Eduardo Jonušo šviesūs pėdsakai Neringoje
Eduardas Jonušas – Neringos miesto garbės pilietis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius, pirmasis Liudviko Rėzos kultūros ir meno premijos, kurią įsteigė Neringos savivaldybė, laureatas... Neringiečiai jį vadina Kuršių nerijos atgimimo simboliu.
Ryšium su E. Jonušo 70-mečiu, Vokietijoje buvo surengtos kelios jo darbų parodos – Fehmarno saloje Burge, Reinbeko pilyje, Wurzburge, Drezdene; taip pat Vroclave (Lenkija), Taline (Estija). Lietuvoje parodos vyko įvairiu metu Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kituose miestuose. Tačiau E. Jonušas niekaip nepakliūna į Lietuvos dailėtyrininkų akiratį, jo darbai kol kas nepatenka į meno apyvartą.
 |
| Eduardas Jonušas |
Susipažinkime su menininko Eduardo Jonušo bent trumpa biografija, kad suprastume, iš kokių žmogiškosios dvasios gelmių išnyra šio ką tik mus palikusio menininko – skulptoriaus, tapytojo, muziejininko, laivų statytojo – kūrybos motyvai ir meninė jų raiška.
Eduardas Jonušas gimė 1932 m. balandžio 23 d. Pikelių kaime, Mažeikių rajone (pagal dabartinį administracinį suskirstymą). Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Jonušų šeima traukėsi į Vokietiją, o jo pabaigoje atsidūrė netoli Berlyno. Vėliau karo viesulai visą šeimą atbloškė į Pomeraniją (dabar Lenkija), galiausiai ji iširo: tėvas liko su keturiais sūnumis, o motina sugrįžo į Lietuvą. Tuomet paauglys Eduardas nusprendė vienas keliauti į Lietuvą pas senelius. Ilgos kelionės metu patyrė visokių nutikimų, pakliuvo į Gardino kalėjimą. Okupantai mėgino jį išvežti į vaikų namus, bet Eduardas bevežant pabėgo. 1946 m. grįžo pas savo senelius į Mažeikius. Ten rado motiną su ką tik gimusiu broliuku.
Jaunuolis išvyko į Klaipėdą, pradėjo dirbti, nelegaliai (juk pabėgėlis) mokėsi muzikos mokykloje ir neakivaizdžiai – suaugusiųjų vidurinėje. Lemtingas jam buvo šaukimas į sovietų kariuomenę 1951 metais. Pakliuvo į pulko mokyklą, kurioje kursantai buvo ruošiami diversantais. Ten KGB išsiaiškino jo kilmę ir praeitį... Kaip užsislaptinęs „šnipas“ 1952 m. jis buvo nuteistas už antisovietinę agitaciją 25 metams kalėjimo ir penkeriems metams tremties. Toks anuo metu buvo stalinistinės „troikos“ nuosprendis, daugeliui nuteistųjų politinių kalinių nulėmęs mirtį Sibiro lageriuose arba sužalotą gyvenimą grįžus į Lietuvą.
Jaunajam Eduardui teko patirti, ką reiškė Čitos kalėjimas, Tolimųjų Rytų lageriai, kur kaliniai tiesė Amūro geležinkelį. Po to prasidėjo dvasinės ir fizinės kančios Angarsko ir Irkutsko lageriuose (visą ten patirtą smurtą, badą, psichologinį siaubą jis aprašė savo knygoje „Likimo spąstuose“).
