Marcelijus Martinaitis. Mes gyvenome: biografiniai užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 224 p.
 |
Marcelijaus Martinaičio (1936-2013) talento gerbėjams pakartotinai išleista poeto atsiminimų knyga „Mes gyvenome: biografiniai užrašai“, kuri tapo 2010 m. „Metų knyga“, pelnė Žemaitės, Juozo Paukštelio premijas bei kūrybiškiausios titulą LLTI rinkimuose.
Šie biografiniai užrašai nukelia į poeto vaikystės ir paauglystės prisiminimus Kalnųjų apylinkėse, o baigiama ten, kur prasideda viešas poeto gyvenimas.
Prisimenanti sąmonė atkuria kimo vaiko aplinką, žmones, papročius, įvykius, jo potyrius, kreipusius kūrybos ir miesto pusėn. Memuariniam pasakojimui ypatingo savitumo suteikia poeto etninės įžvalgos, praeities ir dabarties apmąstymų pynės. Ir autoriaus laikysena: taip, buvo nepriteklių, baisumų, vargo, bet sklido ir gyvenimo šviesa.
Ši knyga yra biografinio pobūdžio, apie vaikystės bei paauglystės metus su kai kuriomis projekcijomis į vėlesnį laiką ir į dabartį. Tai maždaug apima laikotarpį iki mano išvykimo iš kaimo.
Šie biografiniai tekstai kartu yra ir apmąstymai apie sudėtingą laikų sankirtą: Nepriklausomos Lietuvos okupaciją, karą ir pokarį, stebint vaiko akimis ir visa tai vertinant jau iš kito žiūros taško, kuris sietinas su biografiniais užrašais „Tylintys tekstai" (2006), apimančiais 1971-2001 metų laiko tarpą. Lieka biografijos spraga, maždaug 1952-1970 metai, daug kuo nepanašūs į tuos, kurie minimi vienuose ir kituose biografiniuose užrašuose. Tikiuosi, jog kada nors užpildysiu ir šį laiko tarpą kita knyga. Vėl turėtų būti apie tai, kaip reiškiasi laiko veikmė ne vien man - asmeniui, bet ir visai aplinkai, kultūrai, papročiams.
Visada knieti suvokti: kiek dar esu tas, kuris buvau? Bet jo jau nėra - negrįžtamai, ir jokie prisiminimai nesugrąžins. Vartau fotografijas, sklaidau tekstus, tarp visokių popierių užtinku seniai užmirštus eilėraščius -lyg ir ne savo. Ten buvau kitas AŠ, apie tai galiu tik pasakyti: AŠ buvau JISAI. Tas atsiskyrimas nuo savęs vyksta visą gyvenimą, kartais gana skausmingai, o tai vis mėgini sulaikyti kūryba, prisiminimais, kurie yra ne kas kita, kaip tik interpretacijos viso to, kas buvo, žvelgiant jau dabarties akimis. Fantastiškas dalykas gyvenimas, kuris pats save nuolat užmiršta, kad kada nors jį atsimintum.
Marcelijus Martinaitis