Autorė yra habilituota daktarė, profesorė, dirba VU Filosofijos fakultete.
Viešojoje erdvėje pasirodė pritrenkiantys skaičiai apie negrįžtančius į mokyklą mokinius. LŠMM duomenimis, nesimokančių vaikų skaičius yra 18.344 (iš jų dauguma išvykę iš šalies – 12.519. Kiti nelanko dėl kitų priežasčių). Tai verčia susimąstyti.
Bet kelia nerimą ir tai, kad mokykloje diskomfortą jaučia nemaža dalis mokinių (apie tai byloja ir patyčios mokykloje, kartais komplikuoti santykiai tarp ugdytojų ir ugdytinių ir kita). Ir viena iš priežasčių gali būti naujosios kartos nepažinimas.
Be abejo, vyksta kartų konfliktas. Išties nieko naujo – tai jau vyksta taip seniai... Kiekviena karta yra savita. Paprastai nėra ji nedora, neraštinga – ji tėra kitokia. Galime jai klijuoti įvairių etikečių. Tai jų ugdymo/si problemų neišspręs. Gal net padidins nesusikalbėjimą tarp kartų.
Dabartinė naujoji karta – skaitmeninio pasaulio aborigenai, prieš tai buvusios kartos – skaitmeninio pasaulio imigrantai. Tai irgi nieko naujo. Netgi M. Prensky mintis, kad jie mus toleruoja kaip ateivius į virtualų pasaulį ir toleruoja mus, kalbančius dialektu, jau daugeliui iš mūsų yra aiški. Matyt, mes jiems nei pakankamai pažinūs, nei suprantantys naująją kartą. Išeitų, kad mokykloje neretai dirbama su neatpažįstamais objektais (net ne subjektais) ir visos kalbos apie sąveikos pedagogiką; darbą, remiantis mokymosi paradigma; moksleivių brandos vertinimą ir pan. iš esmės tėra tik subjektyvios kalbos, tiksliau – įsivaizdavimai, imitavimai ir pan. Ir nereikia čia ieškoti kaltų, ypač mokytojų. Dera sutelkti įvairių krypčių mokslininkų, pedagogų, psichologų, psichiatrų, socialinių pedagogų ir kitų specialistų pajėgas ir atlikti fundamentalius tyrimus, kurie atvertų galimybę nuodugniau pažinti šią kartą.
Keletas pastebėjimų apie naująją kartą. Psichoterapeutas M.Sandomirsky nurodo keturias pagrindines jų vertybių grupes: sveikata (saugumas ir fizinė sveikata), socialinės vertybės (karjera, materialinė padėtis), šeima, dvasinės vertybės (išsilavinimas, kultūra).
Jiems sveikata kaip aktuali vertybė turėtų stiprėti, nes ją stiprinti reikalauja ir pats gyvenimo tempas, jos stiprinimo akstinų yra tiek realioje, tiek virtualioje aplinkoje. Didesnį dėmesį iš minėtų vertybių jie skirs karjerai ir materialinei gerovei (socialinėms vertybėms). Tačiau įvertinant šitos kartos hiperaktyvumą, konfliktiškumą ir kitas savybes, pasak M.Sandomirsky, jie sieks karjeros „pasitelkdami alkūnes“, karjeros siekis bus ne bendras (korporatyvinis), bet personalinis. Ši karta, siekdama savo tikslų, pasižymės agresyvesniu elgesiu su aplinkiniais nei prieš tai buvusios kartos. Deja, kaip teigia autorius, ir tokia vertybė kaip šeima patirs devalvaciją. Šios vertybės praradimas vyks palaipsniui – daugės surogatinių šeimos formų, pavyzdžiui, gyvenimas nesusituokus. Dvasinės vertybės pamažu taps neaktualios, o tų, kuriems dar bus aktualus išsilavinimas, asmeninė saviugda ir pan., skaičius mažės.
Taigi, iš vyresnės kartos pozicijos žiūrint, keičiasi vertybės (kai kuriais atvejais dimetraliai). Jei mes nesuskubsime, tai iš esmės internetas ir iš dalies realus pasaulis formuos vertybes, kurios gali būti sociume nepriimtinos (o gal vėliau taps ir norma). Vyresnės kartos kai kada būna kaip stručiai – įkiša galvą į smėlį ir galvoja, kad jų niekas nemato. Būtent taip dabar elgiamės su naująja karta. Mes jai nepadedame, nes dažniausiai net nesistengiame suprasti. Tiesiog nuo jos nusisukame arba ją atstumiame.
Įstrigo mano studentės parašytas laiškas. Jai atrodė, jog senesnės kartos tarsi kerštauja naujajai kartai. Nemanau, kad tai daroma sąmoningai, tiesiog neretai mes jaunus žmones paliekame likimo valiai. Jiems problemų yra daug. Ir būtent vyresnės kartos turi padėti vaikams ir jaunimui sudėti moralinius atskaitos taškus, padėti susikurti moralinėmis vertybėmis grįstą navigacinę sistemą, padedančią gyventi simuliakrais sotinamame pasaulyje, vis kreipiančiame į vartotojiškumą ir pan. Juk jis (ji) net nepakankamai supranta, kad yra sukurti galingi instrumentai, skatinantys buvimą internete, vartotojiškumą ir pan. Be to, internete vaikai ir jaunimas randa gausios ir įvairios informacijos.
