„Esame kaip tiltas tarp jaunų žmonių ir parapijų, katalikiškų jaunimo bendruomenių, organizacijų“, – apibūdino Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro (Vajc) veiklą jo vadovė Dalia Macevičiūtė. Šio centro komanda dirba jaunimui, tačiau nesiekia jų narystės, o nori nukreipti juos į jau egzistuojančias bendruomenes Vilniuje ir Vilniaus arkivyskupijoje. Ne tik apie jų vykdomą veiklą, bet ir apie patį jaunimą, dėl kurio dirbama, su Dalia vieną popietę kalbėjomės Bernardinai.lt redakcijoje.
Vilnius yra jaunas miestas, kur vyresnių moksleivių skaičių papildo ir iš kitų Lietuvos miestų atplūstantys studentai. Ką veikti laisvu nuo mokymosi laiku tikrai lengva rasti, užsiėmimų bei pramogų pasiūla didžiulė. Kaip sudominti jauną žmogų rekolekcijomis, piligrimine kelione ar kita veiklos forma, kur jis galėtų atrasti ar puoselėti ryšį su Dievu? Vajc‘o vadovė pasakojo, jog tai nėra lengva, pabrėždama, kad visi tikintieji yra įpareigoti savo netikinčius draugus atsivesti į krikščionišką veiklą ar renginius. Taip pat, Dalios teigimu, svarbu sukurti terpę, kurioje jaunimui kiltų klausimų apie Dievą, gyvenimo prasmę. Kas iš turimų atsakymų, jei net klausimas neužduotas? „Iškelti klausimą – pusė atsakymo“, – sakė pašnekovė.
Vajc arkivyskupo Audrio Juozo Bačkio įkurtas jau 1994 metais, pirmieji iššūkiai, su kuriais susidūrė jo darbuotojai, buvo įvardyti jaunimo poreikius, kurti veiklos koncepciją. O kokios pagrindinės užduotys buvo Jūsų vadovavimo laikotarpiu nuo 2005 metų?
Pirmiausia man pačiai reikėjo įsitraukti į organizaciją, suprasti jos paskirtį, veiklą, pagrindinius tikslus. Kiekvienas naujas žmogus į organizaciją atneša naujų idėjų: vykdoma veikla priklauso nuo to, kokius jaunimo poreikius įžvelgia joje dirbantieji ir kokių jie turi asmeninių kompetencijų. Bandant suformuluoti jaunimo poreikius ir atliepti į juos veikla, išsigrynino tikslinės grupės, veiklos kryptys. Per tą laiką prasiplėtė veiklos, renginių, kuriais mes išreiškiame rūpinimąsi jaunais žmonėmis, spektras. Ilgainiui tapome reikalingi parapijoms – po truputį jos ėmė kreiptis į mus su savo poreikiais, pasiūlymais, pagalbos ar bendradarbiavimo prašymais. Vienas iš tikslų ir buvo kurti bendradarbių tinklą vyskupijoje, kad sielovados darbas vyktų ne fragmentiškai, bet sklandžiau, vieningiau. Nors darbuotojų skaičiumi Vajc yra didžiausias iš visų jaunimo centrų Lietuvoje (šiuo metu centre dirba septyni žmonės), esame labai riboti – tik saujelė žmonių, o veiklos laukas labai platus.
