Laida parengta 2013 m.
Verbų arba Kristaus kančios sekmadieniu prasideda Didžioji savaitė. Dominikonas kunigas Saulius Rumšas „Bernardinai.tv“ žiūrovams dviejų dalių laidoje pasakoja apie tai, kaip susiformavo šios šventės liturgija, ką ji reiškia ir kaip mes ją švenčiame šiandien.
Pirmojoje laidoje aptariama Verbų sekmadienio liturgijos istorija.
Remdamiesi kilmingos romietės Eregijos pasakojimu apie 380–384 m. jos atliktą piligrimystę į Jeruzalę, šiandien patikimai žinome, kad jau 4 a. Jeruzalėje buvo iškilmingai švenčiamas Jėzaus įžengimas į miestą. Iškilminga procesija su giesmėmis ir palmių šakomis atkartodavo Jėzaus nueitą kelią nuo Alyvų kalno iki prisikėlimo vietos. Iš Jeruzalės ši tradicija išplito po visą Rytų Bažnyčią.
Tuo tarpu Romoje ir visame Vakarų pasaulyje klostėsi kitokia praktika. Popiežiaus Leono Didžiojo laikais (5 amžiuje) šeštasis Gavėnios sekmadienis vadinosi Kristaus Kančios sekmadieniu ir buvo skaitoma Jėzaus kančios istorija pagal Matą.
Apie tai, kad Verbų procesijos prigijo ir Vakarų Bažnyčioje, sužinome tik iš 9 amžiaus pradžios liudijimų. Būtent tada vakarietiškoji ir rytietiškoji tradicijos susijungia į vieną liturginį veiksmą.
Šios šventės liturgijos raida paaiškina ir dvigubą šventės pavadinimą – Kristaus kančios ir Verbų sekmadienis – ir tai atskleidžia teologinę šventės prasmę: šlovingasis karalius Jėzus yra ir kenčiantis Mesijas, atiduodantis gyvybę už žmones.
Antrojoje laidoje sužinosime apie biblines šventės ištakas ir, pavyzdžiui, kodėl Jėzus jojo būtent ant asilo, ką reiškia kloti drabužius ant žemės, šaukti „Osana!“ ir ką reiškia palmių šakos žmonių rankose.
Laidą parengė Saulena Žiugždaitė ir Gediminas Šulcas
kartu su „Gavėnia mieste“
