 |
| Aktorė Ilona Balsytė. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija |
Šiais metais „Keistuolių teatras“, su kurio spektakliais, muzika bei filmais užaugo jau ne viena vaikų karta, mini savo 25-metį. Per ketvirtį amžiaus ir patys „Keistuoliai“ keitėsi, augo, patys užaugino kelias kartas naujų keistuolių, o šį pavasarį visi drauge keliauja po Lietuvą su dideliais ir mažais švęsdami savo garbingą jubiliejų. Šia proga Bernardinai.lt kalbina keistuolę Iloną Balsytę ne tik apie „Keistuolius“, bet ir kitus nuotykius bei istorijas.
Mąstydama, kokia galėtų būti mūsų pokalbio pradžia, iš karto pagalvoju apie Dainos teatrą. Ne kartą minėjote, jog laikas jame Jums buvo labai svarbus. Papasakokite, kaip ten atsidūrėte, ką ten veikėte ir ką laikas Dainos teatre Jums davė?
Tai buvo mano kelias į profesionalią sceną, į kurią aš įžengiau būtent Dainos teatre. Tai yra ir tas sėkmingas ar nesėkmingas startas, ieškojimų pradžia, tai pirmi žingsniai, kurie sukelia stresą ir priverčia žengti dar toliau. Baigusi teatro studijas, nuėjau į muzikos ir teatro pasaulį...
Tai svarbus gyvenimo etapas, kalbant apie profesiją, ir man turbūt labai pasisekė. Vytautas Kernagis, kuris vadovavo mūsų kolektyvui, iš tiesų teatro labai ieškojo. Ir visi profesionalūs muzikai dirbo pagal teatro principus. Jie muzikavo kurdami teatrą. Man tai buvo įdomi ir svarbi patirtis. Su muzika siejau visą savo gyvenimą. Aš net nežinau, ką pirmiau pradėjau daryti – dainuoti ar kalbėti. Teatras mano gyvenime atsirado kur kas vėliau.
Šiandien,dirbdama su vaikais, matau, kaip patiems mažiausiems norisi muzikuoti. Ir gaila, jei jų gyvenimas nesusiklosto taip, kad muzikinė aplinka juos lydėtų nuo pirmų dienų. Man šiuo atveju pasisekė. Tėvai mane iš karto nuvedė į muzikos mokyklą. Darželyje turėjau puikią muzikos vadovę, kuri greitai pastebėjo ir ėmė ugdyti mano vokalinius gebėjimus. Vėliau vienu metu lankiau dvi muzikos mokyklas.
Dar studijuodami kartu su Aidu bei kitais kurso draugais planavome įkurti savo teatrą, bet tokios galimybės dar nebuvo, ir Vytauto kvietimas į Dainos teatrą buvo priimtinas, kadangi muzika man buvo reikalinga. Šis laikas Dainos teatre buvo įdomus net tik tuo, kad jame buvo daug muzikos ir teatro, įdomu, jog mes drauge su V. Kernagiu atradome estrados aktoriaus žanrą, kurio Lietuvoje anksčiau nebuvo.
 |
| Spektaklyje „Karalius Elnias“ Ilona Balsytė sukūrė komišką Smeraldinos personažą. Nuotraukos autorius Dmitrijus Matvejevas |
Toliau jau norisi kalbėti apie „Keistuolius“. Įdomu, kaip tokiu gana nelengvu Lietuvai laiku, kai šalis dar tik kėlėsi, gydėsi žaizdas, galėjo atsirasti visiškai nepriklausomas teatras?
Na, mes buvome tikri „Keistuoliai“, kadangi įkūrėme teatrą-kooperatyvą, nes kitaip negalėjome turėti nepriklausomo teatro. Aišku, atrodytų, kam jį iš viso reikia kurti, bet tų naujų formų, naujų sričių, naujų neartų dirvonų paieškos mums buvo labai reikalingos. Jau dvelkė perestroikos laikas, buvome ant slenksčio, kai turėjo atsirasti kai kas naujo. O kas, jeigu ne menininkai ir turi pradėti kurti visas naujoves?
