Amerikietis Tedas Bundy buvo išvaizdus ir charizmatiškas jaunas vaikinas, niekam nekėlęs rimtesnių įtarimų. Tačiau 1989-aisiais jam buvo įvykdyta mirties bausmė už mažiausiai trisdešimties jaunų merginų išprievartavimą ir nužudymą. Tai įvyko prieš 25-erius metus, tačiau apie tai, kas, regis, niekuo neišsiskiriantį žmogų pastūmėja tapti maniaku, sadistu, budeliu. Egzekucijos išvakarėse T.Bundy sutiko atsakyti į psichologo Jameso Dobsono klausimuis. Galime abejoti šio pokalbio nuoširdumu, tačiau galime ir pabandyti pažvelgti į žudiko gyvenimą jo paties akimis bei susipažinti su įžvalgomis žmogaus, atsakingo už tokiai daugybei žmonių sukeltą skausmą.
Tedai, rytoj 7 val. ryte tau bus įvykdyta egzekucija. Kokios mintys tau kyla, apie ką galvoji paskutiniosiomis savo dienomis?
Na, aš nemeluosiu, kad jaučiuosi kontroliuojantis savo padėtį, nes taip nėra. Vieną akimirką esu labai ramus, kitą - visai ne. Labiausiai stengiuosi išnaudoti likusias minutes kiek įmanoma prasmingiau, gyventi čia ir dabar. Šiuo metu jaučiuosi ramus, didele dalimi dėl to, kad esu čia su jumis.
Esi pripažintas kaltu už daugelio merginų ir moterų nužudymą. Kaip tai įvyko? Papasakok apie pačią pradžią. Kas tave paskatino suteikti tiek daug skausmo tokiai daugybei žmonių?
Tai ir yra, ko gero, pagrindinis klausimas, į kurį jau daug metų bando atsakyti ne tik mokslininkai, bet ir aš pats. Nežinau, ar turiu pakankamai laiko tam paaiškinti. Tačiau manau, kad suprantu tai. Suprantu, kas įvyko su manimi, kaip tam tikros labai žiaurios ir destruktyvios idėjos privedė mane prie tokio elgesio.
Kaip suprantu, tu užaugai normalioje šeimoje. Nebuvai nei fiziškai, nei emociškai, nei seksualiai išnaudojamas.
Tikrai taip, ir tai yra tragedijos dalis. Aš užaugau puikioje šeimoje, su dviem mylinčiais tėvais, buvau vienas iš penkių brolių ir seserų. Mano tėvai negėrė, nerūkė, mes reguliariai eidavome į bažnyčią. Namuose nebuvo nei lošimų, nei muštynių, nei ko nors panašaus. Nesakau, kad tai buvo tobuli namai, nežinau, ar tokie apskritai egzistuoja, bet tai buvo normali krikščionių šeima. Tikiuosi, kad niekas nebandys eiti lengviausiu keliu ir kaltinti mano šeimos dėl to, ką aš padariau. Aš pats žinau, kad jie dėl to nekalti.
Tačiau kai buvau gal dvylikos metų berniukas, ne namuose, bet vietinėse parduotuvėse aš susidūriau su vadinamąja švelnia pornografija. Jauni berniukai mėgsta tyrinėti įvairias nuošalias, retai važinėjamas vietas savo kaimynystėje, o ten žmonės dažnai išmeta visokius nereikalingus daiktus, šiukšles. Kartais ten būdavo ir pornografinių knygų, žymiai atviresnių nei tos, kurias gali pamatyti maisto parduotuvėje. Taip pat būdavo ir gana žiauraus turinio žurnalų, literatūros. Noriu pabrėžti, aš kalbu iš asmeninės patirties, kad kenksmingiausia yra smurtinė pornografija. Kartu šie du dalykai – smurtas ir pornografija - veda prie tokio žiauraus elgesio, kurį net sunku apibūdinti.
Kas tuo metu buvo tavo galvoje?
Prieš toliau kalbėdamas, norėčiau, kad žmonės suprastų, jog aš nekaltinu pornografijos už tai, kad ji privertė mane kaip nors pasielgti. Aš prisiimu visą atsakomybę už tai ką padariau. Čia nėra ką svarstyti. Klausimas tik toks, kiek ji prisidėjo prie mano elgesio formavimosi.
Savo fantazijų pasaulyje tu nuėjai tiek toli, kiek tik galėjai. Ir tuomet reikėjo žengti tą mažą - ar didelį - žingsnį link paties fizinio veiksmo.