Vajc veikla per pastarąjį dešimtmetį prasiplėtė, buvo išgrynintos 5 veiklos kryptys, kurios turi savo uždavinius bei specifines tikslo grupes, kurioms siūlome tam tikrą veiklą: informuoti, koordinuoti katalikiškų jaunimo organizacijų ir parapijų grupes; ugdyti katalikišką jaunimą; rengti katalikiškas šventes jaunimui; evangelizuoti jaunus žmones; auginti dvasingumą bei krikščionišką tikėjimą. Gimė ir naujų iniciatyvų, kurios tapo tradicija: piligriminis žygis nuo Aušros Vartų Švč. M. Marijos, Gailestingumo Motinos koplyčios iki Trakų Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčios, ministrantų vasaros stovykla, krikščioniškų jaunimo bendruomenių vakaras, Draugystės su Dievu vakarai bei kitos. Darant metų veiklos suvestinę ir jos aptarimą, visada matome, kad renginių vyko gerokai daugiau nei buvo planuota iš anksto. Taip yra todėl, kad, norėdami būti naudingi, atsiliepiame į parapijų ar krikščioniškų jaunimo organizacijų prašymus patalkinti. Dažnai esame prašomi susitikti su tikybos mokytojais, katechetais, savanoriais, pasidalinti evangelizacine patirtimi. Pavyzdžiui, šiuo metu vykdomas ilgalaikis projektas, kurio metu lankomos penkių Vilniaus miesto parapijų aštuonios mokyklos.
Minėjote bendradarbių tinklo svarbą. Ar apskritai pakanka dvasininkų bei vyresnių katalikų įsitraukimo į jaunimo sielovados darbą parapijos lygiu?
Kaip jaunimo centras dirbame, kad jaunų žmonių būtų mūsų bendruomenėse, kad jie sąmonėtų, augtų savo tikėjime, tačiau vieniems neįmanoma to padaryti. Būtina turėti ilgalaikę jaunimo sielovados viziją ir nuosekliai dirbančių bendradarbių – dvasininkų, jaunimo organizacijų, akademinės sielovados, parapijų vadovų. Šiandien tai sklandžiai nefunkcionuoja, sielovados darbas vykdomas fragmentiškai, spontaniškai, dažniau rūpinamasi tik savo „daržu“: savo parapija, savo grupele, savo organizacija. Jei organizuoji svarbų renginį vyskupijos mastu, tikiesi paramos iš bendruomenių, parapijų atsakingųjų. Tačiau konkrečios pagalbos nedažnai sulauki, pavyzdžiui, retai paskelbiama informacija apie Vajc renginius. Trūksta suvokimo, jog jaunimo sielovada yra visos Bažnyčios rūpestis, ir visi turėtų prie jos prisidėti. Darbas apsunksta ir padarome mažiau nei galėtume, jei suglaustume pečius.
Reikalingas nuoseklus požiūris į tai, kaip Bažnyčia turėtų eiti į priekį, kaip katalikiškos iniciatyvos galėtų susijungti jaunimo evangelizacijoje, kiekviena pagal savo charizmą ir galimybes, tačiau orientuotos į bendrą tikslą. Ir Vajc veikloje pavienės iniciatyvos nėra tikslas savaime, o ilgalaikės nuoseklios vizijos išraiška. Pasitaiko, kad tuo metu, kai Vajc organizuoja svarbų renginį visai vyskupijai, kokia nors bendruomenė, parapija ar jaunimo grupė tuo pat metu rengia atskirą. Tada kyla klausimas, dėl ko centras veikia? Juk Vajc sau priklausančių narių neturi, mūsų organizuojama veikla yra skirta duoti impulsą konkrečių bendruomenių, organizacijų, grupių kasdienei veiklai. Turiu mintyje tokius katalikiškus renginius kaip Lietuvos jaunimo dienas, viešus masinius krikščioniškus renginius ar iniciatyvas. Kai kurie iš jų būna tik proginiai, vienkartiniai, dažniausiai skirti evangelizacijos tikslams, įtraukiantys plačiąją visuomenę.
Įdomu, kad iš visų buvusių Vajc vadovų, kurie vadovavimo tarnystę buvo prisiėmę nuo vienų iki penkerių metų, Jūs išdirbote ilgiausiai, vadovavote devynerius metus. Prieš baigiantis Jūsų kaip Vajc vadovės veiklai, kyla klausimas: kas nulėmė pasiryžimą kone dešimtmetį dirbti jaunimo sielovados srityje?
