Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) absolventas Sigitas Leonavičius per du dešimtmečius išgyveno visus savo kurto verslo nuopuolius ir pakilimus. Verslą pradėjęs drastiškai, nuo nulio, šiandien džiaugiasi besiformuojančia Lietuvos verslo kultūra ir subrandintu verslu – inžinerinių technologijų vandenvalos srityje lydere įmone „Traidenis“.
Kaip sako VGTU absolventas, o dabar ir universiteto Tarybos pirmininkas, į savąją Alma Mater sugrįžo tam, kad paskatintų jaunus žmones rinktis kūrybingą inžinieriaus profesiją.
 |
| Nuotrauka Simo Bernoto |
Po studijų tuometiniame VISI turėjote galimybę likti Vilniuje, bet savo noru grįžote į Dzūkiją, Alytų...
Daug kam tada tai atrodė nesuprantama. Taip susiklostė.
Buvote sąmoningai nusiteikęs išlaikyti klasikines vertybes?
Neturėjau savyje blaškymosi. Mane taip auklėjo tėvai. Mano tėvukas pasakojo, kaip nuo vaikystės turėjo savo planus ateinantiems metams, penkmečiui, dešimtmečiui. Šito mokiausi ir aš, o dabar to mokau savo vaikus. Jei neturi strateginio plano net savaitgaliui, tai labai maža tikimybė, kad ką nuveiksi. Turi sau atsakyti į klausimą, ko sieki, ko nori ir tada ta kryptimi dirbti. Jei turi tikslą, tai dirbdamas ir gilindamasis jį vis tiek pasieksi.
Pradėjote dirbti nuo 1988 metų...
Buvau ką tik sukūręs šeimą ir pirmiausiai reikėjo elementarios finansinės bazės. Labai nemėgau būti priklausomas. Tai, matyt, toks mano charakterio bruožas. Labai greitai supratau, kad ne veltui mokiausi, ir kad turiu kažką padaryti tokio, jog galėčiau dirbti tai, ką gebu geriausiai. Iš pradžių ėmiausi komercijos, bet man tai nepatiko. Prekyba statybinėmis medžiagomis tikrai neteikė dvasinio malonumo. Vėliau pusę metų tiesiog mąsčiau, diskutavau su žmonėmis, kurie greičiausiai mane ir pastūmėjo nuo prekybos į gamybą.
Esate verslininkas pirmosios kartos po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Dabartinį verslą pradėjote plyname lauke?
Nedalyvavau privatizacijos, neturėjau paveldėto turto. Kartais dabar pats stebiuosi, kaip sugebėjau nuo to plyno lauko pradėti. Buvo tokios aplinkybės, o kelio atgal – ne. Šiandien įmonėje turime didelę struktūrą, daug dirbančių jaunų žmonių.
Smagu, kad ir užsienio šalyse esame vertinami. Mus pažįsta ne tik Rytų rinkos, bet ir Vakarų – Skandinavija, Vokietija, Anglija. Mus žino kaip lietuviškų technologijų įmonę. Dėl to jaučiu, visų pirma, didelį moralinį pasitenkinimą.
Atsimenate, nuo ko ir kaip pradėjote verslą?
Viską atsimenu. Čia tas pats kaip bet kuriam tėvui gimtų pirmas ar penktas vaikas, atsimeni viską – nuo jo atėjimo į pasaulį iki išėjimo iš namų. Šio verslo pradžioje buvau ir įmonės vadovas, ir vairuotojas, ir montuotojas, ir darbininkas. Atsimenu ir tokių momentų, kai tekdavo važiuoti pas užsakovus ir kaip įmonės vadovui pasirašyti sutartį, o netrukus, jam išvažiavus, persirengti, pasiimti kastuvą ir pasisamdžius traktoriuką dirbti. Jeigu grįždavo užsakovas, tada vėl „persirengdavau“ į direktorių… Ir šiandien sutinku tuos pirmuosius klientus, su kuriais dirbau prieš septyniolika metų. Manau, kad tai buvo labai naudinga, nes taip pažįsti užsakymų, gamybos procesą iš esmės, bet kuriuo atveju nebūni diletantu. Gamybos procesas yra sudėtingas, reikėjo labai gerai išmanyti ir vandenvalos technologijas, ir kompozito specifiką. Viso to reikėjo mokytis. Apskritai, jei turi ambicijų ir dalyvauji kūrybiniuose procesuose ir versle, tai mokslas tada lydi visą gyvenimą.
