„Minint Pirmojo Pasaulinio karo šimtmetį, gali kilti pagunda lyginti dabarties Ukrainos ir 1914 metų įvykius. Tačiau šiandieninė krizė mažai ką turi bendro su tuometine geopolitine situacija. Istorija nepateikia vienprasmiškų ir absoliučių atsakymų“, – teigia Kembridžo universiteto istorijos profesorius Christopheris Clarkas straipsnyje, kurį publikavo „Spiegel Online“.
Visi sutinka, jog Ukrainos situacija primena net keletą skirtingų istorinių naratyvų, tačiau klausimas – kurie iš jų adekvatūs šiai konkrečiai tikrovei? Autoriaus teigimu, dabartinė krizė negali būti suprantama ar išspręsta, pasitelkiant vieną istorinės logikos trajektoriją. Kadangi po Pirmojo Pasaulinio karo praėjo lygiai šimtas metų, paralelės iškyla savaime. Tačiau, pasak Ch. Clarko, 1914 metų sudėtinga ir greitai į karą virtusi „liepos krizė“ pasaulio istorijoje analogijų neturi. Birželio 28-ąją Bosnijos ir Hercegovinos serbai studentai, veikę neaiškiam Belgrade įsikūrusiam ultranacionalistų tinklui, nužudė Austro-Vengrijos sosto įpėdinį ir jo žmoną. Vyriausybė Vienoje pateikė ultimatumą kaimyninei Serbijai. Berlynas pažadėjo Vienai pagalbą liepos penktą dieną. Prancūzijos paskatinta, Rusija ėmėsi ginti serbus, mobilizuodama pajėgas prieš Austriją ir Vokietiją. Nepatenkinta Serbijos atsaku į ultimatumą, Austrija paskelbė jai karą. Vokietija paskelbė karą Rusijai, po to Prancūzijai. Paryžius paprašė Londono pagalbos. Rugpjūčio ketvirtąją, Vokietijai pažeidus Belgijos neutralumą, į karą įsijungė Britanija.
Pirmojo Pasaulinio karo įvykiai Ukrainos krizės akivaizdoje neleidžia pamiršti, kokią didelę kainą reikia mokėti, kai žlunga politika, nevyksta dialogas ir kompromisai tampa neįmanomi. Tačiau to meto geopolitinė situacija buvo visiškai kitokia: dvi centrinės jėgos susidūrė su trimis Europos imperijomis. Tuo tarpu šiandien – pažymi straipsnio autorius – ir Vakarų, ir Vidurio Europos valstybės vieningai nepritaria Rusijos intervencijai Ukrainoje. Ir Vokietijos 1914-ųjų kaizerio reichas vargu ar primena Europos Sąjungą, kuriai dėl skirtingų šalių narystės sudėtinga formuluoti bendrą užsienio politiką.
Ch. Clarko teigimu, daugiau panašumų su nūdiena turi 1853-1856 Krymo karas. Čia bent jau „Vakarų“ valstybės susivienijo prieš imperines Rusijos užmačias. Karas, nusinešęs daugiau nei pusę milijono gyvybių, prasidėjo, kai Rusija nusiuntė 80 tūkst. karių į Osmanų imperijos kontroliuojamas Moldavijos ir Valakijos kunigaikštystes. Pretekstas carui įvesti armiją buvo stačiatikių globa Osmanų imperijoje, panašiai kaip šiandien teigiama, jog Rusija turi teisę apginti etninių rusų interesus Rytų Ukrainoje. Bet ir šiuo atveju negalima absoliuti analogija: XIX amžiaus šeštajame dešimtmetyje Vakarai bijojo, jog rusų veiksmai prieš osmanus destabilizuos pusiausvyrą nuo Vidurinių Rytų iki Centrinės Azijos, pakenks britų bei prancūzų imperijoms. Šiandien šis geopolitinis veiksnys nebeturi reikšmės, kalbama ne apie dviejų imperijų susidūrimą, o Rusijos santykį su buvusia satelitine valstybe.
