Atnašos Eucharistijai
Gana greitai Eucharistija atsiskyrė vadinamojo meilės valgio – agapės, tačiau tikintiesiems išliko būtinybė kiekvieną sekmadienį ant eucharistinio stalo atnešti aukų, jau iškeptos duonos ar tiesiog miltų ir vyno ąsočių. Tiek Rytuose, tiek Vakaruose buvo nustatytos šių aukų paruošimo taisyklės. Vienas pseudo-Atanazo kanonas koptų kalba sako, kad ant altoriaus gali būti aukojama tik dar šilta duona. Vynas turėjo būti švarus, atskiestas vandeniu.
Paaukota duona ir vynas buvo tikrai tikinčiųjų darbo vaisius, o Eucharistija, giliai įsišaknijusi žemdirbių gyvenime, buvo ir dėkojimas už žemės vaisius. Pseudo-Bazilijaus kanonas siūlė vyną šiam reikalui gaminti iš pirmienų. Kunigai tai laikydavo didesnės vertės atnaša ir prašė didesnio palaiminimo aukotojams.
Ryšys tarp Eucharistijos ir dalijimosi ankstyvojoje Bažnyčioje buvo itin akcentuojamas. Atnešę aukas ant altoriaus tikintieji galėdavo priimti Komuniją, už juos Bažnyčia melsdavosi. Malda buvo kalbama jų vardu ir už juos. Šv. Kiprijonas kreipėsi kartą į turtinguosius: „Visų pirma aukokite vargšams, aukokite atnašas, kurios bus aukojamos ant altoriaus, nes turtuolis turėtų raudonuoti, jei valgo kito atnašą.“ Tad javų ir vyno atnašos tikintiesiems buvo moralinė pareiga.
Greitai kilo mintis, kad tie, kurie gamina duoną altoriui, privalo laikytis ritualinės švaros, idant auka būtų priimtina Viešpačiui. Jie turėjo būti nepriekaištingi tiek morališkai, tiek doktriniškai. Pirmiausia duonos paruošimas buvo patikėtas pamaldiems žmonėms. Žinoma, kad Grigaliaus Nysiečio sesuo Makrina paruošdavo duoną altoriui. Kai kuriose bažnyčiose tokią duoną ruošdavo tik kunigai, moterys buvo pašalintos. Egipte šis paruošimas buvo laikomas tarnų darbu, todėl buvo nurodyta, kad kunigams tai netinka. Tai atlikdavo diakonai. O duonos kepimas turėjo vykti bažnyčios aplinkoje esančioje krosnyje.
Visa bažnyčioje iškepta duona nebuvo konsekruojama ant altoriaus. Esant didesniam žmonių skaičiui, Egipte buvo konsekruojama trys kepalai pagal trejybinę simboliką, o kai žmonių buvo mažai, konsekruojama tik vienas kepalas Dievo vardan. Po Komunijos tikintieji gaudavo eulogijų (dovanėlių) ypač per Velykas. Buvo dalijama duona, kartais vynuogės. Dalis atnašų buvo dalijama vargšams, tačiau didžiąją dalį atnašų sunaudodavo dvasininkai pagal rangą. Vyskupas gaudavo keturias dalis, kunigas – tris, diakonas – dvi. Kiti – diakonai, diakonės, kantoriai, skaitovai gaudavo savas dalis. Kaimo bažnyčiose ne visada užtekdavo aukų išmaitinti kunigą su šeimą, diakono šeimą ir t. t.
Vakaruose irgi galiojo aukų pristatymo būtinybė. IV Makono susirinkimas (585) apgailestavo, kad ne visi tikintieji atneša aukų, ir pareikalavo, kad visi, vyrai ir moterys, kas sekmadienį jų atneštų. Rytuose tai buvo būtinybė, bet nebuvo jokių sankcijų už pažeidimus. Diakonai užrašydavo aukojančiųjų vardus, idant šie būtų paminėti Mišiose. Visos atnašos buvo užantspauduojamos ir atrenkamos. Duona turėjo būti kepama bažnyčioje arba kunigo ar diakono namuose. Tik žiūrint, kad neprisiartintų moterys.
Pamažu vis labiau įsigaliojo supratimas, kad duoną turi paruošti kunigai. Tokią laikyseną diktavo moterų apeiginio nešvarumo pavojus ir šventvagystės. IV a. buvo manoma, kad kunigams netinka atlikti pagalbinį darbą, o dabar nutarta, kad duona, skiriama Eucharistijai, negali būti liečiama nekonsekruotų, nekunigiškų rankų.
