 |
|
Evgenios Levin nuotrauka |
I – Fortūnos
Šiais metais teatro apdovanojimų ceremonija laikyta didžiausioje paslaptyje iki pasukutinės dienos. Jau sklido kalbos, kad jokių išsvis „Fortūnų“ niekas negaus. Tačiau kovo 25-ąją visi laiku susirinko Kauno rotušėje, o renginys keistai priminė iki šiol buvusius.
Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus vadovas Andrius Žiurauskas jau sunkiai sugalvojo, ką pasakyti kolegoms, priešais kuriuos po rotušės skliautais stojo septintąjį kartą. Vis dėlto kalbėti buvo apie ką, nes naujai išrinktą „Fortūnų“ komisiją jau nulydėjo šioks toks šurmulys. A. Žiurauskas viešai atsiprašė anksčiau dirbusių ekspertų už kiek neetišką atsisveikino procedūrą ir pasveikino dar tik pradėjusius dirbti. Naujos komisijos nariai mažiau nei per tris mėnesius turėjo įvertinti dvidešimt keturis Kauno teatrų spektaklius, tačiau, kaip teigė jos vadovas, Kauno menininkų namų direktorius Viktoras Valašinas, viską kuo puikiausiai spėjo, nes kultūros lauke tikrai nėra naujokai.
„Net neįtarėme, kad imdamiesi naujų pareigų demonstruojame ypatingą „drąsą“ – paprasčiausiai darėme, ką privalėjome. Atviromis akimis ir širdimis žiūrėjome kolegų darbus kaip daugybę metų iki šiol ir stengėmės nuoširdžiai, objektyviai vertinti. Esame visiškai laisvi“, – kalbėjo V. Valašinas ir pristatė komisijos narius. Ją sudaro: muzikologė Gražina Dainauskienė, scenografė Kotryna Daujotaitė, choreografas Aleksandras Jankauskas, teatrologės Ina Pukelytė ir Kristina Steiblytė.
Landžios, šmaikščios scenos žiurkės ir šiais metais spėjo aplankyti visus Kauno teatrus: patį mažiausią Mažąjį, kuriame vis dar nėra nė vieno aktoriaus, „Auros“, kuris be minėtojo ir Pantomimos bendrystės liko Daukšos gatvėje gana vienišas, Nacionalinį dramos, liūdnai nubarstytą sakurų žiedais, vis tiek labai primenančiais vyšnias, Kamerinį, kuriame vyko keistosios direktoriaus skyrimo peripetijos, ir Lėlių, kurio naujojo ekrano ir projektoriaus peripetijos nė kiek ne menkesnės.
Tačiau vis tai – jau nuvilnijusi kasdienybė. Šiandien visiems aktualesni spindesiu akinantys apdovanojimai. Penkiasdešimties metų scenoje proga buvo pasveikinta lėlių ir dramos aktorė Olita Dautartaitė.
Diplomais apdovanoti:
Aleksandras Rubinovas – už vaidmenį spektaklyje „Šykštuolis, arba Melo mokykla“ (Kauno kamerinis teatras);
Severija Janušauskaitė – už vaidmenį spektaklyje „Intymumas“ (VDU teatras);
Indrė Patkauskaitė – už darbą spektaklyje „Mėnuo kaime“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras);
Daiva Petrulytė – už spektaklio „Šykštuolis, arba Melo mokykla“ kostiumus;
Gintaras Adomaitis, Albinas Kėleris, Petras Venslovas – už aktorinį ansamblį spektaklyje „Vėjas topolių viršūnėse“;
Gintaras Adomaitis – už vaidmenį spektaklyje „Jeruzalė“ (Nacinalinis Kauno dramos teatras);
Saulius Čiučelis – už vaidmenį spektaklyje „Vyšnių sodas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras);
Gediminas Maciulevičius – už Skikio vaidmenį spektaklyje „Džanis Skikis“ (Kauno valstybinis muzikinis teatras);
Vidmantas Bartulis – už muziką spektakliams „Mėnuo kaime“ ir „Vėjas topolių viršūnėse“;
Gabrielė Griciūtė – už muzikines improvizacijas spektaklyje „Vyšnių sodas“.
