 |
| Vidas Bareikis. Nuotraukos autorius – Marius Krivičius |
Balandžio 11 d. 19 val. Valstybinio jaunimo teatro Didžiojoje salėje vyks aktoriaus, režisieriaus, muzikanto Vido Bareikio gyvo garso koncertas, kurio metu bus pristatomas naujausias menininko albumas „Žmogus, bet šuo“. Šis koncertas tęsia Jaunimo teatro kovo mėnesį pradėtą, visus metus vyksiantį muzikuojančių aktorių koncertų ciklą „Dainuojantis Šekspyras“.
Prieš koncertą Vidą Bareikį kalbina Valstybinio jaunimo teatro specialistė ryšiams su visuomene Kristina Noreikienė.
 |
Kaip Tave pristatyti? Esi aktorius, režisierius, muzikantas? Viskas viename?
Muzikantu galiu vadintis dėl to, kad M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje baigiau fortepijono klasę. Muzikuoti nepaliauju iki šiol. Aktoriumi galiu vadintis, nes Muzikos ir teatro akademijoje baigiau aktorinio bakalaurą pas režisierių Gintarą Varną. Na, o režisūros mokslus baigiau Maskvoje, S. Mercholdo centre (prie MCHAT).
Kaip pasirinkai būtent aktoriaus, režisieriaus profesijas – tą kelią, kuriuo dabar eini? Kas paskatino rinktis būtent tokią specialybę?
Kai buvau mažas, už mane „pasirinko“ tėvai, pasakę tą visiems puikiai žinomą sakinį: „Užaugęs tu mums padėkosi.“ (Beje, vėliau aš tikrai jiems už tai padėkojau.) Tokiu būdu, būdamas šešerių metų, pradėjau lankyti M. K. Čiurlionio menų gimnaziją.
Baigdamas mokyklą, patekau pas režisierių Gytį Padegimą, kuris tuo metu statė „Ugnies medžioklę su varovais“. Ten susipažinau su teatru. Be to, atėjęs į atranką, taip pat susipažinau ir su tuomet kylančia dainininke Jurga (Jurga Šeduikytė – K. N.) – nuo to laiko mano gyvenime įvyko daug lemtingų pokyčių. Režisierius Gytis Padegimas mus, jaunus, pradedančius išmėginti savo jėgas scenoje, išsivežė į Juodkrantę, savaitę praleidome „Ąžuolyno“ viešbutyje, kur režisierius supažindino su teatru. Mūsų buvo smagi kompanija: Onutė Kolobovaitė, Egidijus Bavikinas, Mindaugas Zimkus, Jurga...
Per tą savaitės stovyklą pajutau, kad teatras mane iš tikrųjų paviliojo, supratau, jog mokantis M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje man trūko saviraiškos galimybių. Todėl nusprendžiau šituo keliu eiti toliau.
 |
| Vidas Bareikis. Nuotraukos autorius – Marius Krivičius |
Papasakok, kaip gimė grupė „Suicide DJs“, teatro judėjimas „No Theatre“?
„Suicide DJs“ – tai mano ir Ainio (aktorius Ainis Storpirštis – K. N.) susitikimo „išdava“. Tas suartėjimas su Ainiu tęsiasi iki šiol. Grupė atsirado studijuojant antrame kurse.
„No Theatre“ užuomazgos atsirado dar besimokant pas Gintarą Varną. Buvo susiformavęs branduolys aktorių, kurie norėjo tęsti pradėtą veiklą, neišsiskirstyti, todėl nutarėm pamėginti ir įgyvendinti 5 metų planą, kurį jau turėjau galvoje. Dabar džiaugiuosi, jog artėja jau penktasis „No Theatre“ sezonas, ypač smagu dėl to, kad per tuos penkerius metus teatro judėjimas ir liko judėjimu. „No Theatre“ branduolį sudaro 9 žmonės, tačiau ši „šeima“ nuolat auga, plečiasi su kiekvienu projektu. Vienas iš artimiausių planų – vasarą atviroje erdvėje, ne teatro aplinkoje, pastatyti spektaklį „Kaligula“.
Su Valstybiniu jaunimo teatru taip pat esi bendradarbiavęs – iki šiol rodomas tarp jaunųjų žiūrovų itin populiarus Tavo režisuotas spektaklis „Kovos klubas“ pagal Chucko Palahniuko to paties pavadinimo knygą. Kas paskatino statyti spektaklį būtent Jaunimo teatre?
Baigiant studijas Maskvoje, Jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas pasiūlė ateiti į šį teatrą statyti spektaklio. Jaunimo teatrui jaučiu sentimentų dar nuo studijų laikų. Mūsų kursas buvo paskutinis, kurį Gintarui Varnui padėjo surinkti šviesaus atminimo režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Be to, labai imponuoja paties teatro istorija – turiu omenyje ir Dalią Tamulevičiūtę, jos legendinį aktorių dešimtuką, čia pastatytus žymiausius, daugybę metų rodytus spektaklius.