1956 m. buvo paleistas „į laisvę“ (o tai reiškė, kad ištisus dešimtmečius bus sekamas), atsidūrė „KGB įskaitoje“. Grįžo į Klaipėdą pas motiną, kurį laiką dirbo Klaipėdos dramos teatre apšvietėju, buvo atleistas už nepaklusnumą dalyvauti šventinėse sovietų demonstracijose. Septintajame dešimtmetyje pakliuvo į Nidą, ir tas apsilankymas jam buvo lemtingas. Susipažinęs su senaisiais Nidos žvejais kuršiais, jis tapo jų kultūrinio ir dvasinio palikimo gaivintoju, savamoksliu kraštotyrininku, muziejininku, nes rinko, atkūrė visa, ko dar iki galo nebuvo sunaikinusi sovietų valdžia ir sovietinio gyvenimo būdo nudvasinti Neringos gyventojai. Rinko istoriografinę medžiagą, fotografuodavo, piešdavo išlikusius senosios kuršių kultūros reliktus. Vienas pirmųjų jo užmojų buvo atkurti tuometinės valdžios sunaikintus Neringos apželdintojų tėvo ir sūnaus Kuvertų kapus (XIX a. vidurys) miškelyje prie įvažiavimo į Nidą. Tuomet Eduardui padėjo miškininkai, neleidę sovietiniams vandalams nuo žemės paviršiaus galutinai nušluoti apželdintojų kapus apleistose miškininkų kapinaitėse...
Gotlibas Dovydas ir Georgas Dovydas Kuvertai miško medžiais apsodino „liūdną Nidos dykynę“ (taip užrašyta ant sūnaus Georgo antkapio). Sustabdė lekiantį smėlį, kai siaučia jo audros, tiesiog srovėmis nešdamos smiltis, pakeliui užpustančias visa, kas gyva. Taip buvo užpustytas Karvaičių kaimas netoli Pervalkos. Ir užpustyto kaimo atminimui, gyva. Taip buvo užpustytas Karvaičių kaimas netoli Pervalkos. Ir to kaimo atminimui, ir pirmajam lietuvių (kuršių) liaudies dainų užrašytojui bei leidėjui, išleidusiam ir Kristijono Donelaičio „Metus“ (XIX a. pirmoji pusė), Karaliaučiaus profesoriui Liudvikui M. Rėzai, 1975 m. Eduardas Jonušas sukūrė ir pastatė originalų medžio paminklą, kurio gali pavydėti skulptoriai profesionalai. Skulptorius įamžino Neringos dvasią, gebančią pasipriešinti gamtos stichijoms ir svetimųjų jungui...
Sykiu Eduardas Jonušas ėmė tvarkyti senąsias Nidos kapinaites, kur buvo palaidotos ištisos senųjų kuršių šeimos. Atkūrė daugiau kaip šimtą suniokotų, beveik į žemę sulindusių senovinių antkapių – krikštų. Viso to darbo reikalingumą ir reikšmę mūsų istorinei atminčiai sovietmečiu reikėjo įrodinėti ano meto gana atsargiems valdininkams, nenorintiems įsileisti naujovių. E. Jonušui sutvarkyti kapinaites ir krikštus-mažuosius paminklus seniesiems kuršiams jose „susodinti“ padėjo šviesios atminties tuometinis kultūros viceministras Vytautas Jakelaitis, supratęs istorinio palikimo svarbą.
E. Jonušo atkurtos vėtrungės – senųjų žvejų laivų, kurie vadinosi kurėnais, skiriamasis ženklas ir papuošalas – sovietmečiu taip ir neišvydo dienos šviesos knygos pavidalu. Tą knygą, parengtą kartu su „Minties“ vyr. dailininku Rimantu Dichavičiumi, spausdinti neleido Glavlitas... Ji taip ir liko dūlėti Vilniaus universiteto rankraščių skyriuje... Dabartinės Nidos marių pakrantė yra papuošta vėtrungių alėja. Vėtrungė tapo Neringos simboliu. Ir klaipėdiečiai, ir Neringos gyventojai tikrai neužmiršo, kad Eduardas Jonušas buvo pirmasis, atradęs sovietmečiu užmirštas vėtrunges ir kaip palikimą perdavęs šiandieniniams Nidos ir visos Neringos žmonėms. Jo atkurtos vėtrungės – tai autentika, kuri reiškiasi per įgimtą menininko pasaulėjautą ir pasaulėvoką.
