Jau septynerius metus santuokoje gyvenantys ir tris vaikus – Bernadetą, Pranciškų ir Joną – auginantys vilniečiai Vita ir Saulius Kuliavai susipažino pranciškoniškojo jaunimo brolijoje. Vėliau abu dvejus metus studijavo Šeimos ir santuokos teologijos magistrantūroje Austrijoje, Gaminge, o šiandien patys ruošia santuokai sužadėtinius Vilniaus Bernardinų parapijoje. Vita ir Saulius Kuliavai sutiko pasidalinti apie savo pašaukimo kelionę pranciškoniškoniškojo jaunimo brolijoje, maldos gyvenimą šeimoje ir įžvalgomis apie Šeimos metus.
Susipažinote Vilniaus pranciškoniškojo jaunimo brolijoje. Papasakokite, kaip pradėjote draugauti, kaip atradote šeimos pašaukimą?
Vita: Kiekvienas, kas išgyvena atsivertimą ir susitikimą su Viešpačiu, klausia savęs apie pašaukimą. Suvokus, kiek Viešpats duoda malonės, norisi Jam atsakyti visu savimi, visiškai save dovanoti. Buvo laikas, kai klausiau, gal Dievas nori mane matyti vienuoliniame gyvenime. Tačiau kartu ir bijojau, kad Viešpats nepašauktų į vienuolystę, nes svajojau apie šeimą, turėti daug vaikų. Matyt, pats Dievas ir buvo suteikęs tą troškimą, nes kvietė sukurti šeimą. Kai tą suvokiau, pradėjau melstis, kad Viešpats duotų man gerą ir svarbiausia – tikintį vyrą. Prieš tai visokių klystkelių yra buvę, tai sakiau: „Viešpatie, kai pati išsirenku, nebūna nieko gero, geriau Tu man išrink.“ Ir taip viskas susidėliojo, kad pranciškoniškojo jaunimo brolijoje buvo Saulius, kuris pirmas mane pastebėjo.
Saulius: Tikra Dievo dovana, kad susipažinome Bernardinų bažnyčioje. Vita atvyko studijuoti iš pajūrio į sostinę ir pradėjo lankyti pranciškoniškojo jaunimo grupę mūsų parapijoje. Aš tuo metu jau jai priklausiau. Džiugu, kad kurį laiką galėjome būti kartu bendruomenėje, matyti vienam kitą, stebėti, vienam kitą pažinti draugų būryje, tai padėjo atskleisti asmenį dar nedraugaujant kaip porai.
Troškau sukurti šeimą. Apie kunigų seminariją daug negalvojau, nors kai padėdavau laiptinės močiutėms įsukti kokią lempą ar užuolaidas pakabinti, sakydavo: koks geras vaikinas, reikia į kunigų seminariją eiti. Po tokių žodžių pamąstydavau apie tai, bet pagalvodavau, kad yra daug gerų žmonių, nebūtina į seminariją bėgti. O mūsų draugystė po poros metų atvedė į santuoką.
Priklausymas pranciškoniškajam jaunimui yra pašaukimo kelionė. Ką jūsų šeimai davė tie metai, kuriuos praleidote bendruomenėje? Ar įsipareigojimas brolijai padėjo įsipareigoti šeimoje?
Vita: Taip, kai prisiimi atsakomybę, matai, kaip sekasi ją atlikti, ruošiesi dideliam viso gyvenimo įsipareigojimui. Buvimas bendruomenėje mūsų šeimai daug davė, nes galėjome iš šalies matyti vienam kitą.
Saulius: Pranciškoniškojo jaunimo Pažado davimas man buvo viena didžiausių gyvenimo švenčių. Esu parašęs palinkėjimą jaunimui, kad tai pati gražiausia dovana jaunystėje keliauti tikėjimo kelionę bičiulių būryje. Įsipareigojimas man buvo didžiulis džiaugsmas, kad ir kokia veikla užsiėmėm, viską darėm su džiaugsmu.