Kita vertus, vien teatro pavadinimas rodo, kad tai – teatras jaunimui. O Chucko Palahniuko „Kovos klubas“ – kūrinys, taip pat skirtas jaunam skaitytojui, žiūrovui. Kodėl būtent šis kūrinys? Tikriausiai todėl, kad būtent šita medžiaga labiausiai atitiko tuometinę mano būseną, mąstyseną. Tai buvo jau septintas mano režisuotas spektaklis.
Manau, kad kiekvienas spektaklis – tai tam tikro gyvenimo etapo išpažintis. Chucko Palahniuko „Kovos klube“ ryški vartotojiškumo ir tikrųjų vertybių priešprieša. Tuo metu, kai stačiau šį spektaklį, man šis klausimas taip pat buvo aktualus, taigi knyga tiesiog atitiko tuometines mano mintis, padėjo prieiti prie tam tikrų išvadų.
 |
| Vidas Bareikis. Nuotraukos autorius – Marius Krivičius |
Kaip vertini Valstybinio jaunimo teatro iniciatyvą suorganizuoti muzikuojančių aktorių koncertų ciklą „Dainuojantis Šekspyras“?
Jaunimo teatras – vienas dainingiausių teatrų Lietuvoje. Manau, kad kiekvienas teatras turi džiaugtis ir didžiuotis tuo, ką turi geriausia. Štai Jaunimo teatras garsus savo dainuojančiais, muzikuojančiais aktoriais, tarp kurių yra Kostas Smoriginas, Saulius Bareikis, Gediminas Storpirštis, Giedrius Arbačiauskas ir kt. Smagu, kad toks – muzikinis – žanras atranda teatrą.
Koncerto Valstybiniame jaunimo teatre metu pristatysi naują solinį albumą „Žmogus, bet šuo“. Trumpai pristatyk jį ir papasakok, kaip perėjai nuo grupinės prie solinės kūrybos?
Pirmasis solinis albumas, išleistas grįžus iš Maskvos, buvo „Panda“. Būnant Maskvoje, susikaupė daug įspūdžių, išgyvenimų, kurie sugulė į tokį muzikinį dienoraštį, kurį viešai skaitau, – būtent taip apibūdinu savo muzikos atlikimą.
„Žmogus, bet šuo“ – antras etapas, kurį pavadinčiau „filosofiškai, bet keistai“. Norėjosi tikro, „nefalšyvo“ albumo tiek turinio, tiek formos prasme. Man pačiam labiausiai patinka „gyvi“ įrašai, tokie kaip Vytauto Kernagio „Akustinis“ albumas, kur girdėti gyvas grojimas, atsikrenkštimai ir pan., arba Jimio Hendrixo muzika, kuris pergyvendavo suklydęs, grodamas gyvai, o po to daugybė žmonių praleisdavo valandų valandas, mėgindami pakartoti tas jo „klaidas“.
Albumo „Žmogus, bet šuo“ garso operatorius – Mantas Tamulionis, su kuriuo kartu mes leidomės į kelionę po daugelį Lietuvos vietų, įrašinėjome muziką skirtingose erdvėse, kurios išsiskiria tam tikrais būdingais garsais, pvz., kelte, važiuojančioje mašinoje, pajūryje, triukšmingoje gatvėje ir pan.
O, tarkim, daina „Tylu“ buvo įrašyta švyturyje. Jos gimimo istorija tokia: Maskvos periodu porą mėnesių dirbau Paryžiuje, kur buvome nuvykę su visa šeima – su Jurga ir Adu. Mintis šiai dainai aplankė naktį, kai šeima miegojo, o aš sėdėjau virtuvėje, visiškoje tyloje, o virš galvos zyzė liuminiscencinė lemputė. Taip atsirado pirmieji dainos žodžiai: „Kaip šiandien tylu mūsų namuos, / kad net girdis elektros lemputės.“ Grįžęs į Lietuvą, norėjau įrašyti šią dainą, ir svarbiausia buvo – išlaikyti tą vienatvės pojūtį su „cinkeliu“. Tada šovė mintis įrašyti dainą švytury – toje milžiniškoje lemputėje, kurios šviesos spindulys siekia 43 kilometrus.
Taigi, šiame albume svarbu perteikti mintis, nuotaikas – t. y. dainos turi būti motyvuotos tiek idėjiškai, tiek emociškai. Kadangi kiekviena albume esanti daina įrašyta vis kitoje vietoje, prie kiekvienos dainos pavadinimo bus atskiras ženkliukas, parodantis, kur daina įrašyta.
Albumą sudarys 15 naujų dainų bei 5 geriausios iš „Pandos“ albumo. Vienintelę dainą „Trys Kanados“ atliekame kartu su Jurga, kitos – solinės.
Albumo pavadinimas „Žmogus, bet šuo“ atspindi skaudžią, negailestingą gyvenimišką realybę – dažnai, kad ir kokie protingi dedamės, kad ir kaip stengiamės, vis tiek jaučiamės kaip šunys: džiaugiamės dėl numesto kaulo, norim, kad mus paglostytų, pagirtų, kartais – gaunam į kailį. Ir vis dėlto svarbiausia, manau, yra, kad ir kas nutiktų, išlikti Žmogumi žmogui, Žmogumi sau pačiam.
 |
| Vidas Bareikis. Nuotraukos autorius – Marius Krivičius |
