Aktualus tekstas iš Bernardinai.lt archyvų
Šiandien jau niekas neabejoja, kad atiduoti savo vaikus į darželius yra visiškai normalus, priimtinas ir net būtinas dalykas. Tačiau ką apie tai mano ir kaip jaučiasi mamos ir tėčiai, auginantys neįgalius vaikus? Ar patikėti neįgalų vaikelį kitų globai nėra šventvagiška? Kaip atsikratyti gausybės baimių, nepasitikėjimo ir kaltės jausmo, kai gyvenimas verste verčia paisyti ne tik vaiko, bet ir suaugusiųjų interesų?
Apie tai – pokalbis su Marice Titranu, pediatru, medicinos socialinio centro Prancūzijoje įsteigėju. Jau daugiau nei 30 metų jis kartu su savo komanda globoja, slaugo ir dvasiškai stiprina neįgaliuosius turinčias šeimas. Marice Titrane‘as taip pat įkūrė Montesquieu neįgalių vaikų lopšelį.
Kodėl mamos dažniausiai bijo net kelioms valandoms patikėti savo neįgalius vaikus kitiems?
Mano 25 m. darbo neįgalių vaikų lopšelyje patirtis rodo, kad 3 mėn. kūdikiams gali iškilti adaptacijos problemų, jeigu nėra gerbiamos motinos emocijos, ir jeigu jai nepaaiškinama, kodėl jai išsiskyrimas gali būti gerokai sunkesnis, nei kūdikiui. Reikia įsiklausyti į motinų jausmus, išgyvenimus. Dažnai jos jaučiasi kaltos, teisia save: jeigu savo vaiką atiduodu kitiems prižiūrėti, nebūsiu su juo kurį laiką, vadinasi, esu bloga mama…
Motinai atsiranda motinystės jausmas, gyvenant su vaiku. Kai ji įgyja pakankamai patirties, sugeba susitaikyti su trumpalaikiu išsiskyrimu. Egzistuoja toleruotinos išsiskyrimo ribos. Žinoma, daug sunkiau būna neįgaliųjų mamoms, nes jos jaučia, jog toks vaikas negali turėti tokių santykių kaip sveiki bendraamžiai. Motinos nerimas ar prasta savijauta kyla iš šio nesąmoningo suvokimo, kad vaiko santykiai klostosi kitaip, bet nesugeba to įvardyti. Kai mama sako: „Negaliu atsiskirti nuo savo vaiko“, būtina išsiaiškinti, ar to priežastis - motina, vaikas, ar jų santykiai. Retai priežastis būna viena. Kiekvienas į šį pasaulį ateinantis kūdikis pagimdo savo motiną, kaip javai kad palaiko žemdirbio egzistenciją...
O koks čia tėvo vaidmuo?
Tėvas išvysta jau gimusį kūdikį, ir jis mano neturįs sau ko prikišti. Tuo tarpu neįgalaus kūdikio mama klausia savęs – ką aš blogo padariau? Tėvas turėtų jautriai atitraukti savo žmoną nuo kūdikio, jos neatplėšdamas. Vyras turi padėti moteriai, kurią jis mylėjo taip, kad iš šios meilės gimė vaikelis, pamilti savo neįgalųjį kūdikį. Taip pat jis pats turi „iš naujo“ pamilti savo moterį, o jai padėti „iš naujo“ pamilti jį. Vyras turi iš naujo ją, pasikeitusią, kitokią, atrasti.
Kaip paruošti motiną atsiskyrimui su kūdikiu? Tėvas turėtų susipažinti su vaiko slaugos įstaiga, pasikalbėti su slaugytojais, pasakyti, kada, kaip dažnai lankysis, kada, kokiam laikui vaiką pasiims į namus. Lai mama savo vaikui padėkoja už suteiktą jai galimybę sutvarkyti vieną kitą reikalą. Kai ji ateina jo pasiimti, lai išsako pasitikėjimą vaiką prižiūrėjusiais žmonėmis. Svarbu, kad vaikas širdyje išsaugotų motinos prisiminimą. Jam pasaulio suvokimas ateina per motiną. Kūdikiui laiko matas – visai kitoks, negu motinai, suaugusiesiems.
Kai vaikas be mamos praleidžia 3-4 val., jis keičiasi, auga, įgyja tūkstančius patirčių, naujų pažinčių. Taigi po to jis susitinka jau su kitokia mama.
Neįgalus vaikas yra labiau pažeidžiamas, o tai pastebėti gali tik mama. Taigi jos nesugebėjimas atsiskirti nuo vaiko kyla ne iš noro jį visapusiškai apsaugoti, bet todėl, kad ji mato jo ypatingą jautrumą. Tai – motiniškos meilės paslaptis.
Ar vaiko patikėjimas kitiems – dvasinis iššūkis?
Man atrodo, kad tikintys tėvai turi prašyti Šventosios Dvasios pagalbos, kad įstengtų įžvelgti savo šeimos gyvenimo prioritetus: kad būtų paisoma ne tik vaiko, bet ir visos šeimos, o ypač - mamos interesų. Ji privalo pasirūpinti fizine sveikata, psichologine pusiausvyra, atvirumu pasauliui. Jeigu ji susikoncentruos tik į savo vaiką, iškils užsisklendimo savyje pavojus, kuris gali pakenkti šeimyniniam gyvenimui. Sugebėjimas patikėti savo vaiką kitiems liudija didžiulį pasitikėjimą Viešpačiu. Jeigu mes mylime savo vaiką, tai dar labiau jį myli dangiškasis Tėvas. Apie tai Jėzus pasakė, kalbėdamas apie žvirblius: „Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios.“ (Mt 10, 29).
Kaip Marija ir kaip Juozapas, taip ir kiekvienas tėvas bei kiekviena motina išgyvena atsiskyrimo nuo neįgalaus vaiko momentus. Tai tarsi antrasis vaiko gimimas, kurio sukeltos kančios ir nesantaikos kartais užsitęsia keletą metų. Tėvai pamažu vis labiau turi suvokti, jog vaikas jiems nepriklauso, kad jis turi gyventi „savo“, o ne jų gyvenimus.
Kaip kiekvienas mūsų, taip ir neįgalus žmogus elgiasi kitaip nei jų tėvai. Patikėdami jį kitiems, leidžiame jam kitoje aplinkoje vystytis, skleistis, įgauti kitą dimensiją.
Dievas sukūrė mane.
Jis mane pasirinko.
Jis atėjo gyventi manyje,
Nes Jam manęs reikia (Motina Teresė)
„Ombres et Lumière“, 2004, Nr. 144 Vertė Jūratė Terleckaitė