Dar vienas skrydis, atsimušęs į dulkiną lango stiklą. Dar vienas bandymas ištrūkti iš tvankaus kambario į gaivų, gryną orą, į saulės spindulius, į žaluma alsuojančią gyvybę. Po dar vienos nesėkmės – įkyrus zyzimas tarsi skundas dėl visų nesėkmių, dėl savo silpnumo, dėl kelią pastojusių kliūčių. Galiausiai lieka tik beviltiškas blaškymasis, stokojantis bet kokios vilties. Paskutinis bandymas ir jau viskas, nes daugiau nebegaliu, nebenoriu. Tai – tik vienos iš daugelio pasaulio musių, neįveikusių lango stiklo, istorija. Stebėdamas taip beviltiškai besikamuojantį gyvį, pagalvojau, kad ir pats kartais atsiduriu panašioje situacijoje. Veržiuosi anapus, tačiau vis atsimušu, krentu, kylu, vėl bandau, tačiau kelyje vėl stiklas – pati klastingiausia kliūtis. Jis leidžia įžvelgti, kas yra anapus, žadina viltį ir troškimą patekti į tą kitą pusę, tačiau galiausiai sulaiko, nepraleidžia.
O kas gi yra ten anapus? Trumpai sakyčiau taip – autentiškos būties pilnatvė. Kiek susiaurinant, galima klausti, kas gi yra autentiška krikščionio būtis? Ta būtis, kurios taip trokštu ir kurios dėl savo silpnybių, tarsi stiklas pastojančių man kelią, vis nesugebu pasiekti. Tai tokia būtis, kai paskui Kristų keliaujama ne liežuviu, ne rašiniais, ne ritualais, doktrinomis, ne konkrečių praktikų išoriniu atkartojimu, o visa širdimi, t.y. tuomet, kai Evangelija tampa gyvenimo kasdienybe, kai širdis perkeičiama taip, kad Dievo ir artimo meilė tampa savastimi – ne nebylia raide popieriuje, o gyva raide, įspausta sieloje.
Kelias...
Tikėjimas kaip kelionė. Juk pats žodis tikėjimas tarsi susideda iš dviejų kitų žodžių – tik ir ėjimas. Tad tikėjimas yra tik paprasčiausias ėjimas. Kaip viskas rodosi paprasta, juk ir Kristus mums sako, kad kiekvienas imtume savo kryžių ir sektume paskui jį. Sektume visa širdimi trokšdami tapti kuo panašesni į jį patį, maldaudami ne to, kad būtų patenkintas kiekvienas mūsų troškimas, o to, kad nepristigtume valios ir drąsos išpildyti mums tekusį pašaukimą. Tačiau dėl kiekvieno iš mūsų žmogiškų silpnybių ši užduotis darosi tokia sunki. Skubu nuo Šv. Kalėdų į Šv. Velykas. Nuo Kristaus gimimo lekiu į Prisikėlimo džiaugsmą. Taip skubu, kad netyčia, o dažnai ir sąmoningai išleidžiu iš akių tai, kas yra svarbiausia – Kryžių kaip viso krikščioniškojo pasaulio pamatą.
Išlaisvink savo troškimus ir tiesiog „have fun“, sako mums šios dienos devizas, kurio vedini bėgame nuo visko, kas bent kiek primena kančią, mirtį. Geriausias to įrodymas – senatvės baimė, pasireiškiant amžinos jaunystės kultu. Senatvės baimė yra mirties baimė, o bijome todėl, kad vis blyškiau įžvelgiame bent kokią prasmę anapus šio pasaulio džiaugsmų. Tačiau kelias į Prisikėlimą, į triumfą neišvengiamai eina per kančią vieną penktadienio popietę, per paniekinimą, patyčias, visa tai, ką Dievo sūnui teko iškęsti dėl to, kad mes kaip musės neliktume įstrigę šiapus lango, o turėtume kelią, vedantį į gyvenimą. Be Jėzaus kančios ant kryžiaus pasaulis būtų tik erdvus kalėjimas, už kurio sienų slypi nebūtis.