Likimas viską sudėstė taip, jog tapome teatru vaikams, bet tai nėra blogai, ir aš iki šios dienos manau, jog jiems per mažai skiriama dėmesio. Vaikai juk mūsų ateitis, į juos mes turime investuoti, apie juos turime galvoti pirmiausia. Jeigu norime turėti gerų studentų, paskui gerų visuomenės piliečių, apie vaikus turime pradėti galvoti dar tada, kai jie tik pradeda vaikščioti ir anksčiau.
Šiandien turime žmonių kartą, kurie užaugo su mūsų spektakliais, laidomis, dainomis. Ir aš matau, kad gal ne be reikalo mes šokome ir dainavome. Labai smagu ką nors padaryti, kai tavo darbai kažkam svarbūs, smagu, kai kas nors po mūsų spektaklio tampa geresnis. Vadinasi, ne veltui mes tai darėme.
Su „Keistuolių teatru“ kūrėte vaikams svajones, pasakojot, kad jos išsipildo. Apie ką svajojote vaikystėje?
Vaikystėje aš galvojau apie visą pasaulį, ir viena iš mano svarbiausių svajonių buvo, kad niekada niekur nebūtų karo. Dar galvojau ir apie tai, jog ne visi mokytojai yra geri, ir, jeigu aš galėčiau, pasistengčiau būti gera mokytoja. Man būdavo gaila, kad kiti žmonės pasaulyje nepastebi daugybės gražių dalykų – pavyzdžiui kokia gali būti įdomi matematika...
 |
Dar viena iš svajonių buvo pamatyti Paryžių ir aplankyti galybes įvairių karštų, ir aš ligi šiol apie tai svajoju. Šiuo metu daug dirbu, keliauti neturiu nei laiko, nei finansų. Bet tikiu, kad įvyks koks nors stebuklas, užsidirbsiu daug pinigų ir tada jau keliausiu.
Nemažai esu keliavusi su Dainos, „Keistuolių teatro“ gastrolėmis. Turbūt negalėčiau išskirti mėgstamiausios šalies, kiekviename aplankytame krašte yra ką pamatyti. Tris kartus apkeliavau Ameriką, daug kur lankiausi Europoje. Džiaugiuosi, jog mano kolegos tiek Dainos teatre, tiek „Keistuolių teatre“ yra linkę daug ką pamatyti, ir mes sudarydami gastrolių grafiką numatydavome ne tik koncertus, bet ir tai, ką turime viename ar kitame mieste pamatyti. Taip keliaujant kad ir po kokią Ameriką, nepamatyti Didžiojo kanjono būtų gaila.
Tiek kine, tiek teatro scenoje įkūnijote galybę smagių personažų. Daug žmonių be tų personažų neįsivaizduotų savo vaikystės. Kokie personažai Jums artimiausi ir kokias mintis bei idėjas jie pasakoja?
Iš tiesų manau, kad negali būti mėgstamų ar nemėgstamų vaidmenų. Dauguma mano personažų buvo skirti vaikams, visi jie gana keistoki suaugusio žmogaus fantazijai. Kiekvienas vaidmuo lyg dar vienas tavo aš, taip kaip mano vaikai. Negaliu pasakyti, kad kažkurį iš savo trijų vaikų myliu mažiau arba labiau, taip ir su personažais, juk jie irgi išplaukia iš tavęs.
Sunku pasakyti, ar persikūniji į personažą ir perteiki jo vertybes. Be abejonės, juk mums tenka sukurti ir neigiamų veikėjų, nors aš nesu tokia, vis vien scenoje turiu elgtis kaip jis, turiu garsiai kalbėti apie blogus dalykus, kad žiūrovas irgi turėtų tą atsvaros tašką. Negali visi būti geri. Kad suprastume, kuris geras, iš pradžių turime pažinti blogus.
Aktoriaus profesija įdomi ir yra tuo, kad mes sukuriame personažą, susitapatiname su juo, bet vis vien išliekame su savo pozicija, su savo interpretacija, su savo nuomone ir pateikimu. Tai neapčiuopiami dalykai. Vaidindama visa savo esybe lyg ir teisinu jo poelgius, bet, kita vertus, dar lieka truputėlis Balsytės, o žiūrovai juk viską labai gerai jaučia. Štai toks įdomus ir sudėtingas dalykas yra aktoriaus ir personažo susitikimas.