Kyla klausimas: kaip atskirti teisingą informaciją nuo neteisingos? Kaip atskirti melą nuo tiesos? Ir nors šis klausimas nėra susijęs vien tik su skaitmenine erdve, o iš esmės yra nuo pasaulio pradžios, tačiau skaitmeniniams aborigenamas internete teikiama informacija atrodo patikima. Jie stokoja kritinio mąstymo, analitiškumo. Remiantis klaidinga informacija, gali būti ir neadekavatūs jų priimami sprendimai. Ir nors įvairiuose tinkluose kyla diskusijos dėl pateikiamos informacijos kokybės, bet skaitmeniniai vaikai to nesureikšmina. Jiems neretai nesuprantama, kad ne visą informaciją apie save galima pateikti virtualioje erdvėje.
Teisės profesoriaus J.Palfri ir U.Gasserio teigimu, 41 proc. sutinka Facebook'e pateikti apie save įvairių duomenų. Ši informacija gali būti panaudota ir netinkamai, pavyzdžiui, gali susidomėti pedofilai ar pan. Kartais, emocijų paveikti, jie pateikia ir informaciją apie savo šeimą, draugus ir t.t. Ypač pavojingos yra kibernetinės patyčios, plintančios tarp skaitmeninės kartos žmonių. Kiekvienas iš jų gali tapti ir auka, ir budeliu. Internete pateikiama informacija plinta žaibiškai ir turi galingą poveikį žeminamam asmeniui.
Reikia įvertinti ir šios kartos aktyvumą. Ji yra hiperaktyvi. Dera atkreipti dėmesį į J.Palfri ir U.Gasserio pastebėtą jos pilietinį aktyvumą. Jis gali pasireikšti tam tikrų politinių, ekonominių ar kitokių įvykių aprašymu virtualioje erdvėje, komentuojant tam tikrus įvykius, dalyvaujant diskusijose ar kitomis formomis perduodant informaciją, ją vertinant. Savo veikloje jaunimas naudojasi informacinėmis technologijomis, kurios visiškai nekeičia politikos, bet turi jai poveikį, nes gali žaibiškai perduoti tam tikrą informaciją, suaktyvinti rinkėjus ar atvirkščiai. Socialinių tinklų panaudojimas padeda gvildenti tam tikras problemas, sutelkti žmones jas spręsti. Kitaip tariant, globalus tinklas yra būtent tas komunikacijos kanalas, kuris gali turėti poveikį politikai. Jo dėka galima pritarti ar nepritarti esamai ar būsimai politikai, palaikyti tam tikras politines tendencijas, organizacijas ir jų veiklą. Netgi koordinuoti ir tarpusavyje suderinti tam tikras veiklas, veiksmus. Moraliai ir finansiškai bei intelektualiai palaikyti tam tikras politines idėjas, veiklas ar jas blokuoti, ignoruoti. Skaitmeninės eros vaikai yra gan aktyvūs, tik gal būt ne visada perpranta pagrindines idėjas, nes politikoje yra gan daug manipuliacijų.
Skaitmeninė karta yra tiriama įvairiose šalyse ir tai suprantama, nes jos ugdymas ir saviugda kitokia. Reikia įvertinti, kad mokiniai ir studentai kitaip renka ir apdoroja informaciją. Informacijos rinkimui jie greičiau pasitelks paieškos sistemas (pavyzdžiui, ,,Google“) nei eis į biblioteką.Taip pat jie paprastai neperka laikraščių, skuba įsigyti ,,online“ knygas, domisi informaciniais portalais ir pan. Jų naujienas peržvelgia prabėgomis tinkluose. Dažnai naudojasi ,,Vikipedija“ ir netgi ignoruoja tą faktą, kad joje ne visada pateikiama teisinga informacija.
Skaitmeniniai čiabuviai retai skaito knygą eilutė po eilutės ar ją perskaito visą (tai buvo būdingiau ankstesnėms kartoms). Jie paprastai naudojasi nuorodomis, kurias pateikia monopolistinės korporacijos – ,,Google“ ar kitos. (J.Palfri, U.Gasser). Šios nuorodos yra ribotos savo diapazonu. Jie paprastai naudojasi ,,online“ bazėmis ir koncentruojasi ties pavadinimais, todėl neretai jų darbuose dominuoja vos ne lozungai, pasigendama analitinių gebėjimų ir įgūdžių plėtotės, nes toks informacijos rinkimas, jos pateikimas neskatina pakankamo šių gebėjimų vystymosi. Vaikai šokinėja nuo vieno informacijos šaltinio prie kito – tai vyksta mechaniškai. Bet dėl to, kad šis procesas vyksta kitaip nei jų tėvų, visiškai nereiškia, jog jie negali valdyti žinių. Reikia įvertinti ir tą faktą, kad skaitmeniniai vaikai gauna daug ir išsamių žinių internete, be to, jie gali interaktyviai naudotis informacija.
Galima pateikti įvairių autorių įžvalgų apie naująją kartą, tačiau tai nėra būtina. Tereikia atverti akis ir savo protus Lietuvoje ir bent pasistengti naująją kartą suprasti – kitokią, bet nemažiau imlią, raštingą, neretai pasimetusią tarp realaus ir virtualaus pasaulio ir pan. Šiai kartai reikia vyresnės kartos dėmesio ir pagalbos, o labiausiai, matyt, supratimo. Tai gali būti vienas iš raktų vaikų mokymosi motyvacijai stiprinti, jų diskomfortui mokykloje mažinti.