 |
| Rimas Burokas ir jo mylimoji Silva. Renginio organizatorių archyvo nuotrauka |
Balandžio 19 d. (šeštadienį) 18 val. kavinėje „Kultūra“ (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) įvyks vakaras, skirtas Rimo Buroko (1953–1980) gimimo metinėms.
Žinai, taip būna, kai ieškai žmogaus, su kuriuo būtų jauku, artima, su kuriuo galėtum įsikuitęs į virtuvės kampą prasėdėti iki ryto prie kavos puoduko, kuriam norėtum pasakot istoriją, kaip tavo katė atsivedė mažylių, ir klausytis mėgstamos muzikos, ieškai, ieškai ir nerandi... O po to, kai atrandi, paaiškėja, kad to žmogaus seniai nebėra gyvo, ir vienintelis būdas bendrauti – tai skaityti jo eilėraščius. O čia jau būna taip, kad ne aš kalbu, bet man kalba, ir aš esu tas klausytojas, kurio pati ieškojau. Nes tik taip galiu pažinti tą sielą, kuri gyveno, jautė ir kūrė. Būtų nesąžininga sakyti, kad neradau to žmogaus. Jis yra. Jo vardas
– Rimas Burokas. Radau jį, užmigusį ant stalo, ir, nubraukusi plaukus nuo rudens lapais apkritusio veido, stengiuos įžvelgti bruožus.
Negyvenk, negyvenk, negyvenk... – girdžiu. Dar: ... Tylėk, nerašyk... Ir – atsakymą: Jūs man draudžiate, o aš liūdėsiu, liūdėsiu, liūdėsiu. Nes kuo man džiaugtis? Net mylėti neleista. 20-metis Rimas jau tėvas ir vedęs vyras. Negalintis matytis su dukrele, jos mamos šeimos atstumtas kaip nepageidaujamas asmuo. Su mylimąja susituokęs – bet ir tai nesuteikė pasitikėjimo jos tėvams – neįsileido abiejų pro duris. Vyras – negalintis nei būstu, nei maistu aprūpinti savo žmonos. Iš mokyklos išmeta – negalintis įsidarbinti – neturintis pinigų – neturintis kur gyventi. Yra palėpės, stogai. Kartais – šiltas prieglobstis pas draugus
ar draugų draugus. Kartais visas prieglobstis – mylimosios glėbys. Niekur nesiskundžia, kad šalta. O taip gyvenat tikrai turėjo būt ir šalta, ir alkana. O jis tik sakė: vieniša.
Apdovanotas Mirties ordinu ir psichiatrinių žvaigždėmis. Atrodo, taip gyvenant, reikėjo rėkti, sužvėrėt, o jis buvo švelnus, liejo savo švelnumą ir garavo juo kartu su rūku. Gyveno naktį ar apie naktį rašė nakty. O kaip gali rašyt negyvenęs naktį? Kaip gali rašyt apie lietų, negirdėjęs lyjant? Vaikystėj turbūt grojęs pianinu, nes klavišai jo pirštų liečiami skamba, pianinas virsta rojaliu, klavišai – poetais, o Haydnas, Mocartas – kaip lietus. Labai geri pedagogai gerai išmokė groti.
Kaip ir visi normalūs žmonės, buvo gimęs iš jūros su dangumi. Tik tokie žmonės geba šimtą kartų per dieną pasenti ir mirti. Nes jie – vėjas, nes jie – lapai, nes jie – tai švelnumas, iš kurio kaip iš pradžiamokslio dera mokytis visų pamiršto jausmo. Poetui neegzistuoja jokie rėmai ir varžtai. Niekada. Poezija, jei nori rėmų, pati juos pasirenka. Tada atsiranda poetas, kuris rašo eiles. Ir pavasaris sako: mano draugas – ruduo, o vaikystė su aureole – tarsi sala, ir motina, mušanti per skruostą. O tėvas? Tėvas – Baltakis. Gali būti ir Baltakė, jei motina. „Baltos akys“ – šiaip graži metafora.
Gyvenimas, negalėdamas Rimui pasiūlyti nieko gero, atidavė jam Mirtį. Poetas savo vienutės grotų šešėlius vaizduotės galia paverčia žaismingais atspindžiais, o grotos tampa efemeriškos, neegzistuojančios.
Kaip gali neagresyvus, švelnus poetas tapti tokiu persekiojamu tuometinės valdžios ir (arba) visuomenės priešu? Matyt, sovietinės valdžios tarnai pajuto jame nepalaužiamą dvasią, kuri, jų manymu, jau seniausiai turėjo palūžti, pasiduoti ir žlugti. Juolab kad tas, žmogus jų manymu, buvo labai jau silpnas, neturėjo nei padėties, nei jokių nuopelnų tuometinei valdžiai. Jo paprasčiausiai neturėjo būti.
Visa Rimo sąmoninga biografija – jo sunaikinimo chronologija. Juk tokie sovietų kuriamoje visuomenėje buvo nereikalingi. Vis dėlto pajutę, kad susidūrė su stipriu žmogum, pasiūlė tai, su kuo patiems buvo baisu – tuštumą. Norėjo įstumti ten, kur ir patys buvo.
Tuštuma, tuštuma, tuštuma
tamsoje krentančių lapų
nesuprantamai liūdnos grimasos
tuštuma, tuštuma, tuštuma...
Buvo sudarytos visos sąlygos gauti galą (arba pasiduoti ir parsiduoti), o jei taip neatsitiko – tada padėti gauti galą. Morališkai sunaikinti nepavyko, tada buvo susidorota fiziškai. Rimas mirė, vykdytojai gavo pagyrimų ir paaukštinimų tarnyboje kaip geri sovietų valdžios tarnautojai. Yra sistema – negyvenk, negyvenk, negyvenk. Uostyk – pakišta kaip Kristui po nosimi acto
kempinė – palėpių smarvė, gerk – tą pigų vyną, gyvenk, valkata. Turėjo pasistengti ir „gydytojai“ psichiatrai, turėję nurašyti visiškai sveiką žmogų. Sukūrė diagnozę, na o Rimas, matyt, turėjo smagaus juoko, kai, būdamas iš esmės geras žmogus, padėjo jiems tą darbą greičiau pabaigti, papasakodamas apie balsus, kuriuos jis girdi ir kurie jam diktuoja saldžias eiles.
Parodė visiems – va, žiūrėkite, kas nepaklus, tas susilauks tokio pat likimo. Užtildė poetą, jis neberašė, bet kaip užtildyti savo sąžinės balsą?
Šįkart Burokinės Kaune. Rimas buvo laukiamas visur – jį geruoju prisimena ir Rygoj, ir Pitery, ir Žaliakalny. Su juo buvo linksma, gera, įdomu. Jis neužkraudavo savo problemų kitiems, stengėsi kiek galėdamas laikytis pats. Vienas.