„Visuotinės, neatimamos ir nepažeidžiamos“, – taip žmogaus teises apibūdino kardinolas Peteris Kodwo Appiahas Turksonas, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas, pasisakęs tarptautinėje konferencijoje „Bažnyčia ir žmogaus teisės“, kuri vyko kovo 4 d. Bratislavoje (Slovakija). „Faktas, kad egzistuoja nekintamos vertybės, bendros visiems žmonėms, nurodo, jog žmogaus teisės įgimtos. Jos nepriklauso nuo visuomenės modelio ar joje vyraujančių tendencijų nei nuo vyriausybės valios, – sakė kardinolas, išreikšdamas savo susirūpinimą tokia teisių interpretacija, – kur siekiama paremti vien tik savus troškimus ir priemones, kurios savo ruožtu tampa savanaudiškų ideologijų vaisiumi ir diskriminacijos bei neteisybės šaltiniu.“ Pasak kardinolo, tai didelė dovana, kurią Dievas padovanojo žmonijai. Tai liečia pagarbą žmogaus gyvybei, gyvenimo būvį.
Jis palietė ir religijos laisvės temą, sakydamas, kad karas Dievo vardu ir Dievas, nustumtas į privačią erdvę, yra dvi įprasto religinio gyvenimo priešybės. Bažnyčia tai visuomet patvirtina, nors tokia daugybė jos vaikų persekiojama. Ji puoselėja dialogą su kitu, nors ir išpažįstančiu kitą tikėjimą, bei dalijasi tiesa, dėl kurios negalima pasinaudoti Dievu siekiant smurtinių tikslų, dėl kurios Jo negalima ištrinti iš viešojo gyvenimo. Tai suteikia laisvę kiekvienam gyventi taip, kaip jis iš esmės supranta tiesą. Religijos laisvė neatskiriama nuo minties ir sąžinės laisvės, ir ji apima galimybę, viena vertus, pakeisti įsitikinimus, kita vertus, leidžia išpažinti savo tikėjimą asmeniškai ar bendruomenėje.
Kard. Turksonas pakartojo, jog šiandien krikščionys yra persekiojami dėl savo tikėjimo daugelyje šalių, ir kreipėsi į vyriausybes, kad šios gintų savo piliečių teises, „nesvarbu, kad ir kokį tikėjimą jie išpažintų“. Žinoma, įstatymų nepakanka. Kad žmogus gerbtų šią teisę, reikalingas veiksmingas religinis ugdymas, kuris padėtų žmogui suprasti pozityvų tikėjimo indėlį. Toks ugdymas turėtų saugotis reliatyvistinių pažiūrų, kurios susiaurina pritaikymo lauką visų žmogaus teisių, paremtų kiekvienam asmeniui būdingu orumu. Dėl to jos tampa visuotinės, neatimamos, nepažeidžiamos ir negali būti besikeičiančių politinių bei kultūrinių vizijų subjektais ar priklausyti nuo jų. Kardinolas Turksonas pabrėžė, kad nerimą kelia ideologijos, kurios bando perrašyti žmogaus teises ar sukurti naujas, pvz., kurios skatina vadinamąsias reprodukcines teises, slepiančias aborto dramą, eutanaziją, taikomą net nepilnamečiams, „gender“ idoleogiją, homoseksualių asmenų santuokas. Pasak jo, Katalikų Bažnyčia lieka pagrindinė veikėja žmogaus teisių apsaugos srityje, stengdamasi, kad žmogaus teisės taptų tikrove, kadangi ji nuolat palaiko kiekvieno žmogaus orumą ir teisę į gyvybę nuo pradėjimo momento iki natūralios mirties.
Kardinolas Turksonas baigė savo pranešimą linkėdamas, kad Šventojo Tėvo viltis taptų ir mūsų viltimi, kad „kasdienis kiekvieno įsipareigojimas ir toliau neštų vaisų“.
Martinas Kugleris, Vienoje įkurtos Netolerancijos ir diksriminacijos prieš krikščionis Europoje stebėjimo organizacijos atstovas, pristatė Europai būdingus statistinius duomenis žmogaus teisių srityje. Jis apibūdino sąžinės, minties laisvę, tėvų teises kaip „sritis, kurioms iškilusi grėsmė“.
Konferencijoje kalbėjęs vysk. Stanislavas Zvolenskis, Slovakijos vyskupų konferencijos pirmininkas, pabrėžė, kad žmogaus teisių pažeidimai turi įvairių formų, tačiau visada baigiasi „nepagarba žmogaus orumui“. Jis pridūrė, kad euroatlantinėje erdvėje mes dažnai susiduriame su nuostata, pagal kurią „esminis kriterijus suvokiant žmogų – tai ne jo orumas, o jo gyvenimo kokybė“.
Vysk. Zvolenskis kalbėjo apie Katalikų Bažnyčios balsą šalyje, ginantį žmogaus teisę į gyvybę nuo pradėjimo momento, ir apie „liūdną realybę, kad šis balsas lieka neišgirstas valdžios žmonių ir apskritai visos visuomenės“.