 |
Svarbiausioje mūsų tikėjimui vietoje, prie atidaryto ir tuščio Jėzaus kapo, normalūs dalykai apverčiami žemyn galva. Nes argi tai normalu, kad pirmasis žmogus, kurį Jėzus po savo prisikėlimo susitiko, yra moteris? Negana to, ir dar kokia moteris! Visos šių dienų moralinės instancijos turėtų imti kaukti, kad Jėzus pirmiausia pasirodė kažkokiai Marijai Magdalenai. Jai, pasileidėlei, o ne garbingiems Bažnyčios šulams ir ramsčiams – Petrui bei Jonui. Nors jie abu, kaip liudija Šventasis Raštas, prie kapo buvo porą minučių anksčiau. Na, žinote, argi Jėzus neturėjo šio reikalo sutvarkyti kaip pridera, pagal to meto papročius? Tačiau Jis to nepadarė.
O gal vis dėl to padarė? Galbūt tie du mokiniai prasilenkė su Jėzumi, jo nepastebėję, nes buvo pasinėrę į pamaldų nesuvokiamumą ar į nesuvokiamą pamaldumą, kas ten žino. Evangelija mums neduoda lengvo atsakymo. Čia susiduriame su prieštaravimu. „Jis pamatė ir įtikėjo, – taip parašyta apie Joną, ir tuo pačiu iškvėpimu: – Nes jie dar nebuvo supratę iš Raštų, kad jis turėjo prisikelti iš numirusiųjų.“ Taip pat ir Marija Magdalena nežinojo, ką sako Raštai, ji net negalėjo tikėti tokiu dalyku kaip prisikėlimas. Ji žinojo tik viena: kaip labai ji mylėjo Jėzų. Ir tai jai išspaudė ašaras, sudrumstė skaidrų proto žvilgsnį. Tačiau jos meilės ašaros išplovė į paviršių ir jos ilgesį. „ Ak, kad tai būtų netiesa!“ – tai, kas atsitiko nukryžiuojant. „ Ak, kad tai būtų tiesa!“ – čia apie angelus. Taigi ir tada ji vėl pamato juos, tuos angelus. Ji, moteris, o ne apaštalai, nors ir jie pažvelgė į kapą.
Tik apaštalai neverkė. Juk vyrai taip nedaro, – nebent paslapčia. Tačiau kartais tikroji realybė pamatoma tik pro ašaras. Ašaros neegzaminuoja – nebent krokodilo ašaros, kurios nori ką nors paveikti. Tikros ašaros degina, degina kaip druska ant atviros žaizdos. Degina kaip širdies ilgesys – ypač mylinčios širdies. Tokios mylinčios širdies negali patenkinti pora kruopščiai sulankstytų juostų ir drobulių. Ji ieško toliau – o kadangi ieško, tai yra atvira. Nors ir kraujuojanti, bet atvira.
Marija Magdalena, nors ir matė daugiau nei apaštalai, taip pat negalėjo visko atpažinti. Bent jau savo Mylimojo neatpažino ir ji. Jos skausmas, o taip, jis buvo toks stiprus, kad aptemdė ir jos akis. Ji matė angelų baltumą, bet Jėzaus nepažino ir ji. Ji matė tik vyrą. Vieną iš tokių, kokių per daug buvo jos gyvenime. Nors jis ir labai jautriai jos paklausė: „Kodėl tu verki? Ko tu ieškai?“ Turbūt šie žodžiai bent jau paskatino ją kreiptis į jį: „Pone, jei tu jį paėmei, tai pasakyk man, kur padėjai. Aš noriu jį susigrąžinti.“