„Fortūnų“ laureatai:
Danutei Juronytei padėkos „Fortūna“ atiteko už gyvenimo nuopelnus;
geriausiu spektakliu pripažintas Kauno valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklis „Notrdamo legenda“;
Vainius Sodeika įvertintas už vaidmenį spektaklyje „Intymumas“;
Mantas Stabačinskas – už vaidmenis šokio spektakliuose „Melancholijos dėžutė“ ir „1863“ (Šokio teatras „Aura“);
Gražina Balandytė – už Pamelos vaidmenį Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Mūsų brangioji Pamela“;
solistė Rita Preikšaitė – už Liubašos vaidmenį Kauno valstybinio muzikinio teatro operoje „Caro sužadėtinė“;
dailininkas Artūras Šimonis apdovanotas už scenografiją spektakliui „Notrdamo legenda“.
Jaunųjų teatro kritikų prizininkai:
Metų reiškinys: Baltijos šalių dramaturgijos festivalis – už galimybę pamatyti, kad šiuolaikinė estų dramaturgija neatsilieka nuo gyvenimo;
Metų strategija: Kauno šokio teatras „Aura“ – už sėkmingą bendradarbiavimą su užsienio kūrėjais;
Metų režisierius: Artūras Areima – už spektaklius „Intymumas“ VDU teatre ir „Vyšnių sodas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre;
Metų atlikėja: Severija Janušauskaitė – už moteriškumą teatro scenoje, spektaklis „Intymumas“ VDU teatre;
Metų atlikėjas: Vainius Sodeika – už Polio vaidmenį spektaklyje „Intymumas“ VDU teatre;
Metų pokytis: Marcelė Zikaraitė – už naują ryškią jėgą Kauno kamerinio teatro scenoje;
Metų mizanscena: „Nėra Houpo – nėra vilties“ iš spektaklio „Rezervatas“ Kauno mažajame teatre.
II – Auksiniai scenos kryžiai
Tarptautinę teatro dieną, kovo 27-ąją, už 2013 m. Lietuvos teatrų scenose nuveiktus darbus premijomis ir atminimo ženklais apdovanoti geriausi šalies teatro menininkai. Profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijos septyniolikoje nominacijų, „Auksiniai scenos kryžiai“ ir Boriso Dauguviečio auskaras įteikti Juozo Miltinio dramos teatro scenoje Panevėžyje – šių metų Lietuvos kultūros sostinėje.
Profesionalaus teatro meno kūrėjų vertinimo ekspertų komisijos sprendimu, premijos ir atminimo ženklai įteikti:
režisierei Yanai Ross už spektaklį „Mūsų klasė“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT);
kompozitorei Ritai Mačiliūnaitei už muziką spektakliuose „59’Online“, „W(o)men“ „Menų spaustuvėje“ ir „Eugenijus Oneginas“ Lietuvos rusų dramos teatre;
dailininkui Marijui Jacovskiui už scenografiją spektaklyje „Mūsų klasė“ (LNDT);
aktorei Nelei Savičenko už pagrindinį Irinos Arkadinos vaidmenį spektaklyje „Žuvėdra“ Oskaro Koršunovo teatre (OKT);
aktoriui Martynui Nedzinskui už pagrindinį Trepliovo vaidmenį „Žuvėdroje“ (OKT);
aktorei (nepagrindinis vaidmuo) Aldonai Janušauskaitei už Rachelkos – Marianos vaidmenį spektaklyje „Mūsų klasė“ (LNDT);
aktoriui (nepagrindinis vaidmuo) Sauliui Čiučeliui už Trofimovo vaidmenį spektaklyje „Vyšnių sodas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre;
operos solistui Tadui Girininkui už Karaliaus Henriko vaidmenį operos spektaklyje „Lohengrinas“ ir Silvos vaidmenį operos spektaklyje „Ernani“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre;
choreografams Airidai Gudaitei ir Laurynui Žakevičiui už šokio spektaklius „Kelionė namo“ (Urbanistinio šokio teatras „Low Air“);
šokėjui Mantui Stabačinskui už spektaklį „Melancholijos dėžutė“ šokio teatre „Aura“.
