Jūsų dėmesiui siūlome interviu su laikinuoju Ukrainos prezidentu, ekonomikos mokslų daktaru ir baptistų pamokslininku Oleksandu Turčynovu. Melskimės, tebūna šiuo sunkiu šaliai metu jos vadovo „širdis Viešpaties rankoje kaip vandens srovės“... (Pat 21, 1)
Kaip jūs įtikėjote ir kodėl būtent evangelinėje bažnyčioje?
Mano kelias pas Dievą prasidėjo neįprastai. XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje dirbau Kryvoj Rogo komjaunimo komiteto sekretoriumi. Mano rajone buvo nemažai jaunuolių, kurie išeidavo iš komjaunimo dėl religinių įsitikinimų. Jie išeidavo pas baptistus. Man tai atrodė didžiausias nusikaltimas, bet jokie pokalbiai ir aiškinimai jų nepaveikdavo. Tada nusprendžiau pats įsigauti į jų gretas ir pažiūrėti, kodėl jaunimas iš mūsų išeina pas juos. Dviese viešuoju transportu inkognito nuvažiavome į miesto pakraštį. Autobusų stotelėje moteriškės paklausėme kelio, o ji ir atsakė: „Ačiū Dievui. Aš čia jau seniai jūsų laukiu, juk jūs važiuojate į baptistų maldos namus?“ Matydama mūsų nustebimą, ji paaiškino: „Šiąnakt sapnavau sapną: prie manęs prieis dvi paklydusios sielos, o aš turiu joms parodyti išgelbėjimo kelią...“. Aš tuoj pat ėmiau svarstyti, kaip ji galėjo sužinoti apie mūsų kelionę, kas nutekino informaciją. Susirinkime mažai ką supratau, bet širdyje kažkas liko.
Kai sužlugo komunistinės idėjos, iškilo klausimas, kur eiti... Būdamas mokslininku bandžiau rasti logišką išvadą, kuri mane atvedė pas Kūrėją. Pradėjau skaityti Bibliją. Tuo metu ėjau gana aukštas pareigas - buvau ministro pirmininko patarėjas ekonomikos reikalams. Tai leido susipažinti su stačiatikių ir protestantų bažnyčių vadovais. Pasikrikštijau stačiatikių bažnyčioje. Mano iniciatyva buvo sukurta Ukrainos dvasinė taryba, kuriai priklausė įvairių konfesijų atstovai. Pradėjau domėtis tomis konfesijomis, kuriose svarbiausias dalykas ne liturginės apeigos, o širdies nusistatymas. Bendraudamas su baptistų vyresniuoju Vladimiru Kuncu, pažinau jį kaip paprastą, prieinamą žmogų, kuriame nėra nieko apsimestinio. Jis pas Dievą atėjo tuomet, kai tai buvo labai rizikinga, aukojo dėl tikėjimo viską.
Kaip jums pavyksta elgtis pagal Evangelijos principus, kai aplinkybės ir žmonės verčia elgtis priešingai?
Mano gyvenime buvo laikotarpis, kai jausdamas Dievo buvimą visose gyvenimo srityse galvojau, kad norint bendrauti su Dievu nereikia žmogui jokios bažnyčios - meldiesi, vykdai Jo žodį, ir to užtenka. Tačiau labai greitai pamačiau, kad pradedu nekęsti priešų, linkiu jiems blogo. Politikoje vyksta „žaidimas“ be taisyklių, tad reikia didelio Dievo, brolių ir seserų palaikymo. Pradėjęs reguliariai lankyti bažnyčią, gavau tą palaikymą.
Mūsų politinė komanda kovoja su nusikalstamomis grupuotėmis. Svarbu nekovoti jų metodais, nes tapsi toks kaip jie. Kartais norisi eiti lengvesniu keliu, bet daug daugiau gauni, jei lieki ištikimas Dievui.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad dirbti politiku, vadovaujantis Dievo meilės įstatymais taip pat lengva kaip, pavyzdžiui, dirbti prie staklių. Bet aš džiaugiuosi, kad Dievas mane apsaugojo nuo piktnaudžiavimo valdžia, kai gali pasiekti savo tikslą bet kokiomis priemonėmis. Esu dėkingas Dievui ir bažnyčiai už ribas, kurių peržengti negaliu.
Jūs esate aukščiausiame valdžios ešelone. Ar jums pavyksta ten liudyti Kristų, būti druska?
