Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijos pirmininkas Sigitas Tamkevičius kreipėsi tiek į Seimo pirmininką Loretą Graužinienę, tiek į Teisės ir teisėtvarkos komitetą, atkreipdamas dėmesį, kad pateiktas parlamentarams svarstyti Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai bei bendražmogiškoms vertybėms.
Vyskupas kreipimesi politikams pabrėžia, kad kelia susirūpinimą tai, jog Seime svarstomame Reprodukcinės sveiaktos įstatymo projekte yra nuostatų, kurios pamina kiekvieno žmogaus gyvybės saugojimo principą.
S. Tamkevičius pateikia šiuos argumentus:
“LR Konstitucijos 18 straipsnis nurodo, kad Konstitucijos saugomos „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. Tai reiškia, kad žmogaus teisių atsiradimas siejamas ne su gimimo ar kokiu nors įstatymų leidėjo nustatytu faktu, bet su žmogaus prigimties faktu.
Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime yra pažymėjęs, kad „prigimtines teises žmogus turi nepriklausomai nuo to, ar jos yra įtvirtintos valstybės teisės aktuose, ar ne“. Nėra jokių įtikinamų argumentų teigti, kad negimęs vaikas neturi žmogaus prigimties. Žmogaus prigimties sąvoka nurodo ne į žmogaus išsivystymo laipsnį, bet į kiekviename žmoguje glūdintį potencialą užaugti pilnaverčiu žmogumi, jei tam nebus sudarytos kliūtys. Tokią prigimties sampratą atspindi ir Europos teisingumo teismo sprendimas byloje Oliver Brüstle v. Greenpeace eV (byla C‑34/10, 2011 m. spalio 18 d.), kurioje teismas pasisakė dėl to, kas gali būti laikomas žmogaus embrionu.
Teismo požiūriu kiekviena žmogaus kiaušialąstė nuo apvaisinimo stadijos turi būti laikoma „žmogaus embrionu“, jeigu nuo tokio apvaisinimo prasideda žmogaus vystymosi procesas“. Todėl galima pagrįstai teigti, jog Europos Sąjungos teisės požiūriu žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento. Kadangi ši gyvybė turi potencialą tapti suaugusiu žmogumi, ji turi žmogaus prigimtį. Joks teisės aktas negali paneigti ar atimti iš žmogaus jo prigimties, nepriklausomai nuo to, kokioje vystymosi stadijoje būtų žmogus. O tuo pačiu negali paneigti ir žmogaus prigimtinių teisių. Motinos įsčiose esantis negimęs kūdikis turi tą pačią žmogaus prigimtį, kaip ir gimęs kūdikis. Nėra jokio įtikinamo teisinio ar moralinio argumento negimusio kūdikio nelaikyti žmogumi. LR Konstitucijos 19 straipsnio nuostata, kad „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“ taikytina ne tik gimusiam, bet taip pat ir negimusiam kūdikiui.”
Vyskupas taip apt ragina atsižvelgti į Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 1 straipsnio nuostatą, kad „vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18-metų“ bei į Konvencijos preambulės nuostatą, kuri teigia, kad "vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir psichinį nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat atitinkamos teisinės apsaugos, tiek iki gimimo, tiek ir po jo“. Negalima nekreipti dėmesio į tai, kad Konvencijos preambulės tekste negimęs kūdikis yra įvardijamas vaiku. O jeigu jis yra vaikas, tai tuo pačiu jis yra ir žmogus. Net jei yra diskutuojama dėl negimusio kūdikio teisinio statuso, turi būti atsižvelgiama į Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio nuostatą, kad „visur ir visada pirmiausiai turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus“.
Nėra labiau teisėto vaiko intereso, nei vaiko teisė į gyvybę. Vadovaujantis minėta Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostata, teisiniai neapibrėžtumai ar neaiškumai turėtų būti aiškinami taip, kad labiausiai atitiktų vaiko interesus. Akivaizdu, kad vaiko interesus labiau atitinka jo laikymas žmogumi nuo pradėjimo momento, nei jo laikymas žmogumi nuo tam tikro jo gyvenimo ir vystymosi momento.
Atkreiptinas dėmesys, kad argumentuojant, jog negimęs vaikas neva neturi teisnumo, kartais nepagrįstai remiamasi LR CK 2.2 straipsnio nuostatomis. Atkreiptinas dėmesys, kad LR CK 2.2 straipsnis kalba ne apie žmogaus teisnumo atsiradimą apskritai, bet tik apie civilinio teisnumo atsiradimą. Žmogaus teisė į gyvybę priklauso ne nuo jo civilinio teisnumo, bet nuo jo buvimo žmogumi.
Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius primena Konstitucinio Teismo 2003 metų kovo 24 dienos nutarimą, kuriame teigiama: „Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo“.
Taigi, pasak S. Tamkevičiaus, galime tvirtai teigti, kad žmogaus gyvybė yra ne tik žmogaus teisė, bet ir Konstitucijos saugoma vertybė. Jei nėra jokio įtikinamo teisinio ar moralinio argumento negimusio kūdikio nelaikyti žmogumi, tai nėra ir jokio įtikinamo argumento, kodėl turėtų būti nepaisoma jo, kaip žmogaus, teisių. Reprodukcinės sveikatos įstatymo projekto 9 straipsnyje siūloma įtvirtinti moters teisę, nesant tam jokių pateisinamų priežasčių, nutraukti negimusio vaiko gyvybę. Priėmus siūlomą įstatymą, bus pažeisti pamatiniai žmogaus teisių principai, reikalaujantys atsižvelgti į kiekvieno suinteresuoto žmogaus teises. Taip pat nebus užtikrinta motinos ir vaiko teisių ir teisėtų interesų teisinga pusiausvyra.
Kreipimesi S. Tamkevičius ragina nepritarti siūlymui įtvirtinti teisę į negimusio žmogaus gyvybės nutraukimą, nesant būtinybės apsaugoti motinos gyvybę ar sveikatą bei kitų pateisinamų ir tikrai svarių priežasčių.