Jaunojo menininko apdovanojimas įteiktas aktoriui Dainiui Jankauskui už darbus spektakliuose „Mūsų klasė“ (LNDT) ir „59’Online“ („Menų spaustuvė“).
Teatro vaikams kategorijoje nugalėjo Kūrybinės studijos „PetPunk“, Teatro laboratorijos „Atviras ratas“ ir „Menų spaustuvės“ kūrėjai (spektaklis „Tėčio pasaka“).
Lėlių ir objektų teatro laureate tapo režisierė ir dailininkė Saulė Degutytė-Šiekštelienė už spektaklį „Tarmių stalas“ Stalo teatre.
Metų scenos meno reiškiniu pripažintas šiuolaikinio šokio spektaklis „Contemporary?“ („Menų spaustuvė“) – dramaturgė Sigita Ivaškaitė, choreografai ir šokėjai Agnė Ramanauskaitė, Paulius Tamolė, Mantas Stabačinskas.
Lietuvių autoriaus pastatymo nominacijoje nugalėjo šiuolaikinė opera „Geros dienos!“ („Operomanija“) – dramaturgė Vaiva Grainytė, kompozitorė Lina Lapelytė, režisierė Rugilė Barzdžiukaitė.
Boriso Dauguviečio auskarą pelnė režisierius Agnius Jankevičius.
Padėkos premija už viso gyvenimo nuopelnus įteikta Klaipėdos dramos teatro režisieriui, teatro ir kino aktoriui Povilui Gaidžiui.
Įteikdamas Padėkos premiją P. Gaidžiui, kultūros ministras Šarūnas Birutis visus pasveikino Teatro šventės proga šiais Teatro metais, padėkojo Lietuvos kultūros sostinei – Panevėžiui, Juozo Miltinio teatrui ir jo kolektyvui už nuoširdų darbą rengiant Teatro dieną. „Kitąmet minėsime Etnografijos metus, o Lietuvos kultūros sostinė bus Žagarė. Tad kas žino, gal susitiksime Klojimo teatre?..“ – užsiminė kultūros ministras.
2013 m. Lietuvos teatrų spektaklius vertinusioje komisijoje dirbo teatrologai: Rasa Vasinauskaitė, Jurgita Staniškytė, Vlada Kalpokaitė, Vilma Janeliauskienė, muzikologės Audronė Žiūraitytė ir Veronika Janatjeva, šokio kritikė Vita Mozūraitė, dailėtyrininkė Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė ir menotyrininkas Helmutas Šabasevičius (komisijos pirmininkas).
III – Teatro pavasaris
Kai jau išdalytos kaunietiškos „Fortūnos“ ir „Auksiniai scenos kryžiai“, dar tik besiruošiantis startuoti „Lietuvos teatrų pavasaris“ atsiduria paraštėse, ištirpsta kitų renginių fone. Todėl organizatoriai ėmėsi aktyvesnių veiksmų, kurie turi išjudinti festivalio vadybą ir pastūmėti jį į tinkamą lygį. Tiesa, nors ryškios reklamos ir sklaidos „Lietuvos teatrų pavasaris“ sau kol kas negali leisti, bilietai į spektaklius išperkami dar prieš mėnesį ar du iki jam prasidedant. Gal tai lemia per 36 metus susiklosčiusios tradicijos, gal specifinis žanras, tačiau fenomenas nepaneigiamas.