Buvo dar viena sena Eduardo Jonušo svajonė – atkurti autentišką senųjų kuršių žvejų laivą kurėną. Eduardas mintyse jau regėjo Kuršių mariomis plaukiojančius kurėnus, plukdančius Nidos ir kitų Neringos gyvenviečių poilsiautojus. Atsirado keletas entuziastų iš Nidos, iš Klaipėdos, kurie ėmėsi pagelbėti atstatyti senąjį laivą. Iš Vokietijos archyvų pavyko gauti kurėno sąrangos brėžinius. Entuziastai pagal juos pastatė pirmąjį laivą ir pavadino jį „Kuršiu“. Daugelį metų Eduardas ir jo sūnus Jovas plukdė tuo kurėnu Nidos svečius, turistus, poilsiautojus Kuršių mariomis.
Gyvenimui tekant, keitėsi ir Jonušo gyvenimo būdas. Jovas iškeliavo į Ameriką geresnės duonos ieškoti, ten sukūrė šeimą. Eduardą ištiko ligos – viena po kitos. Bet prieš tai jis dar sukūrė daug darbų Nidai ir kitoms Kuršių nerijos gyvenvietėms papuošti ir pagarsinti...
Vienas iš pirmųjų darbų jo darbų atsirado Smiltynėje. Tai buvo rodyklė „Burės“ su vėtrungių smailėmis... Ji pasitinka keliautojus, įvažiuojančius į šį unikalų Lietuvos kampelį. Kita rodyklė-ragana, pastatyta Juodkrantėje prie Raganų kalno, žymi unikaliais liaudies skulptorių kūriniais išpuošto Raganų kalno pradžią. O jau Nidoje Eduardas, gyvendamas su šeima pusrūsyje (kitokio buto buvęs Neringos vykdomojo komiteto pirmininkas jam nedavė kaip sovietų valdžiai nepaklususiam ir nepataikavusiam „elementui“), sukūrė itin daug. Tai ir medžio pano „Darbas“ su išraiškingais simboliais, Neringos merijos vestibiulyje, ir kalinėto metalo „Pašto karieta“, puošianti buvusio pašto pastatą, ir elegantiška vario kompozicija „Jūratė ir Kastytis“ „Jūratės“ viešbučio kiemelyje.
Tokie yra skulptoriaus, kuris dar sovietmečiu buvo įšventintas į tautodailininkų gretas, darbai. Jie tapo Neringos savastimi, be jų ne tik neringiškiai, bet ir Neringos svečiai, nuolatiniai poilsiautojai jau neįsivaizduoja šio unikalaus Lietuvos žemės kampelio.
Bet Eduardas Jonušas dar ir tapytojas, kurio nenori į savo gretas priimti diplomuoti profesionalai, baigę aukštąją dailės mokyklą. Kodėl? Eduardo kūryba neįtelpa į standartinius dailės kanonus. Jo paveikslų siužetai išsiskiria iš tradicinės dailės siūlomų motyvų. Jonušo drobės ar kartonai įkrauti nelengvu idėjiniu-dvasiniu krūviu, norint teisingai „perskaityti“ menininko paveikslus, reikia dvasinių pastangų ir atitinkamo pasiruošimo. Reikia ne tik pažinti dabartinės Lietuvos ar buvusios Sovietijos gyvenimo dėsnius, bet ir suvokti šiandieninio globalizmo užmojus. Didelio formato pastelėse ir aliejinėje tapyboje užkoduota globalistų valdymo forma ir „mažųjų“ žmonių savivokos tragedija...
Su šiais kūriniais, jų idėjomis, mąstymo būdu, tapymo manieros užmoju Eduardas Jonušas jau netelpa į tautodailės meno rėmus. Dar sovietmečiu pamėginęs stoti į Dailininkų sąjungą, buvo atstumtas kaip nebaigęs specialių dailės mokslų...