Todėl visada stengiuosi pabrėžti, kad negalima mokyklose profiliuoti mokomųjų dalykų, negalima nuspręsti, kad to reikės ar to nereikės. Ypač blogai, kai tai už mokinius nusprendžia suaugusieji. Atsimenu ir iš savo patirties: mokiausi pakankamai neblogai, tik nesisekė chemija, ir pats galvojau, kad jos man niekada nereikės, stojau į statybos inžineriją, ten chemijos taip pat nebuvo. Bet vėliau per visą sąmoningą verslo augimą ir procesą man reikėjo būtent chemijos.
Kaip galėtumėte įvertinti Lietuvoje esančias verslo sąlygas?
Kartais juokaudamas sakau: jei sugebi plėtoti verslą Lietuvoje, tai tada gali užsiimti verslu visame pasaulyje. Štai Rūta Meilutytė neturėjo idealių sąlygų startui, bet turėjo talentą ir besitreniruodama aptriušusiame baseine sugebėjo pasiekti aukščiausių rezultatų. Lyginti Lietuvą su Vokietijos ar Prancūzijos verslo sąlygomis yra beprasmiška. Mes esame čia, mes turime tokią šalį, mes ją paveldėjome iš savo senelių ir prosenelių. Tik čia dirbdami mes šią šalį ir galime keisti. Lengviausias kelias – pabėgti kitur. Tai tas pats kaip ir gyvenimas daugiabutyje, kur gyvena ir turtingesnės, ir skurdesnės šeimos. Bet juk net tokiose šeimose vaikai nepabėga pas turtingesnę Mamą. Nes Mama yra Mama. Taip mes turime žiūrėti ir į Tėvynę. Kad liktų tai, vardan ko mes ėjome į Sąjūdį…
Jūs su Sąjūdžio idėjomis gyvenote visus savo verslo metus?
Taip.
Sąmoningai?
Taip. Sąmoningai. Turiu tokią pasaulėžiūrą. Taip nuo vaikystės buvau auklėjamas senelių. Trispalvę pirmą kartą pamačiau būdamas ikimokyklinio amžiaus. Gaudavau knygų, tik man buvo aiškinama, kad to nereikia viešinti… Galbūt taip ir susiformavo toks požiūris.
Galima sakyti, kad Jūsų vadovaujama įmonė, kurioje kuriama vandenvalos įranga, kartu kuria ir nacionalinį verslą?
Esame komercinė struktūra. Visi mūsų darbuotojai, kaip aš vadinu, yra sveikai pamišę. Dirbame, vedami idėjos. Darbas nėra toks lengvas ir ne toks pelningas. Daug lengviau yra pirkti ir parduoti, nei kažką sukurti. Įmonėje dirba daug jaunų žmonių – tie, kurie nusprendė neemigruoti, o tobulėti. Yra keturi doktorantai, viena mokslų daktarė, kuri apsigynusi disertaciją liko dirbti. Džiaugiuosi, kad nė vienas įmonės konstruktorius, technologas į užsienį neišvyko. Buvo laikai, kai atlyginimai buvo didesni, dabar jie mažesni. Bet mes vis tiek mėgstame savo darbą, kūrybinį procesą. Atlyginimo dydis nėra viskas. Žinoma, labai norėčiau, kad jie tą didesnį atlyginimą gautų kuo greičiau. Kita vertus, gyvenimas provincijoje, kad ir Alytuje, turi daug privalumų. Jauni žmonės, kurie mąsto pragmatiškai, kad į Vilniaus senamiestį galima atvažiuoti per valandą, tai pat įvertina provincijos privalumus.