Kaip dažnai švęsti Eucharistiją?
Visi tikintieji kviečiami dalyvauti sekmadienio ir švenčių Eucharistijoje. IV–V a. kai kuriose kraštuose, kaip antai Milane ir Akvilijoje, Afrikos šiaurėje, Ispanijoje, Mišios buvo aukojamos kasdien. Romą šis paprotys pasiekė tik VIII a. ir tai tik per gavėnią. Tačiau Vakaruose kasdienės Mišios tapo norma viduramžiais.
Rytuose pradžioje Mišios nebuvo švenčiamos kasdien. IV a. Antiochijoje, Mažojoje Azijoje, Konstantinopolyje jos buvo aukojamos tik šeštadienį ir sekmadienį. Kai kur dar ir penktadienį. Jeruzalėje, Kipre, Rytų sirų Bažnyčiose jos buvo aukojamos trečiadienį, penktadienį ir sekmadienį. Dar buvo ir šeštadienis per gavėnią. Nėra visiškai aišku, kiek žmonių dalyvaudavo Mišiose. Vieni tekstai skundžiasi, kad Mišių metu nemažai žmonių dalyvauja visokiose atrakcijose, kiti teigia, jog didelės minios veržiasi į bažnyčias. Vis dėlto buvo statomos didelės bazilikos, kad sutilptų visi tikintieji. Ankstyvųjų amžių pabaigoje sekmadienio pašventinimas tapo norma. Sustabdyti darbą ir dalyvauti Eucharistijoje reikavo Bažnyčios kanonų teisė. Orleano susirinkimas (538) ragino tikinčiuosius nemaišyti sekmadienio su šabu. Buvo leidžiama judėti, atlikti namų ruošą, bet nedirbti laukuose, kad būtų galima ateiti į bažnyčią.
Kur švęsti Eucharistiją?
Romėnų pasaulio krikščioninimo laiku krikščioniškas kultas buvo organizuojamas aplink vyskupo asmenį Katedroje. Didžiosios šventės vykdavo vyskupo akivaizdoje. Tačiau tikinčiųjų gausėjimas privertė deleguoti šią pareigą kunigams kitose bažnyčiose. Romoje vyskupas nusiųsdavo visiems miesto kunigams po ostijos dalelę, kad ženklintų vienybę. Tačiau, nors ir prasidėjo decentralizacija, vienybė su vyskupu buvo nuolat pabrėžiama.
Šiam pirminiam modeliui ėmė prieštarauti kitas. Didžiosios merovingų pasaulio ar Bizantijos aristokratų šeimos savo valdose įrengdavo koplyčias, kuriose norėdavo priimti Komuniją. Tai darydavo ir didieji žemvaldžiai kaimiečiams. Visi jie reikalavo, kad šios koplyčios įgautų sakralaus pastato statusą su konsekruotu altoriumi ir kunigu. Vyskupai ėmė baimintis, kad pradės nebekontroliuoti kunigų. Todėl kurį laiką jie stengėsi aplink save (katedrose) suburti socialinį visuomenės elitą. Vėliau buvo nuspręsta, kad tik vyskupai gali konsekruoti altorių, kur turi būti įdėtos relikvijos. Vyskupams buvo sunku kontroliuoti kunigų paskyrimą valdininkų koplyčioms. Reikėjo, kad jie būtų tikri dėl šių moralės, doktrinos, idant būtų išsaugota bendruomenės vienybė. Vėliau ypač Vakaruose kunigai, prižiūrintys tokias koplyčias, nuo vyskupų atitrūko ir tapo labiau priklausomi nuo koplyčios valdininko. Valdininkai trukdydavo vyskupams kontroliuoti, ir pastarieji nežinodavo, kaip kunigas švenčia Eucharistiją, ar jis ištikimai sukalba valandas ir t. t. Tokių koplyčių vietomis netgi daugėjo. Taip pat vienuolynai pradėjo įšventinti kunigus ir aukoti Mišias savo vienuolynų koplyčiose bei pritraukti aplinkinius žmones. Šiems pavydėjo kiti kunigai.
