 |
| Scena iš spektaklio „Barikados“ repeticijos.
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
„Visi žudikai turi būti nubausti, nebent jie žudo daug ir skambant trimitams.“ Volteras.
Tą naktį prieš dvidešimt trejus metus man buvo devyneri. Atsimenu, kaip pabudau nuo virtuvėje degančios šviesos. Buvo užėjusi nėščia kaimynė. Mama pusbalsiu aptarinėjo naujienas, paskubomis tepė tėčiui sumuštinius ir pylė į termosą arbatą. Gatve pravažiavo automobilis per ruporą kviečiantis Anykščių vyrus vidurnaktį rinktis prie savivaldybės, iš kur suorganizuoti autobusai vežė į Vilnių prie Parlamento. Pamenu, kad buvo šiek tiek baisu, bet labai norėjau važiuoti drauge ginti Lietuvos. Suvokiau, kad ten reikia daugybės žmonių ir jaučiausi pakankamai didelė. Vėliau mama pasodino priešais nespalvotą televizorių ir sakė: „Vaikeli, žiūrėk ir viską dėkis į galvą, nes čia vyksta istorija.“ Pamenu, kaip nutrūko televizijos transliacija, pamenu žvakutę ant palangės. Pamenu krūvas guašu pieštų piešinių, kuriuose net vaivorykštė dažniausiai būdavo trispalvė. Pamenu vėjo malūnėlių šventę pavasarį – visos barikados buvo išpieštos spalvotomis kreidelėmis.
Tokie ne išsamūs, bet svarbūs mano prisiminimai apie 1991m. sausio 13-ąją. Būtent iš to – labai asmeniško, labai emociško – santykio su dar nesena Lietuvos istorija jungtinės lietuvių ir latvių pajėgos 2014 m. vasarį pagimdė spektaklį „Barikados“. Jau vien užmojis kurti drauge – garbingas mėginimas pasitikrinti Pabaltijo vienybės jausmą.
Skaitant interviu su latvių režisieriumi Valteriu Sīliu (g.1985), dramaturgais Jāniu Balodžiu (g.1987) ir Goda Dapšyte (g.1983) atsiskleidžia pasirinkimas eiti sudėtingesniu kūrybiniu keliu: skaitomos visos įmanomos knygos, atsiminimai, to meto dokumentai, analizuojami faktai, pačių kūrėjų bei aktorių asmeniniai atsiminimai ir jausenos, attskiri elementai permąstomi, išmėginami scenoje ir, jeigu pasiteisina, iš jų klijuojama bendra mozaika. Mėginama atskleisti, kaip greta didžiosios Nepriklausomybės idėjos vyko kasdienis paprastų žmonių gyvenimas ir kaip, kodėl ta didžioji idėja vis dėlto pavyko.
 |
| Scena iš spektaklio „Barikados“ repeticijos.
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Nors spektaklio pradžioje aktoriai (Tadas Gryn, Elzė Gudavičiūtė, Martynas Nedzinskas, Marius Repšys, Ainis Storpirštis, Monika Vaičiulytė, Toma Vaškevičiūtė ir Vainius Sodeika) teisinasi, kam drįso imtis šios didelės temos, kai jų ten lyg ir nebuvo, būtent tai ir tampa pačiu įdomumu – nes mes (čia jau aš susitapatinu su šia jaunąja teatro kūrėjų karta) irgi norime ir turime ką apie tai pasakyti. Nes mes tada buvome – nesvarbu penkerių ar dvylikos – mes dalyvavome toje pačioje kovoje. Tik mūsų kova vyko smėlio dėžėje kiekvieną smėlio kūgį matant kaip Gedimino pilį, ji vyko prie popieriaus lapo kiekvieną piešinį atkakliai užbaigiant trispalve, ar vakarais prieš užmiegant mokantis mintinai Lietuvos himno posmelius.