Verslas yra komandinis darbas. Ir normalu yra džiaugtis, kai lyderiauji. Be abejonės, visi mūsų šalies verslininkai, kartu su savimi nešame ir Lietuvos vėliavą. Turėjome nemažai galimybių įsileisti užsienio kapitalą, bet buvo ir patriotinių ambicijų, juk susikūrėme iš vietinio kapitalo. Įmonė gyvuoja jau aštuoniolika metų – užsienyje pristatome ne tik savo verslą, bet ir Lietuvą. Ketveri metai vieninteliai iš Lietuvos dalyvaujame pasaulinio lygio aplinkos apsaugos inžinerijos parodoje. Ten jaučiamės kaip mūsų sportininkai, kurie atstovauja Lietuvai pasaulinės reikšmės varžybose. Pastebiu, kad tokiose parodose apsilankę jauni žmonės net pakeičia savo požiūrį į Lietuvą, atsiranda daug daugiau patriotiškumo. Lankydamiesi pasaulinėse parodose jauni inžinieriai įgyja daug įkvėpimo, suvokia, kad jų, kaip specialistų, reitingai yra aukšti. Kai tarp stipriųjų jautiesi maždaug lygus, o kai kur net ir pranašesnis, jautiesi gerai. Kaip ir mūsų universitetas: jei jis turėtų tokį finansavimą, kokį turi Anglijos universitetai, su mūsų turima technine baze ir profesūra, turbūt juos pralenktume
Jūsų nuomone, šiandien daugiau valstybė veikia verslą ar verslas veikia valstybę?
Jei kalbėsime apie startuojantį verslą, tai Lietuvoje sąlygos nėra pačios palankiausios, ypač jei palyginsime su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Tuo tarpu brandus verslas visai neblogai veikia valstybę ir Vyriausybės sprendimus. Džiugu, kad susikūrė Lietuvos verslo taryba, kad vyksta jos susitikimai su Vyriausybe. Ir tie susitikimai jau turi tradicijas. Anksčiau Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, „Investuok Lietuva“ ir kitos struktūros dirbdavo atskirai. Šiuo metu, matyt, po dvidešimt trejų metų atėjo branda – verslininkai suprato, kad reikia konsoliduotis, susivienyti ir su Vyriausybe kalbėtis kartu. Kai verslininkai ieškodavo dialogo pavieniui, Vyriausybės sprendimai dažniausiai irgi būdavo skirti pavienėms struktūroms. Kad sprendimas vienytis subręstų, reikėjo nemažai laiko. Taigi turime struktūrą, kuri labai atsakingai atstovauja stambiam ir vidutiniam verslui.
Kokių tikslų siekiate užimdamas VGTU Tarybos pirmininko pareigas?
Ne tik universitete, bet ir kitose asocijuotose institucijose, forumuose sistemingai siekiu propaguoti inžinieriaus specialybę. Noriu, kad visuomenėje būtų girdimas inžinieriaus vardas. Tai, kas motyvuotų nuo mokyklos, nuo darželio. Mes turime labai gerą potencialą, mūsų jaunimas kūrybiškas, energingas, darbštus. Ne veltui mūsų žmonės užsienyje yra graibstomi. Mes dažnai tai pastebime tik tada, kai tai įvertina kiti. Reikia įvertinti čia ir dabar. Jei tai padarysime, tai netruks specialistų nei universitetui, nei pramonei. Štai neseniai išgirdau, kad ir Švedijos mokyklose renkamasi istorija, anglų kalba ir vadyba. Jei mūsų šalyje bus tik vadybininkai, tai kuo tada prekiausime? Taip viską sugriausime… Kuo daugiau šalyje bus inžinierių, tuo tvaresnis bus jos valdymas.