Žvelgiant dar giliau į praeitį, galima rasti ir kitų paralelių, pavyzdžiui, 1654 metais po Perejaslavo sutarties Rusijos įvykdyta rytinės Ukrainos dalies aneksija, nuo Petro Didžiojo laikų skverbimasis pietų kryptimi į Krymą. Rusijos teritorinės ekspansijos istorija – lėta ir ilga, pastebi Kembridžo profesorius, maskoliai keletą amžių kiekvienais metais vidutiniškai prisijungdavo teritorijas, dydžiu prilygstančias šiandieniniams Nyderlandams. Autoriaus teigimu, nė viena iš šių istorinių paralelių neužčiuopia maištingos revoliucinės dinamikos bei pilietinės kovos, šiandien matomos Ukrainoje ir primenančios visai kitus precedentus. Domintis pastarųjų savaičių naujienomis istorikams buvo sunku negalvoti apie Anglijos pilietinį karą XVII amžiuje. Kaip ir tada savimi pasitikintis parlamentas sukilo prieš kontroversišką valstybės vadovą. Legitimumo neteko ne prezidento ar karaliaus institucija, o pats asmuo: Viktoras Janukovyčius pabėgo iš šalies taip pat kaip ir Karolis I, iškeitęs Londoną į Vindzorą po nesėkmingo bandymo suimti opozicionierių vadus ir grįžęs po septynerių metų į savo teismą bei egzekuciją. Abiem atvejais triukšmą kėlė persekiojamo suvereno palaikytojai (katalikai airiai Anglijoje ir Ukrainos rusai Ukrainoje).
Dabartinės Ukrainos krizės sudėtingumas slypi tame, kaip pastebi straipsnio autorius, kad susimaišę keli nesugretinami naratyvai: piliečių sukilimas prieš korumpuotą ir nuožmų režimą, geopolitinė įtampa, Rusijos imperinė ekspansija. Prisideda ir sovietinė patirtis, žvelgiant toliau – keli amžiai Rusijos skverbimosi, kolonizavimo, o kur dar pačios Ukrainos etniniai pasidalijimai, sudėtinga autonominių „respublikų“ padėtis, ypatinga konstitucinė ir karinė Krymo pusiasalio padėtis. Bet koks sprendimas – rašo istorikas – turėtų atsižvelgti į tai, ką nulemia visi šie skirtingi naratyvai. Leidžiant rusams daryti, ką užsimanę, profesoriaus nuomone, Maskva naudosis Ukraina kaip įrankiu išstumti Vakarus iš regiono. Pietų Osetijos karas, kilęs po sprendimo nepriimti Gruzijos į NATO, parodė, kad Maskva greita pasinaudoti Ukrainos partnerių Vakaruose neryžtingumu.
Istorikas straipsnį užbaigia teigdamas, jog šiandieniniai įvykiai nėra įsiveržimo į Balkanus 1914-aisiais analogija. Vokietijos užsienio reikalų ministras neseniai savikritiškai pripažino, jog Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrai per greitai susisaistė su Ukrainos opozicija ir per lėtai apmąstė kitas geopolitines problemas, susijusias su Ukrainos krize. Taip pat ir Europos Komisijos prezidentas José Manuelis Barroso kovo penktąją panašiai kalbėjo apie politinio bei ekonominio stabilumo svarbą ir pagarbą „visiems Ukrainos piliečiams bei bendruomenėms“. Apdairumas būdingas ir paskutiniams JAV prezidento Baracko Obamos pasisakymams. Pasak Ch. Clarko, Ukrainos krizė primena, kaip greitai gali žlugti geriausiai apgalvoti planai, susiklostyti netikėtos situacijos. Visgi vieną dalyką visi šios dramos veikėjai suprato: istorija dabarties klausimams duoda sąlyginius bei daugialypius atsakymus.
Parengta pagal Spiegel Online