Tai vyksta palaipsniui, bent jau mano atveju, tikrai ne pernakt. Į pornografiją aš žiūriu kaip į priklausomybę. O kai esi priklausomas, nuolat ieškai ko nors stipresnio, atviresnio, to, kas tau kelia vis didesnį susijaudinimą. Paskui prieini ribą, kai pradedi galvoti, kad galbūt to perkėlimas į realybę duotų daugiau malonumo, kurio negali duoti vien tik žiūrėjimas ar skaitymas.
Kiek laiko buvai ant tos ribos?
Apie porą metų. Tuo metu aš kovojau su labai stipriu savo impulsų slopinimu. Man visą gyvenima mokykloje, šeimoje, bažnyčioje buvo aiškinama, kad net galvoti apie tokius dalykus yra blogai, tad ką jau kalbėti apie to darymą. Aš nuolat svarstydavau apie tas moralės normas, skiriančias mane nuo paties veiksmo. O mano fantazijų pasaulis ir toliau buvo maitinamas pornografija.
Kas tave pastūmėjo galutinai apsispręsti ir surizikuoti?
Vėlgi, jūs sakote „pastūmėjo“. Suprantu, ką turite omenyje, bet nenoriu, kad galvotumėte, jog buvau kažkokia bejėgė auka. Be abejo, žiauri pornografija tikrai paskatino visą šią įvykių grandinę: prievartavimus, žmogžudystes. Vienu momentu aš supratau, kad nebegaliu viso to kontroliuoti, kad moralės principai, man įdiegti dar vaikystėje, nebegali manęs sulaikyti.
Dar vienas dalykas, kurio nepaminėjau, bet kuris prisidėjo prie mano destruktyvaus elgesio, yra alkoholio vartojimas. Alkoholis mažino mano impulsų kontrolę, o pornografija juos tik dar labiau skatino.
Pirmųjų savo žmogžudysčių metu buvai pusiau girtas, tiesa?
Taip, taip būdavo beveik visada.
Jei teisingai suprantu, viduje vyko kova tarp tavo teisingumo suvokimo, socialinių normų, kurių buvai išmokytas dar vaikystėje, ir tos nežabotos aistros pornografijai. Kova tarp šių dviejų dalykų.
Taip, galima būtų taip apibendrinti. Manau, kad kai kurie žmonės galvoja: „Juk aš taip pat užmetu akį į pornografiją, bet nuo to netampu prievartautoju.“ Aš suprantu, juk beveik kiekvienas gali ją žiūrėti ir nepadaryti nieko blogo.
Na, priklausomybės toks dalykas: vienus žmones jos veikia labiau nei kitus. Bet yra dalis, kuriuos labai stipriai paveikia pornografija, ir tu, žinoma, esi vienas jų.
Tai buvo pagrindinis dalykas, paskatinęs mane žiauriai elgtis, ir aš nežinau, kodėl buvau toks pažeidžiamas.
Kai įvykdei pirmąją žmogžudystę, kaip ji tave paveikė? Kaip jauteisi po to?
Net po daugelio metų yra labai sunku apie tai kalbėti ir tuo pat metu vėl tai išgyventi. Bet noriu, kad suprastumėte, kas įvyko. Nenoriu pernelyg dramatizuoti, bet tai buvo tarsi pabudimas iš siaubingo transo. Kai atsikeli ryte blaivia galva, suvoki, kas įvyko, ir kad esi už tai atsakingas prieš įstatymą ir prieš Dievą, pabunda visi moralės ir etikos pojūčiai. Jaučiausi siaubingai, kai supratau, kad sugebėjau padaryti tokį dalyką.
Niekaip neįmanoma paaiškinti to žiauraus potraukio. Tačiau jis suteikia ir tam tikrą malonumą. Tad ilgainiui ta graužatis mažėjo ir aš vėl tapau savimi. Noriu, kad žmonės suprastų: iš esmės aš buvau normalus žmogus. Nevaikščiodavau po barus ir nebuvau benamis. Tikrai nebuvau tas, į kurį pažiūrėję žmonės iškart pasakytų, kad kažkas su juo negerai. Aš buvau paprastas žmogus, turėjau gerų draugų, gyvenau normalų gyvenimą, išskyrus tą vieną nedidelį, bet labai stiprų ir destruktyvų įvykį, kurį laikiau giliai savyje ir apie kurį niekas nežinojo.