Taip, dešimt metų yra tikrai daug, net pačiai nesitiki. Tačiau kiekvieni metai man asmeniškai buvo skirtingi. Naują darbo impulsą rasdavau sau kone kas trejus metus. Kai tik pradėjau vadovauti, reikėjo suvokti ir suformuluoti, ko centrui reikia. Paskui ilgainiui ėmė keistis komanda, organizaciją vėl reikėjo perprasti iš naujo. Antrajame etape radosi viena iš svarbiausių ir ypač brangių man užduočių – 2009-aisiais vykęs Europos Taizé jaunimo susitikimas „Pasitikėjimo piligrimystė Vilniuje“. Jo dėka galėjome matyti labai gražių šio susitikimo vaisių mūsų vyskupijoje ir ypač Vilniaus miesto bei užmiesčio parapijose: suaktyvėjo bendradarbiavimas, sustiprėjo pasitikėjimo ir bendrystės ryšiai tarp Vajc ir parapijų, krikščioniškų jaunimo organizacijų, judėjimų, kai kurių valstybinių institucijų, atsakingų už jaunimą; buvo juntamas dvasinis atsinaujinimas, suaktyvėjęs įsitraukimas į krikščionišką veiklą.
Po šio etapo atėjo kitas – dar kitoks etapas su nauja veikla ir vėl kai kuriais naujais komandos žmonėmis: be įprastinių Vajc veiklų paminėsiu tik kelias, išskirtinesnes, evangelizacinį pobūdį turinčias iniciatyvas, kurios įtraukia didesnį skaičių žmonių tai: koncertas-maldos vakaras su Paddy Kelly Vilniuje 2011-aisiais per Aušros Vartų atlaidus, didelės jaunimo grupės lydėjimas į susitikimą su popiežiumi Benediktu XVI Pasaulinių jaunimo dienų Madride metu 2011-aisiais, jaunimo festivalis „Išeik į aikštę“ 2013-aisiais ir tais pačiais metais vykusios Lietuvos jaunimo dienos Kaune. Su kiekvienu etapu būdavo taip, jog atrodydavo lyg pradėčiau naują darbą: organizacija ta pati, tačiau veikla gerokai pakitusi dėl konteksto ar komandos narių.
Šis darbas apskritai man buvo gera ir gyvenimo, ir profesinė mokykla. Gavau daug pamokų, galimybę bręsti. Lygindama darbo pradžią ir dabartinę situaciją matau, kaip pasikeičiau. O pagrindiniu varikliu buvo iššūkiai ir atsakomybė. Nors jie ir gąsdino, nebuvau tikra, ar įveiksiu, kiekvienąsyk tie iššūkiai ir viliodavo. Nežinau, kaip seksis, bet noriu išbandyti. Darbas neatsibodo ir dėl to, kad jis įvairus: reikia padaryti viską nuo idėjos sumanymo iki įgyvendinimo. Tada ir rašai projektus, ir rūpiniesi viešaisiais ryšiais, ir vedi seminarus, ir organizuoji maitinimą – viską darome patys. Dar vienas smagumas, o kartu ir sunkumas tas, kad dauguma mūsų darbo – vienkartiniai ir vienetiniai renginiai. Net jei yra gimusi konkrečios veiklos tradicija, kiekvienais metais turime sumanyti ką nors naujo programoje, kaip ją įgyvendinti. Tam reikia kūrybiškumo, budrumo ir jautrumo – suvokti, ko būtent dabar reikia, ką galima siūlyti.
Ko reikia, kad adekvačiai užčiuoptum, ko konkrečiu metu jauniems žmonėms reikia? Kiek svarbi distancija nuo jaunų žmonių, kad galėtum būti šioks toks autoritetas, tačiau ir palaikyti draugiškus santykius vienu metu?
Kai tik pradėjau dirbti Vajc buvau dvidešimt penkerių, ir su paaugliais distancija buvo, tačiau su studentiško amžiaus jaunimu – ne. Tai lyg ir gerai – atrodai savas, tačiau kartu jauti, jog reikia daugiau asmeninės patirties, brandumo, kad galėtum juos vesti. Norint susišnekėti su jaunimu, reikia suvokti, kuo jie gyvena, nuolat domėtis, kokie jie yra, kas jiems būdinga. O jie, beje, labai greitai keičiasi: psichologai vos spėja įvardyti jų bruožus. Jei nežinosi, kokie jaunų žmonių poreikiai, paprasčiausiai siūlysi tai, ko jiems nereikia.
