašūs į anuometinius. Vienas iš tokių valdovų, karalius Ahabas, ne juokais išsigąsta ir pasiguodžia žmonai, kuri faktiškai vadovavo šaliai, kad negali susitvarkyti su Eliju. Kad geriau pažintume Ahabą, verta perskaityti vieną Karalių pirmosios knygos eilutę: „Omrio sūnus Ahabas darė, kas nedora Viešpaties akyse, daugiau už bet kurį kitą savo pirmtaką“ (1 Kar 16, 30). Negana to, jis buvo vedęs svetimšalę, Sidono karaliaus dukrą (tai ir buvo toji Jezabelė) ir garbino jų dievaitį. Trumpai tariant, tai buvo visiškai puolęs žmogus. Elijas, įniršęs dėl to, kad valdovas su visu dvaru parsidavė svetimiesiems, o jų pavyzdžiu seka ir didžioji tautos dalis, išžudo Ahabo ir Jezabelės pakalikus, kurie dėjosi esą pranašai. Savaime suprantama, Jezabelė nusprendžia atkeršyti.
Elijas išsigąsta. O buvo toks drąsus. Bet buvo tik žmogus. Pabūgo ir pabėgo. Tačiau istorija tuo nesibaigia. Pranašas keliauja kuo toliau nuo pavojaus, o kartu ir nuo Dievo jam skirtos misijos (tai primena bėglio Jonos istoriją), į dykumą, ten šaukiasi mirties, bet Viešpats jo neapleidžia, pasirūpina Eliju, siunčia angelą, kuris jam padeda, galiausiai Elijas atsiduria prie Horebo (kitas pavadinimas – Sinajaus) kalno ir įlenda į olą. Daugelis, o gal ir visi, savo gyvenime esame patyrę kažką panašaus, kai pailsęs, prispaustas rūpesčių, kamuojamas baimių, tūnai savo susikurtame urvelyje, nenorėdamas iš jo išlįsti, o kitapus esantis gyvenimas atrodo toks sunkus, gal net nepakeliamas...
Lindėdamas oloje ir turbūt neketindamas iš jos išlįsti pranašas išgirsta: „Ką čia veiki, Elijau?“ (1 Kar 19, 9b). Dievas klausia žmogaus tikriausiai ne todėl, kad pats nežinotų atsakymo, o todėl, kad nori padėti jam susivokti, kas ir kaip. Juk būna taip, kad kažką darome paprasčiausiai iš inercijos, iš įpročio, o kai kada gal nė nežinome savo poelgių tikrųjų motyvų. Todėl verta stabtelėti ir susimąstyti. Elijas žino, ką ir kodėl jis darąs. Jis „dega uolumu Viešpačiui, Galybių Dievui“, kai tuo tarpu tauta sulaužė Sandorą, o jį patį už ištikimybę Viešpačiui kėsinasi nužudyti (plg. 1 Kar 19, 10a). Lyg ir ne melas tai, bet, atrodo, ir ne visiška tiesa. Gal Elijas dar dega uolumu, bet jau nebe taip karštai kaip anksčiau. Tiki Dievą, bet, pabūgęs Jezabelės, metė Dievo jam skirtą pareigą. O Viešpats, it niekur nieko, liepia jam išeiti laukan iš olos. Tarytum nežinotų, kad Elijas bijo. Ir ne šiaip sau iškišti galvą, o stebėti Viešpaties apsireiškimą.
Nežinia, ar Elijas noriai išlindo iš savo susikurto daugmaž saugaus ir gal net šiek tiek patogaus prieglobsčio, bet, stebėdamas tai, kas vyksta, – audrą, žemės drebėjimą, liepsnojančią ugnį, – Dievo nemato ir negirdi: „Viešpaties nebuvo vėjyje... žemės drebėjime... ugnyje“ (plg. 1 Kar 19, 11-12). Biblija byloja, kad tai ne šiaip sau gamtos reiškiniai, o teofanija – Dievo apsireiškimas gamtoje. Todėl kyla klausimas, ar Viešpaties tikrai nebuvo šiuose gamtos reiškiniuose, ar tik Elijas, apimtas baimės, nepastebėjo ir neišgirdo? Juk būna, kad išsigandęs matai tik tai, kas tave baugina, o visa kita prapuola iš matymo lauko. Kaip ten bebūtų buvę, galiausiai stoja tyla, dvelkia švelnus vėjelis, ir Elijas vėl išgirsta Viešpaties balsą. Ir vėl tas pats klausimas: „Ką čia veiki, Elijau?“ (13 eil.). Ir vėl tas pats atsakymas. Būna situacijų, kai žmogus nepajėgia vertinti situacijos, mąstyti, kai griebiasi to, kas jam atrodo parankiausia ir paprasčiausia. Elijas, atsiliepdamas Dievui, vartoja tą pačią įsikaltą į galvą frazę. Nemeluoja, bet gal ir visos tiesos nepasako. Šiaip ar taip, Viešpats jam padėjo išlįsti iš urvo ir bent šiek tiek susivokti. O tada trumpai drūtai įsako: „Grįžk keliu, kuriuo atėjai...“ ( 15 eil.). Grįžk atgal, ten, kur tu privalai būti, ir daryk tai, ką tau Dievas yra liepęs, atlik tau skirtą misiją iki galo, nesi esi pašauktas ne tam, kad slapstytumeis olose.
Kun. Arvydas Malinauskas
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2014 Nr.7-8