Vita: Suvokėme, kokia svarbi gyvenant tikėjimu yra bendruomenė. Kaip svarbu dalintis juo ir koks džiaugsmingas jauno žmogaus tikėjimo gyvenimas. Tą patį norime perduoti savo vaikams – norime, kad jie būtų Bažnyčioje, bendruomenėje, turėtų draugų iš to būrio ir ne tik sekmadieninių, bet važiuotų į rekolekcijas, stovyklas, Bažnyčios organizuojamus renginius. Kad ir jaunimo dienos – pagal amžių, atrodo, dar galėtume būti jaunimas, nors jau esame kito, šeimos statuso. Norisi vežtis vaikus ir rodyti tikintį jaunimą, kokie jie laimingi ir kokie džiaugsmingi yra metai, praleidžiami su Viešpačiu. Tą patyrėme būdami pranciškoniškojo jaunimo bendruomenėje. Aš asmeniškai išsilaisvinau iš siauro tikėjimo supratimo, buvimo sekmadienine krikščione. Ir dabar, sukūrus šeimą, mums reikia bendruomenės, nebegalime gyventi be bendruomenės.
Abu porą metų studijavote Šeimos ir santuokos teologijos magistrantūroje Autrijoje, Gaminge, o dabar vedate kursus sužadėtiniams. Kokias svarbiausias pamokas ten išmokote, ką norite perduoti jaunoms poroms?
Vita: Tie metai buvo neįsivaizduojama ir nesuvokiama Dievo dovana. Tai buvo pirmieji mūsų santuokos metai. Jonas Paulius II enciklikoje „Fides et ratio“ kalba, kad reikia abiejų sparnų – ir tikėjimo, ir proto. Studijos, viena vertus, labai sustiprino tą proto sparną, kita vertus, svarbiausia, ką iš ten išsivežėm ir dabar perduodam sužadėtiniams, yra daugiavaikių šeimų pavyzdys. Matėme jų liudytą džiaugsmą priklausyti Bažnyčiai, džiaugsmą turėti daug vaikų, atsiverti gyvybei. Išmokome pasitikėti Dievu, ko dabar labai reikia gyvenime, būnant atsakingiems ne tik už save, bet ir vaikučius. Suprantame, kad viskas Dievo rankose, ir tikrai viskas bus gerai. Dievas viską duoda ir toliau duos.
Saulius: Grįžę iš po studijų norėjome dalintis įgytomis žiniomis, nes gavome nemažą žinių bagažą, nors dar buvome labai jauni. Todėl pradžioje mus dažniau kvietė liudyti jaunimui, pakalbėti apie ikivedybinį skaistumą, lytiškumo klausimus. Pokalbiuose su jaunimu pribrendome ir prie sužadėtinių.
Dalinantis šeimos klausimais reikia turėti tam tikrą „bagažą“, mokyti įveikti krizes, spręsti įvairius konfliktus, problemas. Tik tuomet galima atsistojus autoritetingai kalbėti sužadėtiniams. Taip pat, aišku, sužadėtiniams reikia perduoti gražiąją Bažnyčios pusę, jos mokymą, kur reikalingos konkrečios žinios. Į kursus ateina daug nuo Bažnyčios atitolusių žmonių, todėl kursai yra savotiška reevangelizacija, galimybė pabendrauti su poromis, paliudyti.
Vita: Daug kalbame apie Susitaikinimo sakramentą, kaip didelę dovaną šeimai. Kalbame apie bendravimą, konfliktų sprendimą, lytiškumo ir atvirumo gyvybei klausimus. Visais šiais klausimais Dievas per Bažnyčią turi daug ką pasakyti. Iš tikrųjų Bažnyčia nieko neprimeta, ko žmogus širdyje netrokšta, tik nurodo kelią, kaip tą pasiekti. Visada stengiamės džiaugtis ir liudyti, kaip yra gera gyventi su Viešpačiu, kad tai yra santuokos pagrindas.
