Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė.
Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją“.
Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.
Kiti skaitiniai: Jok 5, 13–20; Ps 141
Evangelijos skaitinį komentuoja Ligita Ryliškytė SJE
Šios dienos Evangelija tokia trumpa ir tokia intensyvi! Daug veiksmo: mokiniai „draudžia“, o Jėzus „pamato“, „užsirūstina“, „taria“, „laimina“ ir „apkabina“... Vien šio veiksmo stebėjimas naujai atveria gyvenimo patirtis ir įkvepia vilties nuojautą – Jėzus mato, kada stiprieji piktnaudžiauja savo galia ir apkabina silpnuosius, kad palaimintų.
Nors vilties nuojauta jau yra, tačiau skaitant šį pasakojimą, kirbėte kirba klausimai: kodėl mokiniai draudė nešti vaikučius pas Jėzų?.. Ką reiškia Jėzaus žodžiai „kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją“? Atrodo, lyg atsakymuose į šiuos klausimus būtų kažkas, kas tą vilties nuojautą išryškintų, padėtų atpažinti jos pasekmes kasdienybei ir nešti ją kitiems. Arba – jei atsakymui dar ne laikas ateiti – gyvenimas klausiant šiuos klausimus atrodo esąs jau palaimintas...
Efektyvumas. Štai vienas raktinių atsakymo žodžių, kurie švysteli žvelgiant į skaitinio sceną. Mokiniai tausoja Jėzaus laiką ir galias kažkam, kas labiau „vertinga“, kas veiksminga – kaip mokymas, gydymas, demonų išvarymas, duonos padauginimas... Jie nesupranta, kaip galima švaistyti Mokytojo laiką kontaktui su tais, kurie ne tik kad neturi jokių teisių, kaip vaikai to meto kultūroje, bet atrodo netgi nepajėgūs įvertinti ar „pasinaudoti“ Jėzaus prisilietimu. Mokiniai vis dar vadovaujasi žemiška logika – jų širdys nepajėgia įžvelgti nei mažumo didybės, nei palaiminimo būtinybės ir galios.
Kūdikiai, beje, nesivaiko efektyvumo ir naudos... Gal todėl Jėzus priešpriešina kūdikio ir mokinių laikyseną? Kai bandau suprasti, ką reiškia lyg kūdikiui priimti Dievo karalystę, prisimenu dar vieną kūdikių ypatybę: sakoma, kad jiems dar nėra ribos tarp savęs ir pasaulio – kūdikis, mama, tėtis, visa kas juos supa tebėra vienas didelis „aš“... Ar tai reiškia, kad tas, kas negyvena kaip Dievo karalystės „dalis“, kas nubrėžia ribą tarp jos ir savęs, neįeis į ją? Ar tol, kol nepatiriu kito žmogaus skausmo ir džiaugsmo kaip savo - lyg būtų atsispaudęs mano kūne,- neesu radusi paslaptingų vartų, pro kuriuos Dievas ateina į mano širdį su visa savo karalyste? Nujaučiu, kad atsakymas yra „taip“...
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
