 |
„Trūkstant tikėjimo, vadovaujamės švelnumu, kuris veda į dujų kamerą“, – Flannery O‘Connor.
Saugokitės gailestingųjų. Katalikė rašytoja Falnnery O‘Connor kūrė šokiruojančius apsakymus. Kiekvieno pasakojimo kulminacija būdavo „praregėjimo akimirka“, kai pagrindinis veikėjas, sukrėstas suvokimo apie savo „kreivai“ gailestingą, savanaudišką gyvenimą, būdavo priverstas pripažinti arba atmesti tiesą. Vakarų kultūros taip pat patyrė panašų sukrėtimą, kai vasario 13-ąją Belgijos parlamentas 86 prieš 44 balsavo už įstatymo projektą, įteisinantį eutanaziją vaikams. Nebegalime daugiau apsimetinėti nepastebintys nuogos tiesos apie mirties kultūrą.
Kontroversiškas įstatymo projektas, kuriam Belgijos senatas pritarė jau gruodį, vaikų eutanazijai iškėlė gan abejotinas sąlygas, kaip antai, „nuolatinis ir nepakeliamas fizinis skausmas“ ir tėvų sutikimas. Esą bus konsultuojamasi su vaikų psichologu siekiant įsitikinti, ar vaikas yra „pajėgus suvokti“ ir supranta tokio pasirinkimo rimtumą. Įstatymas įsigalios Belgijos karaliui Filipui jį pasirašius. Tačiau jo parašas yra veikiau simbolinis – karaliaus nepritarimas neužkirs kelio įstatymui įsiteisėti, tačiau tokia Filipo pozicija taptų reikšmingu Belgijos istorijos momentu. Dalis vaikų gydytojų ir katalikų hierarchai yra prieš šį įstatymo projektą.
Tarp kitų negausių priešininkų – flamandų senatorius, priklausantis Krikščionių demokratų partijai, – Elsas Van Hoofas. „Vaikams negalima gerti, kol jiems nesukako šešiolika. Iki šešiolikos jiems neleidžima rūkyti. Nesulaukę aštuoniolikos, jie neturi teisės balsuoti ar tuoktis. Jie negali būti baudžiami, kadangi dar neturi pakankamo suvokimo. Tačiau kalbant apie gyvenimą ir mirtį – jie jau gali priimti sprendimus? Ar tai adekvatu?“ – stebėjosi politikas.
Briuselis – šiuolaikinis didmiestis, Europos Sąjungos sostinė. Jis – modernių ir pažangių politinių bei kultūrinių vertybių simbolis. Belgai – tauta, kuri 2002 m. įteisino eutanaziją savo piliečiams. Pernai 45-erių broliai dvyniai, kurti ir netenkantys regėjimo, pasirinko verčiau mirti nei ateityje gyventi specializuotoje įstaigoje. Šis atvejis parodo, kad „orios mirties“ mentalitetas visada krypsta į tai, jog kiekvienas skausmas ar nepatogumas gali būti „nepakeliamas“, todėl reikalinga „atjauta“ ir eutanazija. Jei atjauta – ne mirtis – būtų buvęs tikrasis tikslas, profesionalai būtų dirbę su dvyniais, kad išmokytų juos naujų bendravimo metodų, naujų būdų, kaip padidinti šių bendrystę. Pastarieji vyrai nebuvo mirtini ligoniai ir nejautė fizinio skausmo.
Taigi šis atvejis laikomas modernaus požiūrio į „teisę numirti“ pavyzdžiu. Tarptautiniu lygiu vadinamoji „teisė numirti“ traktuojama kaip prioritetinė gailestingumo politika. Ji vis „išlenda“ įvairiose oficialiose ataskaitose, konferencijose bei dokumentuose. 2011 m. Šventojo Sosto misija dalyvavo Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos susitikime Ženevoje, kur atkakliai priešinosi suktai mirties kultūros kalbai, kaip antai, „paciento autonomijos iššūkiai gerbiant jo apsisprendimą baigti gyvenimą“. Vos prieš keletą dienų Kvebekas pasiūlė įstatymą, leidžiantį mirtiną injekciją situacijose, kai nebėra priemonių palengvinti skausmą.