Svarbu, žinoma, ir užbėgti už akių – galbūt šiandien tas klausimas jiems dar nerūpi, tačiau rytoj rūpės. Apskritai jaunimo ugdymo veikloje kyla pavojus atsakyti į dar neužduotą klausimą – ar apie gyvenimo prasmę, ar apie įsiprasminimą, ar apie pasirinkimus. Reikia išlaukti klausimo, padėti jį jaunam žmogui susiformuluoti. Iškelti klausimą – jau pusė atsakymo. Mūsų užduotis – sukurti tokią terpę, kurioje kiltų klausimų apie tikėjimą. Bažnyčios tradicija atsakymus turi: sukaupta daugybė patirties iki mūsų gyvenusių tikinčiųjų, šventųjų, teologų, krikščionių filosofų. Tačiau kas iš tų atsakymų, jei žmogus dar net neuždavė klausimo?
Praėjusių metų gegužę Jūsų organizuotas renginys „Išeik į aikštę“ ir buvo bandymas sukurti erdvę, kurioje jauniems žmonėms kiltų prasmės klausimų. Galbūt kas nors tiesiog ėjo pro Arkikatedrą ir sustojo paklausyti krikščioniško koncerto ar diskusijų apie tikėjimą?
Visų pirma svarbu pasakyti, jog esame sau įsivardiję tris jaunų žmonių tipus. Ne patys kaip organizacija tai sugalvojome, jau ir Biblijoje randami trys skirtingi Dievo veikimo nurodymai. Viena grupė – jau tikintys žmonės, save suvokiantys kaip katalikus, krikščionis. Jiems reikia progų stiprinti tikėjimą, tai ir siūlome – įvairių maldos formų, rekolekcijų, dvasinio pobūdžio seminarų, piligriminių žygių. Evangelijoje pagal Morkų rašoma: „Eikite į visą pasaulį“, kita grupė – iki šiol nieko bendro neturėję su krikščionybe. Jiems reikalinga pirminė evangelizacija, tad minėtas renginys „Išeik į aikštę“ ir buvo proga jiems sutikti tikinčių bendraamžių. Daugelis renginių, kuriuos organizuojame viešose erdvėse, ir tampa tokiomis progomis įeiti į tikinčiųjų pasaulį. Tačiau labai svarbu, kad tie jauni žmonės, kuriuos norime pasiekti, – netikintys, nepriklausantys jokiai bendruomenei ar parapijai, būtų atvesti tikinčių draugų. Tai yra pagrindinis elementas. Maža tikimybė, kad žmogus ateis į renginį, sužinojęs apie jį iš reklamos ar eidamas pro šalį. Mes stengiamės, kad renginio programa nebūtų „per sunkus maistas“, kurį gali suvirškinti tik praktikuojantis žmogus, kad renginio metu perduodama žinia apie tikėjimą būtų suprantama. Nepakviesime žmonių į Bažnyčią, jei patys nebūsime mokiniais ir nesiūlysime kitiems jais tapti. Netikintis žmogus yra labai nutolęs nuo Bažnyčios, jam nėra lengva išgirsti žinią, dar sunkiau – padaryti veiksmą, ateiti į renginį. Kiekvieno iš mūsų atsakomybė būtų atsivesti netikintį, nutolusį ar nuo tikėjimo atšalusį draugą.
Šiandien svarbi ir Naujoji evangelizacija – uždegti širdis, kurioms katalikybė savaime suprantama, tačiau kasdieniame gyvenime neaktuali.