Spektaklio premjeros metu aktorių amžiaus vidurkis – trisdešimt metų. Tad scenoje mėginama prisiminti ir permąstyti įvykius keliais frontais – savo paties vaikišku žvilgsniu, savo tėvų, kurie tuo metu buvo maždaug trisdešimties, iš savo kaip mažos norinčios būti laisva tauta perspektyvos, tada ir iš savo kaip jau laisvos tautos perspektyvos dabar. Tuo pat metu, kai scenoje kalbėjo Sausio 13-ąją budėjusieji, žuvusieji, gydžiusieji, bijojusieji, abejojusieji, sprendusieji, kaimyninėje Ukrainoje Maidano aikštėje vyko to paties istorinio „spektaklio“ adaptacija, adaptuojant nebent aukų skaičių pagal šalies gyventojų skaičių. Sėdintieji salėje, kuriam laikui atitrūkę nuo internete sekamų Rusijos ir Ukrainos viražų, lengviau neatsikvėpė – scenoje inscenizuotas Nobelio komiteto posėdis, kuriame svarstyta, kam teikti taikos premiją – Popiežiui ar Gorbačiovui, vyko esamajame tęstiniame laike. Vakarų Europa nei tada, nei dabar kaimynystėje vykstančių istorijos pamokų ne tik nesimoko, ji jų net nemėgina nusirašinėti.
 |
| Scena iš spektaklio „Barikados“ repeticijos.
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
„Barikados“ – tai tas spektaklis, kurio laukiau nuo tada, kai paskutiniajame „Sirenų“ festivalyje pamačiau latvių spektaklį „Legionieriai“, režisuotą to paties Valterio Sīlio. Būtent toks dokumentiškai fragmentiškas, konceptualiai keliasluoksnis, tragikomiškas postdraminis priėjimas prie kvapą, skonį ir emociją išsaugojusių mūsų įvykių leidžia matyti iškart kelias realybes – tada ir dabar. Su humoru žvelgiama į aistringą tautiškumą ir patriotiškumą, materializuojant šias dideles sąvokas į gintarų karolius, „Vytauto“ mineralinį vandenį ir polką su ragučiais, kuriais tarsi nuo velnio ginamasi nuo ruso, ir čia pat įsitikinti, kad nors žvelgiant atsilošus iš saugios (?) šiandienos tai atrodo tiesiog absurdas, realiai tada būtent tai magiškai suveikė – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Spektaklį praturtina aktorių Mariaus Repšio, Tomos Vaškevičiūtės monologai-atsiminimai, kurie vos ištarti prarado autorystę, tapo bendrine atmintimi, prie kurios tarsi prie kokio stuburo prisišliejo kiekvieno žiūrinčiojo prisiminimai.
Istorinės realybės ir teatrinės fantazijos, o gal istorinės fantastikos ir teatrinės tiesos paieškos darėsi vis įdomesnės, kadangi scenoje greta vardais ir pavardėmis prisistatančių – tarsi save vaidinančių – aktorių ima veikti realūs personažai – Landsbergis, Prunskienė, Šimėnas, Ozolas. Asmeninės emocinės istorijos seansą dar labiau sustiprino antrąją premjerą pagerbęs ir antroje eilėje įsitaisęs tikrais Vytautas Landsbergis. Po premjeros interviu Delfi Aukščiausiosios Tarybos (AT) Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Europos Parlamento narys profesorius, spektaklyje atpažinęs ne tiek save, kiek legendas apie save, sakė: „Aš matau, kad jie bando įsivaizduoti. Jie nebuvo, jie nematė, jie neatsimena, jie negali autentiškai to atkurti. Jie iš fragmentų, kokių nors paradoksalių sugretinimų, juokavimų kuria tokį vaizdą – savo fejeriją, savo šventę, fantasmagoriją. Tačiau tada negyvenusiems žmonėms gali likti įspūdis, kad turbūt taip ir buvo. Nors aš jiems pasakiau – paimate komiškus dalykus, arba prikuriate komiškų dalykų ir išeina linksmas vaizdelis apie tą labai sunkų laikotarpį. O tada visai nebuvo linksma. Buvo visai kitoks laikotarpis, nei čia rodoma linksmybė. Bet linksmybės gyvenime reikia.“
Vėl pasigirsta švelnus kaltinimas, kad kiti, tuo metu nebuvę Tarybos kabinetuose, tiesiogiai nekalbėję telefonu su Gorbačiovu, neva negali suprasti ir perteikti, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Kaip viskas buvo iš tikrųjų vyrams ir moterims, suvažiavusiems iš visos Lietuvos ir naktis leidžiantiems prie laužų, nuo šalčio ir nuo nerimo besiginantiems daina? Kaip viskas buvo iš tikrųjų Sausio 13-ąją pradingusiam premjerui Albertui Šimėnui, spektaklyje persekiojamam taksisto, per radiolą leidžiančio dainą „Hell’s Bells“? Kaip viskas buvo iš tikrųjų vaikui, vienui vienam paliktam tamsiuose namuose ir besiklausančiam guodžiančio kaimynės balso ragelyje? Kaip buvo iš tikrųjų pačiam Vytautui Landsbergiui, skambinančiam M.K.Č. „Miške“? Arba bent jau kaip kiekvienam iš šių gyvųjų Sausio 13-osios barikadų galėjo būti?
