 |
|
Unsplash.com nuotrauka |
Atrodytų, jog dar visai neseniai muziejuose eksponuotos gyvūnų iškamšos mums, vaikams, palikdavo neišdildomą įspūdį ir buvo vertos dėmesio, tačiau dabartinio muziejaus koncepcija apima kiek daugiau – ne tik eksponatų (pa)rodymą lankytojams. Šiuolaikiniame muziejuje pristatant eksponatus pasitelkiama istorija ir naratyvas, jungiantis pavienius objektus, siekiama įtraukianti lankytojus į ekspozicijos kūrybos procesą, jie tampa muziejaus dalimi. Pavyzdžiui, Belgijos Antverpeno miesto uoste įsikūręs MAS muziejus būtent tuo ir išsiskiria – įtraukiančiai lankytojui pasakojamu naratyvu. Čia pasitelkiamos dramaturgijai būdingos idėjos, leidžiančios kuriama istorija sujaudinti, įtraukti ir sudominti lankytojus. Ar šis muziejus yra pavyzdys Lietuvos nacionaliniams muziejams? Ar tai yra išeitis, galinti padėti pritraukti didesnę visuomenės dalį? Ar tai galėtų būti tinkamas būdas muziejų ekspozicijomis sudominti dažniausiai internete laisvalaikį leidžiančius moksleivius?
Gegužės 8 d. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete vyko diskusija „Ar Lietuvos muziejų laukia nauja era?“. Pirmą kartą po Nepriklausomybės atkūrimo įvyko 16-os nacionalinių muziejų vadovų rotacija. Skirtingą patirtį turintys įvairių sričių atstovai, tapę valstybinių muziejų vadovais, turi atsižvelgti į visuomenės lūkesčius dėl šių institucijų pokyčių. Apie valstybinių muziejų ateities perspektyvas kalbėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė Ina Pukelytė. Diskusiją moderavo menotyrininkė Linara Dovydaitytė.
Dabartinė Lietuvos muziejų situacija
Diskusijos dalyviai kaip pagrindinę muziejų stiprybę įvardijo per ilgą laiką sukauptas ir saugotas kolekcijas. „Visada geriau turėti kolekciją ir truputį skurdesnes sienas, komunikacijos iššūkių, nei, atvirkščiai, kai aplinka stebina, o nėra turinio,“ – teigė Lietuvos dailės muziejaus direktorius A. Gelūnas. Jis taip pat pridūrė, kad muziejai susiduria su iššūkiais dėl ribotų finansų, o šis aspektas neleidžia taip sklandžiai siekti užsibrėžtų tikslų.
 |
|
Lietuvos dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas. Evgenios Levin nuotrauka |
I. Pukelytė teigė, kad pastebimas dabartinės visuomenės poreikis gauti kokybiškų pramogų, dėl to svarbiausias iššūkis yra atrasti būdų, kaip patenkinti būsimų lankytojų poreikius ir lūkesčius. Valstybinių muziejų vadovai vis dėlto pabrėžia, kad reikia skirti itin daug dėmesio ir pastangų komunikacijai gerinti, tobulinti tiek muziejaus darbuotojų komunikaciją, tiek apskritai eksponatais perteikiamus pasakojimus.
Muziejai – rinkos dalis
„Jeigu nesi verslus, prarandi motyvaciją dirbti, dingsta polėkis“, – teigė Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė I. Pukelytė. Ji taip pat pabrėžė, kad, norint tapti versliam, jausti didesnį darbo pasitenkinimą, reikia imtis rinkodara paremtų veiksmų.
Su teiginiu, kad muziejai yra rinkos dalis, sutiko visi diskusijos dalyviai: „Jeigu muziejai neatsižvelgs į aplinką, neatsižvelgs, į tai, kas vyksta pasaulyje, tai į juos niekas neateis ir jie nebegalės vykdyti savo misijos“, – antrino Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė R. Kačkutė. Ji akcentavo ir tai, kad muziejai neturėtų pamiršti ugdomosios paskirties.
Pasak A. Gelūno, turėtų būti išlaikomas balansas tarp muziejaus suteikiamos pramogos ir edukacijos. Jo teigimu, muziejuje turėtų būti ir suvenyrų parduotuvė, ir kavinė, gali būti nuomojamų patalpų. Muziejus nėra tik pramoga, tačiau negalima jo laikyti ir šventove, kur kiekvienas komercinis elementas laikomas nepageidaujamu.
Lietuvos muziejų įstatymas
Kauno miesto muziejaus direktorius Gabrielius Sužiedėlis kėlė klausimą, kaip diskusijos dalyviai įsivaizduotų muziejų reformą ir kokie užsienio valstybių pavyzdžiai galėtų būti aktualūs.
R. Kačkutė pastebėjo, kad jau laikas keisti teisės aktus, tačiau vyrauja su šiuo klausimu susijęs paradoksas – muziejų įstatymas seniai keistas, o poįstatyminiai aktai yra progresyvūs. „Yra parengta Nacionalinė darnaus muziejaus vystymosi koncepcija, kurioje aprašytos pagrindinės strateginės muziejų kryptys. Ši koncepcija rengta kaip pagrindas, kuriuo remiantis turėtų atsirasti naujas įstatymas ir, kiek man teko girdėti, Kultūros ministerija planuoja eiti šiuo keliu“, – kalbėjo R. Kačkutė. Šių penkių strateginių muziejų krypčių aprašymus galima rasti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos tinklalapyje.
 |
| Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė. Asmeninio archyvo nuotrauka. |
A. Gelūnas diskusijos metu pažymėjo, kad pagal dabartinį įstatymą muziejai gali funkcionuoti: „Jis nėra ribojantis ar uždarantis“, tačiau A. Gelūnas taip pat džiaugėsi parengtomis strateginėmis muziejų kryptimis.