Tokia „naminė Eucharistija“ galėjo taip pat slėpti dogmų skirtumą. Antrasis Kartaginos susirinkimas (390) pareikalavo, kad naminiam šventimui būtų suteiktas vyskupo leidimas. Reikia pasakyti, jog tokios privačios koplyčios buvo labai išpuoštos, apšviestos, iškvėpintos ir tuo labai skyrėsi nuo kiaurų bažnyčių stogų, kuriuose suko lizdus paukščiai ir skleidė nemalonų kvapą. Bet Jonas Orleanietis karolingų laiku aiškino, kad Eucharistijos auka yra iš prigimties viešas reikalas.
Pagarba Eucharistijai
Eucharistija pristatoma kaip dangiškoji medicina, kuri gydo kūną ir sielą, bet ji suvokiama ir kaip tyrinanti ugnis. Priimta atsainiai, ji gali pasmerkti nusidėjėlį. Komunija sutaiko su Dievu, teikia sielos ir kūno sveikatą, ir vis dėlto daugelis to meto mąstytojų nepatarė jos priimti nusidėjėliams. Kiprijonas jau nuo III a. įspėja nusidėjėlius nepriimti Komunijos. Sklandė pasakojimai, kad, girdi, moteris, turėdama didelę nuodėmę, įėjo į bažnyčią ir ją užpuolė demonai. Visa tai, priminė Eucharistijos sakralumą. Dievo buvimas Eucharistiniuose pavidaluose įkvėpė pagarbą, šventą baimę ir kartu vertė griežtinti Eucharistijos priėmimo taisykles. Kirilas Jeruzalietis sakė, kad reikia apsivalyti ir pasišventinti maldomis, idant vertai priimtum šiurpulingus slėpinius. Gana greitai kai kurios kategorijos žmonės negalėjo priimti Komunijos. Vien tik tikintieji galėjo atnešti aukų prie altoriaus ir priimti Komuniją. Katechumenai to negalėjo iki krikšto.
Ritualinė švara
Netrukus, norint priimti Komuniją, reikėjo ne tik priklausyti tikinčiųjų bendrijai. Reikėjo specialaus pasiruošimo, ritualinio švarumo ir tyros sąžinės. Kiekvienas galėjo prisiartinti prie šventojo stalo tik su baime ir drebuliu. Nešvarūs kunigai, vienuoliai ar pasauliečiai galėjo užsitraukti pasmerkimą. Be to, Komunijos priėmimas tapo hierarchinis pagal švarumą ir gyvenimo šventumą. Vienuoliai galėjo priimti Komuniją dažniau nei pasauliečiai. Tačiau visiems galiojo taisyklės.
Iškilo eucharistinio pasninko reikalavimai. Jie buvo griežtesni tiems, kurie turėjo daugiau tarnysčių Bažnyčioje. Kunigai, diakonai, kurie ką nors užvalgė ar išgėrė prieš Mišias, negalėjo ne tik dalyvauti Eucharistijoje, bet net ir būti bažnyčioje, kai vyksta Mišios. Moterims buvo ribojamas Komunijos priėmimas per mėnesines ir po gimdymo. Kraujo tabu paplito Bažnyčioje. Vyrus atskirdavo naktinės poliucijos. Toks draudimas šių dienų žmogui gali atrodyti tiesiog neįsivaizduojamas, todėl įdomu pažvelgti, iš kur kilo toks paprotys.
Panašu, kad tuometinis mentalitetas buvo stipriai paveiktas žydų kulto tradicijos, kurią randame Kunigų knygoje. Kun 15 kalba apie vyrų ir moterų apeiginį nešvarumą. Vyras, patiriantis sėklos išsiliejimą, tapdavo apeigoms nešvarus. Jei kitas žmogus prie jo prisiliesdavo ar atsisėsdavo jo vietoje, jis tapdavo nešvarus iki vakaro. Jo drabužius reikėdavo išskalbti ir pačiam išsimaudyti. Molinis indas, iš kurio gėrė nešvarus vyras, turėdavo būti sudaužytas, kiti – išvalyti. Pagijęs nuo sėklos išsiliejimo, vyras turėdavo laukti 7 dienas pripažinimo, o 8 dieną – nunešti kunigui du purplelius ir du balandžiukus kaip permaldavimo auką. Visa tai pasakytina ir apie moteris. Jos tapdavo apeigoms nešvarios per mėnesines, patyrusios kraujoplūdį, ir ypač po gimdymo.