Bet galbūt inžinieriumi negali būti kiekvienas?
Talento šiek tiek reikia, bet toliau viskas ugdoma. Jei vaikams suteiksime galimybę kurti, statyti, konstruoti ir jų įgūdžius tobulinsime, tai tokių talentų Lietuvoje atsiras daug daugiau. Mes turime skatinti tą proveržį. Didžiausia problema mokyklose yra ta, kad atimta galimybė ugdyti inžinerinius kūrybinius gebėjimus. Švietimo sistemoje šioje srityje yra juntama didžiulė spraga. Trūkumas yra šiandien ir to pasekmes mes jaučiame. Matyt, dabar yra tas pereinamasis laikotarpis.
Švietimo sistemos trūkumus labai greit pajunta verslininkai. Kaip vertinate verslininkų kritiką universitetams?
Sėdėdami ant ežero kranto su meškere rankose galime kritikuoti valstybę, vyriausybę, ministrus, politikus. Visada elgiausi pagal principą: jei turiu pretenzijų, tai privalau eiti ir keisti... Šiuo metu bendradarbiaujame su keturiais Lietuvos universitetais, siūlome idėjas, įtraukiame juos į bendrus projektus. Jau dvejus metus esu VGTU Tarybos pirmininkas, bet esu įsitikinęs, kad su VGTU ir kitais Lietuvos universitetais bendradarbiavau iki šių pareigų ir taip pat sėkmingai palaikysiu ryšius vėliau. Ką nors keisti valstybėje, universitetuose, siekti proveržio šiandien galimybių yra. Globaliai mąstantis verslininkas turi dalyvauti kokioje nors asocijuotoje struktūroje. Jų šiandien mes turime begales. Verslas yra įvairialypis. Tie, kurie turi ambicijų, progresuoja ir padeda progresuoti kitiems. Kritikuoti nieko neveikiant nėra teisinga. Tai panašu į seną Krylovo pasakėčią apie lapę ir vynuoges. Jei nepasieki vynuogių, tai lengviausia pasakyti, kad jos yra neskanios.
Kaip jaunam inžinieriui pradėti karjerą? Ką patartumėte kad ir Statybos fakulteto, kurį pats baigėte, studentui?
Yra posakis, kad po stovinčiu akmeniu vanduo neteka. Todėl palinkėčiau aktyvumo. Galimybės šiandien jauniems žmonėms tokios neribotos, kaip ir internetas. Reikia tik šiek tiek padirbėti. Jei studentas jau studijuoja, verta aplankyti nors keletą dešimčių įmonių, susijusių su būsima profesine veikla. Susipažinti su jų darbu, pasiprašyti atlikti įprastą ar pažintinę praktiką. Juk atvykus į kokią nors įmonę, nereiks nieko mokėti, o esminių žinių, be abejonės, jaunas žmogus gaus labai daug. Taip pat labai naudinga išvažiuoti į tarptautines parodas.
Kai pats studijavau, visą laiką galvojau, kokie yra griežti dėstytojai. Dabar, pasirodo, aš pats dar griežtesnis – kai į mano įmonę ateina studentai ir sako, kad jiems praktikos nereikia, tereikia parašo, aš nė vienam nepasirašau. Ne kartą pastebėjau, kad tie studentai, kurie atlieka praktiką, vėliau padaro karjerą. Esu įsitikinęs, kad jei studentai būtų aktyvesni, galėtų daryti karjerą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Jūsų nuomone, ar yra Lietuvoje vietos nišiniam verslui?