„Lietuvos teatrų pavasaris“ rengiamas nuo 1977 m. Jis buvo sumanytas kaip visų profesionalių Lietuvos teatrų gastrolių Kaune festivalis ir pavadintas „Vaidiname darbininkams“. Šiame renginyje dauguma kauniečių gali gyvai susipažinti su Lietuvos teatro panorama ir patys skirti prizus aktualiausių, labiausiai publiką įkvepiančių ir jos lūkesčius pateisinančių spektaklių kūrėjams. Kauno žiūrovų entuziazmą Lietuvos teatrai vertina kaip puikią progą pasitikrinti savo pastatymų aktualumą. Publikos ir teatrologų žiuri prizai ir išsakyta kritika skatina nesustoti, ieškoti vis naujų teatrinės komunikacijos strategijų, atnaujinti požiūrį į šiuolaikinėje socialinėje realybėje gyvenančio žmogaus kultūrinius poreikius. Kas taikliausiai šiuo metu juos atliepia, sužinosime balandžio 27 d. „Lietuvos teatrų pavasario“ uždarymo metu.
Festivalio organizatoriai prisiminė, jog būta mėginimų renginį paversti tarptautiniu, tačiau vėliau šio sumanymo atsisakyta, nes salės likdavo pustuštės. Žiūrovai veržiasi pamatyti tai, kas girdėta, įvertinta ir patikrinta, o naujoves įsileidžia sunkiai. Tačiau gal vis dėlto reikėtų pamėginti pralaužti uždarumo sieną ir pratinti žmones domėtis tuo, kas vyksta toliau? Platesnis kontekstas visai kitokioje šviesoje parodytų ir mūsiškius spektaklius. 2013 m. „Lietuvos teatrų pavasario“ laureatas režisierius Artūras Areima pastebi dar didesnį žiūrovų vangumą. Šis renginys, pasak jo, reikalingas tai publikai, kuri yra lokali, nejaučianti poreikio nuvykti į Vilnių, Klaipėdą, Šiaulius ar Panevėžį pažiūrėti spektaklių. Gal dėl to festivaliui trūksta viešumo, jis lieka tarsi užkampyje.
„Šį kartą bus surinkti žinomiausi ir žiūrovų mylimiausi režisieriai. Tikrai įdomu, ką išrinks publika. Juolab kad pusę programos sudaro lietuviška dramaturgija, kurios tikrai išsiilgo teatro mylėtojai.
Nuo pernai turime tradiciją baigiamojo vakaro metu rodyti spektaklį, tapusį praėjusių metų laureatu. Ir tai pasiteisino su kaupu: į J. Marcinkevičiaus „Katedrą“ bilietai išpirkti kartu su pirmuoju spektakliu, nors jis bus rodomas beveik po mėnesio. Žmonės tuo labai domisi ir randa informacijos.
Džiaugiamės, kad teatrai sugeba prisitaikyti prie Girstučio scenos, nors kai kuriems tai nėra paprasta. Jau pernai keletą kartų salė virto aktorių ir žiūrovų bendravimo erdve, kai publika sėdėjo scenoje. Šiemet dėl ribotų lėšų mažųjų scenų programos atsisakyta, bet keli spektakliai (Vilniaus teatro „Lėlė“, „Meno forto“) buvo pritaikyti didžiajai“, – festivalio naujoves ir tradicijas pristatė vadovė Gintarė Aleksandravičienė.