Kai buvau pirmąkart suimtas, didelį šoką mano šeimai ir draugams sukėlė tai, kad jie nieko nė neįtarė, nebuvo jokios užuominos. Atrodė, kad su manimi viskas gerai. Dvasia ir žmogiškumas, kurį man davė Dievas, liko manyje, bet, nelaimei, kartais jie būdavo užgožiami. Noriu pabrėžti, kad mes, kurie esame taip stipriai paveikti žiaurumo ir pornografijos, nesame apsigimę monstrai. Mes esame jūsų sūnūs, jūsų vyrai, mes užaugome normaliose šeimose. Šiandien pornografija gali pasiekti vaiką bet kokiuose namuose. Ji pasiekė mane prieš trisdešimt metų. Nors mano tėvai ir stengėsi apsaugoti savo vaikus, nors jie ir buvo praktikuojantys krikščionys. Nėra būdų apsaugoti žmogų nuo dalyko, kuris yra plačiai paplitęs ir kurį visuomenė toleruoja.
Už durų dabar laukia keli šimtai reporterių, kurie nori su tavimi pasikalbėti, tačiau tu paprašei manęs, kad atvykčiau, nes turėjai pasakyti kažką svarbaus. Šis interviu nėra vien tik pokalbis su žmogumi, kuris nuteistas mirti rytoj ryte. Mes esame čia, nes norime perduoti žinutę, apie kurią tu dabar kalbi. Kad smurtinė pornografija daro didžiulę žalą žmonėms ir dėl jos įtakos yra išprievartaujama ir nužudoma daugybė moterų.
Paklausykite. Aš nesu mokslininkas ir nedariau apklausos, tad nevaidinsiu, kad žinau, ką kiekvienas žmogus apie tai galvoja. Bet aš gyvenu kalėjime jau ilgą laiką ir esu sutikęs daug žmonių, kurie yra įvykdę žiaurių nusikaltimų, kaip ir aš. Ir be jokios išimties, kiekvienas jų turėjo didžiulę priklausomybę nuo pornografijos. Net FTB atliktas tyrimas rodo, kad labiausiai paplitęs pomėgis tarp serijinių žudikų yra pornografija. Ir tai visiška tiesa.
Tedai, kaip manai, koks būtų tavo gyvenimas be šios įtakos?
Na, manau, kad jis būtų susiklostęs žymiai geriau ne tik man, bet ir kitiems nekaltiems žmonėms: aukoms ir jų šeimoms. Esu tikras, kad gyvenimas būtų buvęs geresnis ir kad nebūčiau padaręs visų tų žiaurių dalykų.
Jei galiu, norėčiau tavęs paklausti vieno iš klausimų, kurie domina visuomenę: ar tu galvoji apie savo aukas ir jų šeimas, kurios patyrė tokį siaubą? Net praėjus tiek metų jų gyvenimai negrįžo į normalias vėžes ir niekuomet negrįš. Ar gailiesi dėl to, ką padarei?
Vėlgi, žmonės mane kaltins, kad esu egoistas, bet aš tiesiog sakau jums, kaip jaučiuosi. Su Dievo pagalba man pavyko iš tiesų pajausti kitiems sukeltą skausmą, už kurį esu atsakingas. Tai įvyko gerokai per vėlai, bet geriau vėliau nei niekada. Pastarąsias keletą dienų mes su tyrėjais kalbėjomės apie neišspręstas bylas, mano įvykdytas žmogžudystes, ir netgi dabar yra sunku apie tai kalbėti, nes tai atgaivina manyje visus siaubingus jausmus ir mintis, su kuriomis aš atkakliai, ir, manau, sėkmingai susitvarkiau padedamas Dievo. O dabar aš vėl pajutau tą skausmą ir siaubą. Tad galiu tik tikėtis, kad tie, kuriuos aš nuskriaudžiau, kuriems aš suteikiau tiek sielvarto, net jei jie netiki mano išreiškiamu gailesčiu, patikės tuo, ką dabar sakau.
Yra pilna žmonių, tokių, kaip aš, kurių pavojingi impulsai kiekvieną dieną yra skatinami matomo žiaurumo, ypatingai seksualinio smurto. Bet sugrįžkime į dabartį, tai apie ką aš kalbu, įvyko prieš dvidešimt metų. Mane labiausiai gąsdina ir lūdina tai, ką galima dabar pamatyti per televiziją. Kai kurie žiaurūs filmai, kuriuos dabar gali žiūrėti kiekvienas, prieš trisdešimt metų nebūtų buvę rodomi net suaugusiems skirtuose kino teatruose. Tokie filmai, aš kalbu iš asmeninės patirties, yra labiausiai žalingi, ypač, kai juos gali žiūrėti kiekvienas vaikas, kuris nė nežino, kad galbūt turi polinkį žiauriam elgesiui ir yra labai pažeidžiamas. Kai aš pagalvoju, kas būtų įvykę su manimi, jei būčiau tuos filmus matęs. Nors mano situacija jau pakankamai baisi. Aš tokius dalykus žiūrėjau ne namuose, o dabar bet kas gali tai žiūrėti per televizorių.