Taip, be abejo. Šiuo metu labai stipriai progresuoja informacinės technologijos, o tai leidžia žmonėms nebūtinai turėti dideles gamybines patalpas, verslą jie gali kurti bet kokioje erdvėje. Mūsų šalyje yra dar daug nepaliestų verslo „temų“, reikia tik pasitelkti erdvinį mąstymą. Kartais man graudžiai atrodo toks mūsų verslo pavyzdys: šalia kokios nors įstaigos verslininkas pasistato kioskelį ir prekiauja kramtomąja guma, tai tada šalia to kioskelio būtinai atsiras ir kitas, kuris prekiaus tuo pačiu…
Lietuva tarp Baltijos šalių yra išskirtinė tuo, kad turi gerai išplėtotą pramonę. Tačiau toje pramonėje yra labai daug nišų, kurias galima užpildyti. Ir nebūtinai pradėti verslą nuo kažko globalaus. Išstudijavus rinką, reikia savęs paklausti: gal aš galiu atlikti kokią nors paslaugą, gal galiu kokia nors dalimi prisidėti prie jau sukurto produkto platinimo ir t. t. Tai laikau tęstinumu, tikruoju verslumu. O daryti tą patį, ką daro kitas verslininkas – tai yra tiesiog vieno uždirbto lito pasidalijimas perpus. Jauniems žmonėms dėl to ir reikia pavažinėti po užsienį, pamatyti, ką veikia kiti, ir, atlikus analizę, atsakyti į klausimą, kur į rinką galima įsiterpti su papildoma paslauga ar produktu.
Jūs apskritai esate už laisvą inžinerinę kūrybą, o ne parsidavimą tarptautiniam branduoliui, stambiam darbdaviui?
Mes daugiau nei pusę amžiaus buvome okupuoti. Mūsų tėvų tikslas buvo tapti nepriklausomiems. Mes tą tikslą pasiekėme. Taip turbūt jaučiasi ir jaunas žmogus. Tik pradėjęs gyvenimą jis, galbūt, nesijaučia laisvas. Reikia ir idėjų, ir startinio kapitalo, ir, galų gale, žinių. Norint tapti verslininku, žinių reikia labai daug, net nesiryžčiau įvardinti kiek. Jei yra tikslas, verta padirbėti vienoje struktūroje, pasisemti žinių dar kitame darbe, o vėliau kažkuriame etape tapti laisvu ir pradėti kurti savo verslą. Taip, mano nuomone, mažiausiomis sąnaudomis pasiekiamas greičiausias rezultatas. Verslas ir jo kūryba, išlaikymas, plėtra yra didžiulis kiekvieno jauno, dirbančio žmogaus progresas. Tai yra rizikinga, bet ir suteikia daug moralinio džiaugsmo. Žinoma, ne visi žmonės gali siekti lyderystės ir renkasi saugesnį valdininko ar tarnautojo darbą. Tai taip pat reikalinga.
Ar per tiek verslo kūrimo metų buvo momentų, nuopuolių, kai galvojote, kad geriau eiti ir pasisamdyti pas darbdavį?
Krizių buvo, bet niekada neturėjau minčių viską mesti ir eiti kažkur įsidarbinti. Pirmoji krizė buvo, kai teko persiorientuoti, keisti verslo pobūdį. Vėliau mano verslą labai paveikė 1993-ųjų metų krizė. O 2004-aisiais, kai įmonė sparčiai augo, įvyko gaisras. Sudegėme absoliučiai. Liko tik biuras. Tokie buvo trys sudėtingiausi etapai. Negalvoju, kad tuo viskas ir baigsis, gal tų iššūkių bus ir ateityje, gal dar ir sudėtingesnių...
Ką patartumėte pradedantiems verslininkams kaip verslo praktikas? Ko linkėtumėte nedaryti?