Balandžio 5-ąją prasidėsiančio festivalio programoje – dvylika spektaklių, kuriuos pristato vienuolika Lietuvos teatrų. Girstučio scenoje išvysime kūrinius, šiemet įvertintus „Auksiniais scenos kryžiais“ ir „Fortūnos“ apdovanojimais. „Lietuvos teatrų pavasario“ programoje – žinomiausių lietuvių režisierių vardai: Oskaras Koršunovas, Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Algirdas Latėnas, Rolandas Kazlas, Aidas Giniotis, Gabrielė Tuminaitė, Rolandas Atkočiūnas. Didelę festivalio dalį sudaro nacionalinės dramaturgijos veikalai (K. Binkio „Atžalynas“, Žemaitės „Trys mylimos“, K. Donelaičiui skirta fantazija „Ne pagal šio pasaulio madą“, J. Tumo-Vaižganto „Nebylys“ bei „Dėdės ir dėdienės“, J. Marcinkevičaus „Katedra“). Naujas požiūris į A. Čechovo „Žuvėdrą“ ir Biblijos „Jobo knygą“, dvasinių saitų ir savęs paieškos spektakliuose J. Patricko „Mūsų brangioji Pamela“, C. Gocci’io „Meilė trims apelsinams“, M. Gavrano „Poros“ ir G. Sibleyro „Vėjas topolių viršūnėse“ – paieškos egzistencinio suvokimo laukuose.
„Lietuvos teatrų pavasaris“ – tai savotiška geriausių pastarųjų metų spektaklių vitrina, skirta publikai. Tiesa, tikrai neišsami. Apie tai mąstyta, tad galbūt jau nuo kitų metų, jei viskas palankiai klostysis, atsiras kita programa, kurioje žiūrovai susipažins su radikalesniais, eksperimentiniais, įvairius žanrus siejančiais spektakliais. Šiais metais tokiu galėjo tapti opera „Geros dienos“, tačiau Girstučio scena pasirodė septyniais metrais per trumpa, kad joje išsitektų visos dainuojančios kasininkės.
„Kasmet analizuojant žiūrovų atsiliepimus, išryškėjo aiški tendencija: Kauno publikai rūpi šiuolaikinis dvasinis Lietuvos peizažas. Todėl neatsitiktinai išskirtiniu šių metų festivalio požymiu tapo lietuviškos dramaturgijos pastatymų gausa. „Lietuvos teatrų pavasario“ programą kartu su mumis sudaro ir žiūrovai, kurių atsiliepimai nėra internetinių komentarų lygio, o argumentuoti išsilavinusių ir kultūringų žmonių vertinimai. Publikos išsakomas požiūris teatralams – puiki apmąstymų medžiaga.
Šių metų programoje išskirtinos trys pagrindinės temos. Pusę programos sudarančiuose lietuviškos dramaturgijos pastatymuose atsiskleidžia šiuolaikinės dvasinės Lietuvos tapatybės peizažas, kuriam egzistencinį kontekstą suteikia A. Čechovo, Biblijos, Vakarų autorių pastatymai. Antroji – menininko tema, kurią gvildena O. Koršunovas, A. Giniotis, taip pat savo požiūriu į K. Donelaitį aktualizuoja R. Kazlas. Trečia – grįžimas į šeimą, žmonių santykius ir problemas. Scenoje išvysime vyriausios lietuvių režisierių kartos atstovo J. Vaitkaus požiūrį į meilę ir jaunąją kartą. Taip pat džiaugiamės, kad Lietuvoje galime pamatyti režisieriaus E. Nekrošiaus Vičenzoje sukurtą spektaklį „Jobo knyga“, kuriame režisierius toliau eina dievoieškos keliu“, – programą trumpai apžvelgė „Lietuvos teatrų pavasario“ komiteto pirmininkė teatrologė Vitalija Truskauskaitė. Ji pristatė žiuri, kurio nariai – profesionalūs teatrologai, turintys tarptautinių festivalių patirtį: Jurgita Staniškytė, Edgaras Klivis, Rūta Mažeikienė, Greta Klimavičiūtė-Minkštimienė. Pasitarę jie skirs vieną – svarbiausiąjį prizą. Kitus festivalio rėmėjų įsteigtus apdovanojimus, kurių kasmet būna 4-7, skiria festivalio publika.
Lietuvos akvarelininkai Girstučio kultūros centro fojė festivalio metu pristatys parodą „Avanscena“. Ją galėsime apžiūrėti pertraukų metu.
Parengė Audronė Meškauskaitė
