Ši diena – tylos, apmąstymo ir atleidimo diena. Ji mus veda link visų vigilijų motinos, - Velykų Nakties vigilijos, po kurios išauš pats svarbiausias istorijoje sekmadienis. Tik šiandien visa Bažnyčios tyli ir laukia: neskamba varpai, nedega žvakės, negroja jokie instrumentai, nešvenčiamos Mišios. Visa Dievo tauta apmąsto Kristaus mirtį ant Kryžiaus, jo palaidojimą ir viltingai laukia jo garbingo prisikėlimo.
Kaip ir VIII amžiaus krikščionys, susirinkę bažnyčioje vėlų šeštadienio vakarą švęsime Velykų Nakties Mišias, kuriose bus šventinama ugnis ir velykinė žvakė, bus šventinamas vanduo krikštui, o mes atnaujinsime savo krikšto pažadus. Skambant iškilmingam Gloria vėl atgis varpai ir pasigirs džiaugsmo šūksniai „Aleliuja, Kristus prisikėlė!”
Ši naktis yra kupina įvairių ženklų ir simbolių, kurie mums padeda švęsti Viešpaties prisikėlimą. Pirmasis ženklas, mus pasitinkantis dar prieš įžengiant į bažnyčią, yra laužas. Ši nauja ugnis simbolizuoja Kristų, kuris, nugalėjęs šaltį, tamsą ir mirtį, duoda naują gyvenimą krikščionių bendruomenei. Tradicija, tikriausiai atėjusi į Romą iš Airijos arba Galijos pagonių, perkeista prasme prigijo visoje Bažnyčioje. Jau XI-XII amžiuje krikščionys šią Velykų vigilijos metu pašventintą ugnį parsinešdavo namo ir iš naujo užkurdavo namų židinį, kuris pasninko metu būdavo užgesintas.
Velykų liturgija prasideda lauke, prie degančio laužo, tuo tarpu bažnyčioje yra tamsu ir tylu. Kunigui pašventinus ugnį nuo jos uždegama Velykų žvakė, kuri kaip prisikėlęs Kristus keliauja altoriaus link, kur pasiliks penkiasdešimčiai dienų. Išgirstame žodžius Kristus mums šviečia! ir matome tą prisikėlusiojo šviesą, lėtai sklindančią po visą bažnyčią. Žvakei ir visai procesijai atėjus prie altoriaus, visa bažnyčia mirga mažomis geltonomis liepsnelėmis. Iš kunigo lūpų pasigirsta džiaugsmingas velykinis šlovinimas: Tedžiūgauja dangaus angelų minios! Tebūna džiaugsmingai švenčiamos dieviškos paslaptys, ir tesveikina Kristaus pergalę skardūs trimitai!..
Žodžio liturgija šiąnakt yra ilgesnė nei įprastai. Klausydamiesi septynių Senojo Testamento skaitinių, psalmių ir maldų turime progą Jėzaus šviesoje apmąstyti išrinktosios tautos kelionę į Pažadėtąją žemę. Po Senojo Testamento skaitinių neįprastoje vietoje išgirstame Garbės himną, tada nutraukiama tyla: pasigirsta varpai, atgyja vargonai, užsidega šviesos. Iškart po jo skaitome apaštalo Pauliaus žodžius Romiečių bažnyčiai: Jeigu mes esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios, o psalmė kviečia dėkoti Viešpačiui, nes jisai geras.
Kitas svarbus simbolis yra vanduo: jis numalšina troškulį ir apvalo, atgaivina ir duoda gyvybę. Po žodžio liturgijos pradedamos krikšto apeigos, kurių pradžioje pašventinamas vanduo. Ši malda yra vienas gražiausių Romos mišiolo tekstų, puikiai išreiškiantis Bažnyčios tikėjimą. Krikštas yra pasinėrimas į Kristaus mirties ir prisikėlimo paslaptį. Anksčiau per krikštą žmogus būdavo tris kartus panardinamas vandenyje ir gaudavo baltą rūbą, kurį nešiodavo septynias dienas - iki kito sekmadienio. Šiąnakt ir mes, uždegę žvakes kartu su krikštijamaisiais, tris kartus atsižadėsime šėtono ir tris kartus ištarsime savuosius Tikiu! taip atnaujindami savo krikšto pažadus ir priklausymą Kristui.
Eucharistijos liturgija yra šios vigilijos viršūnė – tai Jėzaus mirties ir prisikėlimo slėpinio sudabartinimas. Tai ne tik Viešpaties perėjimas iš mirties į gyvenimą, bet ir visos Bažnyčios kelionė iš mirties nuodėmėje į naują gyvenimą Kristuje. Velykų rytą iš popiežiaus lūpų visomis kalbomis išgirstame tą patį vilties ir džiugesio kupiną sveikinimą, kuriuo senovėje vieni kitus sveikindavo ir pirmieji krikščionys: Christos Anesti! (gr. Χριστός ἀνέστη!; Kristus prisikėlė!), o vakarinėmis Mišiomis baigsime švęsti Velykų tridienį. Dabar atėjo mūsų eilė tapti Kristaus liudytojais pasauliui, ženklais, kurie rodys žmonijai, jog Jis nugalėjo mirtį.
Pabaigti norėčiau popiežiaus Pranciškaus paraginimu: Leisk Prisikėlusiam Jėzui įeiti į tavo gyvenimą, priimk Jį su pasitikėjimu, kaip draugą: Jis yra gyvenimas! Jei iki šiol buvai toli nuo Jo, ženk vieną mažą žingsnelį: Jis priims tave išskėstomis rankomis. Jei esi abejingas, rizikuok: nenusivilsi. Jei tau atrodo, jog yra sudėtinga Jį sekti, nebijok, pasitikėk Juo, žinok, jog Jis yra šalia tavęs, yra su tavimi ir duos tau ramybę, kurios ieškai, ir jėgų gyventi pagal Jo valią.