Galėtum paaiškinti, kas vyko tavo galvoje, kaip tu tapai nebejautrus žmogžudystėms?
Aš aiškinu tai taip: kaskart, kai ką nors nužudydavau, ypač pirmą kartą, po to užplūsdavo didžiulis siaubas, kaltės jausmas, sąžinės graužatis. Tačiau paskui sugrįždavo tik dar didesnis poreikis daryti tai vėl. Įdomu tai, kad savo kasdieniame gyvenime aš ir toliau taip pat jausdavau kaltę, gailestį dėl kitų dalykų.
Tai buvo tarsi atskirta tavo gyvenimo dalis?
Tai buvo tarsi plyšys, juodoji skylė, ir viskas kas į ją įkrisdavo, tiesiog išnykdavo. Nežinau, ar pakankamai aiškiai pasakiau.
Viena paskutiniųjų tavo nužudytų merginų buvo dvylikametė Kimberly Leach. Manau, visuomenės reakcija čia buvo stipresnė, nes buvo nužudytas nekaltas vaikas. Tedai, kaip tu jauteisi po to? Negi po poros dienų lyg niekur nieko sugrįžo normali savijauta?
Negaliu dabar apie tai kalbėti...
Tai pernelyg skausminga?
Norėčiau sugebėti paaiškinti, kokia tai patirtis, bet negaliu. Tegul apie tai kalba kiti.
Aš negaliu suprasti, galiu bandyti, bet negaliu iš tiesų suprasti skausmo, kurį patiria tų merginų tėvai. Ir negaliu jiems nieko sugrąžinti. Nesitikiu, kad jie man atleis, aš to ir neprašau. Toks atleidimas kyla iš Dievo malonės - galbūt kai kurie ją turi, o kurie ne, gal kada nors ją atras.
Kaip manai, ar nusipelnei bausmės, kuri tau skirta?
Tai labai geras klausimas, ir aš jums atsakysiu nuoširdžiai: aš nenoriu mirti. Žinoma, aš nusipelniau griežčiausios bausmės, nes visuomenė nusipelno būti apsaugota nuo manęs ir tokių kaip aš, esu tuo tikras. Manau, šio mūsų pokalbio mintis ta, kad visuomenė turėtų būti apsaugota nuo pačios savęs. Geranoriški ir padorūs žmonės pasmerks Tedo Bandžio elgesį eidami pro žuranlų stendą, kuriame pilna medžiagos, skatinančios vaikus būti tedais bandžiais. Tokia ironija.
Aš bandau pažvelgti į tai, kas slepiasi už bausmės, ko žmonės iš manęs nori. Manęs nužudymas niekaip nesugrąžins tėvams vaikų ir nenumalšins jų skausmo. Bet aš pasakysiu: yra pilna vaikų, šiandien žaidžiančių gatvėse, kurie bus negyvi rytoj, kitą dieną ar kitą mėnesį, nes kiti jauni žmonės žiūri ir skaito dalykus, kurie šiandien yra kiekvienam prieinami internete ar televizijoje.
Visuomenė dabar labai ciniškai žiūri į tave ir nesu tikras, ar kas noras patikės tuo, ką pasakysi. Praeitą vakarą tu man sakei, kad esi priėmęs Jėzaus Kristaus atleidimą ir tiki Kristumi. Ar tu semiesi stiprybės iš jo šiomis paskutinėmis savo valandomis?
Taip. Negaliu pasakyti, kad būdamas mirties šešėlyje jaučiuosi stiprus, ramus ir niekas manęs nekamuoja. Tai ne juokai. Jaučiuosi labai vienišas. Aš sau primenu, kad kiekvienas mūsų vieną dieną tai patirs, vienaip ar kitaip. Ir milijonai vaikščiojusių šia žeme prieš mus tai išgyveno. Tad tai yra tiesiog patirtis, kuria dalijamės visi.
Pagal youtube.com parengė Gabija Verbaitė