Jonušas yra menininkas vienišius, iki ligos, kuri sužlugdė jo svajones ir kurtus planus, surengęs daug parodų ne tik Lietuvos miestuose, bet ir Vokietijoje, Lenkijoje. Tai tapytojas filosofas, lietuviško siurrealistinio simbolizmo atstovas. Pradėjęs lyriškomis pastelėmis, tarsi baladėmis, apdainuojančiomis Kuršių nerijos gamtos unikalumą ir grožį, kur siužetuose vyrauja kurėnai, kopos, jūra, pušys, ir t.t., Eduardas Jonušas imasi savo darbų kolekcijos, pavadindamas ją „Penktas Žemės planetos ciklas“. Tai likiminis mūsų Žemės apmąstymas, įsikūnijantis ypatingais tapybiniais simboliais, kuriuos iš dailininko pasąmonės iškviečia jaunystės išgyvenimai Gulage. Tai 20 tapybos darbų serija, kuriai dailininkas paskyrė daugiau kaip dešimtmetį intensyvios savo kūrybos metų.
Kuo pagavūs Eduardo Jonušo kūriniai? Kaip besamprotautų mūsų mokslingieji menotyrininkai, juose esama giluminio švytėjimo, magiškojo siurrealizmo traukos, kuri žiūrėtoją verčia išsinerti iš savo paviršutiniškai slenkančios buities, panirti į gilesnius ir švaresnius vidinio mąstymo vandenis. Visa E. Jonušo, Neringos apaštalo, Nidos grožio puoselėtojo kūryba yra savotiška terapija atbukintam masiškai plintančių televizijos triukų, interneto teikiamų galimybių išlieti tulžį prieš kitaip manančius. Ji verčia atidžiau pažvelgti atidžiau į save ir savo vietą šiame nuostabiame Dievo pasaulyje ir savo vertę arba antivertę Dekalogo nustatytų kanonų atžvilgiu.
Išgyvenimus, kuriuos bandė išreikšti teptuku, E. Jonušas yra aprašęs minėtoje knygoje „Likimo spąstai“. Ši knyga, išversta į vokiečių kalbą pavadinimu „Hund ist auch Mensch“, tarp vokiečių susilaukė didelio pasisekimo. „Melina-Verlag“ leidyklos savininkas Ewald Hein 1995 m. išleido solidų Eduardo katalogą „Cymbala“, kuriame su tekstais vokiečių ir lietuvių kalbomis pateikta E. Jonušo 17-ka jau minėto penkto Žemės ciklo pastelių. Tas pats leidėjas vokiečių kalba pakartojo šį ciklą, kurį Jonušas pertapė aliejumi ir papildė naujais darbais. Tai buvo nauja 2002 metais išleista knyga, pavadinta „Eduardas Jonušas. Fantastische Bilder“. Joje apie Jonušo kūrybą kalba pats E. Heinas, teisininkas Uwe B. Meyer ir Wurzburgo universiteto profesorius D. Willoweit (beje, turintis lietuviškų šaknų). Tikiu, kad ir mūsuose, o ypač Klaipėdos krašte, itin savito, mąslaus, jautraus gimtojo krašto mylėtojo Eduardo Jonušo kūryba ir gyvenimas susilauks dėmesio ne tik tarp vyresniosios kartos, o jaunimas perims jo idėjas ir idealo troškimą – būti piliečiu kiekviename žingsnyje, nes mūsų valstybė – tai lyg senoji istorinė Lietuva, kurios pilis kadaise atkakliai saugojo ir gynė pilėnai, dabartine terminologija kalbant – piliečiai... Ir čia paminėtą vokiečių leidėjo knygą-katalogą, parengtą tikrai elegantiškai ir profesionaliai, kas nors ims ir išvers į lietuvių kalbą.