Kartą Jėzus išvarė nebylumo demoną. Demonui išėjus, nebylys prakalbėjo, ir minia stebėjosi. Kai kurie žmonės sakė: „Jis išvaro demonus su demonų valdovo Belzebubo pagalba“. Kiti, mėgindami jį, reikalavo ženklo iš dangaus.
Žinodamas, ką jie mano, Jėzus jiems tarė: „Kiekviena suskilusi karalystė bus sunaikinta, ir namai grius ant namų. Jeigu ir šėtonas pasidalijęs, tai kaip išsilaikys jo karalystė?! Jūs gi sakote mane išvejant demonus su Belzebubo pagalba. Jeigu jau aš išvarau juos su Belzebubo pagalba, tai su kieno pagalba išvaro jūsų sekėjai? Todėl jie bus jūsų teisėjai. Bet jei aš išveju demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė.
Kai apsiginklavęs galiūnas sergi savo sodybą, tada jo turtas apsaugotas. Bet jei užpuls stipresnis ir jį nugalės, tai atims jo ginklus, kuriais tas pasitikėjo, ir išdalys grobį.
Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto“.
Kiti skaitiniai: Jer 7, 23–28; Ps 95
Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Pranciška Neringa Bubelytė FDCJ
„Kiekviena suskilusi karalystė bus sunaikinta, ir namai grius ant namų“.
Tas suskilimas galimas ir vidinis, ir išorinis. Kokios vidinio suskilimo apraiškos ryškiausiai matomos mūsų aplinkoje? Pirmiausia - pavydas. Juk ir tąkart kai kurie žmonės murmėjo, o kiti reikalavo ženklo iš dangaus. Dažnai pavydas eina greta su nepasitikėjimu. Aš nepasitikiu tuo, kurio dėka žmogus pasveiko, nes neva žinau, kad jis negalėjo, o gal ir neturėjo pasveikti. Kyla įtarimas: ar tai tik ne „stipresnio demono veikimas“. Ypač jei esu ir įsitikinęs, kad nebylumas arba kokia kita įgimta liga yra „Dievo bausmė“, taigi „žmogaus atidavimas demono valdžion“ arba „atpildas už tėvų seniai padarytas nuodėmes“. Taip primityviai išauklėtam ar gamtos bei gyvenimo dėsnius „suprantančiam“ labai sunku patikėti, kad toks asmuo kaip Jėzus gali radikaliai pakeisti žmogaus likimą.
„...Reikalavo ženklo iš dangaus...“ Kaip elgtumės mes šioje istorijoje? Ar tik neimtume irgi reikalauti ženklo iš dangaus, kad įtikėtume. Juk sakome: „Kol nepamatysiu, netikėsiu“, arba „Nematau Dievo nei jo darbų, taigi... Jis mane apleido“ ir pan.? O dažnai net nesąmoningai reikalaujame, vis norime ženklų iš dangaus, lyg jų nebūtų žemėje, lyg jie ne žemei būtų skirti...
Tačiau grįžtant prie pavydo ir nepasitikėjimo turime žinoti, kad jie visada veda prie realaus, tiesiog akivaizdaus susiskaldymo ir prie karalystės naikinimo. Kai namai griūna ant namų, tai reiškia, kad ir žmonių gyvenimai griūva ant kitų žmonių gyvenimų, ir tai palieka kalnus griuvėsių, šiukšlių... Iš čia gimsta išorinio suskilimo apraiškos, suskilimo šeimoje, visuomenėje, visoje tautoje.
Tuo tarpu Dievas mumis labai pasitiki. Pasitiki labiau, nei mes patys savimi ir Juo. Jis veda mus prie vienybės Savyje, prie gyvenimo pilnatvės. Tie keliai link jo gali būti nepaprastai įvairūs. Tačiau jie turi būti su Juo, Jame. Visokie pavydai, nepasitikėjimai, abejonės, murmėjimai, silpnumai, ženklų reikalavimai neturi ne tik jokios reikšmės, bet ir jokios perspektyvos. Jėzus yra vienintelis visa ko vertinimo kriterijus. Jis aiškiai pabrėžė: „Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto“...
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