Teatro scena – pati tinkamiausia vieta sunešti į bendrą krūvą padrikus jausmus, faktus, veiksmus, atsiminimus, uždegti juos tarsi vieną bendrą laužą ir susišildyti šiandieninėse lenktynėse sužvarbusias sielas.
 |
|
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Spektaklyje faktams grąžinama emocinė teisybė. Nelieka nutylėti neseni įvykiai – rusiško kanalo PBK eteryje pasirodžiusi laida „Žmogus ir įstatymas“, kurioje pristatytas reportažas kaip tą Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Pasinaudojant teatro teikiamomis galimybėmis mėginama atskleisti Rusijos valdžios taikomas manipuliavimo metodikas. Kaip pavyzdys restauruojama propagandos retušuota tiesa apie Sovietų Sąjungos karius didvyrius.
Įvyksta ir politinės ezoterikos seansas, kai įsiskaudinusi ir beatsistatydinanti Prunskienė išrėžia Landsbergiui, kad šis netapsiąs prezidentu nei 1993 m., nei vėliau, nes prezidentai bus A. M. Brazauskas, V. Adamkus, R. Paksas, vėl V. Adamkus ir Dalia Grybauskaitė („Kas ta Dalia Grybauskaitė“? – klausia Landsbergis. – „Ai, tokia gabi jaunesnė mano kolegė“,– atrėžia Prunskienė).
Nestinga ir politinių anekdotų, taikliai įkūnytų personažų iš to meto socialinės realybės – sniaukrojantis apsauginis, karingai nusiteikusi kaimynė rusė. Ką jau kalbėti apie subtiliai parinktus kostiumus – Aukščiausiosios Tarybos kabinetų politikai apvilkti raštuotomis vilnonėmis liemenėmis, storarėmiais akiniais, o prie Televizijos bokšto ir Parlamento besibūriuojantis jaunimas – 9 dešimtmečio plačiarankoviais megztiniais ir džinsais. Subtilu, lakoniška ir taiklu.
 |
„Barikados“ – tai spektaklis, kurį būtina vežti ir rodyti Vakarų Europos teatrų festivaliuose, nes šiame naiviame Vakarų flirte su Rusija būtent mes – lietuviai, latviai, estai – galime ir privalome atskleisti didžiųjų pasaulio lošėjų kortas. „Barikadas“ būtina rodyti ir Rytų Europoje, kad paragintume tuos, kurie patiria panašius dalykus, imtų apie tai kalbėti paveikiausia – meno kalba.
„Barikadas“ būtina rodyti visoje Lietuvoje, kad praėjus dvidešimt trejiems metams kiekvienas šioje šalyje gyvenantis pilietis, o ypač moksleivis, permąstytų, pravėdintų atminties sandėliuką ir jį susitvarkęs taptų tvirtesnis, laisvesnis, laimingesnis. Nes mes gyvename pačiu įdomiausiu laiku, kai dar gyvos visos trys grandys: tie, kurie laisvę iškovojo, tie, kurie tą laisvę išlaikė, ir jau pilnamečiai tie, kurie laisvi nuo gimimo ir turi tą laisvę išgyventi.
Šaltinis: kafehauzas.lt