Taip, tai yra trečioji grupė, vadinamosios išsisklaidžiusios Izraelio avelės – kažkada priklausė kaimenei, tačiau dabar išsibarstė, žiūri į Bažnyčią nuosaikiai, per atstumą. Šiems žmonėms reikia padėti sudabartinti tikėjimą, kad tai taptų iš naujo asmeniškai pasirinkta, svarbu. Daugelis mūsų organizuojamų atvirų renginių yra skirti kelioms grupėms vienu metu. Ir netikintiems, ir atšalusiems, ir apsisprendusiems gali būti įdomus Aušros Vartų atlaidų jaunimo vakaras, piligriminis žygis į Trakus ar Lietuvos jaunimo dienos, Pasaulinės jaunimo dienos. Progos skirtingoms grupėms susitikti, dalintis patirtimi labai reikalingos. Kartais iš apsisprendusių tikinčiųjų sulaukiame kritikos, kad, pavyzdžiui, kviečiame koncertuoti jaunus žmonės, kurie nelaiko savęs katalikais, nėra šlovinimo grupė. Tačiau mes tai sąmoningai darome, siekdami patraukti jaunuolius tuo, ką jie mėgsta. Juk ir tiems muzikantams tai tampa proga sutikti tikintį jaunimą. Kai darome tik tai, ką patys mėgstame, tampame gana uždari.
Per dešimtį darbo jaunimo sielovadoje metų neabejotinai susidarėte tam tikrą įspūdį apie žmones, dėl kurių dirbate. Bernardinai.lt publikuojamoje Šv. Kristoforo gimnazijos anketoje, į kurią atsako žinomi Lietuvos žmonės, yra toks klausimas „Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?“ Perfrazuojant – ką galvojate apie šiuolaikinį katalikišką jaunimą Vilniuje?
Pastebiu tendenciją užsidaryti vienų į kitus panašių grupes – asmenys persiima tam tikro dvasingumo grupei būdingomis raiškos formomis, pokalbių temomis, jie supanašėja. Grupės tapatybė labai stipri, tačiau pasidaro nelengva užmegzti kontaktą su visiškai skirtingu. Katalikai suvokia misionierystės svarbą, priima Bažnyčios kvietimą skelbti Gerąją naujieną, bet trūksta integralumo. Kartais katalikiškos grupės būna per daug atsiskyrusios nuo netikinčiųjų, kad būtų jiems patrauklios ar įdomios, kad sugebėtų adekvačiai liudyti tai, kuo jie gyvena, bendraamžiams.
Kiti bruožai būdingi jauniems žmonėms apskritai. Pavyzdžiui, sunkumas prisiimti atsakomybę, gyvenama šiandiena, pernelyg negalvojant apie ateitį. Jaunimas iš anksto nesiregistruoja į renginius, nes „nežinau, ką tada veiksiu“, o paskutinę minutę, nieko geresnio nesugalvoję, suplūsta. Dar pastebima, jog ir į jaunimo bendruomenes, ir į mūsų organizuojamus renginius ateina tie patys žmonės. Jiems reikia religinės patirties progų, susibūrimų, tačiau atrodo, kad jiems vis mažai. Kyla klausimas: ar tai padeda jiems realiai kurti savo gyvenimą? Dar yra blaškymosi: nebaigia to, ką pradėję, eina kitur, vėl imasi naujų dalykų.
Žinoma, gyvenimas šia diena, sugebėjimas visavertiškai išgyventi dabartį yra ir teigiamas bruožas. Taip pat jie labai smalsūs, nori išbandyti skirtingus dalykus. Nors čia susiduriame su tuo, kad jie labai užsiėmę. Ir moksleivių, ir studentų užimtumas Vilniuje labai didelis. Mokiniai apkrauti ne tik pamokomis, bet ir darbu su korepetitoriais, būreliais. Jauni žmonės labai anksti susiduria su didele veiklų pasiūla, konkurencija, grafikai įtempti, ir jie jaučia nuolatinę įtampą, būna išsekę, pervargę. O studentai, be to, dar ir dirba – skirti dėmesio būtinam dvasiniam gyvenimui nėra prioritetas, tam dažnai neužtenka laiko.
Kalbėjosi Rosita Garškaitė