Esminis elementas šioje logikoje buvo šventumo sąvoka. Izraelis, Dievo tauta, buvo pakviestas būti šventa tauta, nes Viešpats sako: „Aš, Viešpats, esu šventas“ (Kun 20, 26). Šventumas reikalavo atmesti stabmeldystę, lytinį amoralumą, bet taip pat vengti visko, kas susiję su mirtimi. Dievas suvoktas kaip tobulai šventas. Dievo šventumas reikalavo ne tik visiško religinio ir moralinio pasišventimo, bet ir gyvybės. Pats Dievas suprastas kaip totali ir tobula gyvybė. Todėl mirtis iškilo kaip šventumo priešprieša. Tuo tarpu nešvarumas labai dažnai buvo asocijuojamas su mirtimi. Visa, kas nešvaru, prieštaravo Dievo šventumui. Žydų supratimu, egzistavo pamatinė priešprieša tarp šventumo ir nešvarumo.
Įdomu tai, kad pagal šią logiką moteris gimdymo atveju tapdavo nešvari ne dėl paties gimdymo, bet dėl to, kad ji prarasdavo kraujo. Tas pat ir menstruacijų metu. Moters kraujas ir vyro sėkla buvo suprasta kaip gyvybinės galios, tiesiogiai susijusios su pačia gyvybe. Šių gyvybinių elementų praradimas atimdavo dalį gyvybės ir šitaip priartindavo žmogų prie mirties. Štai kodėl jie negalėdavo prisiartinti prie Dievo. Jie buvo priartėję prie mirties ir tapdavo apeigoms nešvarūs. Asmenys, kurie sirgo sunkiomis odos ligomis, neturėjo visaverčio gyvenimo, taip pat buvo apeigoms nešvarūs.
Kristaus mokyme matome, kad viskas perkeliama į moralinę ir dvasinę sferą. Jam svarbiausia – širdies švarumas. Švaros sąlyga yra visiškai Dievui pasišventusi širdis, be pasidalijimo. Svarbiau už viską tampa esminis širdies atsidavimas Dievui: „Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą“ (Mt 5, 8). Tai nereiškia, kad kūnas gali būti suterštas. 1 Kol 6, 19 įspėja, jog kūnas yra Dievo šventovė, kurios negalima išniekinti. Jėzus net radikalizavo lytinio amoralumo įsakymą, tvirtindamas, kad vyras svetimauja ne tik vesdamas kitą moterį, bet jau vien geidulingai į ją žvelgdamas. Čia jis svetimauja savo širdyje.
Po tokio vidinio švarumo sąvokos transformavimo belieka stebėtis, kad Bažnyčia dar daugelį amžių sekė Senojo Testamento logika. Norint suprasti tokio mentaliteto priežastis, jau reikia atskiros studijos.
Grįžtant prie dalyvavimo Eucharistijoje nuostatų, dar galima paminėti, kad ritualinė švara versdavo susilaikyti nuo lytinių santykių dieną ar kelias prieš Komunijos priėmimą. Rytų Bažnyčiose, kur kunigai tuokiasi, prieš Eucharistiją kurį laiką reikėjo atsitolinti nuo savo moterų, kaip tai darė Mozė su Cipora. Jonas Darietis De oblatione veikale sako, kad kunigai ir diakonai prieš Mišias turi palikti visas profaniškas mintis, įeidami į šventovę, jie turi nusiplauti galvą, rankas ir kojas.
Kunigų ritualinės švaros būklė daugumą tikinčiųjų vertė nerimauti. Norint, kad nužengtų Šv. Dvasia ant dovanų, reikėjo, kad kunigas būtų švarus dvasia, siela ir kūnu. Tačiau ir Rytuose, ir Vakaruose buvo priimta, jog aukų perkeitimą per kunigo rankas atlieka Kristus, ir kunigo asmeninė nuodėmė šio proceso netrukdo.
Dauguma ritualinės švaros taisyklių vertė daugelį tikinčiųjų laikytis atokiai nuo altoriaus. Jokūbas iš Sarūgos (521) skundėsi, kad turtingieji atsiunčia savo tarnus su aukomis, patys nesijausdami to verti, tačiau mano, kad jų auka tapo priimtina per tarnų rankas. Ganytojai ir pamokslininkai ragino dažną Komuniją, kai tik tikintieji tam pasiruošę, tačiau šie nesijautė to verti. Tai buvo Komunijos smukimo laikas.