Artėjant Didžiajam penktadieniui, paimu į rankas kunigo Richardo Johno Neuhauso knygą „Mirtis penktadienio popietę. Septynių paskutinių Jėzaus žodžių apmąstymas“. Paimu šią knygą tam, kad ji būtų man palydovas, vedlys pačiam apmąstant tuos paskutiniuosius Jėzaus žodžius. Juk jie, ištarti prieš porą tūkstantmečių, iki šiol byloja mums visiems, byloja konkrečioje kasdienybėje, kurioje esame pasinėrę į savo darbus, pramogas, džiaugsmus, rūpesčius, kur vyksta kasdienės kovos tarp tikėjimo ir abejonės, pasišventimo ir atsimetimo. Kasdien esame kviečiami, tačiau kasdien esame ir gundomi. Mums yra rodomas kelias, tačiau čia pat regime prekystalį su gausybe alternatyvių gyvenimo kelionės maršrutų. „Rinkis trumpesnį kelią“, „Rinkis patogesnę kelionę“, „Pas mus viskas pigiau“, „Neleisk, kad kažkas planuotų už tave, būk pats sau šeimininkas“, „Seni maršrutai atgyveno, griebk naujieną, atitinkančią šios dienos dvasią“ – šaukte šaukia reklaminiai šūkiai ant tų žemėlapių. Ir ką gi, iš tikrųjų esame laisvi rinktis. Tas tikrasis žemėlapis yra tarsi užgožiamas visų tų rėksmingų blizgučių, o ir siūlo jis išbandymų, sunkumų kupiną kelią, kur galutinis kelionės tikslas, anot vienų, yra pernelyg tolimas, kad dėl jo vertėtų vargti, o, anot kitų, apskritai yra tiesiog neegzistuojantis pramanas.
Griebiu vieną žemėlapį ir pradedu kelionę, netrukus griebiu kitą, kol galiausiai suprantu, kad Evangelijoje pagal Luką užfiksuoti Kristaus žodžiai nuo kryžiaus „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“, yra skirti būtent man. Man, kuris yra tas paklydėlis sūnus, nusprendęs atsiimti iš mylinčio Tėvo visą palikimą ir kuris ištaręs žodžius „tebūnie jau ne tavo, o mano valia“, išėjo į pasaulį laimės ieškoti. Ieškojau laimės pasaulietinėse ideologijose, ieškojau knygose, moksluose, tikėjau neišvengiama pažanga ir tik vėliau supratau, kad ši pažanga dažniausiai reiškia tik paauglišką maištą, atsiremiantį į pamatinę prielaidą, jog nesvarbu kur, svarbu tik kad kuo toliau nuo to, ką turime dabar. Bėgau, dekonstravau, kvestionavau, o ir patį Dievą mėginau įsprausti į savo proto kategorijas užuot atvėręs jam savo širdį. Puikybė, nuodėmė vedė tolyn, vedė į dykumą, į kankinantį troškulį, sielos badą, kol galiausiai apsigręžiau ir iki šiol bandau sugrįžti atsiskaitydamas už visas nuodėmes, neištikimybę.
Keliauju atgalios suprasdamas, kad mano skola yra per didelė, kad pats kada nors galėčiau ją išsimokėti. Ir tada Didysis penktadienis nušvinta naujoje šviesoje. Juk tai Jis savo kančia ant kryžiaus atpirko buvusius, esančius ir būsimus, savo meile padeda mums išsimokėti skolą ir atrasti tikrąjį gyvenimą. Kaip rašė tėvas R. J. Neuhausas, bandau sugrįžti į protą. „Kalbant paprastai ir labai rimtai, tai reiškia, kad tai ir jūsų, ir mano gyvenimas ir mes negalėsime sugrįžti į protą arba į save tol, kol nesijausime dalyvaujantys Kristaus gyvenime ir mirtyje. Tai yra axis mundi“, – sako R. J. Neuhausas. Pasirodo teisus buvo G. K. Chestertonas teigdamas, kad beprotis yra ne tas, kuris prarado protą, o tas, kuris prarado viską išskyrus protą.
O koks gi yra mano kryžius, koks mano pašaukimas?
Viltis...
Didysis penktadienis yra ne tik kančios, tačiau ir vilties diena. Vilties, kad nė vienam nusidėjėliui nėra užkirstas kelias į Amžinybę, diena. Juk pirmasis iš sugrįžusių namo yra vagis, nusikaltėlis, toks, kurį šiandien nedelsdami uždarytume už grotų reikalaudami kuo griežtesnės bausmės. Tuo tarpu Kristus jam sako: „Iš tiesų tau sakau: šiandien su manim būsi rojuje“. Atleidimas, Dievo malonė, priešingai nei bando įrodyti kai kurie šiandienos komentatoriai, nereiškia nė žemiškojo teisingumo normų paneigimo, nė pačios nuodėmės panaikinimo. Žemiškosios teisės normos, kad ir kokios netobulos būtų, yra mūsų bendruomeninio gyvenimo pagrindas nustatant sugyvenimo taisykles. Savo ruožtu Dievo malonė, atleidimas yra reikalingas tik ten, kur egzistuoja nuodėmė ir, kuo ji gilesnė, kuo labiau įtraukianti ir sutepanti, tuo ta malonė reikalingesnė.