Daugelis sužadėtinių Lietuvoje, net tikintys žmonės bijo turėti daug vaikų dėl ekonominių priežasčių ir didelio pasiaukojimo, darbo galimybių sumažėjimo. Jūs jau auginate tris vaikučius ir norite susilaukti dar daugiau. Ką galite pasakyti toms poroms, kurios bijo turėti daugiau vaikų?
Saulius: Labai sudėtingas klausimas, nes nesinori lįsti į kitos šeimos erdvę. Susitikdami su sužadėtiniais matome, kad kiekvienos poros kelias yra skirtingas. Du žmonės susitinka iš skirtingų pasaulių, kitokių šeimų ir patirčių jose, dauguma išėję iš vieno ar dviejų vaikų šeimos. Dar ir ekonominiai sunkumai, kuriuos patys esame perėję ir žinome, kad nėra taip lengva. Visus tuos dalykus sudėjus į visumą, niekada nei Bažnyčia, nei mes nenurodinėjam šeimai, kiek turėti vaikų.
Turėti daug vaikų yra mūsų širdies troškimas. Parsivežėme pavyzdį iš Austrijos, kur matėme didelių gražių šeimų. Patys dabar turime tik tris vaikučius, o gyvenimas pats diktuoja, kada ateiti gyvybei. Pirmas gimsta natūraliai, po to vienam, atrodo, liūdna, atsiranda antras, o po to kažkas iš artimųjų iškeliauja pas Viešpatį, tai reikia ir trečio. Gimus jam pamatėme, kad vyresnieji padeda, namus užpildo linksmas šurmulys. O naujas mažylis namuose visus sujungia ir duoda tiek džiaugsmo, jog atrodo natūralu, kad kai jis truputį paaugs, vėl širdyje pradės krebždėti naujas troškimas.
Dievas žino, kada kiekvienam vaikui gimti. Atvirai kalbant, mūsų antrasis vaikas Pranciškus buvo neplanuotas, bet yra vienas didžiausių mūsų džiaugsmų. Kai pradėjome lauktis Pranciškaus, pirmagimė Bernadeta buvo dar mažytė, tebesimokėme Austrijoje. Reikėjo ir mokslus pabaigti, ir finansiškai buvo sunku, nežinojome, kur reikės grįžti į Lietuvą, prieš tėvus buvo nejauku. Teko išgyventi visą paletę spalvų ir nuotaikų, bet viskas atsistojo į savas vėžes.
Vita: Visada stengiamės džiaugsmingai liudyti ir padrąsinti poras, kad nebijotų. Gyvybė atneša itin daug džiaugsmo. Kol jos neturi, galvoji apie tai, ką turi ir ko reikės atsisakyti, ko neteksi. Aišku ir suprantama, kad yra baisu, bet kai atsiveri gyvybei ir gimsta kūdikėlis, pamatai jį, paimi į rankas, tai nuostabiausia patirtis. Kas turi vieną vaiką, mato, kad sunku. Kas turi du, tiems tam tikrais atžvilgiais dar sunkiau, nes reikia padalinti dėmesį, o kartais ir lengviau. Trečiam vaikui sunkiau atsiverti, nes, atrodo, ir dabar užtenka rūpesčių. Bet su trečiu atsiveria širdis, ir daug šeimų tą liudija.
Norisi parodyti, kad mes nesame kažkokie kitokie, išgyvename lygiai tokias pat baimes, bet žinodami, kad tai yra gera, jog Viešpats kviečia, norisi sakyti Jam „taip“.
Lietuvos vyskupų konferencija šiuos metus paskelbė Šeimos metais. Aktyviai dalyvaujate Bažnyčios ir parapijos gyvenime. Kokias su šeima susijusias veiklas, jūsų nuomone, reikėtų stiprinti pradedant šiais metais? Ko imtis, kad Šeimos metai nepraeitų tik kaip skambios kalbos, bet tikrai padėtų šeimoms išgyventi tikėjimo džiaugsmą?
Vita: Mes, kaip minėjai, esame aktyvūs Bažnyčios gyvenime. Bažnyčia jau daug ką duoda šeimoms – ir stovyklos, ir festivaliai, šeimų dienos, maldos grupės. Per šv. Mišias turime savo kampą, mums specialiai reguliuoja įgarsinimą, kad su vaikais galėtume paeiti į šoną, bet girdėti, kas vyksta šv. Mišiose.
