 |
Atėjo keli žmonės ir papasakojo Jėzui apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišęs su jų aukomis. Tada Jėzus pasakė jiems: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite.
Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo tvenkinio ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“.
Jėzus pasakė palyginimą: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių, bet nerado.
Ir paliepė sodininkui: 'Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!'
Anas jam sako: 'Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirsdinsi'“.
Rom 8, 1–11: Jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių
Ps 24, 1–2. 3–4ab. 5–6. P.: Teisieji žmonės išsiilgę tavo, Viešpatie, veido.
Komentaro autorius – kun. Gabrielius Satkauskas
Apaštalas Paulius mus perspėja, kad formalus Įstatymo laikymasis nenuteisina. Mus nuteisina ir padeda pasiekti amžinybę vien tikėjimas ir tikėjimo darbai. Todėl figmedžio įvaizdis čia labai tinkamas – tas gražus, sulapojęs, didelis figmedis yra tarytum žmogus, neblogas žmogus, kuris laikosi Įstatymo, bet neturi vaisių, neturi tikėjimo darbų. Krikščioniui nepakanka būti tik neblogam: nieko neapvogti, nepameluoti, nenužudyti. Krikščionis kviečiamas eiti ne tik 10 Dievo įsakymų keliu, bet ir palaiminimų keliu, tikėjimo darbų keliu: būti taikdariu, būti gailestinguoju, tyraširdžiu, romiuoju, netgi persekiojamuoju. O tai jau nebėra tas saugus, formalus tikėjimas. Būti geram pagal Jėzų reiškia ne tik būti neblogam, bet būti mylinčiam. Ir tam reikia kasdienio atsivertimo mums visiems, kad išeitume, iššoktume iš savo formalaus religingumo, teorinio tikėjimo, kuris paremtas tik doktrina bei draudimų rinkiniu ir stokoja gyvo meilės santykio su Švč. Trejybe.
Palyginimas apie figmedį mums primena svarbiausią akimirką, kai stosimės prieš Dievą. Tą dieną Dievas mus vertins pagal meilės taisyklę: kiek talentų padauginome, kiek gailestingi buvome, kiek dvasinių vaisių subrandinome gerais darbais. Viešpačiui labiau rūpės ne blogis, kurį padarėme, nors tai bus irgi svarbu, bet gėris, kurio neįgyvendinome.
Bet Dievas yra gailestingas. Kristus yra tas sodininkas, kuris užtaria mus prieš Tėvą, sodo, kuriame augame, Šeimininką. Jis pasiruošęs išpurenti, apvalyti ir patręšti mūsų širdies žemę, kad taptume vaisingais figmedžiais, kad šeimininkui nereikėtų sakyti: „Aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!”
Bet kad Kristus galėtų mums padėti – atsiverskime!