Žydai stvėrėsi akmenų, norėdami Jėzų užmušti. O Jėzus paklausė juos: „Tėvo valia esu jums padaręs daug gerų darbų. Už kurį gi darbą jūs užmušite mane?“
Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“.
Jėzus atsakė: „Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta: 'Aš tariau: jūs esat dievai!'? Taigi Įstatymas vadina dievais tuos, kuriems skirtas Dievo žodis, ir Raštas negali būti panaikintas. Kaip tad jūs galite sakyti tam, kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin: 'Tu piktžodžiauji', kai jis pareiškė: 'Aš – Dievo sūnus!'? Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, – netikėkite manimi! O jeigu darau ir manimi netikite, – tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš jame“.
Jie dar kartą mėgino jį suimti, bet jis išsprūdo jiems iš rankų. Jėzus vėl pasitraukė anapus Jordano, kur pradžioje Jonas buvo krikštijęs, ir apsistojo tenai.
Daugelis ėjo pas jį ir kalbėjo: „Jonas, tiesa, nepadarė nė vieno stebuklo, bet ką jis pasakė apie šitą žmogų, buvo teisybė“. Ir daugelis įtikėjo jį tame krašte.
Kiti skaitiniai: Jer 20, 10–13; Ps 17, 2–7
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Aurelijus Kazimieras Kasparavičius OFM
„Už kurį gi gerą darbą jūs užmušite mane?“
Šįsyk jau žydai (fariziejai) priverčia Jėzų gintis. Jo vienybės su Dievu ir pasiuntinystės pabrėžimas vėl veda į pyktį už piktžodžiavimą. Jėzus pateikia du argumentus:
„[Įstatymas] vadina dievais tuos, kuriems skirtas Dievo žodis“ (Jn 10,35) ir
„Tėvo darbai“ (Jn 10,32.37-38).
Pirmasis argumentas yra laisvai traktuojama 83 psalmė, kur panašu, kad dievais vadina Izraelio teisėjus (taigi, ne visus, kuriems skirtas Dievo žodis!).
Antrasis būtų atmestas savaime, įrodžius, kad Jėzus piktžodžiauja – argi gali piktžodžiautojas daryti Dievo darbus (kuo jis ne kartą buvo kaltinamas).
Taigi, Jėzaus argumentai silpni ir remiasi vien, sakytume šiandien, Jėzaus asmenybe, sugebančia vis dėlto daryti įtaką žmonėms. Dėl to vis dar nenuslopsta izraelitų viltis Jėzuje matyti taip ilgai lauktą pateptąjį Vadą (prie šio epizodo privedęs dialogas prasideda primygtiniu žydų klausinėjimu, ar tikrai Jėzus yra Mesijas – Jn 10,24).
Senosios žydų sostinės žmones tebedomina judaizmo grynumas ir politinės lyderiavimo bent regione viltys. Sunku, bet vis dėlto įmanoma vesti paralelę ir su kitomis tautomis, taip pat ir mūsų. Ypač politine prasme.
Jėzus, nepriimtas Jeruzalėje, pasitraukia į Užjordanę, kur ir pradėjo savo viešąją veiklą, kur jam kelią parengė Jonas Krikštytojas, ir dėl to jis yra priimamas. Tačiau šis jo atsitraukimas tėra bėgimas nuo grynai politinių įvykių, susijusių su jo asmeniu, galimybių. Kitaip sakant, Jėzus grįžta į savo gundymų po krikšto vietą, kur jau yra nugalėjęs. Jėzui svarbiausia, kad žmonės, taip pat ir mes, pažintų ir suprastų, jog Tėvas (Dievas) yra Jėzuje, ir jis Jame (plg. Jn 10,38). Tik tada jis mums galės duoti amžinąjį gyvenimą, kur nepražūtume ir būtume saugūs (Jn 10,28).
Iš Bernardinai.lt archyvų
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
