 |
Kovo 8 ir 9 d. 18. val. Vilniuje, Menų spaustuvėje, Tarptautinės moters dienos proga „Stalo teatras“ kviečia į 1 dalies veiksmo muzikos ir ebru tapybos spektaklį – patyrimą „Pievos“.
Spektaklyje aktorė ir dailininkė Saulė Degutytė, kompozitorė, atlikėja ir muzikos terapeutė Snieguolė Dikčiūtė bei kūno judesio terapijos specialistė ir kinų mankštos taiči trenerė Raima Drąsutytė pasakoja savo gyvenimo istorijas ir dalinasi emocine patirtimi. Pasakoja ne žodžiais, o spalvų liejimo, meditatyvinės muzikos improvizacijos ir skambančios judesio plastikos priemonėmis.
Spektaklis „Pievos“ peržengia tradicinio teatro ribas ir apeliuoja į tarpdisciplininio meno sritį. Spektaklis vadinasi „Pievos“, nes kiekviena scena baigiasi gėlės vaizdu. 12 scenų – 12 „gėlių“.
Ebru piešinys specialiais, natūraliais dažais kuriamas ant jūros dumbliais sutirštinto vandens, vėliau perkeliamas ant įvairių paviršių – popieriaus, keramikos, medžio, audinio, stiklo ir kitų. Deja, tradiciniai ebru dažai nepersišviečia. Įprastai ebru vaizdus mato keli žmonės. O grafoprojektoriaus, kuris naudojamas spektaklyje, pagalba vaizdus matys daug žiūrovų. S. Degutytė atrado naujus dažus – bekvapius, nekenksmingus, kuriuos pati ir gamina.
Spektaklyje „Pievos“ naudojamas retas instrumentas termenvoksas, kurį 1920 m. sukūrė rusų inžinierius ir violončelininkas Levas Termenas. Termenvoksas – pirmasis melodinis elektroninis instrumentas, išsiskiriantis švilpiančiu tembru, banguojančiu garsu ir galimybėmis atlikti solinius kūrinius. Ypatinga termenvokso savybė ta, kad juo grojama neprisilietus prie instrumento. Tai atlikimui suteikia žavaus teatrališkumo.
 |
Spektaklyje „Pievos“ termenvoksas reaguoja į kūno judesio terapijos specialistės R. Drąsutytės judesius, nulemtus jos vidinių emocijų, ir skleidžia garsus, kurie persipina su elektrinio smuiko melodijomis, ritmais bei išmaniu garso dizainu, kurį ,,čia ir dabar“ kuria garso režisierius Valdas Narkevičius...
S. Dikčiūtė teigia: „Gyvename vartotojų visuomenėje, kurioje klesti „tobulaus grožio, sėkmingo žmogaus“ kultas. Viešojoje erdvėje mums rodyti savo jausmus neleidžia elgesio ir etiketo standartai. Net šeimose vaikams draudžiame reikšti neigiamus jausmus. Reikalaujame, kad jie laiku paruoštų pamokas, būtinai parneštų dešimtukus, priešingu atveju grasiname sankcijomis... Spektaklyje norime išlaisvinti emocijas, atsiverti. Pyktis ir švelnumas, džiaugsmas ir liūdesys – daugybė emocinių būsenų, kurias skirtingų meno medijų primonėmis bandysime spektaklyje atskleisti.“
R. Drąsutytė tvirtina: „Jei visapusiškai savo jausmus išgyveni, priimi, jie tarsi prateka kaip upė. Jei jausmus neigi, blokuoji, jie gali priminti apie save kūno skausmais arba išsiveržti destruktyviai. Šiame spektaklyje mes sakome „taip“ savo jausminėms patirtims, kad ir kokios jos būtų... Tai simbolizuoja gėlė kiekvieno epizodo pabaigoje. Garsas, vaizdas ir judesys – puikios priemonės, kurios padeda „saugiai“ išreikšti ir suvokti jausmus.
Grynai terapinis judesys nebūna skirtas publikai. Ieškome balanso. Šio spektaklio – patyrimo specifika ir formatas reikalauja greičiau gebėjimo jausti savo kūną, klausyti vidinių impulsų nei gebėjimo tobulai jį valdyti. Judesys atsiranda iš vidinių impulsų ir jausmų sąveikos su vaizdu ir garsu. Kartais judesį nulemia tai, kokį garsą noriu išgauti iš termenvokso. Judėdama greta termenvokso jaučiuosi lyg prisiliesčiau prie 1920-ujų avangardinio meno...“
Spektaklį „Pievos“ menininkės tikisi parodyti menų terapijos konferencijoje, kuri kitais metais vyks Sicilijoje, Italijoje.