Kad ir koks buvai, vis dar turi galimybę pasikeisti. Kad ir kokiame tamsiame tunelyje atsidūrei, jo gale vis vien yra šviesa. Rabinas Jonathanas Sacksas vienoje savo paskaitoje kalbėjo apie skirtį tarp kaltės kultūros ir gėdos kultūros. Krikščionybė reiškė kaltės kultūros iškilimą, kai smerkiamas ne žmogus, o konkretus jo poelgis. Žmogus nėra pati nuodėmė, jis kviečiamas jos atsikratyti. Kaltės kultūrai rūpi atvesti žmogų į dorą, į teisingą gyvenimo kelią. Tuo tarpu gėdos kultūra nurašo patį žmogų, nuodėmė čia kaip neišplaunama dėmė tampa prakeiksmu, lydinčiu likusį gyvenimą. Kad ir koks bebūtum, kad ir kaip stengtumeis pasikeisti, panašiai kaip viename holivudiniame filme tau bus nuolat primenama: „Žinau, ką padarei aną vasarą“. Žinau ir niekada nepamiršiu, nes mano širdis pernelyg kieta, kad atleistų, esu pernelyg silpnas ir pagiežingas, kad vėl tavimi patikėčiau, todėl kiekviena proga nuolatos priminsiu, kad tu esi vaikščiojanti nuodėmė, kuri suklupo, pasiklydo ir jau nebeturi vilties sugrįžti į doros kelią. Tai keršto kultūra, kuri priešingai nei minėtoji kaltės kultūra jau stengiasi ne atvesti į dorą, į gėrį, tačiau pasmerkti, atkeršyti. Bausmė tampa savitiksliu dalyku, priemone paniekinti žmogų.
Didysis penktadienis man primena, kad esu laisvas rinktis. Abu Jėzui iš šonų kabantys žmonės yra nusikaltėliai. Vienas jų burnoja ir atmeta Dievo malonę, o kitas – nusižemina. Suvokdamas savo nuodėmingumą, turiu apsispręsti, kokia gi bus mano pozicija – nusižeminti ar piktžodžiauti. Juk būna kartais taip, kad suvokiu prasikaltęs, suvokiu paklydęs, tačiau negebu to išsakyti, puikybė neleidžia prisipažinti, prašyti atleidimo, o priešingai – skatina ieškoti pasiteisinimo, kaltųjų aplinkui ar paprasčiausiai sumenkinti pačią nuodėmė. Pamanyk, juk nieko nenutiko, visiems pasitaiko, tad ko čia atsiprašinėti. Ir vaikštau taip su akmeniu dūšioje, kol šis galų gale tampa toks sunkus, jog paralyžiuoja dvasią. Ir tada lūpos pačios ima šnibždėti: „Dieve, pasigailėk, atleisk, apvalyk mano sielą. Galbūt dar nevėlu.“ O jis žvelgia į mane nuo kryžiaus, mano nuodėmių sužalotu kūnu ir rodos girdžiu raginimą sekti iš paskos tuo keliu, kuris tiesos šviesoje veda į gyvenimą, kuris per meilės auką suteikia mums naują gyvenimą. Tai yra didžiojo penktadienio viltis – kryžiaus viltis. Viltis, liudijanti, kad nesame pasmerkti, tad ir patys turime ne teisti savo artimą, o kovoti už kiekvieną žmogų ir jo sielą.
Nukryžiuotas Jėzus ištaria žodį „trokštu“. Kaip rašo kunigas R. J. Neuhausas, jis trokšta liudytojų. Taip, suprantu, kad esu tik kempinė perrūgusio vyno, tačiau vis dėl to esu mylimas. Mylimas, nors ir netobulas, mylimas, nors ir klystantis. Tai yra besąlyginė meilė, kuri dovanoja save, o ne pradžioje reikalauja, kad štai turime padaryti tą ar aną, kad būtume mylimi. Taip dažnai elgiamės mes. Tuo tarpu Jėzus meilės mums trokšta, kad nepražūtume, kad nuo pražūties gelbėtume ir savo brolius bei seseris, o Bažnyčioje visi mes esame broliai ir seserys Kristuje. Tad Didysis penktadienis yra ir kvietimas būti liudytoju – ne tuščiaviduriu, skardžiabalsiu pamokslautoju, žmogumi, kurį aplinkiniai atpažįsta iš meilės kvapo. Juk, kaip sakė Šv. Augustinas, mylėk ir daryk, ką nori.
Taip paprasta, tačiau kartu taip sunkiai pasiekiama. Vis tik kaip ta musė vis bandau ir bandau dar ir dar. Gal šįkart. Didysis penktadienis ir laukiantis Prisikėlimo rytas suteikia vilties, kad šįkart stiklas kelio jau nebepastos.