Šiemet minimos 450-osios vieno žymiausių Renesanso kūrėjų Mikelandželo Buonaročio mirties metinės (1475 m. kovo 6 – 1564 m. vasario 18 d.). Visame pasaulyje žinomi jo šedevrai, kaip kad „Pieta“, saugoma Šv. Petro bazilikoje Romoje, Dovydo skulptūra Florencijoje ar Mozės – Romoje, Siksto koplyčios freskų ciklas „Paskutinis teismas“. 2014-ieji, „Mikelandželo metai“, Italijoje bus pažymėti įvairiais renginiais, parodomis, konferencijomis.
Šia proga dienraštis „L’Osservatore Romano“ paskelbė popiežiaus Pauliaus VI pamąstymą apie šio iškilaus menininko kūrybą, kuris buvo adresuotas menininkams. Skelbiame keletą minčių iš šios kalbos.
Su didžia pagarba prisiartiname prie šio didžio kūrėjo, iškilaus meno pasaulio atstovo. Mikelandželas, visų dailininkų kartų mokytojas, įkvėpimo sėmėsi iš religinių vertybių. Jis siekė ne tik išlaisvinti vaizdą iš materijos, figūrą iš akmens, idėją iš piešinio, tačiau taip pat itin jautriomis formomis siekė atskleisti tikrąjį žmogaus orumą, gyvybės sakralumą, slėpiningąjį grožį.
 |
Mielai įsivaizduojame menininką, panirusį į kūrybą, pulsuojantį savų personažų žmoniškosiomis savybėmis, imituojantį senovės kūrėjus savo titanišku pasiryžimu idealiai padidinti žmogaus ūgį, kad atitiktų graikiškų formų tobulumą. Žavi nuoseklumas ir didžiulės pastangos įgyvendinant daugybę kūrinių, kurių pagrindinė tema – Dievas ir žmogus, jų nuolatinė akistata. Apmąstydamas Gyvojo Dievo, kūrėjo, atpirkėjo, teisėjo slėpinį, Mikelandželas kiekvieno žmogaus likimą pavaizdavo šalia įspūdingos Kristaus figūros.
Mintyse iškyla kerinčios garsiausios Mikelandželo skulptūros, tarp jų – viena labiausiai įstabiausių, kurią sukūrė tuomet dvidešimtmetis menininkas – Pieta, kuri skausmingai ir pamaldžiai pasitinka prie įėjimo į Šv. Petro baziliką. Rašytojas Giovanni Papini knygoje „Mikelandželo gyvenimas“ rašo: „Šiuo kūriniu ne tik žiūrovo akims atsiskleidžia jaunasis Mikelandželo genijus, tačiau gimsta didinga moderni krikščioniška skulptūra, tobulų helenistinių formų ir viduramžių dvasingumo sintezė“.
Vėliau mūsų atmintyje atgyja kitos didingos šio kūrėjo skulptūros – jaunojo atleto, Florencijos Dovydo, gigantiškojo Mozės, saugomo Šv. Petro, sukaustyto grandinėmis, bazilikoje, ar sielvartingoji Rondaninio Pietos, ir kitos. Stabtelime ir ties Siksto koplyčia, tuo meno lobynu, kur žmonijos istorijos santrauka, kurią apjungia Kristus, geriausiai atskleidžia religinę mikelandželiškojo meno dimensiją.
 |
Mums patinka įsivaizduoti menininką, klaidžiojantį po šias didingas architektūrines erdves, ilgus metus stebėjusias jį skirtingais jo gyvenimo momentais, pasilypėjusį ant pagalbinių konstrukcijų, gausioje jo kuriamų personažų draugijoje, kur kūryboje bendradarbiauja dangus ir žemė. Žvelgdami į šias freskų grupes, svarstome, ką mums reiškia tų energingų žmonių figūros: mus skiria keli šimtmečiai, o tiek visuomenė, tiek krikščioniškas pasaulis susiduria su kitokiais iššūkiais. Siksto koplyčia mums pasakoja apie kovą ir pergalę, kur šviesos vaikai drąsiai, nepavargdami kovoja, kad triumfuotų tiesa.
Čia formos kaip niekur kitur tiesiogiai perteikia religines idėjas. Galime stabtelėti šalia susižavėjusios minios, kurią pritraukė Mikelandželo genijus, tačiau pro mūsų akis negali prasprūsti žodžio klausymas, taip gerai atpažįstamas vaizduojamų kūnų laikysenoje ir veido išraiškoje: čia ir angelai, ir pranašai, apaštalai, popiežiai, kankiniai, tikėjimo išpažinėjai, sibilės. Viską persmelkia teisingo ir gailestingo Dievo buvimas, kuris pagedusiai žmonijai siūlo pagalbą – Išganymą, suteikiantį naujo gyvenimo pradžią. Visą milžinišką scenarijų siejanti gija – tai Biblija, kurios vertybės atskleidžiamos per vaizdus. Čia figuratyvinė kalba šventojo teksto egzegezei suteikia poetišką, pranašišką aspektą.
Mikelandželas yra šio didingo pamokslavimo kūrėjas, ir tiek mums, tiek jo laikmečio žmonėms kelia nuostabą drąsus ikonografinis pasakojimas ir galinga išraiškos jėga.
 |
Sunku išreikšti žodžiais tas tiesas taip, kaip jas atvaizdavo Buonarotis, kad jos sukeltų tiek emocijų ir apmąstymų. Siksto koplyčia ir „Paskutinis Teismas“ tampa tarsi atvira knyga visiems – tikintiesiems ir netikintiems, kaip ir kvietimas Dievo tautai gyventi pagal Evangeliją, kad nenupultume kaip „maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės“ (Ef, 4, 14-15).
Kas geriau susipažinęs su Mikelandželo biografija, tas žino, kad savo ilgo gyvenimo saulėlydyje (jis mirė 1564 m. eidamas 89-uosius) nenuilstanti menininko dvasia buvo neraminama minties, kad jo menas buvo beveik tuščios pastangos, tarsi kliūtis jo išganymui. Viena paskutinių tokių minčių – liūdna, tačiau išmintinga: menas savo didybe žmogiškosios egzistencijos kontekste nėra savitikslis, o turi būti tarsi kylantys laiptai, vertingi tiek, kiek kyla link aukščiausios mūsų gyvenimo viršūnės - Dievo.
Menas, kaip ir kiekviena žmogaus veikla, turi kilti aukštyn. Mikelandželas primena, koks svarbus menininkui tikėjimas, rasdamas jame nuolatines paskatas peržengti save, ieškoti geresnių išraiškos būdų, perteikti savo patirtis šiuose stulbinančiuose kūriniuose, kurie tapo nepralenkiamais pavyzdžiais. Tik taip menininkas sugebės kilniai ir sąmoningai tarnauti žmogui, kurį reikia nuolat palaikyti ir palydėti, idant jis gerai galvotų, gerai jaustų ir gerai gyventų.