Kartkartėmis politikai naudojasi krikščionybe, kad priviliotų rinkėjus. Žodžiai apie Kristų priimami kaip politinė agitacija. Todėl aš apie Dievą kalbu daugiau asmeniškai, o ne viešai. Mano partijos bendražygiai gerbia mano įsitikinimus, pradžiai tai jau visai neblogai.
Norėčiau pabrėžti, kad siekdamas naudingo žmonėms ekonominio šalies modelio, nenoriu spekuliuoti Dievo vardu, agituoti krikščionis palaikyti tam tikras politines idėjas. Bažnyčia yra aukščiau žemiškų reikalų. Į ją mes ateiname melstis, o ne agituoti. Jei broliai ir seserys pasitiki žmogumi, ir tokia Dievo valia, tai jie ir balsuos už jį...
Praėjusių metų pabaigoje Kijeve vyko baptistų kongresas. Oficialūs aukštas pareigas einantys asmenys pabrėžė savo lojalumą krikščionims. Kas tai: tikras požiūrio į tikinčiuosius pakeitimas ar veidmainystė?
Veidmainystė. Valdžia siekia gauti bet kokios rimtos visuomeninės jėgos palaikymą. Krikščionys evangelikai yra tokia jėga.
Kongrese jūs pareiškėte, kad mus išgelbės ne gera valdžia, bet Dievas. Sakėte, kad reikia atsiversti - ir tuomet Dievas laimins Ukrainą. Taip galvoja daugelis tikinčiųjų. Bet kaip tai susiję su jūsų siūlomu ekonominiu modeliu? Išeina, kad esmė - ne modelyje?
Aš dirbau universitete, vadovavau Mokslų akademijos laboratorijai, parašiau keletą disertacijų, iš kurių viena skirta šešėlinės ekonomikos klausimams. Šiandieninio Ukrainos politinio režimo problema - šešėlinė ekonomika. Dėl to valstybėje buvo sukurtos sąlygos, skatinančios laužyti įstatymus. Kad išgyventų, žmogus turi tapti nusikaltėliu. Tai pavojinga, nes skatina sąmonės pasikeitimą.
Mūsų šalis šiandien apgaubta tamsos - kad išgyventų, žmonės turi laužyti Dievo įsakymus (vogti arba slėpti pajamas). Mūsų uždavinys - išvesti juos į šviesą, sukurti sąlygas, kuriose vogti bus nenaudinga. Mes dirbame, kad ekonomika pradėtų kilti teisėtu būdu. Sąžiningas darbas turi būti tautos sąmoningas siekis, o ne investuotojų iš Vakarų reikalavimas.
Šioje srityje vien ekonominių schemų, programų ir modelių neužtenka. Niekas neina į valdžią, norėdamas nuskurdinti šalį. Tačiau kodėl mūsų šalyje žmonės gyvena skurde ir neturi jokių perspektyvų? Juk kaimyninėse šalyse žmonės gyvena geriau. Matyt, kad atsakymas visgi - ne ekonominiai modeliai. Nėra bendro ekonominės sėkmės modelio. Istorija aiškiai rodo - kai tauta atgailauja ir laikosi Dievo įstatymų, ji pradeda klestėti. Ir atvirkščiai - atsitraukimas nuo Dievo gimdo problemas.
Mūsų problema, kad esame išeiviai iš sovietinio ateizmo, o dauguma - neatgailavę bedieviai, nešantys nuodėmės naštą. Todėl ir negalime suprasti, kur mūsų išgelbėjimas. Bet aš tikiu, kad ateina laikas, kai mūsų broliai ir seserys ves paskui save daugelį, ir tauta pakils, jei parklups prieš Dievą.
Kaip jūs galvojate, ar reikia krikščioniui eiti į valdžią ar tokia veikla jam nepageidautina?
Šiandien iš esančių valdžioje nereikalaujama keikti Dievą. Jei atsisakome eiti į valdžią, prarandame galimybę kalbėti didžiulei auditorijai. Krikščionys valdžioje ir politikoje kaip ir kitose srityse turi dirbti taip, kad patiktų Dievui.
Kai baigsis jūsų kadencija, ar liksite politikoje?
Politikoje esu be didelio noro. Norėčiau užsiimti mokslu, daugiau laiko skirti pamokslams ruošti. Tačiau negaliu palikti komandos, kuri kovoja su nusikalstamu pasauliu, kontroliuojančiu šalies energetinę sistemą. Mes sukūrėme naują partiją „Tėvynė“, kurios tikslas - išvesti Ukrainą iš pagonybės.
P. Garažda
Iš http://www.stepantsov.info vertė Daiva Širkaitė
www.btz.lt