Jums bus atleista, jei skaičiuodami pametėte skaičių, kiek kartu laikinoji Ukrainos vyriausybė Kijeve skelbė ultimatumą prorusiškiems separatistams atlaisvinti visus užimtus valstybinius pastatus, kuriuos jie užgrobė rytinėje Ukrainoje. Šie ultimatumai buvo skelbiami, tačiau, išsekus duotam laikui, iš Ukrainos valdžios vargiai išgirsdavome bent kuždesį.
Iš tiesų būta dviejų ultimatumų, o tai reiškia – vienu per daug. Būtent tiek kartų per tiek pat mėnesių Rusija įvykdė invaziją į Ukrainą. Remiantis Ukrainos vyriausybe, separatistai įsitvirtinę šalies pietuose ir rytuose, iš tikrųjų yra Rusijos specialiosios pajėgos, kurias Maskva pasiuntė tam, kad atplėštų turtingesniąją Ukrainos dalį. Tai patvirtina ir gausybė kitų šaltinių, tarp jų ir JAV žvalgyba. Vadinasi, Ukrainos teritorija dar kartą buvo užgrobta kitos valstybės kariuomenės, o Ukrainos valdžia nepaleido nė šūvio. Net ir per paskutiniąsias dvi dienas, nepaisant visų vaizdų, kuriuose Ukrainos šarvuočiai užfiksuoti judantys į Rytus, nieko nebuvo nuveikta: ukrainiečiai atsiėmė tik vieną oro uostą ir prarado šešis šarvuočius.
Taigi kodėl dukart invaziją patyrusi Ukraina nešaudo?
Pirminė priežastis yra ta, kad niekas nenori stoti į karą su branduoliniu ginklu ginkluota ir vis labiau pamišusia valstybe. Tačiau viskas iš tikro yra daug sudėtingiau.
Gruzija. Prisimenate 2008 metų rugpjūtį, kai tuometis Gruzijos prezidentas Mikheilas Saakašvilis į Rusijos provokacijas regione (tarkime, rusiškų pasų dalijimą separatistinių Gruzijos Abchazijos ir Pietų Osetijos gyventojams) atsakė šūviais? Po kelių dienų Rusijos tankai jau riedėjo Gruzijos sostinės Tbilisio link, augo žuvusiųjų skaičius. Iki to laiko, kai išsisklaidė tankų sukeltos dulkės, Gruzija jau buvo netekusi 20 proc. savo teritorijos. Visa tai iš esmės įvyko be didesnės kovos.
Čečėnija. Tačiau Gruzija nėra tas pavyzdys, kuris šauna į galvą žmonėms Kijeve. Čia kiekvienas prisimena ne Gruziją, o Čečėniją. Jie puikiai prisimena, kas nutiko, kai maža separatistų grupė paskelbė Čečėnijos nepriklausomybę nuo Rusijos. Maskva bombardavo juos sostinėje Grozne ir gavo pamoką, kuri stebina daugumą didžiųjų kariuomenių: partizaninė kova miestuose yra siaubinga ir kebli. Rusija galiausiai nugalėjo Čečėnijoje, tačiau tam prireikė beveik dešimtmečio, tūkstančių aukų, nusiaubtos Čečėnijos ir neapsakomų žiaurumų. Kijevas susiduria su ginkluotais separatistais, įsitvirtinusiais pastatuose. Ar įmanoma juos iš ten išrūkyti neatveriant pragaištingo karo sūkurio, koks buvo atvertas Čečėnijoje?
Rizika sukelti pilietinį karą. Nors protestai Ukrainos pietuose ir rytuose neatrodo plačiai paplitę ar net populiarūs, tačiau laikinoji vyriausybė yra suvokiama kaip gimusi Vakarų Ukrainoje, todėl Rytų ukrainiečių yra sutinkama su tam tikru įtarumu. Negana to, Rusijos siųstus kovotojus tokiose vietose kaip Slavianskas taip pat supa prorusiškai nusiteikę vietiniai, ir galima tik pagalvoti, kas nutiktų, jei vyriausybė Kijeve imtų šaudyti į savo pačių piliečius. Kai kurie apžvalgininkai baiminasi, kad tai sukeltų karą, nors vos prieš kelis mėnesius niekas nebūtų įsivaizdavęs, jog Ukraina yra ant pilietinio karo slenksčio esanti valstybė.
Lojalumas. Arba jo trūkumas. Laikinosios vyriausybės problema yra ta, kad ji dažniausiai stokoja lojalumo, ypač savo pačių ginkluotųjų pajėgų. Būta pranešimų, kad, pavyzdžiui, Ukrainos kariai patys sukilėliams perduodavo šarvuočius, ant kurių netrukus iškildavo Rusijos vėliava.
Kas šaudytų? Po vasario mėnesio žudynių Maidane naujoji vyriausybė išformavo „Berkutą“ – specialiąją miliciją, kuri šaudė į protestuotojus. Dauguma tuomet buvo viešai žeminami visoje Ukrainoje, kai turėjo nuo scenų miestuose atsiklaupę atsiprašyti už tai, kas buvo padaryta. Tai sukūrė tris problemas. Pirmiausia sklinda gandai, kad dalis nusivylusių buvusių „Berkuto“ kovotojų, kurie jaučiasi išduoti ir nelaiko naujosios vyriausybė legitimia, pabėgo į Rusiją, kur Maskvoje buvo perrengti ir pasiųsti atgalios kovoti. Antra, išformuodamas „Berkutą“ Kijevas prarado dalį geriausių savo kovotojų, kurie potencialiai galėtų būti tie, kurie šturmuotų užgrobtus pastatus. Trečia, šis žingsnis sukėlė neužtikrintumo jausmą likusioje Ukrainos milicijoje ir ginkluotose pajėgose: jei jie klausys įsakymų šaudyti dabar, ar vėliau nebus paprasčiausiai pakišti po autobusu?
Ar kas nors gali šauti? Ukrainos branduolinis nusiginklavimas 1994 metais lėmė tolesnę šalies demilitarizaciją, kuri tik suintensyvėjo pastaraisiais metais. Palyginti su Rusijos kariuomene, Ukrainos armija nusileidžia tiek savo skaičiumi, tiek ginkluote.
Amerikiečiai. Pareiškime po pareiškimo, skambutyje po skambučio Baltieji rūmai, Valstybės departamentas ir Gynybos departamentas gyrė ukrainiečius už jų demonstruojamą „santūrumą“. Kai kurie JAV šaltiniai tiek šalies viduje, tiek užsienyje teigė, kad JAV valdžios atstovai skatina tokį santūrumą, nors ir reiškia savo supratimą dėl vis labiau nepakeliamos situacijos Ukrainos rytuose. Rusija tai supranta ir paskutiniojo telefoninio pokalbio su Baracku Obama metu Vladimiras Putinas paragino JAV „pasinaudoti kiekviena atsirandančia galimybe, kad būtų užkirstas kelias smurtui ir kraujo praliejimui.“
Tai yra itin sudėtinga dilema, ir nė vienas iš anksčiau pristatytų veiksnių greitu metu neišnyks. Tuo tarpu Rusijos karinės pajėgos ties Ukrainos siena laukia bet kokio preteksto įžengti į šalį ir „apginti“ rusakalbius. Galima prognozuoti, kad šis keistas, lėtaeigis karas ar ne karas, invazija ar ne, tai tęsis dar kurį laiką. Kol V. Putinas atšauks skalikus.
Parengta pagal New Republic