Verbų sekmadienis galėtų būti pavadintas Nusivylimo arba Didžiosios iliuzijos sekmadieniu. Ką turime omenyje? Evangelija pasakoja apie iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę raitam ant asilo.
Asilas – nėra karo žirgas, o kantrus, nuolankus gyvulys, to meto kultūroje plačiai naudotas susisiekti, gabenti krovinius.
Apsiaustas biblinėje simbolikoje reiškia asmenį. Uždėti apsiaustą ant asilo reiškia mokinių pritarimą Jėzaus veiklai, tuo tarpu minia tiesia savo drabužius ant kelio, po Jėzaus kojomis. Šis gestas primena seną tradiciją, kai naujai pateptą karalių paklusnumo ir pripažinimo ženklan žmonės pasitikdavo tiesdami savo apsiaustus ant žemės. Karalius, žengiantis per juos, aiškiai simbolizavo dominavimą tautai.
Evangelija mums pasakoja apie minią, kuri nenori sekti paskui Taikos karalių. Žmonės kloja medžių šakas, pabrėždami, kad Jėzų laiko Mesiju, Išlaisvintoju. Jie apsupa Jėzų, nenorėdami matyti jo rodomos krypties, nes nori, kad jis eitų jų rodomu keliu: dominavimo keliu. Šaukia „Osana, Dovydo sūnui“, kas reikštų maždaug: „Išgelbėk mus pagaliau“.
Štai kur didžioji tautos iliuzija: Jėzus juk nėra Dovydo sūnus, Jis yra Dievo sūnus. Tad elgiasi ne taip kaip karalius Dovydas, o kaip jo Tėvas.
Homilijos autorius Vilniaus Šv. Ono bažnyčios rektorius monsinjoras Kęstutis Latoža.