Šio siūlymo oponentai įspėja, kad tai – siekis garantuoti teisę mirti visai nesistengiant garantuoti teisės į skausmo palengvinimą, kuri įtvirtinta Pasaulinės Medikų asociacijos rezoliucijoje 2011 metais. Taip pat tai negarantuoja ir paliatyviosios slaugos prieinamumo, kuris rekomenduojamas 2013 m. Jungtinių Tautų dokumente, kuriame sakoma, kad „asmuo, kenčiantis didelį skausmą, tačiau negaunantis atitinkamo gydymo, patiria žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį arba bausmę.“ Dr. Paulas Saba, gydytojas iš Kvebeko, įspėja, kad vaikų eutanazijos įstatymas Belgijoje netruks išplisti ir į kitas šalis. Tai kelia grėsmę vaikams, turintiems įgimtų sveikatos problemų, tačiau iš tiesų galintiems puikiai gyventi. Drauge su savo ketverių metų dukra gydytojas išsiuntė vaizdo prašymą Belgijos karaliui Filipui, kad šis nepasirašytų už vaikų eutanaziją.
Šveicarija yra „Dignitas“ – organizacijos, padedančios nusižudyti – tėvynė. Jos įkūrėjas – ponas Minellis – rengia gydytojus, kurie pagal poreikį teikia mirties paslaugas „be jokių sąlygų“. Kai kritikai papriekaištavo, kad tokios „paslaugos“ turėtų būti teikiamos tik mirtinai sergantiesiems, Minellis priešinosi visiems apribojimams. „Kaip žmogaus teisių teisininkas aš esu prieš paternalizmą. Mes nesprendžiame už kitus žmones“, – teigė jis.
Bet iš tiesų tai nuolat daroma. Ten, kur medicininės paslaugos yra normuojamos, neišvengiamai kyla klausimas – ar apsimoka išsaugoti konkrečią gyvybę? Ar verta žmogų gydyti dar trejus metus? Vienas gydytojas įspėjo: „Atminkite, kad chroniškų būklių, tokių kaip depresija ar vilkligė, gydymas gali pacientams suteikti visavertį gyvenimą, turėti socialinę-ekonominę naudą. Tačiau kuo toliau tuo labiau mes daromės praktiškesni. Mes gyvename visuomenėje, kur vertė matuojama pagal tai, „kiek tu duodi arba atimi iš bendro katilo“.
Tiesa, slypinti po „teisių“ retorika, yra klausimas: o kas gi nuspręs, kas sudaro gyvenimo kokybę ir kiek tai turi kainuoti? T. Dalrymple‘as, anglų gydytojas psichiatras ir knygos „Mūsų kultūra: kas iš jos liko“ autorius, rašė: „Eutanazija turi tendenciją iš savanoriškos tapti priverstinė, kai žmonės kuo toliau tuo labiau imasi spręsti už kitus, kas yra vertingas gyvenimas.“
Krikščionims šiuo klausimu vertėtų prisiminti Malcolmą Muggeridge‘ą, kuris rašė: „Jėzus gydė ligonius, prikėlė Lozorių iš numirusių, sugrąžindavo protą pamišėliams, tačiau niekada nežudė iš gailesčio, kurio buvo pilna jo širdis. Jo sekėjams nelieka nieko kito kaip elgtis taip pat.“
Belgija pasiuntė mums pavojaus signalą. Mes atsidūrėme kryžkelėje ir turime pasirinkti savąjį kelią. Neseniai atlikta apklausa atskleidė, kad JAV trečdalis evangelikų remia pagalbinę savižudybę nepagydomiems ligoniams. O 55 proc. baltaodžių ir 33 proc. lotynų kilmės katalikų mano, kad savižudybė – tai moralinis nepagydomai sergančiojo pasirinkimas. Vos po kelių dienų, kai buvo priimtas Belgijos įstatymas, JAV pasigirdo „gailestingųjų“ balsai, raginantys Ameriką pasekti Belgijos pavyzdžiu. „Los Angeles Times“ publikavo S. Martelle‘o straipsnį, kuriame buvo rašoma, kad Belgijos įstatymo projektas yra „liūdinanti idėja“ ir „skamba neįtikėtinai šaltai“, tačiau vienaip ar kitaip jis yra „teisingas, novatoriškas kelias“. Taigi, vaiko nužudymas yra „novatoriškas“? – veikiau barbariškas, nes kas gali jaustis saugus, jei mes žudome savo vaikus?
Pagal „Crisis Magazine“ parengė Jurga Žiugždienė