Lietuvos dailės muziejaus direktorius kaip problemą įvardijo ir tai, kad verslo ir Lietuvos muziejų bendradarbiavimo galimybės nėra išnaudojamos. Anot diskusijos dalyvio, Lietuvoje muziejų bendradarbiavimas su verslu vis dar vertinamas kaip nepageidaujamas, o biurokratinės procedūros tokiam bendradarbiavimui taip pat nepadeda.
Kaip žvelgiama į tai, kas yra archyvuose?
Diskusijos metu paminėta Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema (LIMIS), skirta automatizuotai muziejų rinkinių apskaitai vykdyti, saugomų objektų aprašams sudaryti, jiems susieti su skaitmeniniais vaizdais ir kita skaitmenine informacija, saugoti, archyvuoti, viešinti, keistis duomenimis su kitomis informacinėmis sistemomis. LIMIS nacionalinis kompetencijų centras, įsikūręs Lietuvos dailės muziejuje, vykdo ne tik šio muziejaus skaitmeninimo programą, bet ir padeda kitiems muziejams ją įgyvendinti.
 |
| Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė Ina Pukelytė. Kultūros ministerijos nuotrauka |
I. Pukelytė renginio metu paminėjo, kad pati skaitmenizacija yra sudėtingas, daug lėšų, laiko reikalaujantis tęstinis ir technologijoms imlus procesas. „Tai didžiulis iššūkis ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Europos valstybėms“, – sakė Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus direktorė.
Lietuvos dailės direktoriaus manymu, skaitmeninių eksponatų poreikis itin didelis. Eksponatais tokiu būdu yra dalijamasi su kitais muziejais. Diskusijos metu buvo pateikta bendra išvada, kad tiek studentams, tiek mokslininkams archyvai turėtų būti lengviau prieinami.
Muziejų erdvių problemos
VDU Menų fakulteto profesorės Rasos Žukienės užduotas klausimas apie kultūrinę diplomatiją ir muziejų bendradarbiavimą bei mainus iškėlė didelę Lietuvos muziejų problemą – nesutvarkytas, parodoms netinkamas erdves. „Man labai rūpi padaryti namų darbus pačiame muziejuje, t. y. tinkamai sutvarkyti ekspozicijas, pastatus, kad mainai galėtų įvykti“, – komentavo A. Gelūnas.
Muziejai ir neįgalūs žmonės
Diskusijos dalyvių paklausus apie tai, ar yra paruošta strategija, kuri leistų negalią turintiems žmonėms būti pilnaverčiams muziejų lankytojams, R. Kačkutė pabrėžė, kad šiuo metu tokios strategijos nėra, tačiau ateityje prieinamumas vis didės. Tam pritarė ir kitų muziejų atstovai. Dalį dabar pristatomų ekspozicijų yra numatoma atnaujinti, nors dėl to ir atsiranda nemažai iššūkių. Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė akcentavo, kad apie ekspozicijų pritaikymą neįgaliesiems galvoti ypač svarbu, nes kai kurie pokyčiai gali būti įvykdyti paprastai, neišleidžiant daug lėšų.
 |
| Unsplash.com nuotrauka |
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė I. Pukelytė džiaugėsi, kad jos atstovaujamame muziejuje buvo įgyvendinta socialinių projektų kuratoriaus pareigybė: „Šie žmonės dirba su socialinės atskirties grupėmis ir tam tikras ekspozicijas, parodas pritaiko negalią turintiems asmenims.“ Vis dėlto, muziejuje pasitaiko situacijų-oksimoronų. „Yra į antrą ir į trečią aukštą keliančių liftų, tačiau atvažiavęs neįgalus žmogus nepateks į šiuose aukštuose esančias dvi sales, nes jose yra paveldiniai laiptai,“ – pastebėjo I. Pukelytė.
Bendradarbiavimas su mokyklomis
Visus tris valstybinius muziejus vienija edukacinė funkcija. Siekiant į muziejus pritraukti kuo daugiau mokinių, pasitelkiamos įvairios priemonės. Vienos jų – kultūros pasas, Kultūros ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijų projektas, leidžiantis mokiniams nemokai lankytis tam tikruose muziejuose. Muziejai siūlo mokykloms edukacines programas. I. Pukelytė atkreipė dėmesį į tai, kad muziejuose jau dirba už edukaciją atsakingi darbuotojai, tačiau tam, kad programos atitiktų šių laikų standartą, yra būtina mokytis iš jau gerai veikiančių sistemų. R. Kačkutė pridūrė, kad edukacinių programų kūrimo procesas prasidėjęs jau seniai, tačiau bendradarbiavimas būtų žymiai efektyvesnis, jei muziejininkai, rengdami programas, ne tik gilintųsi į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos mokyklų programos aprašymus, bet ir kurtų programas kartu su pačiais mokytojais. R. Kačkutė mintį išplėtojo patikindama, kad reikia ir mokytojų mokymų. Tada ir jie patys galėtų dalyvauti edukacinėse programose, vesti edukacinius užsiėmimus muziejų erdvėse. Trūksta įsiklausymo, supratimo ko nori mokytojai, kokias problemas jie pastebi. A. Gelūnas teigė, kad švietimo sistema sunkiai serga ir laukti mokinių iš mažesnių miestų, atvykstančių į muziejus kaip į pamokas, yra utopiška idėja, nors iš tiesų edukacija taip ir turėtų būti vykdoma.