„Artuma“ Nr. 3, 2014 m. kovas
Labai nuoširdžiai katalikiškos mokyklos auklėjimą įsisavinęs berniukas, pagal tuometinių seserų vienuolių mokymą, vos įžengdavo Šv. Juozapo bažnyčios suolan, susigūždavo melstis. Su tėveliu, mama, seserimi kas sekmadienį panašioje vietoje, trečdalis kelio iki altoriaus, dešinėje pusėje. Viskas pavyzdinga, išskyrus tai, kad tėvelis ne tuoj pat atsiklaupdavo susitelkti, o apsidairydavo po visą bažnyčią. Tokia gėda prie neišauklėto tėvo tame pačiame suole būti, kai bažnyčioje geram katalikui netinka dairytis ir blaškytis (nors šiandien pirmos mintys maldoje būna, ar išjungiau krosnį, uždariau langus ir užrakinau duris, įsidėjau akinius bei dantis). Tėtė žiūrėjo, ar Karanauskienė jau pasveiko, Mauručių šeima atėjo, Vaitkevičiai savo vietoje, Augaitis atvykęs...
Po 60 metų iš mokslininkų sužinai pagrindinį bažnyčios (šventyklos, mečetės, cerkvės) lankymo dėsnį – žmonės išgyvena bendrystę pažįstamų ir brangių bendrijoje, ateina dėl žmonių. (Pastaraisiais metais plinta nereliginiai ateistų subuvimai sekmadienio rytą. Čikagoje prie miesto eglutės, prakartėlės, menoros šiemet pastatyta didelė raidė „A“ – ateistams.)
Žinoma, šiais laikais ne taip svarbu susitikti, kai galima dieną naktį el. paštu, reginčiu ar laidiniu telefonu ir, be to, ekstrasensiškai bendrauti. Visų tikėjimų bažnyčios Vakarų pasaulyje mažiau lankomos nuo maždaug 1968 m. Net uolioje Čikagos arkivyskupijoje kas sekmadienį renkasi tik 21 proc. katalikų. Gal tai baigminė nesuvokto Šviečiamojo amžiaus išdava, lyg žmogus pirmas viską gali, viską suvaldys. Iš tikrųjų viskas, ką turime, kas esame ar ką pasiekėme, ką pažįstame, atrodo nelengvų mūsų pastangų vaisius. Galima džiaugtis, bent širdyje didžiuotis, tačiau negi sau dėkosi?
Mūsų šeimoje tikima, kad Dievas mus per karą išgelbėjo. Vaikystėje, jaunystėje dėkodavome Dievui už kiekvieną dieną, žinodami apie galimas staigias motinos silpnos širdies pasekmes. Pirmųjų gėlyčių žiedai pamiškėje, paukščiai prie lango, ant stalo sudėti kuklūs meilingai ruošti valgiai, tėvelio bičių dūzgesys, snaigėmis nukloti medžiai, maloni laikraščio ar radijo naujiena juntami dėkinga mažos bendruomenėlės širdimi.
Pasirodo, esama platesnio akiračio, kuriame kiti ir Kitas veikia. Kai turime už ką Dievui dėkoti, susirenkame drauge giedoti, melstis, kalbėtis, klausytis, dalytis. Juk sekmadienio esminė reikšmė – ne tik mes esame atsakingi už savo likimą. Dievui ir kitiems dėkojame už jų pastangas mūsų labui. Tos valandėlės nukeliauti bažnyčion, švęsti Mišias (t. y. Eucharistiją – džiaugsmingai dėkoti, dėkingai džiaugtis), su šeima bei draugais, draugėmis šventadienį maloniai laiką praleisti, savanorišką tarnystę atlikti liudija, kad galima atsitraukti nuo darbų ir kasdienių rūpesčių nors trumpam, nereikia septynias dienas po 24 val. nertis iš kailio.