Pagrindinis iššūkis šiems Šeimos metams – kaip įtraukti daugiau šeimų, tų, kurios galbūt bažnyčios gale su vaikučiais vaikšto ir nedrįsta įsijungti į bendruomenę. Mes esame, mums gerai, gauname daug malonių. Mūsų vaikai į darželį neina, bet mes važinėjam po renginius, o vaikus prižiūrėti ir perduoti tikėjimą padeda savanoriai, pašvęstojo gyvenimo sesutės ir broliai.
Mums patiems reikia kai ką duoti, išeiti liudyti. Svarbiausia atrasti drąsos mums, aktyvioms šeimoms, pakalbinti tuos, kurie nėra aktyvūs, bet ateina sekmadieniais, kad kuo daugiau žmonių galėtų gauti tų malonių, kurias gauname mes.
Žinome, jog tikinčiųjų bendruomenė prasideda nuo šeimos, kad šeima yra mažoji bažnyčia. Pasidalinkite maldos gyvenimo patirtimi šeimoje.
Saulius: Kiekvieną vakarą susirenkame prie maldos kampelio. Ačiū Dievui, kad pavyksta susirinkti, o po to jau kaip vyksta... (juokiasi) Vaikų aplinkoje ramybės ir gylio kartais pritrūksta, bet vis tiek reikia kartu susėsti, nurimti, padėkoti, paprašyti už artimuosius, jų rūpesčius. Šaunu, kai maldą palydi giesmė. Kartais, kai šeimos galva išsisemia ir jo nelabai kas klauso, imuosi kitos taktikos ir sakau – dabar jūs, vaikai, veskite maldą. Jie su metais po truputį tampa asmenybėmis, nori kažkokios kitos formos, tad duodame laisvę. Maldos laikas turi būti, bet jos forma kinta. Norime, kad jie būtų lygiaverčiai ir atsakingi už bendrą maldą. Taip pat stengiamės neprimesti ir jeigu meldžiamės ilgesnę maldą, pavyzdžiui, rožinį, pakviečiame paskutinei „Sveika, Marija“, o iki tol jie aplinkui gali žaisti.
Vita: Mums patiems yra didžiulis iššūkis žiūrėti į save: kaip aš meldžiuosi? Ar žiūriu tik į formą, kad atliktume tą vakaro maldos ritualą, ar pati bent užsimerkiu ir stengiuosi pajausti, pavesti visus rūpesčius Dievui, kad tai būtų ne tik žodžiai? Vaikai labai jaučia, ar malda nuoširdi, ar nenuoširdi, ar pasakome tik tam, kad reikia, ar iš tikrųjų turime santykį su Dievu. Kai vaikai jaučia mūsų ryšį su Viešpačiu, ima apmąstyti ir savo santykį su Juo. Šeimos malda banguoja – būna labai stiprių momentų, o būna, kad ir paviršutiniškai prabėga.
Noriu pasidžiaugti ir tuo, kad gyvename savo dieną su „Marijos radiju“. Vaikai labai jaučia tą ritmą, dvyliktą stengiamės Viešpaties angelą sukalbėti, trečią – Gailestingumo vainikėlį. Vaikai labiau laukia ne paties vainikėlio, o giesmės. Pradeda nuo ryto klausinėti, kada bus gailestingumo valanda. „Marijos radijas“ labai padeda mums vaikus auginti ir perduoti tikėjimą. Esame šio radijo gerbėjai, mus užkrėtė Saulius, kuris kas rytą išeidamas į darbą įjungia „Marijos radiją“.
Pokalbis su Vita ir Sauliumi Kuliavais skambėjo Pranciškoniškosios šeimos rengiamoje laidoje „Porciunkulė”. Laida transliuojama kiekvieną šeštadienį 17.20 val. Marijos radijo eteryje. Parengė Monika Midverytė OFS