Jos protas vis dėlto dar veikė tiek, jog ji nelaukė jokio atsakymo, nes dar kalbėdama apsisuko nueiti. Šio daržininko pastangos paruošti velionį karstui bus buvusios veltui, nes ji pati nori juo dabar pasirūpinti. „Bobiškas sielvartas“, – galbūt kas nors sakytų, o ji kaip tik to ir vengė, kaip tik to ir nenorėjo išgirsti. Ne – tik ne dabar! Mano mylimąjį jūs nužudėte. Savo meilės nužudyti aš neleisiu. Meilės, kuri buvo jai Švenčiausias dalykas per visą jos gyvenimą. Visų Švenčiausias, kurį tie žmonės sutrypė akmens kietumo, godžios širdies kojomis. Visi – išskyrus vieną: Jėzų. Taip, Jėzų, ir šis vardas skambėjo jos širdyje kaip „ Meilė“. Kaip vardas ir gali suskambėti tik mylint. Ir tuomet ji išgirdo: „Marija!“ Tik Jėzus galėjo šitaip ištarti jos vardą. „Marija!“ – jos skausmo uždanga plyšo, išsiliejo begalinis jos ilgesys, norėjo pulti Jam ant kaklo – ką greičiausiai ir padarė. Teisėtai. Nors ilgą laiką žodžiai „Nelaikyk manęs!“ buvo verčiami kaip „ Neliesk manęs!“ Esu tikras, kad ji galėjo pulti jam ant kaklo, toji Magdalena. Tik viena jai nebuvo leista: pasilaikyti jį sau vienai visam laikui. Bet Jėzus nedraudė jai jį apsikabinti ir jausti. Bet ir jo paleisti jis neįsakė. Tik prašė: prašau nelaikyti manęs, Magdalena, aš turiu eiti toliau. Eik ir tu su manimi, pakviesk ir kitus.
Ir pamažu, labai pamažu nuo jos širdies ima nuslinkti akmuo, tamsa jos sieloje pradeda sklaidytis. Jos vidinė šviesa susilieja su iš Jo sklindančia šviesa, ji jaučia jo ranką, o Jo meilė praskaidrina jos liūdnas mintis. Jis nušluosto nuo jos veido ašaras, ir tame veide atsispindi Jo prisikėlimo džiaugsmas. Ten, kur būta žaizdos, jau švelniai traukiasi nauja odelė, priklausanti jau naujam žmogui, žmogui, besiveržiančiam į gyvenimą.
Nauju žmogumi, kuris veržiasi gyventi, tokiu žmogumi tapti mus kviečia ir Velykų žinia. Seniausioji Evangelija skelbia: Jis prisikėlė! Jis iš tikrųjų prisikėlė! Aš Jį mačiau. Maža to, apsikabinau Jį! Apaštalų apaštalė – taip dar kartais vadinama Marija Magdalena. Teisėtai, nes ji iš tikrųjų buvo pirmoji, kuri matė ir lietė Prisikėlusįjį. Būtent ji pirmoji paskleidė pasauliui žinią apie pergalę prieš mirtį. Ir kaip tik todėl, kad tai padarė ji, būtent ji, blogos reputacijos moteris, tik pakenčiama, bet ne gerbiama, ne pripažinta, – kaip tik todėl ši Naujiena skirta ir mums.
Tai klausianti, įpareigojanti Naujiena: o kaip tu žvelgi į savo tikėjimo kapą? Ką darai, kai tau viskas išmušta iš rankų? Ar ieškai toliau? Pilnas meilės ieškai toliau? Tarp žmonių, kurie nieko nenutuokia apie tavo ilgesį, ir Bažnyčioje, kuri nesupranta Tavojo skausmo? Ar nesiliauji ieškojęs, kai ima rodytis pirmieji tikėjimo daigeliai? Tik tikėjimo. Marijos Magdalenos ilgesys skatino ją griebtis už gyvenimo, ir labai dažnai ji pagriebdavo tik tuštumą. Bet ji liko ištikima sau. Tol, kol galėjo gyvenimą ne tik apčiuopti, bet ir suvokti. O suvokusi – vėl paleisti. Tai ne jos, bet vyrų rankos laikė sučiupusios Jėzų. Vyrų širdys dažniausiai ir šiandien labai mielai prikaltų jį prie pastovių nesikeičiančių formų. „ Nelaikyk manęs!“ – šis prašymas taikomas kiekvienai ir kiekvienam iš mūsų.
„Prašau tavęs, nelaikyk, nes aš turiu eiti toliau. Bet ir tu eik su manimi, drauge su kitais.“
Iš vokiečių k. vertė Lolita Panzer