Daug krikščionių sekmadienį supranta kaip Dievo ir Bažnyčios įsakytą poilsio nuo apmokamo darbo dieną. Mat sukūręs pasaulį, Visatą ir žmogų, Dievas septintą dieną ilsėjosi. Tačiau žinome, kad tai buvo šeštadienis. Pirmaisiais amžiais ir net šiandien esama tikinčiųjų, švenčiančių šeštadienio poilsį kaip žydai, o sekmadienį einančių į krikščionių bažnyčią Eucharistijos švęsti. Pagal „normalų“ kalendorių sekmadienis – pirmoji savaitės diena, Jėzaus Kristaus Prisikėlimo diena. Arba „aštuntoji diena“ – Dievui veikiant žmonijos istorijoje, ir mes drauge bendradarbiaujame Dievo karalystės taikos ir teisingumo plėtroje.
Retai ar niekad bažnyčios (sinagogos, mečetės, šventyklos) nelankantieji gali remtis stačiatikių ir kitų Rytų krikščionių nuostata – negalėdami dalyvauti, šventadienį vienytis su bažnyčioje susirinkusiais Dievui dėkoti ir Jo garbinti. Galime prisiminti bažnytinį įsakymą Vengrijoje lygiai 1000-aisiais metais – bent vienas iš šeimos, vienkiemio ar kaimelio turėtų sekmadienį Mišiose dalyvauti. Gražų sekmadienio šventimo pavyzdį rodo kepykloje dirbantis jaunos šeimos tėvas, kuris kaip tik šventadienį kepa duoną ateinančiai savaitei. Antradienis jo laisvadienis. Aštuntą ryto ateina bažnyčion Mišiose dalyvauti pasipuošęs eilute, kaklaraiščiu, nuvalytais batais. Tai jo „sekmadienis“ – Viešpaties diena. Negalėdamos dėl kelionės, ligos ar kitos priežasties sekmadienį su kitais Dievo šlovinti, svarbiausia – dėkoti, šeimos namie paskaito Šventojo Rašto ištrauką, sukuria maldą savais žodžiais, pabūna tyliai, susitelkia savu, kad ir triukšmingu, bet džiaugsmingu, šeimynišku būdu.
Senais laikais teko talkinti kaimo parapijose. Be pagrindinės bažnyčios su savaitinėmis pamaldomis, esama 120 koplyčių, mūrinių, šiaudinių pastogių ar kaimelių mokyklėlės patalpų. Kai kurias koplyčias kunigas aplanko kas mėnesį, kitas tik kartą per metus. Tų bendruomenėlių sekmadienio pamaldas „veda“ vietiniai, nuo 17 metų mergaitės iki 70-mečio senuko, kas mėnesį dalyvaujantys vienos dienos kurseliuose su naujom giesmėm, liturginio laikotarpio medžiaga, pasitariantys apie rūpimus klausimus, pasiūlantys vieni kitiems veiksmingų išeičių (pvz., vargstančių šeimų vaikams parūpinti apavo ne per šalpą, bet lyg per loteriją ar žaidimą, kad tėvai, ypač tėčiai, nesijaustų pažeminti). Kai klebonas nuvyksta, randa Krikštui, Santuokai, Komunijai pasiruošusius asmenis ir šeimas.
Pirmaisiais krikščionybės amžiais niekam nė į galvą nebūtų atėję išleisti įstatymą Viešpaties Prisikėlimo dieną švęsti, lyg reikėtų žmogui įsakyti kvėpuoti, miegoti ar valgyti. Jeigu tokie įsakymai ir įstatymai veiksmingai jungtų krikščionis, mūsų bažnyčiose, vyskupijose, šalyse viskas kitaip atrodytų. Užtat visur kuo giliau stengiamasi Krikštui paruošti ir prižiūrėti, kad būtų aiškus vidinis įsipareigojimas su brangiais žmonėmis tikėjimu dalytis gyvenime ir Bažnyčioje. Gavėnia gi – metas rengtis iškilmingai, šventiškai Kristaus Prisikėlimo šventei Krikšto pažadus su žvakute rankose atgaivinta dvasia atnaujinti.