Dažnai sakau, kad teatro studijose vaikus mokyti vaidinti labai sunku. Tik nuo gana brandaus paauglystės amžiaus žmogus gali pradėti suvokti tokias metamorfozes, interpretuoti personažus. Vaikams teatras turėtų būti daugiau žaidimų forma, nes sukurti personažą ir suvokti jį, mokėti pažvelgti į tą personažą iš šalies vaikui yra per sudėtinga.
Ką Jūsų vaikams reiškia Jūsų veikla ir apskritai „Keistuolių teatras“? Būnant arti viso to, viskas turbūt dar kitaip atrodo?
Mano vaikai matė daug teatro. Ypač dukros. Pirmus trejus metus vaikas taip susijęs su savo mama, kad jie lyg viena esybė, lyg surišti nematomais siūlais. Ir viskas, kas vyksta mamos aplinkoje, kuo ir kaip mama gyvena, turi labai stiprias sąsajas su vaiku.
Kai gimė Ieva, mažiau repetavau, bet buvo šiek tiek spektaklių. Nors vaidybos ir teatro buvo mažiau, aš vis vien gyvenau teatru, mano mintys buvo ten. Vaikas visa tai jaučia, ir tokie dalykai negali neturėti kokios nors reikšmės. Nežinau, kokie mano vaikai būtų buvę, jeigu būčiau buvusi buhalterė.
 |
| V. Morozovo nuotrauka |
Per daugybę aktorystės metų „Keistuolių teatro“ kompanijoje turbūt buvo visko, o juk sakoma, kad stiprioms ir ryškioms asmenybėms sunku dirbti kompanijoje. Kaip Jums pavyko išlikti komanda iki dabar?
Mes sugebėjome išlikti individualybėmis ir būdami komanda, kadangi šalia bendros veiklos dar daug veikėme ir po vieną. Tikrai negaliu pasakyti, jog visada darniai pūtėme į vieną dūdą. Kai kuriuos dalykus modeliuodami ir kurdami ginčijomės, tačiau pagarba kitų kūrybai ir asmenybėms leido mums išlikti drauge. Manau, labai svarbu išmokti gerbti skirtingus dalykus ir drauge koncentruotis į tai, ką darai. Yra toks teatrinis pasakymas: palikime kaliošus už durų. Viską, kas man nepatinka, palikime už durų ir einame dirbti kartu. Suvokiant šiuos principus, kolektyvui gyvuoti įmanoma labai ilgai.
Ką galvojate apie šiandienę teatrų situaciją? Ar lankotės teatruose?
Kol studijavau ir neturėjau šeimos, galėjau tikrai dažnai lankytis kituose teatruose. Dabar nėra kada nueiti į kolegų spektaklius, kad ir kaip norisi. Jeigu tenka apsilankyti kokiame nors spektaklyje – tai jau retenybė.
Neišskirčiau mėgstamiausio teatro režisieriaus. Kiekvienas kuria kai ką įdomaus ir savito, kiekvienas teatras ir režisierius sukuria geresnių ir prastesnių spektaklių. Bet tai yra kūrybinis procesas, ir tuo teatras yra gyvas ir žavus.
Dažnai tenka girdėti nuomonių, jog Lietuvoje gerų kino aktorių nėra, kadangi filmuose dažniausiai vaidina tie patys teatro aktoriai. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu, kokie didžiausi teatro ir kino aktorių skirtumai?
Tiek kino, tiek teatro vaidybos technikos yra skirtingos. Jau vien teatre yra galybė vaidybos technikų, vaidybos subtilumų: yra aktorinis teatras, režisūrinis teatras, kai aktorius yra daugiau tarnaujanti figūra, kuri turi atskleisti režisieriaus idėjas, yra Čechovo mokykla, yra ir Comedia del‘ Arte tipažai. Aktorystė kine dar labiau skiriasi.