Palinkėčiau prarasti baimę suklysti. Nė vieno nebuvo, kuris nebūtų padaręs klaidų. Teoriškai mes žinome, kad mokytis reikia iš svetimų klaidų, bet nepadarius savų klaidų, sėkmės nebus. Lietuvoje tarp jaunų verslininkų kartais juntu tvyrančią baimę: „Kas, jeigu man nepasiseks?“ Bet nesėkmė versle nėra mirtis. Jei išgyvenote nesėkmę, reikia padaryti išvadas ir bandyti dar kartą. Antra, ką norėčiau patarti, niekada nepradėti verslo su skolintais pinigais. Kategoriškai. Geriau tą verslą pradėti nuo labai smulkaus, kad ir laikraščių pardavinėjimo, verslo. Niekada nereikia skolintis pinigų iš giminių, artimųjų, draugų. Pinigus turi skolinti bankai. Nes bankai yra verslo saugiklis, nepriklausomas auditas, kuris gerai patikrino ir tik vėliau patikėjo jūsų idėja. Pradedančiajam verslininkui atrodo, kad jo verslo planas toks geras, jog kitaip ir negali būti. Bet realybė yra kitokia: sėkmės kelias turbūt yra vienas iš tūkstančio.
O kiek, Jūsų nuomone, įmonės sėkmę lemia žmogiškieji santykiai?
Geri žmogiškieji santykiai yra daugiau nei pusė įmonės sėkmės. Kaip pavyzdį galėčiau savaip pakomentuoti kelių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos verslo kultūros raidą. Verslą pradėjome maždaug nuo 1990-ųjų metų. Tuomet kai kurie verslininkai itin greitai gaudavo didžiulius pelnus. Nuo to keitėsi jų išvaizda. Vėliau atsirado prabangios transporto priemonės arba kiti žaisliukai. Ir tik dabar, trečiajame raidos etape, verslininkai pradėjo grįžti į pirmines kūno linijas, tapo kuklesni. Tai jau, manau, yra verslo brandos išraiška. Todėl jauniems vadovams visada patariu nepasiduoti išorinių žaisliukų žavesiui, išvengti arogancijos ir išlikti savimi per visą verslo kūrimo kelią. Tada išliks geri santykiai ir su personalu, ir su kolegomis bei partneriais.
Nuo 1998-ųjų dalyvauju Lietuvos pramonininkų konfederacijos veikloje. Man labai pasisekė, kadangi konfederacijos prezidentas buvo amžinos atminties Bronislovas Lubys – unikali asmenybė. Tiek laiko pabūti šalio jo buvo didelė gyvenimo dovana. Niekada jo nemačiau viešojoje erdvėje besigiriančio ar besididžiuojančio. Daug laiko stebėjau, kaip jis bendrauja su partneriais, valdžios institucijomis. Iš to mokiausi. Ir dabar dirbdamas versle stengiuosi prisiminti šio iškilaus žmogaus vertybes ir poelgius.
Jūs per tiek darbo metų taip ir nenusivylėte žmoniškumu?
Ne, anaiptol. Gal todėl, kad turėjau didelių išbandymų. Kai kurių pamokų nelinkėčiau patirti niekam. Ypač savo vertybes pasitikrinau, kai įvyko įmonės gaisras. Kai dar vakare įmonėje verda intensyvus gyvenimas, o kitą dieną jau tvyro tik pelenai, tada ne tik nieko neatsiklausęs priimi sprendimus ekstremaliausiomis sąlygomis, bet ir įvertini savo komandą. Sudegė visa gamykla. Kitą dieną susirinko visi įmonės darbuotojai, atsinešė įrankius maišiukuose, patys nutarę kurį laiką dirbti be atlyginimų. Tuomet darbuotojams pasakiau, kad nuo šios akimirkos tie, kurie pasilieka dirbti, gauna dvigubą atlyginimą. Labai greitai išsinuomojau patalpas. Buvo neįtikėtina, bet gamybą pradėjome po dešimties dienų. Komanda liko. Nuo to gaisro įmonėje likę žmonės dirba ir šiandien. Apskritai verslu užsiimu jau dvidešimt penkerius metus. Nuolatinis stresas... Tačiau prie to priprantama, užsigrūdinama.
Per dvidešimt metų kurdamas verslą perėjote ir ugnį ir vandenį, tiesiogine ir netiesiogine prasme. Kas šiuo metu Jums, kaip verslininkui, yra brangiausia?
Ramybė...
Kalbino Edita Jučiūtė