Čia galime išvesti paralelę su muzika. Pagalvokime apie pianistą, jeigu jis yra geras pianistas ir puikiai groja Mocartą, Bachą bei kitus klasikus, juk nebūtinai jam pavyks gerai groti džiazą ir improvizuoti. Bet kitas geras muzikantas, kuris gerai groja Bachą, Mocartą ar kitą klasiką, puikiai gali groti ir džiazą. Sunku pasakyti, nuo ko tai priklauso. Bet tas pianistas, kuris gerai groja klasiką ir nesugeba pagroti džiazo, nėra prastesnis. Negali būti smerkiami teatro aktoriai, kurie vaidina kine, reikėtų džiaugtis, kad jie gerai išmano savo profesiją, jei sugeba vaidinti ir kine.
Vaidinant mažoje salėje žiūrovams reikia perteikti vienokią energiją, bet jei esi prieš penkis šimtus žiūrovų – jau kitokią. O jei scenoje esu visiškai vienas, tai, įsivaizduokite, kaip ta mano energija turi stipriai veikti, kad užtektų visiems sėdintiesiems.
Kinas yra visiškai kas kita. Nors kamera mano siunčiamą energiją perduos tūkstančiams žmonių, ji yra viena, ir aš turiu būti labai subtilus, turiu naudoti kitus vaidybos principus. Jei nesi to mokęsis, kartais gali intuityviai tai padaryti, viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus.
Lietuvoje tikrai yra gerų teatro aktorių, kurie puikiai dirba ir kine. Mums, studijuojantiems teatro aktoriaus vaidybą, sakydavo, kad teatro aktoriai turi šansą gerai vaidinti kine, bet kino aktoriui retai kada pasiseks teatro scenoje. Bet, manau, kad taisyklių čia nėra.
 |
|
|
Pasaulis sukasi, keičiasi, o „Keistuoliai“ vis dar šoka ir dainuoja. Į jūsų pasirodymus ateina galybės žmonių. Kur viso to paslaptis? Gal vis dėlto yra amžinų dalykų?
Gal ir mes keičiamės kartu su laiku. Dabar ruošiamės savo jubiliejiniam koncertui, tenka prisiminti tuos spektaklius, kurie buvo sukurti prieš daugiau nei dvidešimt metų. Jei šiandien tokį spektaklį parodytume, taip pat suvaidintume, kažin ar jis taip pat gerai suskambėtų. Visuomenė keičiasi, laikas keičiasi ir mes keičiamės. Spektakliai todėl ir pasensta, kad jie jau nebeatitinka nei šios dienos tempo, nei aktualijų. Labai daug kas pasikeitė ir režisūroje, keitėsi jos ženklai.
Kokie dabar yra vaikai? Tai, ką mes darėme prieš daugiau nei dvidešimt metų, dabartiniam vaikui gal net nebebūtų įdomu? Bent jau nebūtų tiek įdomu kaip anam vaikui. Šių laikų vaikas gyvena visiškai kitame pasaulyje, jo aplinka kitokia.
Dauguma dalykų turi dvi puses, negaliu pasakyti, ar į gera viskas keičiasi, bet noriu tikėti, kad į gera.
Turbūt gausite galybes sveikinimų. Bet ko palinkėtumėte pati sau ir teatrui gražaus jubiliejaus proga?
Ką palinkėti sau, aš nežinau. Apie tai negalvoju. O teatrui palinkėčiau atsinaujinti. Sako, kad kas septyneri metai žmogus atsinaujina. Tie geri pokyčiai labai reikalingi, mes negalime užsistovėti, turime vis ką nors atrasti: naują veiklą, naujų žmonių, naujų pomėgių. Turime vis atrasti kažką naujo pačiame savyje. To aš ir teatrui palinkėčiau jubiliejaus proga, dabar puikus metas, 25-eri – jauno žmogaus amžius, kai jau kai kas lyg ir pasiekta, bet laikas vėl į ką nors gilintis, plėsti galimybes, atrasti naujų formų. Mūsų teatras savo gyvenimą pradėjo būdamas novatoriškas, būdamas kitoks, tad ir šiandien pats laikas atrasti kažką naujo ir kitokio.
Kalbino Birutė Grašytė